Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
 Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

PAVELDAS

Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pieter Snayers. „Salaspilio mūšis“
Antano Lukšėno nuotrauka

      Lietuvos dailės muziejus, Prancūzijos fondas ir Prancūzų kultūros centras parodoje „Salaspilio mūšis“ istoriniuose Chodkevičių rūmuose veikiančioje Vilniaus paveikslų galerijoje Lietuvos visuomenei pirmą kartą pristato flamandų dailininko Pieterio Snayerso (1592–1667) XVII a. pradžioje nutapytą batalinę kompoziciją, vaizduojančią 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilyje (prie Rygos) įvykusį mūšį, kuriame Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, nugalėjo triskart didesnę švedų armiją, vadovaujamą Švedijos karaliaus Karolio IX. Apie P. Gudyno restauravimo centre restauruotą ir pirmą kartą Lietuvoje rodomą paveikslą iš Sasnažo pilies (Grenoblis, pietryčių Prancūzija) kolekcijos pasakoja parodos kuratorė, dailėtyrininkė DALIA TARANDAITĖ.


Pabaiga. Pradžia 22 numeryje


Salaspilio mūšis P. Snayerso paveiksle nutapytas detaliai ir tiksliai. Tai daro šį kūrinį vertingą. 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės iškovota pergalė prieš Švedijos karalystės kariuomenę tapo mįsle, kurią bandė įminti daugelis vėlesnių laikų karybos specialistų ir kuri tebedomina šių dienų istorikus. Niekada ir niekur triskart mažesnė armija nelaimėjo triuškinančios pergalės ir niekada nebuvo nužudyta triskart daugiau priešų nei nugalėtojų pusėje kariavo pačių karių. Turėdamas omenyje šį santykį britų istorikas Michaelis Robertsas Salaspilio pergalę pavadino didžiausia pergale žmonijos istorijoje.

Tikslūs abiejų kariuomenių skaičiai nėra žinomi. Manoma, kad švedų kariuomenę sudarė 11 000–14 000 karių, iš jų ne mažiau kaip 7 000 pėstininkų, 11 artilerijos pabūklų, o lietuvių kariuomenę sudarė 3 700–4 000 karių, iš jų apie 1 000 pėstininkų, 5 artilerijos pabūklai ir prieš mūšį atvykęs Kuršo kunigaikštystės karinis dalinys (300 raitelių). Švedų žuvo nuo 6 000 iki 9 000 karių, tarp jų – karo vadai kunigaikštis Fridrichas Luneburgietis ir generolas Andersenas Lindersonas. Lietuvių nuostolis – apie 100 karių, tiesa, krito nemažai brangių, puikiai parengtų karinių husarų žirgų.

Iškart po pergalės mūšis buvo įamžintas literatūros ir dailės kūriniuose. Tačiau tai daugiau apologetinio pobūdžio kūriniai, kuriuose šlovintas karių narsumas ir karvedžio talentas. Tokio pobūdžio ir 1605 m. Krokuvoje išspausdintos „Naujienos iš Infliantų“ (Nowiny z Inflan), po metų Vilniuje pasirodžiusi eiliuota Laurencijaus Bojerio „Karolomachija“. Nedaug ką apie mūšio eigą buvo galima spręsti ir iš 1605 m. Romoje Žygimanto III sesers Onos užsakymu išspausdintos graviūros, kurią pagal Jacopo Lauros piešinį išraižė Antonio Tempesta. Ši graviūra buvo kuriama remiantis J. K. Chodkevičiaus pateikta medžiaga. Etmonas nenorėjo išduoti savo pergalės paslapčių, dailininkams pateikdamas bendriausius faktus. Graviūroje matome Rygos uoste stovinčius švedų laivus, švedų kariuomenės pabūklus prie Rygos miesto sienų, lietuvių stovyklą, įsikūrusią dešiniajame Dauguvos krante, netoli stovyklos vykstantį mūšį ir švedų bėgimą. Kiek daugiau mūšio detalių randame 1610 m. išspausdintame vieno iš mūšio dalyvių, spėjama, Teodoro Lackio, veikale „Apie dešimtmetį Livonijos karą“. Greičiausiai panašiu metu pasirodė liudininkų paro­dymais besiremiančios Salaspilio mūšio schemos. Viena iš jų galėjo pasinaudoti Jonušo Radvilos dvaro kartografas Juzefas Naronovičius-Naronskis, XVII a. viduryje Salaspilio mūšio schemą įtraukęs į savo parengtą lenkų kovas su svetimomis armijomis vaizduojančių 13 piešinių seriją. Beveik identišką J. Naronskio schemai Salaspilio mūšio planą matome ir XVII a. švedų kartografo Eriko Jönssono Dahlbergho piešinyje.

P. Snayerso pateiktas Salaspilio mūšio vaizdas yra beveik identiškas J. Naronskio ir E. J. Dahlbergho schemoms. Užsakant paveikslą dailininkui buvo pateikta į jas panaši mūšio schema. Visų paveikslo detalių tai nepaaiškina, todėl tikėtina, kad dailininką konsultavo Abiejų Tautų Respublikos karinius reikalus išmanęs žmogus.

Tapydamas Salaspilio mūšio vaizdą, kaip ir kitose konkrečius mūšius vaizduojančiose didelio formato drobėse, P. Snayersas pasirinko aukštą žiūrėjimo tašką, atveriantį plačią mūšio lauko panoramą, leidžiantį parodyti kariuomenių išsidėstymą ir jų judėjimą. Mūšio lauką dailininkas pavaizdavo iš šiaurinės pusės. Tolumoje matyti Dauguvos upė, tekanti iš kairės į dešinę – Baltijos jūros link (būtent taip buvo piešiami žemėlapiai iki XVII a. pabaigos). Vietovę identifikuoti padeda sala su pilies griuvėsiais. Tai Martyno sala, kurioje 1186 m. Ikškilės vyskupas Meinhardas pastatė pilį ir medinę bažnyčią. Nuo XIII a. vidurio ši Dauguvos sala vadinta Bažnyčios sala (sen. vok. Kirchholm). Nuo jos kilęs ir vietovės pavadinimas – Kircholmas, arba Salaspilis (nuo latv. Salaspils – Salos pilis). Dar viena mūšio laukui identifikuoti svarbi detalė – paveikslo centre pavaizduota mūrinė gotikos stiliaus bažnyčia. Tai Salaspilio šv. Jurgio bažnyčia, XIV a. pastatyta dešiniajame Dauguvos krante. Prasidėjus paniškam švedų armijos bėgimui, dalis karių nesėkmingai bandė slėptis šioje bažnyčioje. Salaspilio mūšio metu bažnyčia sugriauta. Vėliau ji atstatyta J. K. Chodkevičiaus lėšomis kaip padėka Dievui už iškovotą pergalę.

Istorinius šaltinius atitinka paveiksle pavaizduotas kariuomenių išdėstymas. Kairėje, prie Dauguvos upės, pavaizduota Lietuvos ir jos sąjungininkų stovykla, apsupta grandinėmis surakintų vežimų. Stovyklą saugo pėstininkai ir lengvoji kavalerija, matyti ir pabūklas. Švedų kariuomenė priartėjusi prie stovyklos iš dešinės, nuo Rygos pusės. Ji išsidėsčiusi keturiomis ilgomis (pasak šaltinių, jos siekė 800 metrų) eilėmis: pirmoje 7 pėstininkų batalionai, vadovaujami generolo Anderseno Lindersono, antroje eilėje 6 reitarų eskadronai, vadovaujami Fridricho Joachimo Mansfeldo (dešinysis flangas) ir Heinricho Brandto (kairysis flangas), trečioje – 6 pėstininkų batalionai, vadovaujami Fridricho Luneburgiečio, ir paskutinėje, ketvirtoje eilėje – 5 kavalerijos eskadronai, vadovaujami Švedijos karaliaus Karolio IX. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kariuomenė nutapyta kairėje paveikslo pusėje. Ji išsidėsčiusi kompaktiškai, suskirstyta į centrą, dešinį ir kairį flangus, priešakines pajėgas ir rezervą. Švedų ir lietuvių karių apranga ir ginkluotė pavaizduota tiksliai. Švedų pėstininkai išsirikiavę kvadratais, kurių centre stovi ietininkai, ginkluoti ilgomis 5 metrus siekiančiomis ietimis (pikomis), flanguose – muškietininkai. Lietuvių pėstininkai išsirikiavę kvadratu, ginkluoti arkebūzomis. Jie išdėstyti tarp raitelių. Tiksliai pavaizduota ir pagrindinė Lietuvos kariuomenės smogiamoji jėga – husarai. Jie su šalmais ir krūtininiais šarvais, ginkluoti ilgomis lengvomis ietimis su vėliavėlėmis, kardais ir pistoletais, ant pečių užsimetę ryškiaspalvius apsiaustus ar žvėrių kailius.

Paveiksle perteiktas kulminacinis mūšio momentas. Dvi pirmosios švedų armijos linijos, patikėjusios apgaulingu J. K. Chodkevičiaus kariuomenės atsitraukimo manevru, nuo kalvos jau yra nusileidusios į slėnį, kur jas pasitinka galinga J. K. Chodkevičiaus kariuomenės kontrataka. Lietuvių kariuomenės centras jau pralaužė priešakines švedų armijos gretas ir skverbiasi į jų rikiuotės gilumą, priversdamas priešą bėgti. Pavaizduotas ir kairysis Lietuvos kariuomenės sparnas, kuris, pralaužęs švedų gynybą, atakuoja švedų pėstininkus iš užnugario ir stumia švedų reitarus nuo Dauguvos upės kranto į šiaurę. Dešiniame Lietuvos kariuomenės sparne dar vyksta atkakli kova, tačiau ir čia prasideda priešo atsitraukimas. Šiame sparne stambiu planu pavaizduotas epizodas, kai husarai, ratu apsupę ilgomis ietimis ginkluotus švedų pėstininkus, faktiškai juos nuginkluoja, – puikus karinės taktikos iliustravimo pavyzdys. Istorinę tiesą atitinka ir tai, kad husarai P. Snayerso paveiksle pavaizduoti be garsiųjų sparnų. Pasak lenkų ginkluotės ir karo istorijos žinovo prof. Zdzisławo Żygulskio, XVII a. pradžioje mūšio metu husarai sparnų dažniausiai nedėvėjo – sparnai buvo sudedamoji reprezentacinės jų aprangos dalis. Teisingai pavaizduota ir husarų vėliavų vadų apranga – vietoj šalmų ant galvos dažnai jie dėvi kepures su plunksna. Šiek tiek netikslumų atsirado tik vaizduojant karo vadų valdžios ženklus. Husarų vėliavų vadai rankoje laikė buzdygalą. Buožė buvo etmonų ženklas, o paveiksle su buožėmis pavaizduoti ir kai kurių vėliavų vadai.

Dailininkas pasirinko simetrinę paveikslo kompoziciją, todėl iš pirmo žvilgsnio didelio pajėgų skirtumo nematyti. Įsižiūrėjus atidžiau akivaizdu, kad švedų armija užima du trečdalius pavaizduoto mūšio lauko, lietuvių armija –­ tik trečdalį. Paveikslo centre atsiranda erdvė tarp paskutinių dviejų ir pirmųjų dviejų švedų armijos linijų, pastarosioms nuo kalvos nusileidus į slėnį. Sumanios J. K. Chodkevičiaus taktikos dėka padalinta švedų armija tapo viena iš lietuvių pergalės priežasčių – Lietuvos kariuomenei tuo pat metu reikėjo kautis tik su puse priešo armijos, o paniškai bėgantys švedų reitarų pulkai trukdė priartėti ir į mūšį stoti galiniams švedų armijos pulkams.

Paveiksle pavaizduoti ir abiejų kariuomenių vyriausieji karo vadai. Jie nutapyti vienas priešais kitą vienoje linijoje pagal centrinę paveikslo ašį. Tiek bendra paveikslo kompozicija, tiek atskiri jo epizodai ir pavienės figūros kupini dinamikos, nutapyti gyvai ir ekspresyviai. Dailininkas žiūrovui tuo pat metu rodo ir bendrą mūšio vaizdą, ir smulkias mūšio lauko bei jame vykstančio veiksmo detales, įtraukiančias į intriguojantį pasakojimą, kuriame netrūksta emocijų ir netikėtų detalių. Pvz., F. Luneburgietis pavaizduotas be žirgo, nes pasak šaltinių, prieš mūšį jis susipykęs su Karoliu IX, neįvertinusiu lietuvių kariuomenės, ir protesto vardan atsisakęs žirgo. Pirmame plane tarp bėgančių ir žūstančių švedų karių matome karį, kuris, parklupęs ant kelių, prašo Lietuvos kariuomenės husarų vado pasigailėjimo. Šis karys pavaizduotas Heinricho Brandto vadovaujamame Švedijos armijos sparne. H. Brandtas, anksčiau buvęs Lietuvos ir Lenkijos valdovo pavaldiniu, šiame kare buvo paimtas į nelaisvę ir kaip išdavikas pakartas Krokuvoje.

 

Skaitytojų vertinimai


60121. jona :-) 2010-06-08 23:14
Ko gero švedai tą pralaimėjimą prisimindami ir pas juos laikytą Lietuvos auksą keturiasdešimtaisiais rusams patys pirmieji paskubėjo atiduoti... ir dėl tos okupacijos turėjo savo atskirą, ypatingą nuomonę... Gerai, kad dabar švedai yra labai kultūringi ir tikrai dėl proproproprotėvių ginčų neserga neapykantos ir paniekos liga...

60126. sarmatai2010-06-09 00:30
taigi ir runos ta pati aiskina

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:40 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba