Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
 EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

KNYGOS

Ilgų nuotolių bėgimas

EMILIJA VISOCKAITĖ

[skaityti komentarus]


Petrošius D. AORISTAS.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

LAIKO BAIMĖ. Rašyti recenziją gerai knygai, kuri dar ir patiko, yra tikrai bjauriai lėtas užsiėmimas. Juolab tokiai rimtai – turiniu ir apimtimi (136 puslapiai poezijos). Tačiau visiškai negaliu sutikti su kitų it susitarusių recenzentų (-čių) nepasitenkinimu, kad „įpusėjęs knygą pavargsti“, dėmesį tenka „varu parsivaryti“ ir autoriui derėjo vietoj vieno rinkinio leisti du. Labai abejoju, ar poezija yra suinteresuota išlaikyti kieno nors dėmesį (nebent autoriaus), ir galiu tik numanyti, ką reikštų įpusėti poezijos knygą –­ atseit kaip kokį J. Irvingo romaną? Eilėraščių kiekis ir datos po kai kuriais iš jų (1999.VIII–2006.IX ar 2004–2009) man yra vienas žaviausių fenomenų postmoderniame kuo greičiausiai besipublikuojančių poetų diskurse. Kas yra rinkinys (sumesti 15 eilėraščių) ir kas yra knyga, vargiai atskirtų didžioji dalis dabartinių jaunųjų poezijos epigonų. Darbas su eilėraščiu, perrašinėjimas ir žodžių paieškos reikalauja laiko, kurio dabar retas turi.

Paradoksalu, bet Donatas Petrošius yra pareiškęs, kad rašymas užima tik kokius 5 proc. jo laiko (ir kad –­ o netikėtume! – yra įdomesnių užsiėmimų nei literatūra). Vis dėlto, kiek jam yra tie 5 procentai, nevisiškai aišku. Jau pirmojoje knygoje „iš tvermės D“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004) jis įtariai krumpliais suskaičiavo kalendorinius mėnesius ir konstatavo, kad „laiko kasmet pasibaigia daugiau negu metuose / tilptų“ (p. 7). Jūs tik pamanykit, kaip nešiuolaikiška –­ „daugiau“! O dabar susikūrė kaži kokį aoristą ir užkonservavo laiką amžinajame rate. Šis mįslingas žodis yra archajinė laiko kategorija, autoriaus perkvalifikuota į tokį apibrėžimą: „visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada.“ Tai, kas kada nors buvo, negali imti ir pranykti, viskas grįžta ir kartojasi vis naujais pavidalais: „jau atrodė kad užtikrintai slystu / iš 2004-ųjų į 2005-uosius bet vėl kažkas užsikerta / laiko ratų mechanikoje ir mane vėl išmeta į niekada / nesibaigiančius 2003-iuosius“ (p. 9).

Iš tiesų atrodo, tarsi antrąją knygą išleidęs poetas turi laiko. Knyga sudaryta iš 7 skyrių (ir „priedo“), kurių kiekvieną sudaro 7 eilėraščiai, kruopščiai susieti su skyrių pavadinimais („Pasitaisymai“, „Įsižeminimai“, „Nusireikšminimai“, „Atsipirkinėjimai“ ir kt.). Tų skyrių centre yra juodoji skylė, grėsmingasis „Aoristas“ – sudarytas iš 7 eilėraščių po 7 eilutes, – į save sutraukiantis aplinkinių eilėraščių nuotrupas. Nes „nieko nėra, ko nebūtų“. Visi žino, kas yra poezijos rašymas, bet šitai man panašu į knygos rašymą. Kiek galiu spręsti iš senų nuotykių pasiklydus Jurbarke, D. Petrošius mėgsta ir moka naudotis žemėlapiais. Geras žemėlapis, kaip ir gera knyga, nepaklaidina žodžių brūzgynuose, ir tu gali drąsiai stabtelėti ant neišmindžioto takelio, narpliodamas kurią nors eilutę, nes žemėlapio sudarytojas apsčiai laiko sugaišo, kad visi medžiai augtų savo vietose.

Matematika, logika ir racionalumas yra reti ir baisūs žvėrys lietuviškuose eilėraščiuose. Pagalvoti, apie tai, ką parašė, ne kiekvienas linkęs. Ogi D. Petrošius įsirašo į negausias galvojančiųjų gretas. Jis mėgsta ne tik žemėlapius, bet ir kryžiažodžius, o „eilėraščiai yra labai sunkūs kryžiažodžiai. Ypač tie rimuoti. O ką jau kalbėti apie verlibrą. Čia tai net baisu. Dvejus metus jau rašau keturis verlibrus ir niekaip negaliu pabaigti. Labai sunku“. Taip jis sakė dar 2005 metais. D. Petrošius yra ne vieną kartą teigęs, kad jam poetas –­ pirmiausia kalbininkas. Galima klaidingai spėti jį išradinėjant naujus žodžius. Bet iš tikrųjų čia svarbiausia sintaksė. Pirmojoje knygoje gausu elipsių – pavadinimas, nukąsti žodžiai („nebaigęs d“, „į trasą ne“), daiktavardiška kalba, veiksmažodžius pakeitę ištiktukai. Ne kitokie ir antrosios knygos eilėraščiai. Ir seniau, ir dabar poetas pažaidžia (hegza)metrais, formomis, rimais, panagrinėja frazeologizmus („Laiko yra į marias“), išradinėja paradoksus („Kas daug kalba labiausiai atsako už savo tylėjimą“, p. 59), išbando naujų priesagų ir priešdėlių („trisdešimtėji“, „užtylėta“). Bet man rodos, kad perpratęs aoristą, D. Petrošius tarytum nurimo ir, turėdamas laiko, užpildė visus dar likusius tarpus (ne spragas) tarp žodžių.

D. Petrošiaus eksperimentų laukas yra žodžių junglumas. Dėl minimalaus skyrybos ženklų kiekio ir tyčinio eilučių ne vietoje sukapojimo žodžiai jungiasi vieni su kitais kaip pasiutę:


        tavo burtuose netaisyklingų formų kambariuose be rytinės
        pusės nebežinau kaip išmiegoti nusisukus į negyvenamą į antrą
        į aukštą į visa kas tik yra virš ir po ir mūsų ir atmosferos per-
        sekiojimo manijų švelnumo užkrato silpnumo riešuose
        atsibudus dabar
                    p. 8

Bandant šitokį skaityti garsiai, sutrinka kvėpavimo ritmas, virsti pridususiu deklamatoriumi, nerandančiu eilėraštyje pauzės. Tai ne priekaištas. Skaitytojui praverstų šiek tiek jogos arba ilgų nuotolių bėgimo patirties.



KASDIENYBĖS BAIMĖ. „Kas man čia yra“, – nepatenkintas susizgrimba subjektas (p. 9). Man tai viena smagiausių „Aoristo“ eilučių. Toks klausimas daug prasmingesnis nei nuolatinis flirtavimas: ar čia jau poezija, ar aš jau poetas? Visada verta abejoti: ta poezija – iš kur ji čia rašosi ir kodėl būtent aš esu priverstas ją užrašinėti: „buvau išsigandęs nejau esu tas kuriam į akis daiktai vien / grynosiomis savo formomis be vilties pritaikyti buityje pasipelnyti“ (p. 6). Negi niekada daiktas nebeatrodys vien daiktas – tik esmė visur vaidensis? Kaip A. Čechovo Trigorinui iš kadaise skaitytos „Žuvėdros“: „Kvepia heliotropais. Tuojau pat stengiuosi įsidėmėti: šleikštus kvapas, našlių spalva, paminėti aprašant vasaros vakarą.“

Poetas stengiasi poezijai žūtbūt nepasiduoti (minėti 5 procentai). „Svarbiausia gerai išsimiegoti“, – sako jis, ir mieliau rinktųsi ištisą dieną futbolą žaisti (ne jis vienas). Ir žaidžia bei žiūri jis tą futbolą („Dangus virš Berlyno“), ir sniegą kasa, ir malkas kapoja. D. Petrošius, atskirdamas save nuo miestiečių A. Marčėno ir R. Stankevičiaus, vadinasi kaimo poetu (beje, ne bet kokio, o Bijotų, kur Baubliai stovi). O tas kaimas toks gan parulskiškas, su sniegais, dvesiančiais jaučiais ir tėvo figūra. Žemėta kaimo kasdienybė braunasi ir į „iš tvermės D“: „Darže išsižeminau drabužius. Kai pratrauki dalgiu, trauklapiai žvangėdami ritasi kaip nulaužytos alavinių šaukštų galvos“ (p. 15). Ir į „Aoristą“ (ne tiek žemė, kiek tie šaltalankiai):


        visi pasaulio dienovidžiai sueina į
        baltą siūlą kurį pažeme įtempę su tėvu
        tiesia eile sodinam šaltalankius
        palei kelią į kiemą

        žemė šaltiniuota bus tvirtos
        mūsų krūminių šaknys
              p. 19

Mieste, kurio eilėraščiuose daug daugiau, subjektas amžinai sutrikęs, nors tu ką. Tarsi į teatrą atėjęs:


        tavo kambary nėra užuolaidų nėra šilumos nėra
        paveikslų ant sienų nėra
        ką veikti vakarais kai atsisėdi prie lango ir geri
        gatvės šviesas su saiku stebi tuos kurie išeina iš
        ir tuos kurie įeina į ir vis aiškiau matai jog nieko nebeskiri

                    p. 131

Virtuviniu hegzametru parašytame „Diena iš dienos, rytas – iš nakties“ visai ne juokais pasakojama apie susvetimėjimą su kasdienybe. Nors įvaldęs sudėtingą metrą, subjektas sakosi nesugebėsiąs paprasčiausiai tinkamai kalbėti ar vietoj patylėti. Man labai prie širdies nesumeluotas kalbėjimo negalios motyvas, ateinantis dar iš pirmosios knygelės („esu nekalbus todėl / dažnai nusišneku“ (p. 31)). Iš antrosios:


        Bet aiškumas delnu šaltuoju tau kaktą
        Paliečia – ėgi žodžiuose, kuriuos šįvakar pajėgtum – jokio
        lipšnumo; klampūs jie – pritiktų gal tik dviračio guoliams
        sutepti.
                    p. 12

Arba trumpesnis: „Atsilieku / o ką / sakyčiau prisigretinęs“ (p. 71).

Pasitaiko, kad paprasti dalykai tampa patys sudėtingiausi. Nubėgus iki kioskelio nusipirkti 500 g kavos ir laikraštį – kaip tai iš tikrųjų keista ir nelengva. O keisčiausia, kad čia aš visai be ironijos.

Kai buitis nepasidaro natūraliai, o vis išeina būtis, tenka pačiam spaustis prie žemės. Kliautis sunkio jėga: „nebijok jau esu / turtingas / akmenų“ (p. 76), vaikščioti „tvenkinio dugnu su svoriais rankose“ (p. 8) arba prisirišti:


        prisirišęs
        prie skolinto šuns staiga puolu prie
        turėklų persisveriu pažiūrėti ar vis
        dar vėjas tebesupa šį kabantį
        beždžionių tiltą ar vis dar žemė
        taip pat smarkiai tebenešioja mane
        į visas keturias šio pasaulio šalis
                    p. 23


DIEVO BAIMĖ. Viename iš gražiausių man eilėraščių „Dievas džiaugiasi mano geru apetitu“ tuo pačiu reikalu subjektas prašo: „Viešpatie, palenk dar vieną šaką // atleisk, nusidedu, nes nebeturiu ko nusitverti“ (p. 16). Žmogiškas šitoks prašymas. O dar žmogiškesnis dėl to, kad šiaip jau eilėraščių subjektas nevengia apsistatyti senaisiais stabais (p. 49) ir nedrąsiai dievams aukoti ant kojų nepastovintį jautį:


        negalvoti – kur mes visi einam asfaltu ar medžių viršūnėmis
        užvertę savo galvas kaltėmis ieškodami teisių į dievų
        dovanas beigi malones kurių taip trokštame

                    p. 21

Nei jam Buda, nei jam Kristus (vis pramiegodavo prisikėlimą, p. 98), nei jam pagonybė. Rodos, norėtųsi visus juos su šluota lauk išvyti, bet prabėga „dienos kaip niekada“, ir viskas lieka po senovei: „Aš pasikeisiu ir todėl išliksiu dar labiau toks pat kaip pernai“ (p. 63).

Abejonė yra esminis D. Petrošiaus poezijos bruožas:


        sėdžiu ant vandens
        dietos Dieve tu didis
        esi ar tik garsus?
              p. 45

O štai toks šmaikštumas išlenda nedažnai. Tiesą sakant, nepaisant to, ką D. Petrošius pats teigia, jis yra labai liūdnas poetas. Nuo autoironijos dar nė vienas laimingas netapo.

Dievas, aišku, nuo daug ko gali išgelbėti: „Dievas tada į mane dėmesį atkreipė“ („iš tvermės D“, p. 34). Bet jis ir velniškai daug pareikalauja: „Kad Jis matytų, / Kaip aš pavargstu / Pėsčias kasdien“ (ten pat).



NUOSAVYBĖS BAIMĖ. Jei jau reikalauja, tai verčiau atiduoti. O gal net ir visai neimti?


        nes, Viešpatie, ko vertos šios tikrovės kolekcijos
        saldžios vaišės skolon – džiovinti vaisiai ir vynas,
        jei mano kraujas vis vien liks sūrus – kaip ir buvo

        ko verti šie tikėjimo ir nuosavybės dokumentai, jei visko
        iš anksto išsižadu – iš baimės, kad nieko, kas man
        nepriklauso, nepasiimčiau, nepalikčiau pirštų antspaudų

                    p. 15

Kas aš esu ir ką turiu teisę turėti? „Kas dabar mano / paties yra užgyventa“ (p. 23)? Ir šuo skolintas, ir raktų nė vieno (p. 103). Ir ta poezija – kieno ji? „Taškysiesi šūkaliosi springdamas / savo paties sukeltais purslais“ (p. 109), o valtyje įsitaisiusi kerinti būtybė stebės tave abejingai. Poetas save vadina techniniu darbuotoju ir knygą pradeda eilėraščiu apie sutarties nemokamiems pokalbiams pratęsimą. Rašymas iš neturėjimo. Jei ką ir gauni, tai „su antspaudu: pražus“ („iš tvermės D“, p. 70), o dar dažniau „Negauni nieko – reiškia gauni tiek, kiek nusipelnęs“ („Aoristas“, p. 54).


        todėl dalini visiems tai
        ko pats neturi ir pasiimi tai
        ko niekada negausi
        tuščių rankų stebuklas
        arba žodžio menas
              p. 109

D. Petrošiaus poezijoje nepritrūksi neiginių: „nebežinau“, „nieko nepasimokęs“, „nieko nėra / kuo pakeisti“, „niekuo netapau“. Jie tokie autopesimistiniai. Subjektas neišnaudoja jam dangaus skirtų kvotų (p. 62), nemokėdamas investuoti, paleidžia viską vėjais. Šios „neišnaudotos progos“ kaupiasi dar nuo debiutinės knygos. Visuotinis neišsipildymas, o dar ir kiti amžinai tave aplenkia: „kažkur jau pasakyta ką dabar nutyli“ („iš tvermės D“, p. 75). Prasmė būti regisi tarsi pro miglą, bet vėlgi – „nėra prasmės nebūti“ (p. 59).



PRAREGĖJIMO BAIMĖ. D. Petrošius garsėja kaip fanatiškas kino ir kino teatrų gerbėjas. Čia „Nuožiūros“, eilėraščiai, parašyti be saiko piktnaudžiaujant namų kinu, sudaro paskutinį skyrių-priedą. Filmai sukelia įvairių šalutinių padarinių. Trumparegystė yra egzistencinė būsena, trukdanti, pavyzdžiui, užmatyti žvaigždes danguje, prasiskverbti pro daiktų esmę ir įžiūrėti elementarius jų bruožus, susigaudyti savyje („dabar kai kaskart vis dažniau apsipažįstu savo labirintuose“ (p. 8) – nors D. Petrošius banalybių nesibaido, šitos necituočiau, jei nebūtų to „apsipažįstu“), gal net ir tiksliai apskaičiuoti laiką bei numatyti ateitį:


        apsaugok mane nuo regėjimų: sulaikyk,
        kad iš nepatirties
        nenusirašyčiau, kas laukia manęs rytoj
        matyti per daug bijau tiek pat, kiek ir apakti

                    p. 15

Bet labiausiai trumparegystė iškraipo atmintį: „tavo dyla tikrumas nebesupranti ar dalyvavai / ar buvai tik atsainus stebėtojas“ (p. 18). Gal viskas tik pasirodė – negalėjimui atskirti skirtas eilėraštis „Apsižiūrėjimas“, tiesą sakant, tam skirtas visas skyrius, pavadintas „Pasirodymai“. Ir daug kas čia tik rodosi, daug kas sąlygiška ir neamžina: „atrodydavo jau esi / čempionas bet grįžęs po žiemos atostogų / rasdavai persvaras ištirpusias“ (p. 33). Su nemaloniais prisiminimais galima susidoroti (man labai patinka šis tikslus nutylėjimas): „Nieko nebuvo –­ sakau, kai praeina“ („iš tvermės D“, p. 19).



POEZIJOS BAIMĖ. Kaip kažkas priekaištavo, D. Petrošius yra toks persistengiantis poetas: „kai pats degi atvira liepsna / ir per dūmus nieko tokio nebematai / ką iš savęs verta išnešti“ (p. 132). Jis nežino, „ar jau gana, ar / dar ne“ (p. 14) to žodžių junglumo ir tų eilėraščių. Sakytum, veržlus, bet – nebūtų aoristas.


        [visą laiką taip neša į priekį
        kad baisu darosi jau ir
        gaila jėgų
        šitiek veltui išeikvotų mėginant
        save bent kiek pristabdyti]

              p. 24

Iš debiutinių poeto eilėraščių galėčiau atmintinai pacituoti nemažai eilučių. Beveik visomis jomis kreipiamasi į mylimąją. Pavyzdžiui, tokia chrestomatiškai banali eilutė: „Galvoju apie tave, kai tu nieko negalvoji“ (p. 27) ar visas šitas posmelis:


        kai aš stebiu mirties treniruotes
        ir be krypties paklystu tavo kūne
        kaip lašas dangų tu mane pamesk
        nekęsk. Sudie. Lai viskas žūva

              p. 50

„Aoriste“ moteriškas „tu“ taip pat neretai atsiranda. Bet bijau, kad šita moteris ne visada beturi žmogiškų bruožų, ir tas jausmas jau taip paprastai nebeišreiškiamas.

Poezija – didelė jėga. Jai atnašauti turi be saiko ir savęs netausodamas. Ir vis tiek anksčiau ar vėliau pasakysi: meile mano, poezija, „tu esi geriausia, kas išvis galėjo man atsitikti“ (p. 6).

Kiti dievai subjekto negąsdina ir išvis pernelyg nejaudina. Nors jis to norėtų. Galėtų pasiprašyti tikėjimo, bet jis visada susikuklinęs, niekada neatsiimantis to, kas „iki pareikalavimo“. Kasdienybė poetams yra daug baisesnis dalykas nei dievai. Bet ir ji nepaprastai traukia. Buities sudėtingumas, palyginti su eilėraščių rašymu, yra iššūkis ne vienam D. Petrošiui. Bepigu dėlioti kruopščiausiai surimuotas metaforas, kai reikia kioske laikraštį nusipirkti.

Išsigąstų poetai ir tada, jei staiga pagerėtų regėjimas. Poezija dažniau gimsta iš vizijų, fantazijų, prisiminimų. Retas išdrįs nusifotografuoti iš vidaus: „Išgirdęs griaudžiant / vilkis savo geriausius / dryžuotus marškinius įsitaisyk / per vidurį lango rėmeliuose“ (p. 38). Trumparegiai poetai trokšta praregėjimo, bet ne į tą pusę.

Paprastiems žmonėms laikas yra turbūt pats baisiausias dievas, su kuriuo nė pro kur nesusitarsi. Tik ne poetams. D. Petrošiaus atrastas senasis aoristas yra magiška fazė, kai 5 laiko procentai virsta poezijos knyga.

Baimės paieškos yra autoriteto paieškos, ilgas ieškojimas to, dėl ko būtų verta rašyti. Ilgiems nuotoliams įveikti reikia ne tik iš-tvermės, bet ir laiko. D. Petrošius turi laiko. Ir nebijo bijoti.

 

Skaitytojų vertinimai


60086. 4562010-06-08 00:19
Petrosius mano meile*

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:46 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba