Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
 KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

PROZA

Apsirikimas

KĘSTUTIS ČESNAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Moteris palengva šlepsėjo ilgu koridoriumi, laikydama įvairiaspalves virves, apkabinėtas baltais rausvais kaspinėliais, tempė baltą katiną, kurio stačios ausys ir pailgas snukis priminė sfinkso galvą. Negana to, moteris šalia pririšto katino kita ranka dar traukė rausvą mažą šunelį, kurio kreivos kojos norom nenorom tipeno, stengėsi neatsilikti nuo sfinkso. Koridoriaus gale švietė kvadratinis langas ir durys į balkoną. Tarsi iš balzgano rūko nerianti moteris su gyvūnais slinko šviesos link, primindama žmogaus pasikartojančią kelionę kažkokiais tuneliais iš tamsos į šviesą. Moters suvokimu, tai buvo katino ir šuns pasivaikščiojimas koridoriaus erdvėje... Priartėjusi prie balkono durų, moteris, tarsi liepdama gyvūnams sustoti, leptelėjo kelis įspėjamuosius garsus. Tačiau katinas su šuniu, maišydamiesi tarp moters blauzdų, ją privertė nevalingai kilnoti kojas pagrečiui, vis trumpai šūkčiojant žvėreliams gerkliniu balsu. Staiga iš lauko pusės balkono durys atsivėrė ir su kibiru rankoje per slenkstį į koridorių žengė pražilęs, kiek sutaršytais vėjo plaukais vyras su iškreiptu nuo insulto veidu, moters kaimynas.

– Nešok, – lėtai išskiemenavo vyras, kuriam pro lūpas nutįso seilė. – Vėjas didelis, gali pargriūti.

Moteris šiek tiek prisimerkė, galvodama apie atsakymą šiam vyrui.

– Palaikyk virves, – paprašė gunktelėjusio vyro moteris, nužvelgdama katiną su šuniuku. – Nueisiu į kambarį ir paimsiu skalbinius, – vėl pritildė balsą. – Ar nėra karvelių?

Vyras tylėdamas papurtė galvą. Moteris pralinksmėjusi perdavė jam virvių galus, pasitaisydama margą skarą priėjo prie savo buto durų ir greitai įsmuko pro jas. Vyro rankose kibiras ir virvės sustingo tik akimirką: katinas įsitempė ir, kiek leido virvė, šoko priekin paskui moterį. Nuo netikėto smūgio vyras palinko į priekį, katinas apsivertė ant koridoriaus grindų, šunelis puolė į kitą koridoriaus pusę, vėl plakėsi prie vyro kojų, apautų šlepetėmis. Vyras parklupo ant kelių, stojosi. Tuo metu moteris su drėgnais rankšluosčiais, permestais ant sulenktos rankos, išlindo pro buto duris, patenkinta palinksėjo savo augintiniams, prasibrovė pro praviras balkono duris ir lėtai skudurėliu ėmė valyti virvę skalbiniams džiauti... Vyras, katinas, šuo, nematomos jėgos traukiami, įšoko į balkoną. Staiga atskrido karvelių pora ir nutūpė kitame balkono gale, išgąsdindama moterį. Ji pakėlė ranką su drėgnu skudurėliu, sumosavo palei savo galvą, katinas metėsi karvelių link, vyras pritūpė, kad negautų su pala per sprandą, šunelis klaikiai suviauksėjo. Vyras paleido virvės galus, nes pritūpdamas griebėsi už balkono atbrailos. Moteris sukliko šaižiai, palinkdama karvelių link, iš rankų išmetė šlapią rankšluostį, kuris iš penkto aukšto nukrito ant klombos. Karveliai purptelėjo nuo virvės ir dingo už namo kampo.

– Bėk žemyn, – sukliko moteris, išgąsdindama vyrą. –­ Nukrito mano brangiausias rankšluostis su gulbėmis!

Vyras vangiai atsistojo, metėsi į koridorių, po kojomis pasimaišė šunėkas, tad, nesuvaldęs kūno pusiausvyros, vyras plojosi visu ūgiu ant koridoriaus grindų...

Tuo metu iš ketvirto bendrabučio aukšto į viršų lipo elektrikas iš namų valdybos su gyventojų sąrašu rankose. Galvodamas apie sumautą užduotį, kai šitame skruzdėlyne jam liepta rinkti parašus dėl automatinės koridorių apšvietimo sistemos įrengimo, pagalvojo apie narveliuose susigrūdusius žmones. Jeigu jam reiktų gyventi čia, pamąstė, iš nevilties prasigertų. Nėra kuo kvėpuoti, nėra kur dingti nuo smalsių akių, kartojo sau, rinkdamas žemutiniuose namo aukštuose parašus dėl būsimo projekto įgyvendinimo. Kiekvienas šoka tau į akis, aiškina, moko, kodėl namų valdyba iš jų tyčiojasi. Jie moka pinigus už kvadratūrą, o koridoriaus linoleumas atsiknojęs ir balkone skalbiniai apkakoti atskrendančių karvelių...

– Tfu, – nusispjovė elektrikas ir pravėrė penkto aukšto koridoriaus duris.

„Be parašų nebus ir tavo firmai pinigų, štai taip, elektrike“, – paguodė save mintyse ir nutaisė lipšnią veido išraišką. Iš languotų marškinių kišenės ištraukė rašiklį. Įėjęs į koridorių jis išgirdo kažką kiauksint prie žmogaus, nuvirtusio ant koridoriaus grindų. Pakreipęs akis, pamatė balkone moterį, kuri palinkusi per turėklus kažkam mosikavo. „Kas čia per velniava? – sutriko elektrikas. – Savižudė balkone, vyrui – priepuolis ar kas nors kita?“

Keliais žingsniais prisiartino prie gulinčio vyro, kurio veidą laižė rausvas šunelis. Pagautas jaudulio gulintiems ir bejėgiams žmonėms, elektrikas numetė aplanką su parašais ant grindų, sugriebė abiem rankom už pečių vyrą ir bandė jį pakelti.

– Gyvenime ir lygioj vietoj krintama, – guodė vyrą elektrikas, nematydamas, kaip šunelis, kažkodėl užlipęs ant aplanko, ėmė graužti prikabintą rašiklį.

Vyras pusiaugulom, atsirėmęs į elektriko rankas, kaip apdujęs dairėsi, vis kažką gargaliuodamas panosėje.

– Viskas gerai, man tik parašo reikia, ar suprantat?

Iš už nugaros pagaliau priėjo moteris su katinu ant rankų.

– Atnešk mano rankšluostį, brangusis, – žiūrėdama į elektriko numestą aplanką ir rašiklį graužiantį šuniuką.

Kol vyras atsipeikėjo ir sutelkė dėmesį į moterį, elektrikas, pamatęs tupintį šunį ant aplanko, iš apmaudo išraudo, viena ranka laikydamas vyrą, kita netikėtai sugriebė šunį ir numetė į šalį, tuo papiktindamas moterį.

– Mano sargybinį? Mano sapno sergėtoją? Kas jūs toks? Valkata? Vagis? Teroristas? – pasisukusi į koridoriaus gilumą, surėkė. – Teroristas, žmonės! Greičiau lįskit iš namų... Jis puola!...

Katinas sfinksas nuo riksmo veržėsi iš moters rankų, tad elektrikas, pritraukęs vyrą prie sienos ir atrėmęs į ją, atsistojo, sugriebė aplanką, užmetė tamsius plaukus į viršų, apsidairė su siaubu žvelgdamas, kaip koridoriuje palengva tarsi šmėklos sliūkina pro duris penkto aukšto moters kaimynai.

– Jis trukdo... Mano rankšluostis... Muša šunį... Nori apiplėšti... Jis čia svetimas... Ar kas jį pažįsta? – moteris, išmetusi iš rankų katiną, kuris vėl nubėgo prie balkono durų, bėrė žodžius.

Elektrikas pagalvojo apie sumautą parašų rinkimo vajų šiame bendrabutyje kaip apie bausmę už pernelyg lengvai uždirbamus pinigus...

Pro kelis treningais ir marškinėliais apsirengusius vyriškius, traukiančius cigaretes iš kišenių – yra proga parūkyti, pasirodė juodais banguotais plaukais stambiakrūtė ponia, rankų mostais prasibrovusi prie elektriko, kuris, laikydamas aplanką, sumišęs stebėjo šios moters valdingus judesius.

– Esu įgaliotas baigti rinkti parašus dėl automatinio apšvietimo įrengimo, – kiek galėdamas ramiau ištarė poniai, suskubusiai paimti pridegtą cigaretę iš kažkurio kaimyno rankų. Ji užsirūkė ir staiga nusijuokė.

– Ak, tai jūs iš namų valdybos, ir net nežinote, kad čia – brodvėjus, tarpinė stotelė, skirta iš stovyklos atsiųstiems pabėgėliams?

– Atsiprašau, nežinau, kur ta stovykla ir nepažįstu jūsų perbėgėlių. Mano sąrašuose išvardytos šio bendrabučio gyventojų pavardės, – akimirką elektrikas žvilgtelėjo į lapą su pavardėmis. – Ir jeigu sutinkate, kad koridoriuje veiktų auto...

– Šios pavardės jūsų sąraše – mirusios sielos, – nusikvatojo ji, o paskui suošė ir likusieji, sukeldami lalesį, nuo kurio šunelis spruko pabrukęs uodegą...

Elektrikas lėtai peržvelgė susibūrusius gyventojus ir pagalvojo: ką jie čia veikia vidury baltos dienos?

– Gitana, – ponia ištiesė ranką elektrikui.

Elektrikas paspaudė ranką, lengviau atsiduso, atsivertė aplanką.

– O pavardė? – elektrikas pažvelgė į Gitanos rausvai nudažytas lūpas, nepradingusios šypsenos likučius.

– Mejer.

– Aleksas Stimburys, – prisistatė elektrikas poniai ir kitiems, ieškodamas reikiamos pavardės, vėl bandė paaiškinti savo vizito tikslą. – Jeigu sutinkate, kad koridoriuje veiktų auto...

Staiga Gitana Mejer sušnabždėjo kažką į ausį šalia stovėjusiam kaimynui, kuris pro susispaudusius kaimynus tyliai dingo koridoriaus gale.

– Ponia Mejer, jūsų pavardės sąraše nėra? – nustebęs pusbalsiu ištarė Aleksas Stimburys, įdėmiai akimis stebėdamas prirašytą lapą.

Vėl prajuko penkto aukšto gyventojai. Kol jie spoksojo į sutrikusį elektriką, staiga prasiskyrus žmonių sienelei, prie Gitanos Mejer prišoko trumpai juodai kirptais plaukais ir juodu džinsiniu kostiumėliu apsirengęs vaikigalis su per petį pakabinta gitara.

– Romulai, pagrok šiam ponuliui dainą, kad suvoktų, iš kur mes... – mirktelėjo akį Aleksui, apstulbusiam nuo greitai besikeičiančios veiksmų kaitos.

– Palaukit, ponia Gitana, – bandė perimti iniciatyvą Aleksas Stimburys. – Jūs manęs nesupratote. Aš dėl...

Vaikigalis skardžiu balsu nuslopino Alekso Stimburio prašymą. Pritariant gitaros ritmiškiems dainos akordams, it susitarę, kaimynai į taktą pradėjo ploti. Gitana atlošė galvą, pakreipė pečius, pamažu pradėjo suktis aplink save.

– Tavo akys vandeninės, – subliuvo vaikigalis. – Jos nuneš, kur romai gimę... Kur Gitana, meilės šokis, nubraukia pasaulio blogį...

Grįžo dingęs kaimynas su kėde vienoje rankoje ir buteliu vyno – kitoje. Moteris su gėlėta skarele, užmiršusi ant klombos gulintį rankšluostį su gulbėmis, trypčiojo šalia Gitanos, treninginėmis kelnėmis vyrai sukosi šalia, kažkas pripylė vyno į stiklinę. Pasirodė su chalatu ir riebaluotais plaukais mergina, laikanti ant rankų vienmarškinį kūdikį... Koridorius ūžė... Aleksas Stimburys, netekęs amo, spaudė aplanką.

– Palaukit, aš ne šokti atėjau, aš... – elektrikas beviltiškai ramino Gitaną Mejer, kuri savo sūnų vis ragino dar trankiau braukyti gitaros stygas.

Vyras iškreiptu veidu, iškėlęs rankas vis klaikiau trypčiojo prie moters su skarele, šunelis vėl įsidrąsinęs uostė šokančiųjų kelnių galus. Koridoriuje tirštėjo dūmų debesis. Perbraukęs paskutinį sykį delnu gitaros stygas, vaikis nutilo. Visi susirinkusieji ėmė ploti.

– Išgerkite vyno, Aleksai, – paduodama vyrui stiklinę vyno, suburkavo išraudusi Gitana. – Truputį paaiškinsiu situaciją. Jūs gerkit, gerkit...

Aleksas Stimburys, nusižengdamas savo principams, išgėrė vyno, perdavė stiklinę tamadai, kuris greitai įpylė vyno šalia to laukiantiems kaimynams. Šiek tiek ūžesys aprimo. Elektrikas vylėsi greitai baigti šią tragikomišką parašų rinkimo akciją, jau žiojosi garsiai skaityti pavardes pagal butų numeraciją.

– Kartoju, ponuli, mes – mirusios sielos...Mus atkėlė čia iš romų perbėgėlių stovyklos, nejaugi nežinojote?

– Mes nomados! – klyktelėjo vaikigalis, parodydamas ranka į jį apsupusius gyventojus,

ir su gitara rankose dingo pro netoliese pravertas buto duris.

– Mano rankšluostis, seni... Gulbės, mano gulbės, –­­ sudejavo moteris, pastūmė šalia stovintį vyrą su insulto sudarkytu veidu, ragindama atnešti skalbinį.

Vyras pasižiūrėjo į Aleksą, kažką numykė ir nusliūkino prie koridoriaus laiptų, vedančių žemyn.

– Palaukit, kokia jūsų pavardė? Pagaliau, kuriam bute gyvenate? – bandė stabdyti išeinantį vyrą Aleksas.

– Išeikite, kol vėjas nenupūtė, – nerišliai gargaliuodamas vyras pasuko išėjimo link ir užtrenkė koridoriaus duris.

– Tai jūs ne teroristas? Ne valkata? Ne vagis, apsimetęs elektriku iš namų valdybos? Jūs tikras? – greitakalbe pažėrė moteris su skarele.

Aleksas žiopčiojo, negalėdamas susikaupti. Treningais apsitempę vyrai vėl pamažėle sliūkino į savo butus.

– Palaukit, kam sakau, ar jūs norite automatinės apšvietimo sistemos įrenginio? Ar ne? – Aleksas iš nevilties girgžtelėjo dantimis.

Tuo metu suskambo Alekso mobilusis telefonas.

Aleksas lengviau atsiduso, iš švarko kišenės išsitraukė telefoną, žvilgtelėjęs į ekraną suprato šefo nerimą. Įjungė signalą.

Tuo metu Gitana Mejer iš Alekso rankų išplėšė telefoną. Elektrikas pasisuko šonu, stengdamasis susigrąžinti jį.

– Ką jūs darote, ponia Mejer? – nustebęs Aleksas suprato prarandąs savitvardą. – Užsukote šį balaganą. Jūs paminate mano teises. Jūs darbo metu pasipriešinote pareigūnui!.. Jums galima skirti administracinę baudą, už tokius, štai, poelgius...

Moteris su gėlėta skarele sugriebė Alekso ištiestą telefono link ranką, pastūmė jį šonu taip, kad elektrikas šleptelėjo ant kėdės ir vos išsilaikė nenuvirtęs.

– Klausykite, ir jūs mane terorizuojate?

– Taip ir supratau, jūs apsimetėlis, norėjote į invalido vyro butą pakliūti! – suriko moteris. – Ei, vyrai, neškit šen virvę, vagis nori pasprukti!.. Ar girdite, greičiau?!

Kol Aleksas stojosi nuo kėdės ir bandė pasiekti Gitaną, kuri skubiai pasitraukdama kažką suokė telefonu, vėl pasirodė čigonėlis vaikis, šįkart – rankose laikė virvę skalbiniams džiauti. Jis sugriebė už pečių Aleksą, mikliai kartu su moterimi apipančiojo rankas ir pririšo jį prie kėdės. Aleksas muistėsi, spardėsi.

– Ką jūs darote, Gitana? Ką kalbate mano šefui? –­ kriokė Aleksas. – Tai virš žmogiško supratimo... Jums tai atsirūgs... Tfu, mėšlas...

Aleksas Stimburys pririštas prie kėdės, stovinčios penkto aukšto koridoriuje, netoli švytinčio balkono lango, atrodė sugniuždytas.

– Nepamirškit, mes – mirusios sielos, – uždainavo grįžusi prie Alekso Gitana. – O jūsų šefas malonus žmogus.

– Ką jūs prikalbėjote, ką?

Pro duris įgriuvo uždusęs invalidas su purvinu rankšluosčiu suspaustame delne. Moteris pamojo jam ranka, ragindama prisiartinti. Vyrui atvėpo lūpos, matydamas surištą elektriką ir pasodintą ant kėdės. Jis priekaištaudamas pasižiūrėjo į Aleksą, paskui baigščiai į Gitaną ir šalia stovintį vaikį, padavė rankšluostį moteriai. Gitana sodriu balsu suburkavo Aleksui, pratęsdama kankinimo agoniją.

– Pasakiau, Aleksai, jūsų šefui, kad šį mobilųjį telefoną surado mano sūnus, Romulas, prie parduotuvės mašinų stovėjimo aikštelės. – Gitana rankos mostu nutildė besižiojantį Aleksą. – Palaukit, dar nebaigiau. O Romulas patvirtino, kad panašus žmogus į jus, Aleksai, sėdo su kažkokiais ryškiaspalviais drabužiais apsirengusiais dviem vyrukais ir moterimi į taksi ir nuvažiavo. Pasakiau, kad jūs buvote linksmi ir išsiblaškę, tarytum ruošiatės važiuoti į kokią nors pamėgtą vilą... Sūnus Romulas atnešė man jūsų mobilųjį. O apie jokius parašus dėl automatinio apšvietimo sistemos įrengimo mes nieko negirdėjome, nors apie tai norėjo išgirsti jūsų šefas. Jis smarkiai sutriko.

– O siaube! – žagtelėjo Aleksas. – Kaip jūs drįsote šitaip meluoti? Paleiskite mane! Tai nebejuokinga! Ir grąžinkite man tuoj pat mobilųjį telefoną!

Gitana Mejer valdingai paėmė iš moters rankšluostį ir greitai iš užpakalio perjuosė Alekso burną, surišdama kietą mazgą. Aleksas pradėjo muistytis. Išpūtė akis, vėl kažką bandė sakyti, tačiau girdėjosi tik nuslopinti garsai. Moteris ėmė ploti.

– Taip tau ir reikia, – palengva su invalidu nuėjo prie balkono gaudyti katino.

– Vėjas stiprus, oi, – išgargaliavo nueidamas invalidas.

Gitana paglostė Alekso galvą, mostelėjo Romului, ir tas dingo koridoriaus gale.

– Jeigu uždengsite balkoną nuo karvelių, tai patikėsime, kad esate žmogus iš namų valdybos. – Moters balsas nuo balkono aidu nuskriejo iki Alekso.

Gitana nužvelgė Aleksą galvodama, kiek jis ištversiąs, ir niūniuodama Romulo dainą: „Tavo akys vandeninės, jos nuneš, kur romai gimę, kur Gitana, meilės šokis, nubraukia pasaulio blogį...“ – tolo į koridoriaus galą ir įsmuko pro buto duris. Aleksas Stimburys pasiliko vienas bendrabučio penkto aukšto koridoriuje. Jam aptemo akys. Nevalingai po kurio laiko skruostu jam nuriedėjo pirma ašara, paskui dar viena.

Kuo toliau, tuo aiškiau Aleksas suvokė paprastą Gitanos sąmokslo planą jo atžvilgiu. Visas jo parašų rinkimo vajus iš pat pradžių subliuško nuo tariamai koridoriuje gulinčio invalido, moters su katinu tarsi beprasmiško klausinėjimo, Gitanos ir jo sūnaus Romulo žaibiškos reakcijos nuo skambinimo gitara iki surišimo, netikėto šefo telefono skambučio. Jo tragikomiška situacija – surištas sėdi ant kėdės šmėkliškame bendrabučio penkto aukšto koridoriuje, kuriame vaikšto tik nomados, anot vaikigalio su gitara, ir laukia pagalbos. Suvokė aiškiai –­ iš niekur. Nes pagalbos sulaukti beviltiška! Gitana lanksčiai ir gudriai pakreipė jo šefo mintis į Alekso kelionę nuo parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelės su vyriškiais ir moterimi taksi į kokią nors užmiesčio vilą. Įkalčių šleifo nėra. Ar šefas patikės jo pasakojimu, kai sugrįš į normalų darbo ritmą?

Iš už nugaros pajuto ant peties dedamą ranką. Aleksas bandė atsisukti ir grįžtelėjo su visa kėde atgal, tačiau, neišlaikęs pusiausvyros, krito šonu ant koridoriaus grindų. Po kelių sekundžių pajuto pro kelnes dūrį į šlaunį, skausmą, kai leidžiami po oda vaistai. Po minutės jis prarado sąmonę...

Aleksas prabudo pamiškėje prie žvyruoto kelio. Temo. Išgirdo garsą, tarytum artintųsi traukinys. Pakėlęs galvą apsidairė. Pamatė netoliese stovintį stulpą, dar tolėliau – kažkokį medinį sandėlį... Garsas stiprėjo. Aleksas suprato – artinasi traukinys. Jis atsistojo ir šlitinėdamas apsičiupinėjo švarką, kelnes. Nerado raktų, piniginės, mobiliojo telefono... Atrodė panašus į namo po kelių audringų dienų grįžtantį vyrą, per apsirikimą pametusį šaltą protą. Kai už keliolikos metrų pradundėjo traukinio sąstatas, Aleksas nuo triukšmo užsikimšo ausis. Staiga savyje išgirdo vaikigalio dainos posmą: „Tavo akys vandeninės, jos nuneš, kur romai gimę...“

Paskui prisiminė moters su gėlėta skarele žodžius: „Jūs tikras?“ Ir pradėjo juoktis iš savęs, kartodamas sau: ar aš tikras? Kartojo ir stebėjosi moters minties prasmingumu...

 

Skaitytojų vertinimai


60118. Kęstučiui2010-06-08 23:01
nebūk paranojiškai nusiteikęs Gitanos atžvilgiu, jei herojus eitų ne tą akimirką ir ne ten, kur džiaustomi skalbiniai ir pasivaikšto katės bei šunys, gal ištiktų kitas likimas, nebent jei jo šefas tą surežisavo (bet tuo atžvilgiu būtų kitoks autoriaus sumanymas).

60131. sekme2010-06-09 01:10
gyvenk egzistuok ar kitaip ilgai: turi teise sakyti savo mintis, nes tave pazistu labai mazai, per nago juodyma. tarsi ...

60147. Likimo ironija2010-06-10 09:12
Dialogai tragiski, taip kalba laikrasciai, tik ne zmones.

60285. ironijai2010-06-15 01:04
ironizuok mirusiesiems, o gyvuosius pusgyvius ar kitaip nekaltuosius reikia kelti bent uz talenta.

78033. Ruta :-) 2012-01-10 16:28
Man tai visai patiko - esu nekritiskas vertintojas. O ka - taip visai galejo nutikti,ar truksta nesusipratimu tarp zmoniu? Ir ta paskutine mintis - gera! O jegu jau butu rasoma tiksliai taip, kaip kalba sio kontingento zmones, tai jau tikrai neskaityciau! Juk ir televizijos laidose netruksta "pypsiuku"..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:47 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba