Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-12 nr. 2907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• APDOVANOTI KONKURSO LAUREATAI
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• VALSTYBĖ IR TAUTINĖS MAŽUMOS18

SVEIKINAME 
• JULIJA JEKENTAITĖ-ALEKSANDRAVIČIENĖ1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• PRANEŠIMAS SPAUDAI

TEATRAS 
• Arūnas Vozbutas.
VILIOJANTIS VOKIEČIŲ TEATRAS
1

RADIJO TEATRAS 
• Janiną Babiliūtę kalbina Ridas Viskauskas.
NEAPŠVIESTAS RAMPOS
1

PROZA 
• Juozas Savickas.
TRYS FORTEPIJONAI MARCINKONYSE
2
• Renata Šerelytė.
LAUKINIO MĖNULIO FAZĖ
3

POEZIJA 
• (poemos ištrauka; I dalies pradžia).
VLADAS BRAZIŪNAS
3

KNYGOS 
 Elena Bukelienė.
GASPARO PASAULIS
1
• Alvydas Šlepikas.
EILĖRAŠČIAI TUŠČIAI GALVAI
6
• Ričardas Šileika.
PAGAMINTA 2002-AISIAIS ALYTUJE.
VARTOJIMO LAIKAS NERIBOTAS
7
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ISTORINĖS ATMINTIES ŽARIJOS
• Ieva Siminonytė.
ŽMONĖS
• Eglė Petkevičiūtė.
RASTA RAMYBĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• ROMUALDAS AUGŪNAS: "NEBIJOTI BAIMĖS"
• Antanas Sutkus.
REALYBĖS ŠVIESOS NUTVIEKSTI
1

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

KRONIKA 
• S.SONDECKIO SPAUDOS KONFERENCIJA8
• BIRŽELIO "NEMUNAS"1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DEMOKRATIJA
2

KNYGOS

GASPARO PASAULIS

Elena Bukelienė

[skaityti komentarus]

Gasparo Aleksos romanas "Pusė obuolio Ievai" yra lyg koks pirmojo jo romano "Adomo broliai ir moterys" tęsinys. Aname veiksmas vyko "vėlyvojo socializmo" sąlygomis, naujajame - jau Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais; pagrindinis veikėjas, abiejų romanų subjektas - galima sakyti, tas pats chirurgas, sėkmingai dirbęs provincijoje, o dabar jau įsikūręs Vilniuje ir pakeitęs specializaciją. Vėl ligoninės atmosfera, vėl operacijos, tik dabar jos gerokai šiurpesnės (persodinami inkstai!). Atvertas ligonio pilvas vaizduojamas taip fotografiškai tiksliai ir detaliai, taip natūralistiškai ir įtaigiai, kad, rodos, imi užuosti gelsvų garuojančių riebalų, kraujo ir naršomo žarnyno kvapą. Antras medžiagos klodas ir šiame romane išlieka tas pats -moterys, tik vėl kiekybinis ir kokybinis šuolis - joms skiriama gerokai daugiau dėmesio, jos įdomesnės, turiningesnės. Joms duodami net savarankiški vidiniai monologai. Veikėjų prigimties erotiškumas šį sykį dar labiau akcentuotas, kartais net nebesaikingai užliejantis pernelyg didelius kūrinio plotus. Autorius atpažįstamas ir iš problematikos, kuri sukasi apie negailestingai apnuogintą žmogaus sielą, jo elgesio ir minčių paradoksalumą bei socialinį klimatą, lemiantį komplikuotą veikėjo išorinį ir vidinį gyvenimą. Tiesa, probleminė ašis čia pasikeitusi: plūduriuodamas neatslūgstančių erotinių troškimų vandenyse, herojus kenčia sąžinės priekaištus jau ne dėl moterų, o dėl paliktų sūnų, analizuoja savo kaltę kaip archetipinę, neatperkamą vyro kaltę ("Nuo gimimo esu kaltas"). Tačiau Ieva irgi turi pripažinti savąją kaltės dalį. Simboliniame romano pavadinime tėvo kaltė dalijama perpus su motina. (Tiesa, obuolio dalybose galima įžvelgti ne tik kaltės, bet ir visokeriopos lygybės užuominą.) Vis dėlto sąžinė įveikiama, ir galutinis tėvo sprendimas - palikti vaikus: "Tėvas yra akmuo, atmestas statytojo, arba takas per Agliuonos sodą, kuriuo išėjau negrįžtamai" (p. 251). Vienoks ar kitoks poelgis motyvuojamas vertybių reliatyvumu. Pasaulis ir svarbiausia jo dalis - žmogus yra nepažinūs, ir niekas negali paskelbti galutinės tiesos:

Tau teko matyti mano pažangą ir tobulėjimą, mano nuosmukį ir irimą. Patyrei išdavystę ir ištikimybę, grožį ir šlykštumą, bet ne mums suprasti, kodėl taip yra. Ir niekad nebus absoliutaus mokslo, žmoguje pasveriančio visa tai, išmatuojančio, sustatančio kaip vaistų buteliukus vaistinėje ar dantis burnoje (p. 251).

Sąlygine leksika pristatomas objektyvusis pasaulis - laiko ženklai (komunistai - raganavimo meisteriai), istorinių veikėjų vardai (Vytautas Gudrusis, Algirdas Stiprusis, Burokėlis). Pastabos dėl epochos įvykių, nepriklausomybės atgavimo įtampų gan taiklios, tačiau pernelyg lakoniškos ir atsietos nuo siužetinio veiksmo, nuo veikėjų vidinio gyvenimo. Amžininkams jos dar bent aiškios, tačiau būsimiems romano skaitytojams jau netolimoje ateityje daug kas gali būti nebesuprantama. Objektyvybė (turiu omeny istorinius įvykius, ne socialinę terpę) vidinio monologo romane meniniu požiūriu atrodytų labiau pateisinta, jeigu ji būtų persmelkta subjekto aktyvaus vidinio santykio, sušildyta gyvos jo aistros. Dabar epinio pasaulio fragmentai protagonistui iškyla kaip tolima ir užsidariusi tikrovė, su kuria nėra būtinybės ryšių.

Veikėjų vardai, dažnai kelią biblines aliuzijas (Emanuelė, Izas, Saulius, Rabilė, Abelis, Simeonas, Simijus, Mira, Riva, Juda Judita, Reubenas, Darija…), lyg ir turėtų kuriamą situaciją pakylėti į abstraktesnį lygmenį, suteikti kūriniui antlaikiškumo, mito dvasios. Ir iš tikrųjų, autoriui įdomi žmogaus prigimties slaptis, jo genuose plazdantis kelių kartų genties paveldas. Leonardo monologuose nuolat sklando praeities šešėliai. Tačiau svarbiausia rašytojui - dabarties konkretybė. Nuo savojo laiko socialinių aplinkybių jis nė nebando bėgti. Kiekvienas jo personažas lyg manekenė ant podiumo demonstruoja "paskutinę madą" - savo akivaizdų, nepaneigiamą priklausymą dabarčiai - postmodernizmo epochai.

Postmodernizmo teoretikas Fredricas Jamersonas, savo knygoje "Kultūros posūkis" pažvelgęs į postmodernizmo genezę kaip į epochos visuminį produktą, įtikina, jog taip pavadinta kultūra sietina su vėlyvojo kapitalizmo apraiškomis:

Ta sąvoka, bent jau taip, kaip aš ją vartoju, yra ir periodizuojanti, jos užduotis - atsirandančius naujus formalius kultūros formų bruožus susieti su kylančiu naujo pobūdžio socialiniu gyvenimu ir nauja ekonomine tvarka, o tai dažnai eufemiškai vadinama modernizacija, postindustrine arba vartotojų, žiniasklaidos arba reginių visuomenėmis, arba korporacijų kapitalizmu (p. 17).

Buvusių socialistinių šalių postmodernizmas turi dar ir kitų, tik jam būdingų destruktyvių prasminių ženklų, nes mūsų neužgrūdintai visuomenei tenka skubotai, aklai šuoliuoti į rojų, o iš tikrųjų - į beiliuzinį pasaulį, įsivaizduojant, kad tai, ką darome, ir yra tikrosios žmogaus laisvės formos.

Žvelgdami į G.Aleksos romaną šiuolaikinės civilizacijos bei postsovietinės realybės kontekste ir vertindami tai, ką rašytojas ne eufemiškai, o negailestingai atvirai ir tiesiai įvardija, tiksliau - įvaizdija, aiškiau suprantame tokio kūrinio atsiradimo esmines priežastis, kurių gal ir pats autorius nėra spėjęs apmąstyti. Savąją žmogaus sampratą jis gali pateikti net nežinodamas, kodėl ji tokia.

Pasakojimui rašytojas pasitelkia visą modernistinio romano priemonių arsenalą: čia akivaizdžiai sunykęs siužeto vaidmuo, laisvi laiko ir erdvės šuoliai, kinematografiška vaizdų kaita, kelių ryškiausių veikėjų vidiniai monologai, sąmonės srauto poetika, kuria ypač produktyviai ir įdomiai naudojamasi sapnuose bei regėjimų akimirkose. Autoriaus talento prigimtis aiškiai lyrinė. Laisviausiai jis nardo po sapnų ir vizijų pasaulį, po subjektyvias herojaus dvasios erdves, poetiškai ir taikliai psichologiškai perteikdamas jo vidines būsenas. Tačiau tai tik lukštas, kuriame - jau ne modernaus, o postmodernaus žmogaus išsigimstanti egzistencija. Todėl manyčiau, jog nelabai svarbu, kas ir kaip romane vaizduojama. Nei temų, nei raiškos požiūriu postmodernizmas nieko nauja nesiūlo. Reikšmingesni poslinkiai aiškėja pažvelgus į konceptualiuosius dalykus; mūsų atveju - supratus, kodėl Gasparo Aleksos vaizduojamas pasaulis ir jo žmonės yra būtent tokie - nebe homogeniški, o heterogeniški, emocinę energiją sutelkę į libidinius malonumus, gyveną lyg nesibaigiančio hiperindividualistinio karnavalo dalyviai, hipervartotojai, pasinėrę į vakarietiškas vartojimo laisves.

Nors chirurgo Leonardo psichinis gyvenimas paženklintas nuolatinio nepasitenkinimo, nerimo, sumaišties, kaltės jausmų, jis kartu suvokia ir savo bendrumą su visais:

Pradėjau įtariai ir nepatikliai žvelgti į aplinkinius žmones, jų poelgius ir kalbas, dažnai prieš užmigdamas, kai užsimerkiu ir matau praėjusius įvykius ir nutikimus, skaudžias ir linksmas minutes, jaučiuosi jaunas, plevenantis, ir išnyksta mano masyvus ir riebalų pritvinkęs kūnas su teršalais kraujagyslėse, visais matomais ir nematomais randais, liudijančiais išsigimimą ir abejingumą savo gyvasčiai, ima kokia nors smulkmena pažadina, ir pradedu suvokti lemtingą saviapgaulės mechanizmą. Labai giliai yra dar kažkas, kartais vienatvėje iškylantis nenuspėjamas virpulys, kai pasijuntu tikruoju savimi, ir tas kažkas užplūsta mane, įkalina ir akimirksniu pasiglemžia ramybę, kuri išdidžiai saugojo neišsipildžiusius norus, nuoskaudas, klaidas, išdavystes (p.131-132).

Matuodamas žmones savo paties suskilusio vidinio pasaulio matu, protagonistas įtaria, jog ir jie nėra tokie, kokie dedasi ar įsivaizduoja esą. Būti standartizuoto vartotojo statistiniu vidurkiu - guodžiantis jausmas. Tik susitelkimo minutėmis herojus (tiksliau - antiherojus) suvokia lyg kokią galutinę tiesą - "išsigimimą ir abejingumą savo gyvasčiai". Tačiau substancinę pusiausvyrą praradusiame pasaulyje gal tik tariamos ramybės, saviapgaulės oazėje įmanoma išgyventi?

Pasak Gasparo (ir jis teisus!), iš visų laisvės formų mūsų visuomenėje populiariausios prostitucija, seksas, orgijos, alkoholizmas, narkotikai, nešvarūs pinigai, smurtas, savižudybė. Tikrai kartu su Leonardu galima suabejoti, ar žmogus yra protingasis gyvulys, jei jis elgiasi savižudiškai - taip, lyg egzistuotų tik dabartis, lyg neturėtume tūkstantmečiais kurtų humanistinių tradicijų, Dekaloge suformuluotų žmogiškumo normų. Įsimenantis, vienas ryškiausių romane yra gydytojo ir poeto, invalido ir alkoholiko Reubeno, vadinamo Naikintoju, charakteris. Tai žmogus, einantis visiško fizinio ir dvasinio susinaikinimo keliu, atvedančiu jį į patį dugną. Luošo, bevaisio erotizmo perpildyto kūno beviltybė. Jo mylimoji - prostitutė, serganti vėžiu. Tai jai į krūtis Simijus švirkščia šampaną, kad kompanija galėtų pasmaguriauti šiuolaikišku kūdikių gėrimu. Simijus renkasi lyg ir priešingą kelią nei brolis - "pinigų darymo", klestėjimo, malonumų, galios, tačiau rezultatas dar kraupesnis, nes šis gydytojas ne tik save naikina, jis eina žudydamas kitus.

Ligoninę, siurrealistinį chirurgijos pasaulio vaizdinį, ligų, kančių, mirties kasdienybę, matyt, galime laikyti meniniu visumos modeliu. Tai skerspjūvis, šiuolaikinės visuomenės klodų atodanga. Modeliuoti visumą autorius linkęs ir mažesnėje kūrinio ląstelėje. Ypač iškalbingi sapnai, kurių vieną įspūdingiausių ryžtuosi pacituoti visą:

Aš, besielis mutantas iš žmogaus ir geležies, miegu ant sofos, baltas mano rūbas šviečia fosforinėje šviesoje, išryškindamas seniai išplautas kraujo, prakaito ir sėklos dėmes. Kodėl esu visad pasiruošęs vieninteliam šuoliui: išduoti? Po to dirbu žemės darbus: kasu bulves ir burokus - didelius tarsi žmonių galvos, paskui bandau pabėgti, bet - visiškai nepažįstamas vyras su pistoletu! - susuktas brezentiniam lietpaltyje pabunda, skubiai keliasi, nusimesdamas pūvančias draizganas, ir po žeme bėga mano pėdomis. Mano pusėje šviečia saulė, dvelkia lengvas vėjelis, dangus apklijuotas moterų lūpomis ir biustais, po to ilgai lyja su saule - ašaros, ašaros, ašaros! - girdžiu mekenantį balsą; besivejančio mane vyro pusėje gili žiema, šerkšnoti medžiai ir žmonės, tvoskiantys šleikščia degančios mėsos smarve, ginkluoti automatais ir peiliais, rėkia - išdavikas, išdavikas, išdavikas; tulžies spalvos mėnulis močiutės Morijos veidu ūbauja abiem: sugrįįįžkit! sugrįįįžkit! sugrįįįžkit! Nežmonišku balsu staugia moteris, jos balsas virsta pratisa pavojaus sirena, abu su tėvu, vienas perrėkdamas kitą, plėšomės: nutilk! (p.108).

Pirmoji frazė įveda į sapno situaciją: budintis gydytojas prisnūdo ant sofos. Paskutinioji - pasąmonę pasiekęs telefono skambutis (pavojaus sirena) pakelia iš sapno. Sapno pobūdį motyvuoja subjekto dabartis - nebeišsiplaunančios chalato dėmės ir pradinė dvasinė būsena: kamuojamas savigraužos, jis pavadina save besieliu mutantu. Sapne svarbūs keli ženklai, signalizuojantys apie pagrindinius Leonardo vidinio gyvenimo židinius, jį kankinančius menkavertiškumo kompleksus, kuriuos reikia kompensuoti. Centre - tėvas. Jo, pokario rezistento, didvyriška mirtis - tai priekaištas lengvabūdiškam sūnaus gyvenimui. Svarbi močiutės Morijos, kaip taikytojos, funkcija: sapnas tampa psichinės gynybos mechanizmu.

Globalizacija suartina ekonomiką, prekę ir kultūrą, nutrina skirtumus tarp elitinės kultūros ir kičo, suprekina, standartizuoja, sukapitalistina kaimą, taigi panaikina gamtos ir civilizacijos, kaimo ir miesto priešpriešas, - teigia F.Jamesonas. Tuos globalius procesus matome net savo provincialioje, socializmo kvapelio dar neišsivėdinusioje tėvynėje. Juos greit ir tiksliai ėmė fiksuoti mūsų "miestiškoji" literatūra, su panieka žiūrėdama į "kaimiškąsias" atgyvenas joje. Ir iš tiesų, tas kaimas, kuris taip ilgai atrodė patikimas mūsų kultūros išeities taškas, jau dingsta, tampa nebesugrąžinamos praeities reliktu, senių nostalgijos objektu. Visa bėda, kad socialistinis miestas neseniai dar buvo irgi didelis kaimas, pilkas ir užslopintas; užtat dabar taip skubama atsigriebti, atpalaiduoti instinktus ir nesivaržant patirti visus įmanomus, ypač libidinius malonumus, oficialioje tautinėje tradicijoje laikytus nepadoriais. Toji tariama gyvenimo pilnatvė, įvairovė, nuotykiai, mados, malonumai ir nusikaltimai, nelegalumai, buvę miesto "privilegija", dabar būdingi ir kaimui.

G.Aleksa yra dar tos kartos rašytojas, kuriam atrodo natūralu turėti sąžinės atskaitos tašką. Romano subjektui aukščiausią vertybinį statusą tebeturi kaimas, jame švietusi vaikystės žvaigždė. Dar gyva jį užauginusi močiutė Morija, iš kurios atviro, nuoširdaus, dorybingo veido nesunku išskaityti, ką ji mano apie tėvą, palikusį savo žmoną ir sūnus, susidėjusį su "laikina patele". Leonardas suprato, jog "ji niekad neatleis", ir jam "buvo sunku". Bet tik tiek bėdos. Išvažiuojant iš gimtųjų namų, tą sąžinės rakštį galima palikti juose. Nepalieka ryškesnių pėdsakų ir grėsmingas sūnaus nusikaltimas. Jis su draugais, trokšdami lengvai įsigyti pinigų, užsitraukę ant veidų kojines, užpuola močiutę Moriją.

Žemesnė, bet dar gyva padala vertybių skalėje - provincijos miestas Tauragiai, kuriuose prieš skyrybas gyveno ir dirbo chirurgas Leonardas. Sostinėje ta padala jau išblukusi:

Iš Tauragių atsivežiau keistą baimę dėl ligonio gyvybės, buvau įtikėjęs, kad gydytojas privalo gydyti kiekvieną žmogų. Deja, Vilniuje pastebėjau įdomią nuostatą - gydyti tik jaunus ir tuos, kurie gali pasveikti (p. 152).

Simptomiška, kad herojui ir su tuo tenka susitaikyti, tarsi leidžiantis žemyn nuopuolio ratais, - "privalėjau išmokti naujų papročių". Žinoma, šis rašytojo brūkštelėjimas yra jo literatūrinės koncepcijos dalis - ne realybės atitikmuo, kuris galėtų įžeisti Vilniaus gydytojus. Pats autorius greta beširdžio Senio rodo sąžiningą, savo ligoniams atsidavusį gydytoją Gajų.

Didžiausią prasminį krūvį turinčiam Leonardo charakteriui rašytojas vis dėlto palieka trūnėsių neįveiktą šerdį. Tai yra liūdnas, protingas ir jautrus žmogus, per kurio širdį ir protą žingsniuoja margas gyvenimas, negailestingai trypdamas, bet kartais ir paglostydamas:

Nujaučiu, jei kas pajudintų bent vieną skaudžiausią kertelę, krisčiau negyvas iš širdgėlos: už visų paklydimų ir nuodėmių slypi nepaprastai daug šventų smulkmenų, kurios maitina mano gyvastį. Tarsi varlė, mėgdžiojanti upelio klegėjimą, ar kūdikis, išskridęs iš motinos įsčių, rikteli, atradęs kitą pasaulį, mėgdžioja apvaisinamos moters dejonę, taip ir aš klumpu ir keliuosi kartodamas tėvo saldžiąsias klaidas (p. 253).

Romano pabaigoje, kurios akcentai paprastai išduoda tai, kas autoriui svarbiausia, protagonistas pažeria daugybę klausimų, į kuriuos nėra ir nebus atsakymų, nes toks - nenuspėjamas ir nevienaprasmis - yra žmogus. Herojaus egzistencija krypsta į saulėlydį. Jis netapo toks, koks troško būti. Idealai pasiliko vaikystės iliuzijose. Kažkas negailestingai koregavo kiekvieną žingsnį. Ar visiems taip atsitinka? "Ar jie taip pat apsėsti nelaimių, kančių, abejonių maro?", "Kieno rankose šalies likimas?", "Ką mes galime sukurti arba pakeisti?", "Kokie išbandymai dar laukia manęs? Atrodo, didžiausius išbandymus - meilę ir gailestingumą - patyriau. Ką šie žodžiai reikš mano sūnums? Ko verti įkyrūs senstantys jausmai ir jų akimirkų trupinėliai, į akis žvelgiant norintiems žudyti, prievartauti, kankinti?". Labai nelinksma romano pabaiga, skaudžiai abejojant, ar jaunoji karta beužsikabins už tų dvasinės gyvybės trupinėlių, kurie dar maitina vyresniuosius.

Įdomu buvo skaityti naująjį Gasparo Aleksos romaną. Gal tik kiek per ilgai užtrunka įsisiūbavimas: pirmajai romano pusei trūksta intensyvumo, vidinės įtampos. Lyg spyruoklė būtų susidėvėjusi, nebetampri. Daugiausia minčių kėlė tai, apie ką rašytojas kalba mažiausiai. O tai, kas vaizduojama plačiausiai, man neatrodė nei originalu, nei įdomu. Gal, pasitelkus Sigmundą Freudą, vertėtų paanalizuoti romano veikėjus ir libido aspektu? Matyt, kas nors taip ir padarys.

Aleksa G. PUSĖ OBUOLIO IEVAI. - V.: Vaga, 2002.

 

Skaitytojų vertinimai


219. reta2002-07-15 15:09
gerai, profesionaliai parašyta

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:25:40 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba