Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-11-07 nr. 2975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS P.BLOŽĖ9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XI.7–13.
KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ROMAS GUDAITIS.
MAN BRANGI LEGENDA ILGAI NENORĖJO MIRTI
16
• Liudvikas Jakimavičius.
VISUOMENINĖ TELEVIZIJA IŠEINA Į VISUOMENĘ
• Vytautas Kubilius.
VERTĖJAI KELIA DIDELĘ KULTŪROS NAŠTĄ
4
• VIDURIO EUROPOS RAŠYTOJAI SUSITIKO GDANSKE
• AUDRONIS IMBRASAS, Menų spaustuvės direktorius.
PRADŽIA – KŪRYBINĖS PRAMONĖS FABRIKAI VILNIUJE, KLAIPĖDOJE IR KAUNE
20

POEZIJA 
• BIRUTĖ MAR7
• PRANAS VISVYDAS2

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
RYŠIO ZONOS RIBA
8

VERTIMAI 
• Kjartan Flogstad.
ROJUS ŽEMĖJE
5

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
SAKINYS – LYG PASAULIO ATVAIZDAS
1
• Renata Šerelytė.
NELYGINKITE MOTERŲ
11
• Benediktas Januševičius.
A… A
9
• IŠSIPILDYMAS NE PAGAL JOANĄ3
• LYG VISKAS BŪTŲ PASKUTINĮKART
• GUDRAGALVIAI2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
 JUZĖ KATILIŪTĖ: "KŪRYBA YRA KAIP SĖJA"

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su rašytoju ALGIMANTU MIKUTA kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
PO PASAULĮ SU POEZIJA
3

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
EMOS VĖDUOKLIŲ VĖJAS
• DISKUSIJA SU TRADICIJA

KINAS 
• Werner Sudendorf.
MARLENE DIETRICH – NUOTRAUKOSE ĮAMŽINTA LEGENDA
8
• "SCANORAMOJE" – ŠIAURĖS ŠALIŲ KINO DEŠIMTMETIS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MĖLYNAI BALTAS ŠVELNUMAS
• Vida Mažrimienė.
DIALOGAI "JUDANČIŲ MIŠKŲ" FONE

MUZIKA 
• Toliau publikuojame kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus laiškus.
ŽODŽIAI
2
• Asta Povilaitytė.
SIAUTULINGOS RITMŲ DAINOS IR SVAJINGOS IMPROVIZACIJOS
4
• Austė Nakienė.
SKAIČIAI IR VĖJAS, KIPRAS IR FIODORAS
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vytautas Michelkevičius.
JAUNA LIETUVOS FOTOGRAFIJA VILNIAUS "STIKLO KAROLIUKŲ" GALERIJOJE
• Jurgita Juodytė.
"VIVI + KAVI"

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PROFESIJA – MŪZA18
• Kotryna Kazickaitė.
13 AUDITORIJA
6

KRONIKA 
• LES BORÉALES – "ŠIAURIEČIAI"
• KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS: GALIMYBĖ EUROPOJE IR EUROPAI
• MAIRONIO TĖVŲ NAMAS4
• AIRIJOS LITERATŪRINIŲ MAINŲ PROGRAMOS STIPENDIJOS VERTIMAMS
• "RACCONTI SENZA DOGANA"1

DE PROFUNDIS 
• Viktor Jerofejev.
RYTINIS STEBUKLAS
4
• "PREZIDENTINIŲ AUSŲ" KLUBO PAREIŠKIMAS11
• Neringa Koncevičiūtė.
Dar vienas požiūris į likimą
31

PAVELDAS

JUZĖ KATILIŪTĖ: "KŪRYBA YRA KAIP SĖJA"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juzė Katiliūtė

Lapkričio 6 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta Šveicarijoje nuo 1945 m. gyvenančios dailininkės Juzės Katiliūtės Lietuvai dovanotų kūrinių paroda. Eksponuojami 41 tapybos ir 16 grafikos (piešiniai tušu ir spalvotos šilkografijos lakštai) kūrinių, neseniai atkeliavę iš dailininkės dirbtuvės Ženevoje, Hoffmanno g. 8, kurioje menininkė kūrė tris pastaruosius dešimtmečius. Silpstant sveikatai dailininkė atsisveikino su dirbtuvėje kauptais ir laikytais įvairių metų kūriniais ir perdavė juos Lietuvai. Šiam dailininkės žingsniui pritarė ją Ženevoje daug metų globojantys dr. Vaclovas Dargužas su žmona, dailininkės bičiulis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, jos dukterėčia tapytoja Rūta Katiliūtė. Pargabenti į Lietuvą menininkės dirbtuvės turtą pasirūpino Lietuvos generalinis konsulatas Ženevoje, muziejui talkinantis ne pirmą kartą.

Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2004 m. sausio 6 d., paskui dauguma kūrinių bus perduota dailininkės gimtinei – Marijampolės krašto muziejui.

J. Katiliūtė pirmąkart atvažiavo į Lietuvą 1974-aisiais – po trisdešimties svetur pragyventų metų. Ją sutiko artimieji ir studijų draugai – Mingėlaitė, Gudynas, Petrulis, Uogintas. "Jaudinomės, vienam smakras virpa, kitas ašarą braukia. Artimi kadais buvom – kaip didelė šeima. Jie čia ir liko kartu, o aš turėjau viena kapstytis. Plaukti vienam visada sunkiau. Kraštas svetimas, prie jo niekada nepripranti. Plaukiau, kiek galėjau", – prisiminė tą susitikimą jau kitąkart atvykusi – į pirmą Lietuvoje bendrą išeivijos dailininkų kūrybos parodą 1988 m. rudenį, kai Vilniaus parodų rūmuose buvo eksponuojami trys jos paveikslai.

Pamenu, susitikom tuomet vieno savaitraščio redakcijoje ir kalbėjomės visą rugsėjo pavakarę. Dailininkė pasakojo apie šviesiausias dienas, kurios nepasimiršta: apie Kauno meno mokyklą, stiprų prof. Vienožinskio balsą, Vilniaus dailės akademiją, universiteto kiemą, kur tapė diplominį darbą – dvi moterų figūras ir vėjy besiplaikstančius skalbinius. Kur dabar tas paveikslas? Kur kiti Lietuvoje tapyti jos kūriniai? Išvykdama nepasiėmė nė vieno. "Ne tas rūpėjo. Ir nė gailesčio jokio, kad nepasiimu. Dabar irgi negaila, tik smalsu: kokie jie, kaip aš dirbau tada, prieš visas sumaištis?"

"Ar žinot tokį Aisčio eilėraštį, vadinasi "Atsisveikinant": "Tai štai mane likimas išdaigus / Lyg neatakusį šunytį kūdron sviedžia / Ieškot po tolimu nežinomu dangum..."? – paklausė, – lyg man būtų parašytas: "Tu eik ieškot ir rast. Ar rast? Ar klyst?/ Ar savo ilgesį taip įsiryžus nešti? / O taip neriuos, neriuos kaip žyginis arklys, / Kaip žyginis arklys, vežąs karaliui paštą".

Ir tyliai, ramiai papasakojo apie gūdžiausią jos gyvenime kelią: " Sunkiausia, žinoma, pats pasitraukimas iš Lietuvos, tie išgyvenimai, klampojimas per Rytprūsius, DP lageriai, darbas už valgį, už rūbą. Pasiekėm Vieną, o ten irgi pragaras, bombardavimai. Einam į kaimus, dirbsim pas ūkininkus. Bet vyras sutiko draugą, ir pasukom Šveicarijos link. Vokietė ūkininkė pasienyje priglaudė savaitei; vyrai ūkyje, o man - virtuvė, melžti karves, vakarais atnešdavo adyti didelį krepšį kojinių - trijų vaikų ir į frontą išėjusio vyro. Atsigulusi rasdavau lovoj karštą butelį. Toks paradoksas – dėl jų sukelto karo kankinasi visa Europa, ir mūsų vargas per juos, o jie mus maitina ir šildo".

Su vyru skulptoriumi ir tapytoju Gabrieliumi Staniuliu 1945 m. atsidūrė Šveicarijoje. Apie Lietuvoje baigtus dailės mokslus buvo gavę pažymas Vokietijoje, todėl galėjo patekti į Ženevos dailės mokyklą. "Kraštas mažas, daugybė pabėgėlių, sunku su darbu, su pastoge. Iš pradžių neturėjom teisės net butelio išsinuomoti. Du mažiukus nešildomus kambariukus savo vardu išnuomojo G. Stanulio mokytojas iš dailės mokyklos. Kažkas paskolino didelę žibalinę lempą – tai kas, kad žibalas "kvepia", užsidegę ją kiek pasišildydavome".

Pilietybės buvo galima prašyti tik po dvylikos metų. Bet pirmas prašymas buvo atmestas – draugauja su svetimšaliais, nepriaugę iki šveicarų mentaliteto, ekonomiškai nesusitvarkę.

Šveicarijos pilietybę ji gavo tik 1966-aisiais, G. Stanulis – keleriais metais anksčiau. Buvo oficialiai išsiskyrę: " Mes susidraugavom paskutiniam Vilniaus dailės akademijos kurse, susituokėm, o paskui tie lageriai, miškai, šiaudai. Kol nusigavom iki Ženevos, buvo kažkas suirę, bet dar gyvenom, tik ąsočio nepavyko suklijuoti. Jei vienas ar kitas būtų buvęs stiprus, bet abu – išsigandę vaikai, ne amžiumi, bet patyrimu. Per abu pasidalina tos priežastys, ne kaltės, bet priežastys – man norėjosi tvirtos atramos, o jam buvo per didelė našta su manim, aš dažnai sirgau. Abu pavargom ir nuo sunkaus gyvenimo, ir vienas nuo kito".

Prancūziškai elegantiška, ori, tiesi. Kai kalba, tebesigirdi suvalkietiškos priegaidės, ir jokio svetimo akcento. Nors kiek to bendravimo su lietuviais Šveicarijoje? Lietuvoje lankėsi retai: "Sunkios tos kelionės: susitikimai – išsiskyrimai. Kiekvieną kartą grįžusi iš Lietuvos blaškausi kaip musė. Kur yra mano namai? Kas yra namai? Šeima, kraštas, draugai? Kalba? Ir tikrai, jeigu kas važiuodamas stabteli Ženevoj, užtenka, kad prakalbėtų lietuviškai, jau atrodo – ir giminė. Nereikia ieškoti žodžių, žodžiai patys randa kelią iš širdies į širdį. O gal tik man taip atrodo?"

Išrautas medis. Taip ji sakydavo artimiesiems, raginusiems sugrįžti visai. Gal buvo per skaudu: "Gimiau per karus, karai visus mus išblaškė…" Ne tik Juzei, ir kitiems Marijos Abraitytės ir Vinco Katiliaus, Suvalkijos šviesuolio, mokytojo ir knygnešio, vaikams istoriniai kataklizmai ir lemtis buvo itin negailestingi. Vyriausias jos brolis Viktoras Katilius (1910-1993), rašytojas, literatūrologas, pedagogas, kūrybinga ir originali asmenybė, po karo kalėjo Jakutijos lageriuose, o grįžęs pelnėsi duoną visokiais darbais ir rašė "į stalčių", nes kaip "pavojingas" keturiasdešimt metų į literatūrinį gyvenimą nebuvo įleistas. Vyresnioji sesuo Antanina, turėjusi gabumų literatūrai, 1942 m. ant Juzės, tuomet Dailės akademijos studentės, rankų mirė nuo leukemijos Vilniuje. Jaunesnė sesutė Albina Katiliūtė-Janus, karo metais buvusi Vilniaus miesto teatro aktorė, artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, mėgino kabintis Europoje, filmavosi Italijoje, paskui emigravo į Ameriką, baigė Hartfordo universitetą, tapo žymia kompiuterių ir informacijos sistemų specialiste, kaip tarptautinės tarnybos savanorė jau nepriklausomybės metais padėjo įdiegti kompiuterines sistemas daugelyje Lietuvos gamyklų, gyvena JAV. Ne kartą kvietė persikelti ten ir Juzelę. 1966 ir 1967 m. ji surengė savo kūrinių parodas Farmingtone ir Hartforde, bet gyventi – ne, užteks tų kilnojimųsi.

iliustracija
Juzės Katiliūtės dirbtuvė

1994 m. rudenį Lietuvos dailės muziejuje veikė J. Katiliūtės kūrybos paroda. Retas jos gyvenime likimo šypsnys. Bet tarp sutinkančiųjų jau nebuvo brangiausių žmonių. "Nerasti buvusių studijų draugų, o dabar ir vyriausiojo brolio Viktoro, kuris įvedė mane į meno pasaulį, – tai nėra tikras grįžimas", – rašė R. Budriui ji iš Ženevos. Daugiau nebegrįžo. Prieš ketverius metus pasikvietė paviešėti jaunėlį brolį Petrą. Nebėra ir jo.

O tada vaikščiojom tarp Rotušėje eksponuojamų jos paveikslų – beveik abstrakčių, kalnų ir viršūnių ritmu pulsuojančių spalvingų dailininkės vizijų. "Ne, – pataisė ji, – gryno abstrakto nemėgstu, noriu, kad ir kiti mano sukurtais keliais galėtų pavaikščioti". Tarp poros dešimčių Šveicarijoje tapytų kūrinių du buvo iš Kauno laikų – "Autoportretas", kurį išsaugojo R. Katiliūtė, ir "Priemiesčio vaizdas", į muziejų kadais atneštas Prano Gudyno. Prie šitų dailininkė sustojo ilgiausiai:

"Į Meno mokyklą mane nuvedė brolis Viktoras. Ėjau į stojamuosius egzaminus abejingai: nei norėjau, nei nenorėjau. Nežinojau, kad tai bus svarbi data mano gyvenime. Bet kaip brolis nujautė, kad man reikia įduoti šitą raktą? Kadangi mėgau piešinėti ir buvau nekalbi, jis manė suradęs man kalbą – spalvų ir formų... Iš pradžių Kaune vienam butely ir gyvenom: aš vienam kambarėly, jis su draugu kitam. Pasakiški tie metai man. Ir Viktorui buvo smagu matyti, kad pataikė mane nukreipdamas.

Nežinau, kas būčiau be tapybos. Tapyba man padėjo gyventi. Tiksliau – pats tapymas. Dirbant visi rūpesčiai dingsta. Kai baigi darbą – lyg iš atostogų sugrįžęs, daug šviesiau aplink. Turbūt ir dideliems kūrėjams, ir mažiukams tas momentas svarbiausias – kai dirbi. Kartais juntu: ne tik aš kuriu, bet ir paveikslas mane kuria. Lyg su geriausiu draugu šnekėtumei. Spalvos nėra negyvos, kiekviena turi savo jėgos. Kūryba yra kaip sėja. Pirmiausia reikia grūdą turėti, tik paskui sėti".

Džiaugėsi suradusi savo stilių. Ilgai ėjo iki jo. Prisiminė paniką, kai, priimta į Ženevos dailės mokyklą, atsistojo prie molberto – viską užmiršusi, lyg niekad teptuko rankoj nelaikiusi. Pamažėl atsigavo, baigė su pagyrimu. "Buvo netrumpas tuščias laikas. Reikėjo įsikurti, užsidirbti duoną. Į mokyklą eiti bijojau: aš – vienišas žmogus, man atrodė siaubinga stovėti prieš klasę. Pragyvenau dekoruodama tradicinius šveicarų laikrodžius: gėlytės, gėlytės, gėlytės. Tik per atostogas, kai išeidavau į gamtą, galėjau plačiai švaistytis drobėj. Paskui ne gamtoj, o dirbtuvėj ėmiau komponuoti peizažus – pasikliaudama intuicija, prisiminimais, fantazija. Iš tų įsivaizduotų pasaulių ir susiklostė mano stilius. Šveicarų mokykla neuždėjo antspaudo. Kai dalyvaudavau bendrose parodose, mano paveikslus nešiodavo ir nešiodavo, kol surasdavo jiems vietą, – vis kliudydavo kitiems. Ten mėgstamos tamsios spalvos – ruda, pilka. Iš pradžių aš irgi tapiau tamsiom spalvom, gal kitaip ir negalėjo būti. Labiausiai patiko tapyt platanus, apkapotom šakom, sužalotus - ten juos taip apkarpo. Su tokiu niūroku paveikslu "Apleista vieta" mane priėmė ir į Šveicarijos moterų menininkių sąjungą. Iš to tamsaus laikotarpio buvau suruošus dvi parodas, vieną paveikslą nupirko Ženevos muziejus, penkis – miesto municipalitetas. Daugiausia jų likę mano dirbtuvėj, peizažų, natiurmortų, figūrinių. Pakilnojau, lyg ir norėjau kokį vieną kitą atvežt į parodą. Bet labiausiai mėgstu žiūrėt į ankstesnius – palygini, matai, kas buvo geriau. Iš šitų ryškesnių tegul muziejus pasirenka. Džiaugiuosi, kad liks čia. Viena gyvenu, kas bus su likusiais dirbtuvėj, dar nežinau".

Tada skubėjo grįžti atgal ir dirbti – ruošėsi parodai Ženevoj. 2000 m. su penkiais naujais paveikslais dalyvavo Ženevos "Salon" galerijos parodoje. "Tai mano "paskutinis pasispardymas", - užrašė ant ekspozicijos nuotraukų, atsiųstų Dailės muziejui.

"Nepaisydama amžiaus (gimusi 1916 m.), ji niekada nenustojo kurti, - sakė R. Katiliūtė. - Porą kartų buvau nuvažiavusi – rodė vis kitus darbus. Paskui atsiųsdavo naujų paveikslų nuotraukų, skaidrių. Pastaruoju metu vėl atsigręžė į Vienožinskio laikus, į figūrinę tapybą. Jei būtų kitokio būdo, aktyvesnė, talentu ir kūryba galėjo daugiau pasireikšti. Bet ji visada baugšti, trapi, subtili. O kokio tvirto charakterio. Ne visi pakeltų tokią vienišumo naštą. Kūryba buvo jos paguoda ir tikslas. Niekad iš kūrybos kelio neišklydo, nesiblaškė. Man atrodo, kad ji visada norėjo, kad jos paveikslai sugrįžtų į Lietuvą. Džiaugiuosi, kad tai įvyko".

"Tikiuosi, kad ne per daug nusivylimo mano paveikslais", – parašė dailininkė ant atviruko, perduoto kartu su jos dirbtuvės kūrybiniu turtu.

Parengė Julija Mušinskienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:32 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba