Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
• DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
5

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
 JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Galvojimai apie galvas

JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mikalojus Povilas Vilutis
parodos „Kalbėjimas“ ekspozicijoje

Kristinos Cibulskytės nuotrauka

Greičiausiai garsus lietuvių grafikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Mikalojus Povilas Vilutis šį tekstą apie savo „galvų meną“ parašytų daug „teisingiau“. Juk jis moka ne tik išmintingai ir rūsčiai patylėti, bet ir įdomiai pasamprotauti ir parašyti. 2009 m. išleista menininko knyga „Tortas“ (leidykla „Tyto alba“), kurioje jis pasakoja apie save, savo gyvenimą ir požiūrį į meną, žinoma, su paties autoriaus sukurtomis puikiomis iliustracijomis. Tekstas ir vaizdinė medžiaga šiuo atveju neatsiejami, jie kartais poetiškai, kartais keistai ir netikėtai susipina. O štai 2010 metų gegužę galerijoje „Actus magnus“, atidarydamas parodą „Kalbėjimas“, M. P. Vilutis sakė, kad tai jo pirmoji konceptuali paroda. Pasak menininko, vizualieji menai kuriami remiantis jausmais, o konceptualieji – protu. Esą tai dvi skirtingos menų rūšys, netgi stovinčios priešingose barikadų pusėse. Galerijos „Actus magnus“ vadovė menotyrininkė Jolita Zykutė minėjo, kad, jos nuomone, ši netikėta žinomo menininko pa­roda greičiau yra žaismingas šmaikštavimas. Mano nuomone, M. P. Vilutis visuomet buvo konceptualus menininkas. Ir ne vien dėl to, kad jo grafikos lakštuose vyrauja kūnai, taip pat galvos, dažniausiai, kaip Senovės Egipto dailėje, vaizduojamos profiliu, o ir en face. Šie kūnai dažniausiai esti pritvinkę kažkokio keisto sakralumo, mitologinių atspalvių, galbūt ezoterikos. Jie kiek dirbtiniai, stafažiniai, tarsi nejudrios lėlės ar skulptūros, papuošti togomis ir virtę tarsi kulto objektais, o gal tai tiesiog stabai, kuriems žyniai turėtų atverti prabangias akmenines akis ir karmino lūpas ir laukti jų baisių pranašysčių...

Dar vienas M. P. Vilučio kūrybos aspektas – neįvardyta baimė ir siaubas, pasislėpęs tų į mechanines lėles panašių kūnų viduriuose, alsuojantis tarsi nematoma, tačiau juntama ir dėl to dar baugesnė grėsmė. Šio menininko kūriniai dažnai byloja seną ir amžiną tiesą: Dievas yra tas didysis Mechanikas, Architektas, kaip ir menininkas, galįs ne tik sukurti, bet ir sugriauti, sunaikinti, ištrinti bet kokius žmogaus ar kitos gyvos būtybės buvimo pėdsakus. Toks fatalizmas, beje, itin būdingas renesanso epochai, tačiau čia iškylanti milžiniška laiko distancija tarp šio dailės istorijos laikotarpio ir mūsų dienų nestebina. Juk M. P. Vilučio grafikos lakštuose visuomet tvyrojo kažkokia renesansinė-antikinė dvasia, atmiešta stipriu, antlaikišku menininko savitumu ir nevienareikšmėmis įžvalgomis. Ji anaiptol nedingo ir kūriniuose, neseniai eksponuotuose galerijoje „Actus magnus“. Tik atsivėrė šiek tiek kitaip, per objektus – skulptūras, išryškindama siurrealistinę giją, atskleidžiančią M. P. Vilučio kūrinių giminystės ryšius su paties Salvadoro Dalí vizijomis. Šioje „proto sukurtoje“ parodoje galvos vaizduojamos užmautos ant kryžmos. Tuo požiūriu įžvelgtume nemažai religinių, mitologinių aliuzijų. Pavyzdžiui, kai kurie darbai parodoje buvo pavadinti hermomis. Arba – kone antikiniai senovės graikų dievo Hermio galvos atvaizdai ant stačiakampių su falo simboliais... Tačiau čia apsieita be šių nepadorių simbolių, todėl paliktos tik galvos. Vyriškos galvos...

M. P. Vilutis mėgsta ryškias, sodrias spalvas, jas drąsiai galima vadinti brangakmenių žėrėjimu, tauriu, karališku puošnumu, tačiau menininkas dekoratyvumą išmoningai derina su tam tikra, puikiai apskaičiuota ironijos doze arba, kalbant apie konkrečius motyvus ir jų išraiškos būdus, su tam tikru paauksavimo sluoksniu... Plastmasinės marijos, kryžiai, Pietų Amerikos kultūrai ir tų kraštų religiniam jausmui būdingas polinkis į nežabotą ekstazę, kraštutinumus, karštą ir beatodairišką tikėjimą – neatsiejamas grafiko kūrybos bruožas. Vaikiškoje lėlėje įkomponuotas Nukryžiuotasis, moters veidas, padalytas kaip kryžius. Išorinio, puošnaus, „ornamentuoto“, paradinio dvasingumo demonstravimas. Prisipažinkime, argi mums tai nėra būdinga? Kita vertus, M. P. Vilutis – labai „nelietuviškas“ kūrėjas. Galbūt daug kas su tokia išvada nesutiktų, tačiau tvirtai teigčiau, kad, įvairiausiais požiūriais narstant dailininko kūrybą, „lietuviškumo“ joje išties labai mažai. Kur kas daugiau – aristokratiškumo, rafinuotumo, pompastikos. Gal tik liūdesys, kažkokia sakralinė rimtis ir rezignacija, sklindanti iš menininko autoportreto, mena lietuvišką charakterį, pasaulio ir savęs paties pajautą, tarsi susimąsčiusio ir giliai į save, į savo gėlą ir liūdesį nugrimzdusio Rūpintojėlio.

Grįžtant prie galvų kaip pagrindinio parodos leitmotyvo, galima kiek ironiškai konstatuoti, kad galva – būtinas mūsų kūno atributas, bene svarbiausias ir esmingiausias. Žvelgiant pragmatiškai, žmonės gyvena be rankų, be kojų, tačiau be šios „galūnės“ vargu ar galėtų... Vadinasi, šiai mūsų kūno daliai skirta svarbiausioji gyvybinė funkcija. Galva – tarsi pats gyvybės simbolis, juk ne veltui archajinis egiptietiškasis kryžius anchas, laidojimo ritualo atributas, amžinojo gyvenimo ženklas, yra užbaigiamas kilpa, kuri simbolizuoja galvą kaip proto, išminties talpyklą, mikrokosmo įkūnijimą. Liaudies patarlėse, mituose, legendose nemažai išminties pasakyta apie „netekusių galvos“ sindromą... Galvos vaizdinys M. P. Vilučio kūryboje išreiškia įvairiausias prasmes ir niekad netampa vien dekoratyviu vaizdiniu, greičiau – individualiu, automitologiniu fenomenu, kurį galima narstyti iki begalybės. Viename jo paveiksle pavaizduotos dvi galvos – menininko autoportretai, iš kurių viena įsikandusi kūdikio čiulptuką. Šie du atvaizdai visiškai vienodi, juos simboliškai išskirtų nebent dvi gimimo datos – viena autoriaus, kita – kūrinio (1945 ir 2005 m.)... Tačiau galvos nesiskiria, o ir raukšlių, išgyvenimų ir patirties pėdsakų abiejose tiek pat...

Galvą, beje, galima išmatuoti, juk vienu metu tarp mokslininkų vešėjo bjaurus įprotis matuoti genijų smegenis, bet ar nuo to priklauso genialumas? Nuo tūrio, o gal nuo smegenų jungčių... Kol kas šis klausimas lieka neatsakytas. Galva gali „išstumti“ kažkiek vandens, o kaip tuomet su mąstymu? Apie tai byloja vienas iš menininko kūrinių, juodai baltas „brėžinys“, lakoniškai pavadintas „Galvos matavimu“, kuriuo bandoma išsiaiškinti, kiek panardinta galva išstums iš kibiro vandens, ir taip apskaičiuoti jos tūrį. Ar menininkas išbandė šį antikinį metodą, kaip kadaise Archimedas, nesužinome, nes mums pateikta tik veiksmo schema, tarsi kokiame senoviniame moksliniame traktate. Kadangi visas konceptualusis menas yra idėja, o galva – proto indas, čia ji tampa svarbiausiu argumentu. O kūnas – tegul jis būna nukryžiuotas, sukaustytas, tarsi koks nereikalingas instrumentas, atmestas ir paniekintas... Kūnas – pajuokai, jis tik – „blondinėms“... Taip galima perskaityti daugelio M. P. Vilučio kūrinių potekstes.

Šio menininko kūryboje, nors ir kaip jis tvirtintų esąs vizualiojo meno šalininkas ir estetinės pompastikos kūrėjas, supriešinant šias sąvokas su konceptualumu, anaiptol nestinga intelektualumo. Juk grafikams tam tikra prasme visuomet reikėjo labiau judinti pilkąsias smegenų ląsteles nei, tarkim, tapytojams. Atspaudo ir klišės kūrimo procesas nutraukia betarpiškumo stygą – į ją reikia perkelti viską: vario, cinko, medžio plokštę, M. P. Vilučio kūrybos atveju – paruošti piešinius šilkografijai. Negali teptelėti ir žiūrėti, kas išeis, nes ir spalvas, ir piešinį reikia sutaikyti, o šio dailininko šilkografijos atspaudai pasižymi dideliu preciziškumu ir tikra meistryste. Apie vaizdo ir mąstymo santykį interviu Lietuvos ryto dienraštyje parodos atidarymo proga menininkas yra sakęs: „Konceptualusis menas ir dailė, mano galva, yra dvi skirtingos meno šakos, esančios priešinguose sąvokos „menas“ poliuose. Dėl tų skirtumų dabar visi nesutaria, ginčijasi, pešasi. Konceptualusis menas kuriamas protu, vaizduojamasis – jausmu. Konceptualaus meno kūriniai yra idėjos, dailės – vaizdai. Konceptualusis menas dažnai aiškinamas kaip išraiškos priemonė. Artes serviles. Žodžiais pasakomų baigtinių idėjų kūryba. Kai idėja (ji niekada neturi siužeto) tampa suprasta, šifras iššifruotas, – menas baigiasi.“

Beje, šioje parodoje būta ir keleto visai nevilutiškų paveikslų – tai vien iš žodžių sukurta „Konceptuali Mona Liza“ ir „Diadumenas su konceptualia kaire koja ir pėda“. Antikinės skulptūros koją pakeičia užrašas. Šis kūrinys greičiausiai iliustruoja menininko teiginį, kad konceptualusis menas kuria žodžiu, protu, įvardijimu, vaizdų jam nė nereikia, nes juos galima užrašyti. Sekant tokia logika išeitų, kad visi rašytojai ir poetai yra konceptualieji menininkai – jie juk vaizdus užrašo sakiniais... Dar viena įdomi detalė – ekspozicijoje matėme ir menininko kažkada vaikystėje nulipdytą Buratiną, kurį jis laiko pirmuoju savo konceptualiu kūriniu. Jį M. P. Vilutis sukūrė tuometiniuose Pionierių rūmuose lankydamas skulptūros būrelį. Figūrėlė nulipdyta iš spalvoto plastilino ir įsprausta į pilko plastilino duobę. Ir tik dabar autorius sakosi supratęs, kad anuomet sukūrė konceptualiojo meno kūrinį, ir juokais tvirtina dėl šios priežasties galįs būti vadinamas pirmuoju konceptualistu Lietuvoje... Sužinojusi, kad menininkas vaikystėje mokėsi skulptūros, įžvelgčiau ryšį tarp kadaise išmoktų dalykų ir itin skulptūriškų jo grafikos pavidalų. Joje aiškiai dominuoja figūra, dažniausiai – tvirtai suręsta, baugiai, siurrealistiškai monumentali. Pasirodo, tai ataidi ir iš tos froidistiškai interpretuojamos vaikystės...

M. P. Vilutis teigia, kad grožis, slypintis po pilku paviršiumi, dažnas reiškinys gyvenime. Jo paties kūryboje grožis veik liejasi per kraštus, savotiškai apdumdamas, suklaidindamas net du žmonių tipus: tuos, kurie mėgsta tariamai „gražų“, ryškų, artimą kičui meną, ir tuos, kurie iš jo juokiasi, nes vertina visiškai kitokį... Abi šios žiūrovų grupės lieka patenkintos ir kartu švelniai apmulkintos, nes nė viena nežino tikrosios tiesos. Nuostabus sintetinis grožis, paties dailininko žodžiais tariant... Paveikslo rėmas, papuoštas spalvingais atributais: širdutėmis, drugeliais, tarsi puošnaus vestuvinio torto gėlytėmis, o kur dar figūrų, portretinių atvaizdų vingrybės... Ryšku, efektinga, vadinasi, gražu?

Žinoma, viskas kur kas sudėtingiau. M. P. Vilutis su savo grafikos žėrinčiais papuošimais ir brangakmeniais ar įmantriomis „tatuiruotėmis“ ant žmonių kūnų, siurrealisto talentu ir nežabota fantazija kiek primena Šarūno Saukos meninę laikyseną. Tik jis kur kas estetiškesnis, o proto konstrukcijos ir harmonijos paieškos M. P. Vilučiui akivaizdžiai svarbesnės nei gryno natūralizmo siekis ir bauginančios realybės kūrimas Šarūno Saukos darbuose.

M. P. Vilutis gerokai atitolęs nuo kūniškumo, tikroviškumo, materijos detalizavimo, jo kūryboje nerasi ir tikrų išgyvenimų atskleidimo ar kokčių žmogaus būties ir fiziologijos aspektų apnuoginimo. Gražūs, groteskiški pavidalai žiūrovą šiek tiek nutolina nuo tikrovės, ją pridengia, slepia, maskuoja. Menininko kuriamos galvos kartu yra ir kaukės – gražios, šiurpios, saldžios, pamėkliškos, tačiau visuomet netikros, skirtos pasislėpti, pridengti savąjį aš ir likti šešėlyje...

 

Skaitytojų vertinimai


60062. t6atanka2010-06-06 23:57
nieko nezinau, bet jis negraziai (sendina) grazu zmogu (sakau konkreciai, pagal psichine energija) grazu zmogu sendintai piesia. as jei ka nors nufotografuoju (vyresne sesuo, nors, jau a.a. man sake, kad niekas taip graziai jos neparode fotografijose, kaip as). taigi linkiu matyri sirdimi.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:39 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba