Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

(PA)SKAITINIAI

Kinta

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Lehmann H. T. POSTDRAMINIS TEATRAS.
Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė.

– Vilnius: Menų spaustuvė, 2010.

IN MEMORY OF MIMESIS

Kelių knygų autorius, vokiečių teatrologijos profesorius Hansas Thiesas Lehmannas išgarsėjo studija „Postdraminis teatras“ („Postdramatisches Theater“, 1999), kuri, pasak knygos specialiojo redaktoriaus ir įžangos autoriaus Valdo Jauniškio, sulaukė didžiausios reakcijos iš visų teatro teorijos knygų – „per dešimtmetį keliskart buvo išleista vokiškai, išversta į prancūzų, japonų, slovėnų, slovakų, lenkų, kroatų, persų, ispanų, italų, portugalų kalbas“ (p. 9). Tai – vienas svarbiausių kritinių teatrologijos tekstų Europoje. Pasitelkdamas teatro bei jo semiotikos, dekonstrukcijos įrankius, H. T. Lehmannas skaido teatrą į įvairius elementus ir pateikia nuoseklią analizę, kaip teigia V. Jauniškis, „kurdamas teatro ženklo, laiko estetikos, erdvės suvokimo ir jo kitimo, kūno funkcionavimo ir medijų naudojimo teatre koncepcijas“ (p. 11).

H. T. Lehmannas, kurdamas šiuolaikinio (ne vien postdraminio) teatro sąvokas, bando tarsi atskira kalba aprašyti teatrą. „Post“ knygos autoriui nėra vien laiko žymė, tai – lūžis, tai, kas yra anapus dramos. H. T. Lehmanno studiją galima laikyti atsaku į tragiškai gyvenimą baigusio vengrų mokslininko Péterio Szondi (1929–1971) knygą „Modernios dramos teorija“ („Theorie des modernen Dramas“, 1956). P. Szondi kalbėjo apie aristoteliškuosius reikalavimus dramai, „dramos krizę“, dramą vertino kaip literatūros kūrinį, o H. T. Lehmannas į teatrą žvelgia kaip į performatyvų meną. Vokiečių mokslininkui svarbūs 7–8 dešimtmečiai, kai atsirado scenos ir muzikos avangardas, hepeningai, medijos teatre, nauja teatro architektūra, nebedalijanti žmonių į pasyviai stebinčius ir aktyviai vaizduojančius. Maištingaisiais dešimtmečiais tik atspindėti tikrovę (mimesis) tapo nepakankama reakcija, vėliau ženklas nustojo pasakoti apie tai, ką jis žymi, kaip rašė Jeanas Baudrillardas (1929–2007).

V. Jauniškis konstatuoja, kad H. T. Lehmano knyga kalba apie tai, ko dar Lietuvoje nėra. Į skyrių „Vardai“ autorius įtraukė tik Eimuntą Nekrošių, tačiau jo „Hamletą“ nagrinėjo vien muzikos ir garsų vartosenos požiūriu: „Muzika skamba beveik per visą spektaklį, pagrindinį vaidmenį atlieka garsi lietuvių roko žvaigždė, o šalia garsų ir triukšmo pasitelkiamas gausus muzikos formų repertuaras. (...) Nekrošiaus muzikalizavimas ypač juntamas per žmonių ir scenos objektų santykius. Daiktų funkcijos iškraipomos, jie naudojami kaip muzikos instrumentai, veikia išvien su žmonių kūnais, išgaudami muziką“ (p. 141).




Algimantas Baltakis. ANTAKALNIO VIGILIJOS.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

STIPRYBĖS KUPINA TYLA

Neseniai 80-ties metų jubiliejų atšventęs, Algimantas Baltakis ant naujos rinktinės „Antakalnio vigilijos“ viršelio iš Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos į mus žvelgia taip, tarsi delnuose laikytų visą ilgą ir įdomų savo gyvenimą. Poetas, sustingęs laike. Žmogus, kurio žodžiai tapę dainomis, įsmigę į širdis, prisimenami ir mylimi.

Kai dabar, paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie Medininkų žudynes, šis nusikaltimas perkvalifikuotas į karo nusikaltimą, pranašiškai atrodo 1991 m. liepos 31 d. Nidoje A. Baltakio parašytas eilėraštis „Medininkai“: „Ištversim, / viską ištversim. / Ir dar kitiems pasakysim: / ištvėrėm!“ („Medininkai“, p. 43)

Poetas turbūt yra tas žmogus, kuris turi ištverti daugiau nei kiti. Tik tada jo poezija tampa gyvu žodžiu, o ne oficiozine mantra. Juk vigilia (lot. „budrumas“) –­ tai ir naktinė malda, ir kažko svarbaus išvakarės, lydimos sakralinės poezijos, tylos meditacijos. Vigilija – tai ir mirusiajam kalbama malda judaizme ir krikščionybėje, primenanti tibetiečių „Bardo Thodol“, Egipto Mirusiųjų knygą.

Mitologija, religija, nekategoriška saviieška A. Baltakį daro išskirtiniu poetu –­ pavargome nuo didaktų. Jo Gyvatė yra ir mirties, ir gyvybės deivė, nes „atimti gali tik tas, kas ir duoda“ („Mitologija: Deivė Gyvatė“, 1991 m. liepos 29 d., Nida, p. 41).

Ieškant vilties, visada gera pasinerti į (mitologinio taip pat) Antakalnio gyvenimą, kuris sudarytas „iš mažų rūpesčių, iš nedidelių džiaugsmų, iš lengvų judesių, iš pageltusių klevo lapų“ („Dabar mano gyvenimas...“, 1997 m. spalio 13 d., p. 153).

Mes esame stiprūs žmonės, tiki poe­tas: „Ir tu nepražūsi, žmogau. / Esi juk prie šalčio pripratęs. / Duok, Dieve, vilties ir sveikatos. Ir nieko neprašom daugiau“ („Žvirblių žiemavietė“, 2004 m. spalis, p. 203).

Nebetariame „labas“, nebesakome „sudie“. Tik norime „anglišku papročiu išeiti tylomis, kad niekas net nepastebėtų, jog išėjai“ („Su savim tamsoje“, 2009 m. spalio 10 d., p. 208).




Flick R. ŠIAURĖS SACHARA.
ROMANAS APIE PAMIRŠTĄJĄ KURŠIŲ NERIJĄ.

– Vilnius: Tyto alba, 2010.

MEILĖ IR MIRTIS NIDOJE

Archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras Rokas Flickas (g. 1936, iki 1989 m. – Rokas Alvydas Liaukonis) – dujofikacijos specialistas, žinomas kaip vienaveiksmės istorinės monologinės dramos apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ (2008) ir knygų „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą“ (2005), „Atrastoji žemė“ (2008) autorius. „Šiaurės Sachara“ (dėmesio, nebe Šiaurės Jeruzalė ar Šiaurės Atėnai!) – romanas apie XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenę. Protagonistas Martynas Lukeitas – lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, dailininkas impresionistas. Nida tuo metu buvo tapytojų rojus, klestėjęs iki sovietų okupacijos.

Romane minimos ir istorinės asmenybės – Adolfas Hitleris, dailininkai Lovis Korintas, Maksas Pechšteinas, rašytojai Liudvikas Pasargė, Ernstas Vichertas, Agnesė Mygel.

Knygoje pasakojama apie Šiaurės Sacharą, Meilės ir mirties slėnį Neringoje, kurioje gyveno smėlio liežuvių žmonės. Romanas parašytas įtikinamai, jame – nemažai vokiškų, prancūziškų (dalis veiksmo vyksta Paryžiuje) citatų, paaiškinimų iš Neringos istorijos. Kūrinio struktūra –­ trys dalys („Meilės ir mirties slėnis“, „Nuopolio metai“ ir „Lemtis“), kurias sudaro 27 skyriai. Prisimindamas Thomą Manną (1875–1955), mylėjusį Nidą (Nidden) ir gyvenusį joje 1930–1932 m., galėčiau pavadinti R. Flicko knygą „Meile ir mirtimi Nidoje“.




Ratzinger J. DIEVAS IR PASAULIS: KRIKŠČIONIŲ TIKĖJIMO PASLAPTYS.
POKALBIS SU PETERIU SEEWALDU.
Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

– Vilnius: Alma littera, 2010.

DIEVO ROTVEILERIS

Ši knyga išleista prieš dešimtmetį, kai Josephas Ratzingeris (g. 1927) dar nebuvo popiežius Benediktas XVI. Teologas, kalbėdamasis su žurnalistu Peteriu Seewaldu, „ilgiausiame Bažnyčios istorijoje interviu“ išdėstė katalikų tikėjimo pagrindus, taigi šią knygą galime vadinti autoritetingu teologijos vadovėliu.

Ši knyga dabar išleista, kaip teigiama, tą valandą, „kai krikščionybei ir Bažnyčiai metami dideli iššūkiai“. Kaltinimai pedofilija svarūs ir rimti. Svarstymai apie moteris kuniges ir celibato panaikinimą nemažai žmonių atitraukė nuo katalikų tikėjimo. Ištikimiausieji suvokia: „Dievo rotveileris“, kaip vadintas J. Ratzingeris, yra stipriausias teologas Bažnyčioje, todėl jo argumentai tiko ir prieš dešimt metų, tinka ir dabar.

Prologe ir aštuoniolikoje skyrių J. Ratzingeris aiškina, ar tikri stebuklai, kas yra Dievo alsavimas, ko nori Dievas, kalba apie pirmapradį Visatos akivaizdumą, dangų ir pragarą, meilę, Dievo įsakymus, valdžią ir turtą, Jėzų, Dievo motiną, INRI, Bažnyčios misiją, struktūrą, santuoką ir kunigus, ateities pasaulinę Bažnyčią, dvasingumo renesansą. Tai platus spektras temų, kurios aktualios katalikams ir kitiems krikščionims.

Pasak J. Ratzingerio, Dievo ieškoti galima „tik nusikračius šio valdžios jausmo. Vietoj jo reikia išsiugdyti pasirengimo, atsivėrimo, ieškojimo nuostatą. Reikia būti pasirengus nuolankiai laukti – ir leisti jam pasirodyti tokiam, koks nori pasirodyti jis, o ne kokio noriu aš. (...) Pozityviai sakant: nėra nieko, kur jo nebūtų, nes jis yra visur. Negatyviai sakant: jo tikrai nėra ten, kur nuodėmė. Dievo nėra ten, kur neigimu nebūtis padaroma viešpataujanti“ (p. 93–94).




Steiner C. M. SCENARIJAI, KURIAIS GYVENA ŽMONĖS.
TRANSAKCINĖ GYVENIMO SCENARIJŲ ANALIZĖ.
Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė.

– Vilnius: Vaga, 2009.

VISOS ŽMONIJOS VILTIS

Austrijos žydės ir krikščionio sūnus, gimęs Paryžiuje, vaikystę praleido Meksikoje, o vėliau persikėlė į JAV. Claude’as M. Steineris (g. 1935) į Ameriką atvyko studijuoti inžinerijos, tačiau 1957 m. sutiko Ericą Berne’ą (1910–1970), kuris užbūrė savo sukurta transakcinės analizės (TA) teorija ir knyga „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ (1964). 1965 m. C. M. Steineris tapo klinikinės psichologijos daktaru, įkūrė Tarptautinę transakcinės analizės asociaciją. 8–9 dešimtmečiais C. M. Steineris praktikavo vadinamąją radikaliąją psichiatriją, kurios pagrindas – ne medicininis, o socialinis požiūris į individą. Didžiausią dėmesį mokslininkas skyrė kasdieniam žmogaus gyvenimui ir jo scenarijams, alkoholizmo problemai, „emociniam neraštingumui“. Psichologas buvo aršus Vietnamo karo priešininkas.

Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ (1974) C. M. Steineris aiškina, kad žmonės iš prigimties yra sveiki, tačiau vaikystėje susikuria tam tikrą teigiama ir neigiama žmonių įtaka paremtą elgesio modelį arba gyvenimo scenarijų. Tuomet pasąmoningai nusprendžiama – būsiu laimingas, prislėgtas, nugalėtojas, pralaimėtojas, stiprus ar priklausomas. Visą gyvenimą mes gyvename pagal šį pasirinktą scenarijų. Nepaprasti įvykiai gali išprovokuoti žmogų pakeisti savo neigiamą gyvenimo scenarijų, vedantį į pražūtį.

Klasikiniu tapusiame veikale aiškinama TA teorija, pateikiama scenarijų analizė, analizuojami santykiai, kalbama apie mitus, susijusius su terapija, apie gerą gyvenimą, kai vaikai auginami savarankiški, o vyrų ir moterų santykiai yra išlaisvinti nuo neigiamų scenarijų. Knyga iliustruota 25 schemomis.

„Žmogiškasis potencialas yra toks begalinis, kaip ir gebėjimas prisitaikyti, – rašo C. M. Steineris. – Kiekvienos kartos tėvai gali pasirinkti prislėgti savo atžalas pasenusiais prakeikimais arba apsaugoti jų spontaniškumą, skatinti suvokti bei išpildyti jų intymumo poreikius ir taip padėti jiems pasiekti maksimalų potencialą. (...) Be visos žmonių rasės vilties negali egzistuoti atskirų jos narių viltis“ (p. 447).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:56 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba