Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-12 nr. 2907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• APDOVANOTI KONKURSO LAUREATAI
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• VALSTYBĖ IR TAUTINĖS MAŽUMOS18

SVEIKINAME 
• JULIJA JEKENTAITĖ-ALEKSANDRAVIČIENĖ1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• PRANEŠIMAS SPAUDAI

TEATRAS 
 Arūnas Vozbutas.
VILIOJANTIS VOKIEČIŲ TEATRAS
1

RADIJO TEATRAS 
• Janiną Babiliūtę kalbina Ridas Viskauskas.
NEAPŠVIESTAS RAMPOS
1

PROZA 
• Juozas Savickas.
TRYS FORTEPIJONAI MARCINKONYSE
2
• Renata Šerelytė.
LAUKINIO MĖNULIO FAZĖ
3

POEZIJA 
• (poemos ištrauka; I dalies pradžia).
VLADAS BRAZIŪNAS
3

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
GASPARO PASAULIS
1
• Alvydas Šlepikas.
EILĖRAŠČIAI TUŠČIAI GALVAI
6
• Ričardas Šileika.
PAGAMINTA 2002-AISIAIS ALYTUJE.
VARTOJIMO LAIKAS NERIBOTAS
7
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ISTORINĖS ATMINTIES ŽARIJOS
• Ieva Siminonytė.
ŽMONĖS
• Eglė Petkevičiūtė.
RASTA RAMYBĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• ROMUALDAS AUGŪNAS: "NEBIJOTI BAIMĖS"
• Antanas Sutkus.
REALYBĖS ŠVIESOS NUTVIEKSTI
1

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

KRONIKA 
• S.SONDECKIO SPAUDOS KONFERENCIJA8
• BIRŽELIO "NEMUNAS"1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DEMOKRATIJA
2

TEATRAS

VILIOJANTIS VOKIEČIŲ TEATRAS

Arūnas Vozbutas

[skaityti komentarus]

Padedant Goethe`s institutui, gegužės 4-19 d. teko lankytis Berlyne, kur trisdešimt aštuntą kartą buvo surengtas vokiškai kalbančių šalių teatrų festivalis "Theatertreffen".

Visi pagrindiniai renginiai, spektakliai ir diskusijos vyko pastate "Berliner Festspiele" ir šalia jo esančioje vasaros kavinėje "Spiegelzelt". "Berliner Festspiele" anksčiau buvo repertuarinis teatras, bet dėl įvairių priežasčių trupė buvo paleista, ir dabar ten rodomi tik gastroliniai spektakliai, rengiami festivaliai. Pastatas yra ramioje vietoje, toliau nuo centro, svečiui jo reikia gerokai paieškoti. Pirmą spektaklį žiūriu kaip tik čia. Nors tai - ne visai "tikras" spektaklis, o naujos pjesės skaitymas. Dramaturgas Kurtas Drawertas parašė pjesę pagal G.Flaubert`o romaną "Ponia Bovari" ir pavadino "Monsieur Bovary". Taigi, "Ponas Bovari", nors nelabai suprantama, kodėl pavadinime K.Drawertas išskyrė būtent jį. Man pasirodė, kad tai - normali romano inscenizacija, kur vis tiek viskas sukasi apie Emą Bovari. Ponas Bovari lygiai tiek pat svarbus ir įdomus, kiek ir kiti Emos vyrai - meilužiai, kaimynai ar tarnai. Ko nors daugiau apie šitą poną nepasakoma, iš kito taško į jį taip pat nepažiūrėta, jis kalba (skaito) gana nedaug. Skaitymą režisavo pats pjesės autorius. Įėjęs į salę, pamaniau, kad patekau į spaudos konferenciją - pailgas stalas, mikrofonai, mineralinio vandens buteliukai. Susirinko aktoriai ir po trumpo pjesės pristatymo pradėjo skaityti. Aktoriai geri, kai kurie jau bandė kurti charakterius, skaitė raiškiai. Daugelis žiūrovų ar klausytojų buvo sužavėti.

Kitą vakarą vykęs spektaklis - režisieriaus Rene Pollescho "Žmonės šūdinam viešbutyje" - mane pribloškė. Tai antra spektaklių trilogijos dalis. Rodomi jie vis kitą vakarą, juos jungia tik bendra dekoracija - kvadratinės pasagos formos statinys su įrengtais butais ir kambariais. Dailininkas Bertas Neumannas žiūrovus susodina statinio centre kaip kokiam zoologijos sode, ir vieną vakarą matai vienus buto kambarius, kitą - kitus. Virš dekoracijų kabo didelis ekranas, demonstruojantis tik tas scenas, kurios vyksta intymiose erdvėse - tualete, vonioje. Miegamasis tokia vieta jau nelaikomas. Kambariuose gali rasti visko - nuo kalėdinės eglutės, tapetų su blizgančiomis gėlytėmis iki televizoriaus, rodančio šunų dresavimo pamokas, ir muzikinio centro, grojančio visus įmanomus ir neįmanomus "gabalus" - nuo turkų Tarkano iki "Pink Floyd".

Spektaklį būtų galima pavadinti buitine tragikomedija apie nūdieną, jei ne tvirta režisieriaus ranka. Scenoje trys aktorės - administratorė, kambarinė ir viešnia. Sulaukusios spektaklio pradžios jos it pamišusios puola bendrauti "iš širdies". Jos greitakalbe, vienodu ritmu beria monologus, tik kulminaciniais momentais, kai nori ką labai svarbaus pasakyti arba konstatuoti galutinį savo požiūrį į pokalbio temą, tą žodį suklykia ir vėl toliau trata.

Nenuostabu, kad priešais aktores sėdi visada pasiruošusi padėti suflerė (jos pagalbos kelis sykius prireikė). Pjesė taip "matematiškai" parašyta, kad būtina laiku ir vietoj suklykti net "a a". Iš pradžių bandžiau įdėmiai klausyti, ką herojės kalba, bet vėliau supratau, kad tai ne taip jau svarbu: herojės svarsto, kur geriau gyventi - bute ar viešbutyje, kaip geriau pakepinti kukurūzus, kaip tinkamiau naudotis tualetu. Bet šitos temos aptariamos taip, lyg būtų pasaulinės reikšmės įvykiai.

Dramaturgė Bettina Masuch, manau, parašė seną daugelio teatralų svajonę - "telefonų knygą". Atrodo, ji užrašė telefoninius pasiplepėjimus su draugais arba vakarėlių diskusijas prie žvakių ir išgėrus. R.Polleschas tai chuliganiškai pastatė - nubrėžta nežymi riba tarp stilizuoto, konceptualaus ir gatvių, mugių teatro, šou. Spektaklis skleiste skleidžia vitališką energiją. Žiūrovai klykia iš pasitenkinimo. Lietuvoje nieko panašaus nesu matęs. Spektaklis vyko scenoj "Prater", kuri įrengta buvusiame kino teatre, panašiame į senąją "Aušrą" Vilniuje.

Kitą vakarą ėjau į teatrą "Volksbühne am R-L-PL", kurio scenoje ir mums teko garbė vaidinti S.Parulskio "P.S.Byla O.K." prieš trejus metus. Čia žiūrėjau režisieriaus Franko Castorfo "Pažemintuosius ir nuskriaustuosius" pagal F.Dostojevskio romaną. Spektaklis, palikęs vieną stiprausių įspūdžių Berlyne, pasakoja apie žmones, gyvenančius postkomunistinėj realybėj. Jokių klasikinių kostiumų, šukuosenų ir taip toliau. Dailininkas Bertas Neumannas scenos vidury surentė didelį kubo formos namą, uždarą iš visų pusių, kurį scenos ratas sukinėja visais įmanomais rakursais. Virš jo didelis reklaminis ekranas, kaip virš operos teatro Vilniuje. Ir rodo jis tą pat - pastos, muilo, šampūno reklamas, bet tik kai personažai veikia "kieme". Kai visi sulenda į namą, ekrane matyti stambūs ir ne aktorių "planai". Scenoj pasiekiamas beveik dokumentinis naktinio miesto įspūdis. Priešais namą - nedidelė čiuožyklėlė, ant kurios viso spektaklio metu veikėjai slidinėja ir griuvinėja. Bet prie jos auga keistas egzotiškas augalas, tinkantis labiau Pietų šalims. Aktoriai irgi aprengti lengvais rūbais, tad nesupranti, šalta toje erdvėje ar karšta. Vienu metu ant to ledo ima lyti, po to vanduo sumaišomas su juodžemiu ir tampa purvu, kuriame keli personažai priversti išsivolioti. Krituliai priminė lietuviškus spektaklius, kaip ir epizodas, kai, lyjant lietui, skamba lietuviška lopšinė. Turbūt F.Castorfas susipažinęs su mūsų krašto kultūra. Taip pat skamba rusiški romansai, rumuniškos melodijos, šiuolaikinės popdainos, padedančios sukurti atpažįstamą (radijas, TV) atmosferą.

Man pasirodė, kad pati inscenizacija (autorius K. Hegemanas) nėra visai pažodinė, kai kurių veikėjų linijos vos nužymėtos, jie atsiranda ir dingsta, neaiškindami, kas tokie yra. Bet romano esmė išliko - pervargę, patys nežinantys, ko nori, besiblaškantys mirgančių reklamų žmonės, kuriuos bando paguosti, suprasti, jiems padėti poetas Vania. Regis, režisierius drąsiai pašalino personažų štampus - čia Vania tampa keistuoliu turku su "lapine kepure"; Nataša - Barbe, pabėgusia iš savo žaislinio namelio į kitą tokį pat, Alioša - "naujuoju" žmogumi, kupinu grandiozinių ambicijų; Nelė - mažamete prostitute, kokių pilni Berlyno užkaboriai. Brangiausia man šiame spektaklyje pasirodė tai, kad jame jaučiamas šiandienos alsavimas, atpažįstami tipažai, nebeturintys literatūriškumo. Nors vaidinimas truko penkias valandas, bet neprailgo.

Kaip ir Miuncheno teatro "Münchner Kammerspiele" spektaklis pagal Jono Fosse`s pjesę "Rudens sapnas". Režisierius Lukas Percevalis taupiom priemonėm pastatė šiltą ir įtaigų, kamerinį, poetišką vaidinimą. Scenografės Katrinos Brack sugalvotas scenovaizdis panašus į M.Jacovskio sukurtą C.Graužinio "Baalui". Tik čia vietoj žemių - akmens skalda, vietoj lovos centre - medinis pakrypęs bokštas-paminklas. Šitaip sukuriama kapinių atmosfera, nes veiksmas vyksta kapinėse, kai Vyras laidoja tai senelę, tai tėvą, tai, jam pačiam mirus, jį laidoja dvi jo žmonos ir motina. Tarp laidotuvių vyksta įprastas gyvenimas. Veiksmas gan statiškas: keli rankų krustelėjimai, galvos pasukimai, nosies išsišnypštimas. Intensyviau judama tik prieš "naujas" laidotuves, keičiantis laikui - sapnui. Kamerinė atmosfera priminė pirmuosius R.Tumino spektaklius Mažojoje salėje Vilniuje. Po "Rudens sapno" daugelis teatralų džiūgavo - va kur tikras teatras, be išorinių efektų, be išsigalvojimų. Su tuo irgi sunku nesutikti. Na, kaip sakoma, kiekvienas "kilbukas" turi savo kabliuką. Po spektaklio gera, vis dėlto trūksta kokio nors emocinio akcento, viskas vyksta ramiai, tačiau, išėję iš teatro, visi šypsodamiesi draugiškai žiovaujame.

Labai laukiau susitikimo su Christophu Martahleriu, kurio "Murx" mačiau Vilniuje. Jis Ciuricho teatre "Schauspielhaus Zürich" pastatė Franzo Schuberto operą "Gražioji malūnininkė". Scenografija ir kostiumai lyg ir klasikiniai (dail. Anna Viebrock), du solistai - sopranas ir tenoras - taip pat. Bet į esmę pasižiūrėta labai savitai. Su ironija. Herojai dainuoja vienas kitam apie meilę, bet viens kito nemato, geriau žiūri į kokią pornografinę nuotrauką, dvi mergos niekaip negali suvilioti bernų, ir, kai galų gale pavargsta, tie visi vienu metu ima jas atkakliai atakuoti, tačiau jos jau nieko nebenori. Dainų turinys priešingas veiksmui, šokiui; iš pažiūros absurdiški herojų siekiai - žiūri lyg į "išprotėjusius" "Jonuką ir Grytutę" suaugusiems.

Netikėtų jausmų sukėlė choreografės Sashos Waltz spektaklis "no Body" teatre "Schaubühne am Lehniner Platz". Tai, sakyčiau, labai "lietuviškas" spektaklis - viršuje kabo didelis baltas balionas - grėsmė, kurią visi jaučia. Tuščioj erdvėj juda žmonių grupelės, "pamišusi" nuotaka. Sniegas juodas - ir tai gražu. Paradoksas, bet spektaklio dvasia man priminė mokyklos laikus, kai su klasiokais rėždavome "montažuose" apie susvetimėjimą, melą, tiesą, abejingumą, karą ir taiką. Tik, aišku, spektaklyje "no Body" tai daroma rimčiau ir atsakingiau.

Berlyne laukė dar viena įdomybė - Hanoverio teatro "Schauspielhannover" "Hamletas" pagal W.Shakespeare`ą. Tikrai kad "pagal", nes režisierius Nicolas Stemannas iš tragedijos padarė komediją. Veikia tik aštuoni personažai. Pagrindiniu veikėju tampa Horacijus, jis net sako Hamleto tekstus, daugelis monologų sukeisti vietomis - pavyzdžiui, "būti ar nebūti" monologu spektaklis prasideda. Interjeras šiuolaikinis (dail. Katrina Nottrodt). Kostiumai taip pat. Tėvo šmėklos nėra, bet trys televizoriai rodo seną filmą -"Hamletą" su Laurece`u Olivier. Hanoverio Hamletas - prisiekęs sinefilas. Pasižiūrėjęs tą filmą, supratęs, kad ir jo istorija panaši, nusiplėšęs rūbus, jis apmėto visus šeimynykščius videokasetėmis. Spektaklis savo stilistika man priminė lietuvišką "Svogūnų" teikimo ceremoniją. Buvo linksma - ką dar jie sugalvos, kokių paralelių su mūsų gyvenimu dar ras? Tik finalo nelabai supratau - ko jie visi išsižudė, išsinuodijo, ir dar - akimirksniu? Visos "skerdynės" truko gal porą minučių. Turbūt jiems nusibodo tos linksmybės. Po spektaklio apėmė dvigubas jausmas - nepasakysi, kad buvo nuobodu, nepasakysi, kad nesąmonė. Bet lyg ir nesupranti - kam visa tai? Tikriausiai norėta pasakyti, kad visa "Hamleto" istorija sukasi amžinu ratu, ir neverta per daug į tai įsijausti.

Modernus ir antras "Münchner Kammerspiele" spektaklis - Euripido "Alkestė". Vaidinama vėl šiuolaikiniame interjere, su šiuolaikiniais kostiumais, bet viskas primena "muilo operų" stilių. Nelabai supratau, kodėl visus taip mylinti Alkestė ryžosi pasiaukoti Herakliui, kai taip rauda vyras ir vaikai, bet supratau, kad režisierius Jossis Wieleris turi labai subtilų humoro jausmą ir, pasitelkęs Euripido tekstą, pastatė labai subtilią Lotynų Amerikos serialų, o ir įprastų vertybių parodiją.

Teatre "Deutsches Theater" žiūrėjau režisieriaus Michaelo Thalheimerio spektaklį pagal G.E.Lessingo dramą "Emilia Galotti". Prasidėjus spektakliui, vos vėl neišvirstu iš kėdės - scenografija labai panaši į dailininkės M.Vosyliūtės scenografiją G.Varno spektakliui "Gyvenimas - tai sapnas". "Emilijoj" dailininkas Olafas Altmannas irgi sugalvojęs lygiagrečiai į scenos gilumą nueinančias aukštas sienas su daugybe durų. Tik jos ne iš stiklo, kaip Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet iš medžio. Vaidybos stilius man irgi pasirodė panašus - aktoriai juda lyg manekenai ar lėlės, bendravimas vienas su kitu minimalus, labiau skirtas publikai. Tik vėl, nors tai klasikinė drama, šioj "Galotti" jokių užuominų apie būtąjį laiką. Veiksmas vyksta lyg kokiam Milane, tarsi demonstruojant aukštąją madą, aktoriai aprengti lyg modeliai, vaikšto it ant podiumo. Kalba sustoję priekyje efektingomis pozomis lyg fotografams. Jokių karštų dialogų iš pradžių, kol įvykiai įsibėgėja ir manekenai nebepajėgia savęs kontroliuoti, viens po kito "sproginėja", karščiuoja ir dingsta iš scenos, palikdami ją juodai apsirengusioms Vienos operos baliaus poroms. Labai estetiškas, švarus ir įtaigus spektaklis. Panašus į G.Varno. Ką gi, idėjos turbūt sklando ore.

Ir paskutinis matytas Berlyne spektaklis - pagal H.Ibseno "Juną Gabrielių Borkmaną" ("Theater Basel"). Jis vaidinamas teatro "Berliner Ensemble" pastate, kuriame nemažai laiko praleido B.Brechtas, statydamas savo veikalus. Teatras įspūdingas, vidus primena bažnyčią su daugybe lipdinių ir skulptūrų. Bazeliečių spektaklis taip pat didingas, scenovaizdis gigantiškas (dail. Muriela Gerstner), su didele, per visą sceną nusidriekiančia blizgančia užuolaida, kuri finale įspūdingai krinta žemėn, ir už jos atsiveria begalinė juoda tuštuma. Režisierius Sebastianas Nüblingas Ibseno dramą traktuoja kaip teatrą teatre. Gunhilda ir Ela - lyg Siamo dvynės, lėlės iš Karabaso Barabaso - pavargusio Borkmanno teatro. Jis abejingai stebi tą savo namų teatrą, savo aktorius. Aktoriai irgi į jį reaguoja gan abejingai, šiek tiek sukrunta pasirodžius jauniems dramos veikėjams - Vilhelmui, Frydai. Moterys veiklesnės, bet visiems, net jaunimui, taip sakant, atšipę dantys. Spektaklis, pastatytas didingu stiliumi, teigia, kad kritus visoms uždangoms atsiveria amžina tuštuma ir tuštybė, teigia, kad mes pavargom nuo visko. Kaip šauksi, taip atsilieps - žiūrovai taip pat; na, šiek tiek pavargom nuo tų teiginių, kurių klausėmės geras dvi valandas. Nežinau režisieriaus S.Nüblingo amžiaus, bet, manau, tuo spektakliu jis atsisveikino su dvidešimtuoju amžiumi.

Matyti spektakliai parodė, kas tenykščiame teatre yra kitaip negu pas mus, Lietuvoje. Mano išvados būtų tokios - ten statoma daug ir noriai klasikinių veikalų, klasika moderninama visais įmanomais būdais, ji tapatinama su dabartim, daugelyje spektaklių veikia nuogas kūnas, neapsieinama be videovaizdo ir televizoriaus, bent minimaliai naudojamas šokis ir visuose kalbama apie šią dieną bei mus.

 

Skaitytojų vertinimai


12188. silvija :-( 2004-12-07 14:32
kaip jus galit tiek skaityti?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:25:28 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba