Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
 EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

POEZIJOS PAVASARIS

Laisvės kova dar laukia savo bardų

EGLĖ JUODVALKĖ

[skaityti komentarus]

Iš pradžių svarsčiau, ką galėtų reikšti istorijos projekcijos poezijoje, bet, pasitikrinusi žodyne, supratau, kad tai istorijos atspindys poezijoje. Paprastai istorijos projekcijos būna metraščiuose, prozoje, rečiau poezijoje. Bet pasaulio poezijoje turim tokių pavyzdžių, kaip graikų Homero (jo vieno ar kelių bardų per šimtmečius sukurtus) „Iliadą“ ir „Odisėją“. Tokių poetinių epopėjų yra ir daugiau –­ estų „Kalevala“, britų „Song of Roland“ ir kiti kūriniai, bet jų skaičius nėra gausus. Jiems būdingi karai, didvyriai ir didmoterės, juose veikia dievai ir deivės. Lietuvių literatūra tokiais kūriniais nepasižymi, arba bent jie nėra išlikę iki šių dienų. Bet užtat mes turime epinės poezijos pavyzdžių – tai Kristijono Donelaičio „Metai“ ar Antano Baranausko „Anykščių šilelis“.

Jie skiriasi nuo minėtųjų pasaulinės poezijos kūrinių tuo, kad neatspindi Didžiųjų istorijos įvykių, karų, kataklizmų, jų veikėjai nėra didvyriai ir didmoterės. K. Donelaičio epinės poezijos veikėjai yra darbo žmonės, kaimiečiai, juos supa ne karas, o kasdienis lažas, sezoniniai žemės darbai ir su kasdieniu gyvenimu susijusios mažos tragedijos. Bet istorija –­ ne vien karai. Istoriją sudaro ir maži įvykiai, kiekvienos dienos valandos, valandėlės, akimirkos. Ta prasme visi įvykiai yra istorija.

Istorija yra kolektyvinės sąmonės kūrinys, kurį poezija gali atspindėti, perkurti, pakeisti ar pakreipti kita linkme. Istorija yra susitarimas, kurį poetas ar poetė gali paneigti ar panaikinti. Jis ar ji gali pasielgti nesąžiningai, vedami egoistiškų ar kilnių tikslų. Motyvai nėra visa lemiantys. Jaunųjų poezijoje dažnai nėra nei tokių, nei kitokių motyvų. Bent eilėse, kurias skaitau ar kurių klausausi, norima reikšti savo jausmus metaforomis, palyginimais arba kitomis poetinėmis priemonėmis pasimėgauti savo išmone. Tai pereinamasis etapas, stebinantis poe­tų, poečių raiška, bet jis turėtų atsibosti jiems patiems. Arba skaitytojams. Nes jis tuščiaviduris. Ir istorija dar jų nedomina. Jų pasaulio centras yra sava bamba. Viena jauna, bet jau kelias knygas išleidusi poetė, pasiklausiusi eilių apie partizanus, pasakė – tai manęs neliečia, tai praeitis, atgyvena. Reikėtų verčiau sakyti – tai istorija, kuri liečia ne tik kiekvieną poetą ar poetę, bet kiekvieną žmogų, ką jau bekalbėti apie kiekvieną lietuvį ar lietuvę, tautos dalį.

Kalbėkime apie istoriją. Ji, kaip sakyta, atspindima poezijoje – rašomojoje, epinėje, dainuojamojoje, pasakojamojoje. Poetai ir poetės patys ir pačios pasirenka, ką jų eilės atspindi. Ne vienas pradedantis poetas savo dėmesį kreipia vidun. Vieni tai daro ypač įtaigiai. Bet paprastai tai tėra etapas – tas grožėjimasis savimi ir savo raiška. Tai privalo keistis, nes jei pats poetas nesikeičia ir netobulėja, neišsikala iš savo lukšto, prasideda sąstingis, galįs baigtis apsamanojimu. Kūrimas poezijos, kurioje prasišviečia istorija, priverčia poe­tę ar poetą matyti ir suprasti kažką kitą, ne tik save.

Naujausias Lietuvos partizaninis karas, pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacijai, vykęs 1944–1953 metais, į miškus sutraukė apie 30 000 kovotojų, daugiausia jaunų. Paskutinis partizanas, 30 metų slėptas vienos kaimo moters, mirė 1986-aisiais, beveik sulaukęs laisvos Lietuvos. Visas tas metas kol kas nesulaukia didesnio poetų dėmesio. Tam yra priežasčių. Nors partizanai ir partizanės rašė eiles, dainas, dalis jų, išsaugota per 50 metų, pasiekė mus.

Vadinamieji Miško broliai, tarp kurių buvo ir partizanių, gal reikėtų juos visus vadinti Miško broliais ir sesėmis, parašė nemažai patriotiškų, nostalgiškų posmų, tarp jų buvo ir neeilinį poetinį talentą rodžiusiųjų. Jie tikriausiai būtų praturtinę lietuvių literatūrą, jei to talento savininkai nebūtų buvę nukankinti, nužudyti, ištremti. Išliko tokios Dianos Glemžaitės, 23-jų metų partizanės, nušautos bunkeryje, eilės:


        Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja,
        Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.

Okupacijos sąlygomis poetams buvo užsiūtos burnos, ir jie negalėjo viešai nei kalbėti, nei rašyti tomis temomis, tik vadinamąja ezopine kalba, tarp eilučių ar į stalčių. Per dvidešimtį laisvės metų nedaug jų pasiekė viešumą. Prie to prisidėjo ir tai, kad Lietuva po karo buvo palikta Dievo valiai – nepasitvirtinus aljantų pagalbos pažadams. Partizanai, vyrai ir moterys, buvo pasiruošę mirti kovodami prieš okupantą, bet aiškėjo, kad laimėti, išvaryti jo nepajėgs. Sovietų Sąjunga valdė Lietuvą, tik slapta to meto eilės galėjo apie tai užsiminti. Kiek tai buvo daroma, negalėčiau pasakyti, nebūdama to laiko poe­zijos žinove.

Bet dabar per 20 laisvės ir nepriklausomybės metų subrendusi poetų karta kol kas kreipia savo dėmesį į tūkstantį kitų dalykų. Taigi partizanų karas, laisvės kova turi dar laukti savo bardo ir savo atspindžio poezijoje.

 

Skaitytojų vertinimai


60053. jona :-) 2010-06-06 22:11
Man atrodo, kad poetai turėtų pasižvalgyti po tremtinių ir, ypač, politinių kalinių susibūrimus... Pažinojau tokią merginą Birutę Martinkaitytę, kuri, mano akimis žiūrint, buvo grožio ir elegancijos įsikūnijimas... Buvau tiesiog priblokšta, kai prieš kokia dešimt metų per radiją, laidoje skirtoje polit. kaliniams, išgirdau senyvo žmogaus balsu skaitant Birutei skirtą eilėraštį: - Nežinau, nemačiau, nesakysiu....... Aš žinau, aš mačiau, pasakysiu- tik nemuškit per pilvą daugiau-. Pasirodo ją įtarė palaikant ryšius su partizanais ir tik išlaikiusią abitūros egzaminus, areštavo... nepakėlusi žiaurių kankinimų, mergina išprotėjo... Tai atsitiko kokiais 1948 metais...

60082. ST :-) 2010-06-07 20:27
Žmonių galvose atmintis traukiasi, trumpėja. Gal vis daugiau tokių, kurie ją suvokia kaip balastą? Atsisakyk balasto, tapk vartotoju... Tokių paskatų - per akis. Atvirų ir pridengtų, "įpakuotų". Taigi... Ačiū Eglei.

60089. pl :-) 2010-06-08 11:46
Teisingai, juk labiausiai visiems įkritę į širdį ir buvo tie eilėraščiai, kurie kalba apie svarbius dalykus: "Šaukiu aš tautą`, "Vienas kraujo lašas", "To neturi jauni". Nė vienas, kalbantis apie savo bambą, o dažnai apie dar žemiau esančius dalykus, niekada nebus įdomus skaitytojui (kad ir kaip jie ten vienas kitą girtų, panašaus sukirpimo eiliuotojai, ir bandytų daryti dirbtinį populiarumą).

60113. Dianos Glemžaitės eilėraštis2010-06-08 21:46
Diana Glemžaitė Vai, kad ne tas klevas tėviškės palaukėj, Ne žali arimai, ne baltieji sodai, Ar tu būtum ėjęs čia, kur nieks nelaukia, Kur numiršta svajos, kur užgęsta godos? Neša sniegą vėjas tau ant balto veido, Tau ant nuogo kūno neša sniegą vėjas. Tu tyli, šiai žemei viską jau atleidęs, Viską atidavęs, viską atmylėjęs... Neateis sesutė, motina ar brolis,- Nepapuoš tau kapo garbanotos rūtos, Tik naktis, paskendus ašarų karoliuos, Prie tavęs prislinkus, vieniša išklūpos... 1948 m. lapkritis

60162. Vaiva2010-06-10 14:51
Labai gerai ir teisingai parašyta.

60205. marius :-) 2010-06-11 18:59
Labai teisingai

60275. leitis2010-06-14 14:07
Homeras - bardas! Stebina lietuvių, krikštijančių savo vaikus Dainiais, atsilikimas. Ačiū, Juodvalke, už gerą kalbos jausmą. P.S. Atsiprašau visų kitų komentatorių už nukrypimą nuo rimtos temos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:49 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba