Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
 MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

VERTIMAI

Esė

MICHEL DE MONTAIGNE

[skaityti komentarus]

III skyrius

Jausmai nuklysta už mūsų būties ribų

Tie, kurie peikia žmones, nuolat besi­žvalgančius į ateitį, ir moko nesiblaškant naudotis dabarties teikiamomis gėrybėmis, teigia, kad tai dažniausiai pasitaikantis žmonijos paklydimas, kadangi ateities, o tuo labiau praeities mes pakeisti negalime. Jei išvis leistina paklydimu vadinti tai, ką pati gamta mums kužda, siekdama užsitikrinti savo darbo tęstinumą, ir, labiau rūpindamasi mūsų veiklumu nei žiniomis, įskiepija mums be visų kitų ir šį klaidingą įsivaizdavimą.

Mes niekuomet nebūname su savimi, visuomet – kažkur kitur: baimė, geismas, viltis mus kreipia į ateitį, slopina dabarties pojūtį, peni būsimais džiaugsmais, nepaisant to, ar dar gyvi būsim.

Calamitosus est animus futuri anxius.1

Platono raštuose mes dažnai aptinkame šį svarbų priesaką:

„Daryk, ką privalai, ir pažink pats save.“2

Kiekviena šio nurodymo dalių savyje talpina ir kitą, taip abi kartu aprėpia visas mums priklausančias pareigas.

Kiekvienas, norėdamas kuo nors užsiimti, supras, jog pirmiausia turi žinoti, kas toks yra ir kas jam prigimta. Tas, kuris pažįsta save, niekuomet neprisiima svetimų darbų sau, labiau už visus myli save ir rūpinasi savo gerove, atsisako nenaudingų užsiėmimų, nereikalingų minčių ir pasiūlymų.

Ut stultitia, etsi adepta est quod concupivit nunquam se tamen satis consecutam putat: sic sapienta semper eo contenta est quod adest, neque eam unquam sui poenitet.sup>3

Epikūro manymu, išminčiui nederėtų spėlioti ateities ar ja rūpintis4.

Tarp visų taisyklių, kurių mes prisikūrę apie mirusiuosius, pati svarbiausia, mano manymu, yra įpareigojanti peržiūrėti ir įvertinti mirusių valdovų poelgius. Tokios taisyklės yra lygios įstatymams, jei tik ne viršesnės už juos. Jei teisingumas negalėjo padaryti jokio poveikio valdovams gyviems esant, tai visiškai sąžininga, kad, jiems mirus, teisingumas įgauna tokią galią paveikti jų reputaciją ir įpėdinių gerovę, o juk tai vertinama labiau už patį gyvenimą.

Tai ypač parankus įprotis toms tautoms, kurios jo laikosi, o be to, itin geidžiamas padorių valdovų, bijančių, kad po mirties juos minės lygiai taip pat, kaip nedorėlius.

Mes privalome būti vienaip nuolankūs ir paklusnūs visiems valdovams, tam mus įpareigoja jų padėtis, tačiau gerbti ir mylėti juos turime tik už padarytas geradarystes.

Kantriai pakęskime valdovų politinę santvarką, nors to ir nėra verti, užmaskuokime jų ydas, pritarkime jų apgailėtiniems poelgiams taip, kaip to reikalauja jų autoritetas. Tačiau, mūsų keliams su jais išsiskyrus, jokiu būdu neatsisakykime teisingumo ir laisvės išreikšti tikrųjų savo jausmų, o iš gerų pavaldinių neatimkime garbės už tai, kad jie, nors ir žinodami savo šeimininkų trūkumus, jiems ištikimai ir pagarbiai tarnavo. Perduokime ateinančioms kartoms šiuos itin vertingus pavyzdžius.

Tie, kurie, vedini kokių nors savanaudiškų tikslų ir įsipareigojimų, neteisingai atsiliepia apie nedorų valdovų atminimą, savo asmeninius interesus iškelia aukščiau už visuomeninius. Titas Livijus teisingai pastebi, kad žmonių, užaugusių rūmuose, kalba persunkta pagyrūniškumu ir pagražintais pasakojimais5, kadangi kiekvienas siekia kiek įmanoma labiau išaukštinti savo karaliaus, kad ir koks jis būtų, dorybes ir didybę.

Galbūt galima kritikuoti tų dviejų kareivių kilniaširdiškumą, kurie išdrįso savo tikrą nuomonę išsakyti tiesiai Neronui į barzdą.6 Pirmasis, paklaustas, kodėl linkįs valdovui blogo, taip atsakė: „Aš tave mylėjau, kol buvai to vertas. Bet nuo tos akimirkos, kai tapai savo motinos žudiku, padegėju, fokusininku ir vežiku, aš tavęs neapkenčiu taip, kaip to nusipelnai.“ O kitas į klausimą „kodėl norėjai mane nužudyti?“ atrėžė, kad „nėra kito vaisto tavo nesibaigiančioms niekšybėms“.

Tik koks sveiko proto žmogus galėtų nepripažinti tų visuotinių liudijimų apie tironišką ir pasibjaurėtiną šio valdovo elgseną, pasmerktą po jo mirties ir lydinčią jį bei visus tokius niekšus kaip jis visais laikais?

Mane piktina tai, kad tokio nepriekaištingo valdymo pavyzdžio šalyje kaip Lakedemonija yra įsigalėjęs štai koks paprotys: valdovui mirus,7 sąjunginių ir kaimyninių tautų gyventojai helotai, vyrai ir moterys, išreikšdami gedulą, įsipjaudavo kaktą. Šūksniais ir aimanomis jie tvirtino, kad velionis, nepaisant to, kaip valdęs iš tiesų, buvo pats geriausias karalius. Tokiu būdu jie išaukština bet kurį valdovą savo liaupsėmis, kurios iš tiesų turėtų būti skirtos tik to nusipelniusiems, taip pamindami tikrųjų nuopelnų vertę.

Aristotelis, domėjęsis visa kuo, susimąstė ir apie Solono pasakymą, kad niekas negali būti pavadintas laimingu iki mirties, o argi galima vadinti laimingu žmogumi tą, kuris, gyvenęs ir miręs taip, kaip to troško, po savęs paliko tik blogą reputaciją ir neapykantą saviems palikuonims?8

Tol, kol esame gyvi, leidžiamės savo minčių vedami ten, kur tik mums patinka. Tačiau, išėję į nebūtį, prarandame bet kokį ryšį su tuo, kas egzistuoja. Todėl Solonas būtų daug teisingiau pasakęs, kad žmogus niekuomet nėra laimingas kol gyvas, nes toks jis gali būti tik tuomet, kai čia jo nebėra. [...]


VIII skyrius

Apie dykinėjimą

Mes pastebim, kad apleistos trąšios ir derlingos žemės veikiai apželia laukinėm ir nenaudingom žolėm, todėl, norėdami naudoti savoms reikmėms, laukus turime nuolat dirbti ir apsėti mums reikalingomis sėklomis. Taip pat regim, kaip moterys, pastodamos iš savęs, gimdo tik beformius mėsos gabalus, o tam, kad susilauktų sveikų ir stiprių palikuonių, reikia jas apvaisinti kitoniška sėkla.9

Taip yra ir su mūsų protu, jei neužimam kuo nors, kas jį pažabotų ir sutramdytų, jis nevaldomas ima blaškytis tai šen, tai ten po bekraščius vaizduotės tolius.


    Sicut aquae tremulum labris ubi lumen ahenis
    Sole repercussum, aut radiantis imagine lunae
    Omnia pervolitat late loca, iamque sub auras
    Erigitur, summique ferit laqucaria tecti.
    10

Ir nėra tokių kvailysčių bei pramanų, kurių jis tokioje būsenoje neišgalvotų.


    Velut aegri somnia, vanae
    Finguntur species.
    11

Siela, neturėdama užsibrėžto tikslo, paklysta, nes, kaip sakoma, kas yra visur, to nėra niekur.

Quisquis ubique habitat, Maxime, nusquam habitat.12

Pastaruoju metu užsidaręs savo namuose aš nusprendžiau, kad daugiau nieko neveiksiu ir visą laiką skirsiu tik poilsiui, taip ramybėje praleisdamas tą trumpą laiko tarpą, kurį man dar liko nugyventi. Tuomet man atrodė, kad aš savo protui negaliu įteikti geresnės dovanos, kaip tik leisti patinginiauti, pabendrauti su pačiu savimi, pamąstyti ir atsiduoti tik sau. Tikėjausi, kad nuo šiol tai padaryti jam bus kur kas lengviau, juk per laiką jau nusistovėjęs, subrendęs. Vis dėlto dabar aš suprantu, jog, variam semper dant otia mentem13 priešingai, nevaldomas, tarytum ištrūkęs žirgas, protas šimtą kartų daugiau pridaro sau žalos nei darbuodamasis kitų labui. Jis man pateikia daugybę be jokios tvarkos sumestų chimerų ir fantastinių būtybių kaugių, kad, laisvalaikiu norėdamas peržiūrėti jų nesąmoningumą ir keistumą, aš pradėjau jas aprašinėti, tikėdamasis, kad, laikui bėgant, mano protas pats savęs susigės.


IX skyrius

Apie melagius

Man mažiausiai pritiktų kalbėti apie atmintį nei bet kuriam kitam žmogui: aš jos bemaž nė pėdsako nerandu savyje, ir, man regis, nėra daugiau pasaulyje tokios stulbinamai silpnos atminties kaip maniškė. Visi kiti mano gebėjimai tėra įpras­ti ir banalūs, bet štai atmintis – išskirtinė ir labai retai pasitaikanti, galinti pelnytai užtarnauti šlovę ir išgarsinti mano vardą.

Nekalbant jau apie savaime suprantamus iš to kylančius nepatogumus (o juk Platonas, suprasdamas atminties svarbą, visiškai teisingai ją vadino didžia ir galinga dievaite14), jei mano krašte kas nori pasakyti apie žmogų, kad jam protelio trūksta, tai tvirtina, kad jis atminties neturįs. Ir kai aš guodžiuosi kam dėl šio savo trūkumo, tai man prieštarauja ir nenori tuo patikėti, lyg skelbčiausi esąs beprotis: žmonės nejaučia skirtumo tarp atminties ir gebėjimo mąstyti.

Tai gerokai apsunkina mano padėtį. Ir vis dėlto, kaip rodo patirtis, žmonės neteisūs mano atžvilgiu, nes pastebime, jog iš tiesų yra priešingai – nuostabia atmintimi dažniausiai pasižymi abejotinų protinių gabumų tipai. Ir prie viso to, nors man išties puikiai sekasi būti ištikimu draugu, žmonės nedėkingumą vertina taip, kaip ir mano bėdą: pagal atmintį sprendžia apie mano atsidavimą jiems, šį įgimtą trūkumą vadindami sąžinės stoka. „Jis pamiršo, – sakoma tokiais atvejais, – šį prašymą ar aną pažadą; jis nebeatmena savo draugų; jis nepasakė, nepadarė ar nenutylėjo ko dėl manęs.“

Žinoma, aš lengvai galiu ką nors pamiršti, bet tik ne sąmoningai nepaisyti draugo prašymo. Tegu jie tenkinasi mano nelaime, tačiau tenepalaiko jos nedorybe ir dar tokia, kuri taip nutolusi nuo tikrojo mano būdo. Vis dėlto randu sau ir šiek tiek paguodos: visų pirma bandau sau įteigti, kad šis trūkumas man padeda susidoroti su dar žalingesne ir galinčia nesunkiai mane užvaldyti –­ savimeile – yda, kuri visiškai netoleruotina visuomeniniais reikalais užsiimantiems žmonėms.

Kaip liudija daugelis panašių pavyzdžių, jei gamta pagaili vienoj vietoj, tai prideda kitoj: aš lengvai leisčiau savo protui ilsėtis ir silpti, jei, sekdamas kitų pavyzdžiu, nesistengčiau jo lavinti, jei atmintis pati man pateiktų naujų minčių ir svetimų nuomonių. Ir mano kalba dėl to yra trumpesnė, nes dažniausiai atminties ištekliai būna kur kas gausesni nei išmonės. Jei man gelbėtų atmintis, visus draugus užmigdyčiau savo tauškalais, nes prisiminti dalykai sužadintų manyje tūnantį gebėjimą naudoti ir taikyti juos, taip pat magindami ir kurstydami mano kalbas.

Kaip apgailėtina! Esu tai patyręs bendraudamas su savo geriausiais draugais: atsimindami viską ligi menkiausių detalių, savo pasakojimus jie neretai pradeda iš labai labai toli, apkraudami juos niekam nereikalingomis smulkmenomis taip, kad jei pati istorija ir gera, tai jie pasistengs ją subjauroti, o jei bloga – tai beliks tik keikti arba itin puikią jų atmintį, arba nesugebėjimą patiems mąstyti.

Išties sunku yra užbaigti kalbą ar nutraukti ją įpusėjus. O juk nėra geresnio būdo patikrinti arklio jėgos, kaip tik bandant jį staiga sustabdyti. Netgi tarp tų, kurie moka kalbėti tinkamai, esu pastebėjęs tokių, kurie, norėdami savo šneką baigti, niekaip nesugeba to padaryti. Ieškodami tinkamo momento pabaigai, jie ima kėblinėti taukšdami niekus, lyg juos visiškai būtų apleidusios jėgos. Senoliai šiuo klausimu ypač pavojingi: jie mena praeities įvykius, tačiau užmiršta, kad juos jau porino. Teko girdėti nemažai linksmų istorijų patampant didžiai nuobodžiomis kokio nors garbaus pono lūpose, nes visi tai jau būna išklausę šimtus kartus.

Kitas mano silpnos atminties privalumas tas, kad aš labai greitai pamirštu patirtas nuoskaudas. Kaip rašė vienas senovės autorius: man reikėtų suflerio, kaip Darijui, kuris nenorėdamas pamiršti įžeidimo, patirto iš atėniečių, įsakė, kad kaskart jam sėdantis prie stalo prieitų pažas ir pakuždėtų į ausį: „Karaliau, atminkit atėniečius!“15 Ir mane vietos, kuriose jau yra tekę lankytis, bei kadaise skaitytos knygos visuomet pradžiugina naujybėmis.

Ne veltui yra sakoma, kad tas, kuris negali pasigirti gera atmintimi, neturėtų drįsti veltis į melą. Labai gerai žinau, kad gramatikai įžvelgia žymų skirtumą tarp sąvokų „kalbėti netiesą“ ir „meluoti“: jie teigia, kad „kalbėti netiesą“ reiškia kalbėti klaidingai, tačiau būti įsitikinus, kad tai tiesa, tuo tarpu žodžio „meluoti“ lotyniškoji reikšmė, vėliau atėjusi ir į mūsiškę prancūzų, reiškia „eiti prieš savo sąžinę“; šiuo atveju aš kalbu apie tuos, kurie ką nors sakydami žino, kad tai neteisybė. Pastarieji arba viską išgalvoja, arba nuslepia ir pakoreguoja tiesą taip, kad ji pavirsta melu.

Kuomet tiesa nuslėpta ir pakoreguota, užvedus tą pačią kalbą, jiems sunku neišsiduoti melavus, nes tikroji istorijos versija, pirmoji įsirėžusi atmintin ir ten įsitvirtinusi pažinimo proceso keliu, neišvengiamai iškyla jų vaizduotėje, išstumdama klaidingąją, kuri, suprantama, ne taip tvirtai ten užsilaikiusi. Taip tikrosios įvykio aplinkybės, staiga užplūdusios protą, nuslopina melagingų ir iškreiptų pasakojimo dalių atsiminimą.

Kuomet viskas išgalvota jų pačių ir nėra nieko, kas atmintyje galėtų būti įstrigę kitaip, mažai tikėtina, kad jie susimaus ir išsiduos meluodami. Tačiau tušti prasimanymai, neturėdami tvirto pagrindo, linkę išslysti iš atminties, juolab jei ji nėra tokia jau tvirta. Aš turėjau gana smagios patirties, stebėdamas tuos žmones, kurie kone profesionaliai savo kalbą pritaiko taip, kad ji tinkamiausiai pasitarnautų reikalų tvarkymui, ar šneka tai, ką nori girdėti įtakingi asmenys, į kuriuos kreipiamasi. Bet aplinkybės, dėl kurių jie linkę paaukoti savo sielą ir sąžinę, linkusios gana greitai keistis, jie atitinkamai privalo keisti ir savo žodžius.

Tokiu būdu apie vieną dalyką jie sako, kad baltas, apie kitą, kad juodas, vienam žmogui pasakoja vienaip, kitam – kitaip, o jei netyčia tie du asmenys susitikę išsikalbėtų apie tai, ką girdėję, ir melas iškiltų aikštėn, kas gi beliktų iš tokio nuostabaus gražbyliavimo meno? Be to, melagiai ir patys gan dažnai išsiduoda: o kam gi pavyktų nepamiršti tiekos skirtingų versijų, priregztų apie vieną ir tą patį reikalą. Kadaise pažinojau keletą tipų, kurie atvirai pavydėdavo tokio apsukrumo reputacijos kitiems, tik nesuprato, kad reputacija reputacijai nelygu, juk naudos iš jos nėra jokios.

Iš tiesų melas – šlykšti yda. Juk mes – žmonės ir susaistyti vienas su kitu žodžiais. Ir jeigu mes suprastume visą šios nedorybės keliamą siaubą ir pavojų, vytume ją ant laužo labiau už visus kitus nusikaltimus. Aš pastebiu, kad dažnai gaištamas laikas baudžiant ir, beje, visiškai netikusiai, už menkus ir nekaltus vaikų nusižengimus, kamuojant šiuos už neapgalvotus poelgius, kurie pasimiršta be pėdsakų ir ateityje neturi jokios įtakos. Vis dėlto, mano galva, melas ir, gal kiek mažiau, užsispyrimas yra tos ydos, prieš kurių atsiradimą ir išsikerojimą reikia kovoti: jos auga kartu su vaiku. O leidus šiam blogam įpročiui įsigalėti kalboje, išnaikinti jį būna stebėtinai sunku. Dėl šios priežasties mes sutinkam nemažai išties garbingų žmonių, tačiau beviltiškai pajungtų melagysčių vergijon. Kad ir mano siuvėjas, šiaip šaunus vaikinas, bet iš jo nė karto nesu išgirdęs teisybės, net ir tuomet, kai jam pačiam tai būtų buvę tik į naudą!

Jei melas, taip kaip tiesa, teturėtų vieną vienintelį veidą, situacija būtų geresnė: mums beliktų melagio žodžius išversti priešingai. Tačiau tiesos išvirkščioji pusė yra beribė ir turi tūkstančius įvairiausių formų. [...]

____________________________________
1 „Nelaiminga siela, besirūpinanti ateitimi!“. Seneka, „Laiškai Liucilijui“, 98.
2 Platonas, „Timėjus“, p. 72, „Agere sua seque ipsum ognoscere“. 1546 m. leidimo Ficino vertimas.
3 „Taip kaip kvailybė nepasisotina tuo, ką nuolat reikalaudama gauna, taip išmintis pasitenkina tuo, ką turi, ir niekuomet savimi nenusivilia“. Ciceronas, „Tuskulo pokalbiai“, V, XVIII.
4 Pagal Cicerono „Tuskulo pokalbius“, III, XVI.
5 Ištrauka iš Tito Livijaus, XXXV, 48.
6 Pasakojimai paimti iš Tacito „Analų“, XV, 67 ir 68.
7 Herodotas, VI, 73.
8 Žr. „Nikomacho etiką“, I, 10.
9 Ši mintis randama jau Plutarcho „Vedybų priesakuose“, 45.
10 „Kai bronzinėj vazoj vandens paviršius, / Drebėdamas atspindi saulę, blizgesį mėnulio, / Šviesa aplink visur pasklinda vis kildama aukštyn / Kol paliečia viršuj panelį lubų.“ Vergilijus, „Eneida“, VIII, 22 ir kt.
11 „Kaip ligonio sapnus, / Bergždžias fantazijas pramano“. Horacijus, „Apie poezijos meną“ 7.
12 „Kas gyvena visur, Maksimai, tas niekur negyvena“. Marcialis, „Epigramos”, VII, 73. Šią eilutę Montenis pats išvertė iš lot. k. prieš cituodamas.
13 „Dykinėjimas išblaško protą į visas puses“. Lukanas, IV, 704.
14 Platono „Kritijas“, p. 108.
15 Pagal Herodotą, V, 605.


Vertė INGRIDA BAKUTYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


60093. selė :-) 2010-06-08 13:35
Dėkoju vertėjai ir redakcijai... Niekam ne naujiena, kad kiekvienas žmogus, tai vis atskiras pasaulis: vieniems Dievas duoda ir dribteli- ir puiki atmintis ir turiningas, gilus mąstymas, o kitiems, žiūrėk, neperdaugiausia nei to nei to... Žmogaus psichika yra be galo sudėtingas dalykas ir dabar, siautėjant Lietuvoje visokioms kedofilijoms, pedofilijoms ir kitokioms ijoms, turėtų apie tai daugiau kalbėti psichologai ir psichiatrai... Kątik perskaičiau T. Capote knygą "Šaltakraujiškai", kurios paskutiniame skyriuje autorius analizuoja nuteistųjų mirties bausme psichika... Verta paskaityti.

60099. colega2010-06-08 15:04
ačiū, labai patiko - tikra dovanėlė būsimai RS senjorų diskusijai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:51 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba