Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
 KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Zovienė, V. Mockus, R. Orantas, B. Leonavičius, V. Liutkus, S. Šerytė, J. Šerienė, I. Pleikienė knygų pristatyme Nacionalinėje dailės galerijoje

Džiugi naujiena lietuvių dailės padangėje – viena po kitos pasirodė dvi nedidelio formato knygos, skirtos išties didelei mūsų kultūros asmenybei – skulptoriui, poetui, tapytojui ir piešėjui Vytautui Šeriui (1931–2006), 1995 m. apdovanotam Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Pasak leidėjų, V. Šerio kūryba užima išskirtinę vietą XX–XXI a. sandūros Lietuvos dailėje, o jos pradžia siejama su XX a. šeštajame dešimtmetyje vykusiu meninės raiškos atsinaujinimu. Abi knygos, išleistos Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos „Artseria“, pagal formatą, apipavidalinimą ir struktūrą tęsia prieš keletą metų pradėtą leisti seriją „XX–XXI a. sandūros Lietuvos dailė“.

Gegužės 26 dieną knygos pristatytos Nacionalinėje dailės galerijoje, kur buvo pasakojama ne tik apie jų sudarymo procesą, „nardymą“ po gausų ir įvairialypį dailininko kūrybos palikimą, naujus atradimus, kitaip šiandien išvystus V. Šerio kūrinius, bet ir apie pačią epochą, dinamišką ir kontroversišką. Juk didžioji skulptoriaus kūrybinės biografijos dalis sutampa su lietuvių moderniosios dailės rezistencija sovietmečiu, šalia oficialiųjų meninės raiškos formų tyliai tarpstant neoficialiam dirbtuvių, menininkų susibūrimų, parodų, diskusijų gyvenimui. Kita vertus, nepilni du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai, kuriuos likimas atseikėjo menininkui, kėlė savo uždavinius, atsirado kitas meno ir kūrėjo suvokimas, vertinimas. Greta laisvės kurti netrukus tapo akivaizdi ir tam tikra, jau kitokio pobūdžio izoliacija, meno ir visuomenės atotrūkis. Juk ir šios knygos ar kokia kita forma surinkta, sukataloguota V. Šerio kūrybos visuma iš tiesų turėjo pasirodyti jau kadų kadaise… Tiesa, leidiniai atveria tik keletą josios aspektų, tačiau atliktas didelis darbas, kuris papildo kol kas dar labai fragmentišką XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios lietuvių dailės bibliografiją ir suvokimą.

Pirmoji iš dviejų knygų – „Vytautas Šerys. Visa apie nieką. Poezija, piešiniai“ – pasirodė 2009 m. pabaigoje. Tai buvo išties nelengvas metas leidyklai – anapilin išėjo tikras knygos meistras, grafikas Eugenijus Karpavičius, apipavidalinęs daugelį lietuvių dailei, fotografijai skirtų leidinių, kurie vėliau buvo pagerbti solidžiais apdovanojimais, jais pagrįstai galime didžiuotis kaip kokybiško, meniško ir profesionalaus dailės knygų leidybos darbo pavyzdžiais. Knygą pirmą kartą viešumoje išvydome leidyklos „Artseria“ stende 11-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Joje publikuojama apie 100 Vytauto Šerio eilėraščių ir apie 50 piešinių. Eilėraščius atrinko ir knygą sudarė poetas Antanas A. Jonynas. Menotyrininkė Ieva Pleikienė kartu su V. Šerio kūrybos palikimo saugotoja Judita Šeriene iš gausaus rašytinio archyvo parinko knygai dailininko minčių. Leidinio struktūra, viena vertus, gana ritmiška ir aiški – menininko piešiniai čia gretinami su poetiniais apmąstymais. Tačiau atsižvelgiant į menininko kūrybos laisvę, gebėjimą abstrahuoti, apibendrinti tikrovės ir individualios patirties pavidalus, ji netapo nei eilių, nei piešinio kalėjimu, narvu. Eilės ir piešiniai čia persipina įvairiai, ir nebūtinai eilėraštis tampa vizualiojo kūrinio iliustracija. I. Pleikienė yra rašiusi, kad V. Šerys šiuo požiūriu apskritai yra unikalus ir jo kūryboje niekas nevaikšto po vieną, poezija ir dailės kūriniai yra monolitiška visuma, tokia glaudi ir vieninga, kad net nėra prasmės jos skirstyti… Taigi knyga tapo puikia galimybe susipažinti su menininko piešinių plastika ir verbalizuota minčių eiga, poetizuotu tikrovės suvokimu. Beje, 2009 m. galerijoje „Kairė–Dešinė“ buvo surengta V. Šerio piešinių ir tapybos paroda „Dien/raš/čiai“. Tąkart apie dailininko kūrybą rašęs Vidas Poškus („Trys bandymai rašyti apie Vytauto Šerio kūrybą“, Šiaurės Atėnai, 2009 kovo 13) taip aiškino ekspozicijos sandarą ir poveikį žiūrovui: „Ekspozicijoje regėjau tai, ką buvau matęs ir ankstesnėse parodose. Tai visą dviejų sąlyčių erdvę apglėbę piešiniai ir tapyba (tiesą sakant, sunku ir pasakyti, kas V. Šerio kūryboje yra tapyba, o kas piešinys, nes pirmoji yra linijinė, grafiška, o antrasis – improvizacinis, skidus), o tarp jų – skulptūrinės struktūros. Kolek­ciją (kuri iš tiesų tesudaro mažut mažutėlę visų darbų dalį) apibūdinčiau sąlyginiu pri(si)mi­nimų terminu.“ Gana simptomiškas apibūdinimas – V. Šerio kūryba šiuo atveju vėl iškyla kaip itin vieningas fenomenas, kuriame viskas susiję ir neatidaloma.

Kitoje knygoje – „Vytautas Šerys. Šviesos ir šešėlių medžioklė. Medinės skulptūros“ – reprodukuota apie 150 dailininko medinių skulptūrų. Menotyrines įžvalgas joje dėsto Ieva Pleikienė, knygoje spausdinami V. Šerio kolegų ir draugų – Alfonso Andriuškevičiaus, Viktoro Liutkaus ir Algimanto Jono Kuro atsiminimai, archyvinės šeimos nuotraukos. Pateikiamas išsamus kūrinių katalogas, informaciniai priedai. Smagu, kad šis leidinys, skirtas V. Šerio mažosios plastikos įvairovei, neperkrautas moksliniais, dailėtyriniais tekstais, ir kiek leido nedidelis knygos formatas, čia stengtasi perteikti V. Šerio asmenybės paveikslą. Šiuo požiūriu, žinoma, nepakartojamas yra Alfonso Andriuškevičiaus tekstas, kuriame vaizdingai ir sodriai piešiamas Vytauto Šerio portretas – mažakalbio, esą prastai artikuliuodavusio, turėjusio specifinę manierą „marmaliuoti“ taip, kad niekas nieko nesuprasdavo… Tačiau kartais prapliupdavusio lotyniškomis sentencijomis, kone barokinio sudėtingumo frazėmis… Be informacinės svarbos, apibendrintų skulptoriaus kūrybos ir asmenybės detalių, šią knygą tiesiog malonu pavartyti ir iki soties gėrėtis asketiška, minimalistine V. Šerio skulptūrų plastika, formų ažūru, skaidrumu, esmingumu, keistai jose susipynusiais egzistenciniu nerimu, nervingos kasdienybės atšvaitais ir archajiškos amžių glūdumos stiprybe…

Pasak I. Pleikienės, V. Šerio mąstymas remiasi į du klodus: kaimo architektūros struktūras ir krikščioniškuosius simbolius. Trapios medinės skulptūrėlės menininkui buvusios tikra atgaiva tarp sunkesnių darbų. Knyga primena ir tai, kad V. Šerio kūryba – platus ir įvairus reiškinys: tai ir monumentalioji skulptūra, ir išraiškingi portretai, antkapiniai paminklai, sovietmečiu kurtos altorinės kompozicijos. Tad skaitytojui siūlomas tarsi siaurutis takelis į šio unikalaus menininko kūrybą, galintis atvesti prie josios esmių, pamatinės struktūros, tačiau tik vienas iš daugelio…

Nepaisant to, kad V. Šerio kūryba dar nėra preciziškai ištyrinėta, labai trūksta dėmesio visai XX a. antrosios pusės Lietuvos dailei, tačiau tam tikrų apibrėžčių ji jau seniai yra sulaukusi. Kad ir tas taiklusis A. Andriuškevičiaus „kiaukutizmo“ terminas, kurį, sako, mėgęs ir pats skulptorius… Žinoma, apibrėžimai – viena, o visas magiškąsias menininko skulptūrų savybes atskleisti knygoje, vizualizuoti – jau kitas uždavinys, ir tikrai ne pats lengviausias. Subtilias, trapias, tai šiurkščia medžio faktūra, virpančiais įbrėžimais, tai lygia, it ledas medžio lentučių plokštuma žėrinčias skulptūras nelengva perteikti, užfiksuoti, pavaizduoti. Čia itin svarbus tampa rakursas, žiūros taškas, kuris gali viską kardinaliai pakeisti, iškreipti, paslėpti. Juk skulptūra pati savaime suponuoja trimačio objekto problematiką, o kai kalbame apie V. Šerio kūrinius, tas trapias ir kartu gyvastingas medines sieleles su skvarbiai žiojinčiomis kiaurymėmis, nušerpetojusiais „kaulais“, tampriomis, ritmiškai išdėstytomis „gyslomis“, kurių dainingą struktūrą, žiūrėk, ir suardo kokia kitoniška detalė, o į ją neįsižiūrėję, nepajusime viso kūrinio spalvingumo… Gal todėl knygoje matome nemažai skirtingų būdų šiems savitumams atskleisti. Pavyzdžiui, skulptūra fiksuojama stambesniu planu, o greta pateikiami skirtingi jos rakursai. Prasmingas atrodo ir skulptoriaus piešinių, tarsi konstrukcinių planų, eskizų pateikimas. Tai atveria ir V. Šerio mąstymo ypatybes, kruopštų, kartu laisvą ir vizionierišką kūrinio konstravimą popieriaus lape, o vėliau idėja perkeliama į trimatį objektą. Skirtingi ir fotografavimo būdai, apšvietimo, fono parinkimas. Kartais – gal kiek per dramatiška šviesokaita, niaurių šešėlių pritvinkęs fonas, matyt, siekiant išryškinti trapių skulptūrų paviršiaus šviesą, struktūras. Kitur skulptūrų fotografiniai atvaizdai gretinami su iškalbingai baltais, tuščiais puslapiais, idant kūrinio formoms būtų sukurta tylios meditacijos aplinka. Arba skulptūra pateikiama pašalinus aplinkos foną, plokštumas, kuriose rymo kūrinys, įkurdinus jį lyg ir abstrakčioje erdvėje. Atrodo, kad knygos sudarytojams tikrosios V. Šerio medinių skulptūrų išraiškos pagava buvo nelengvas uždavinys ar net iššūkis, visai kaip šviesos ir šešėlių medžioklė paties dailininko kūryboje...

Ir dar – vartant abi knygas kilo klausimas, kodėl vis dėlto dailininko kūrybos palikimas suskaidytas į keletą dalių, o ne išleistas monumentalus sunkiasvoris albumas, į kurį būtų sudėta įvairiapusė V. Šerio kūryba. Ko gero, tai lėmė ir finansinės aplinkybės, projektinės veiklos specifika, o juk mūsų dienų dailės knygų leidyba dažnai yra būtent tokia. Kita vertus, žvelgiant pragmatiškai, „matuojant“ knygų apimtį ir svorį, tokie leidiniai yra gana patogūs, optimalaus formato, ir nėra blogai, kad menininko kūryba pasirodo susisteminta pagal žanrus, galbūt taip atskiri jos aspektai tampa geriau, aiškiau suvokiami.

Iš šių V. Šerio kūrybai skirtų knygų, tegul ir su išlygomis (atspindėta tik menininko kūrybos dalis), ryškėja tarsi ir žinomas, bet nė kiek ne mažiau patrauklus skulptoriaus kūrybos paveikslas – kalbėjimas archetipinėmis, raktinėmis formomis, apvalytomis nuo kasdienybės priemaišų; savo skaidrumu, gėla, atsietumu jos kiek primena Povilo Ričardo Vaitiekūno tapybą. Panašus ir abiejų menininkų kūrinių antlaikiškumas, abejingumas laikmečio, politikos, visuomenės aktualijoms ir problemoms, neriant į biblinių, egzistencinių esmių gelmes. Tačiau garsioji modernybės kūrybos samprata „menas menui“ šiuo atveju taip pat taikytina tik sąlyginai. Man pasirodė įdomu, kad ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje veikusioje P. R. Vaitiekūno kūrybos retrospektyvinėje parodoje, ir V. Šerio kūrybai skirtuose leidiniuose ryškėja panašios interpretacijų kryptys. P. R. Vaitiekūno parodoje buvo akcentuota realistinė visos dailininko kūrybos programa, o I. Pleikienė teigia V. Šerio kūriniuose išvydusi daug tikrovės, realybės elementų, tokių artimų ir gyvenimiškų, kad anksčiau apie tai nė nesusimąstydavome. Taigi klasikų kūryba skaitoma, vertinama iš naujo, stengiamasi įžiūrėti tikruosius jos pavidalus, motyvus, priežastis, ištakas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:25:03 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba