Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-11-07 nr. 2975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS P.BLOŽĖ9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XI.7–13.
KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ROMAS GUDAITIS.
MAN BRANGI LEGENDA ILGAI NENORĖJO MIRTI
16
• Liudvikas Jakimavičius.
VISUOMENINĖ TELEVIZIJA IŠEINA Į VISUOMENĘ
• Vytautas Kubilius.
VERTĖJAI KELIA DIDELĘ KULTŪROS NAŠTĄ
4
• VIDURIO EUROPOS RAŠYTOJAI SUSITIKO GDANSKE
• AUDRONIS IMBRASAS, Menų spaustuvės direktorius.
PRADŽIA – KŪRYBINĖS PRAMONĖS FABRIKAI VILNIUJE, KLAIPĖDOJE IR KAUNE
20

POEZIJA 
• BIRUTĖ MAR7
• PRANAS VISVYDAS2

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
RYŠIO ZONOS RIBA
8

VERTIMAI 
• Kjartan Flogstad.
ROJUS ŽEMĖJE
5

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
SAKINYS – LYG PASAULIO ATVAIZDAS
1
• Renata Šerelytė.
NELYGINKITE MOTERŲ
11
• Benediktas Januševičius.
A… A
9
• IŠSIPILDYMAS NE PAGAL JOANĄ3
• LYG VISKAS BŪTŲ PASKUTINĮKART
• GUDRAGALVIAI2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• JUZĖ KATILIŪTĖ: "KŪRYBA YRA KAIP SĖJA"

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su rašytoju ALGIMANTU MIKUTA kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
PO PASAULĮ SU POEZIJA
3

TEATRAS 
 Vlada Kalpokaitė.
EMOS VĖDUOKLIŲ VĖJAS
• DISKUSIJA SU TRADICIJA

KINAS 
• Werner Sudendorf.
MARLENE DIETRICH – NUOTRAUKOSE ĮAMŽINTA LEGENDA
8
• "SCANORAMOJE" – ŠIAURĖS ŠALIŲ KINO DEŠIMTMETIS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MĖLYNAI BALTAS ŠVELNUMAS
• Vida Mažrimienė.
DIALOGAI "JUDANČIŲ MIŠKŲ" FONE

MUZIKA 
• Toliau publikuojame kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus laiškus.
ŽODŽIAI
2
• Asta Povilaitytė.
SIAUTULINGOS RITMŲ DAINOS IR SVAJINGOS IMPROVIZACIJOS
4
• Austė Nakienė.
SKAIČIAI IR VĖJAS, KIPRAS IR FIODORAS
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vytautas Michelkevičius.
JAUNA LIETUVOS FOTOGRAFIJA VILNIAUS "STIKLO KAROLIUKŲ" GALERIJOJE
• Jurgita Juodytė.
"VIVI + KAVI"

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PROFESIJA – MŪZA18
• Kotryna Kazickaitė.
13 AUDITORIJA
6

KRONIKA 
• LES BORÉALES – "ŠIAURIEČIAI"
• KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS: GALIMYBĖ EUROPOJE IR EUROPAI
• MAIRONIO TĖVŲ NAMAS4
• AIRIJOS LITERATŪRINIŲ MAINŲ PROGRAMOS STIPENDIJOS VERTIMAMS
• "RACCONTI SENZA DOGANA"1

DE PROFUNDIS 
• Viktor Jerofejev.
RYTINIS STEBUKLAS
4
• "PREZIDENTINIŲ AUSŲ" KLUBO PAREIŠKIMAS11
• Neringa Koncevičiūtė.
Dar vienas požiūris į likimą
31

TEATRAS

EMOS VĖDUOKLIŲ VĖJAS

Vlada Kalpokaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Mikulionytė ir Rimantas Bagdzevičius

"Jie lankė teatrą, ieškodami mene poilsio nuo prekybos nerimasties, bet ir čia neišmesdavo savo reikalų iš galvos ir šnekėjosi apie medvilnę, degtinę, indigą".

Na, gal medvilnė ir indigas pas mus, laike ir erdvėje gerokai nutolusius nuo Flaubert’o šeštojo XIX amžiaus dešimtmečio, nėra tokia dažna teatrinių pokalbių tema. Tačiau kuo įvairiausia "prekybos nerimastis" darosi įvairesnė, kintant fasonams. Žiūrovai ateina be cilindrų ir krinolinų, lornetų ir volanų, bet gerokai perdien prisiprekiavę visu kuo, kartais net savo "dūšiomis". Dėl to šįkart į rankas visiems duodamos popierinės vėduoklės – nerimasčiai "nusivėdinti". Ranka su vėduokle, pats šis gestas įteigia visai kitokį ritmą, keičia plastiką, žvilgsnį, tiesiog sustabdo. Popierinės (tikros netikros) vėduoklės juda, nuo jų kyla tikras netikras vėjas ir viską kuo keisčiausiai keičia.

Vienintelė į galvą ateinanti analogija yra visiškai netinkama stilistiškai, tačiau tik taip pavyksta paaiškinti šią transformaciją: būna tokių animacinių filmų, kurių nupiešti herojai tampa linijiniai, patenka į filmą filme, ten patiria visokių nuotykių ir paskui vėl grįžta į pirminį "kūną" – taip pat nupieštą, tačiau kažkodėl realesnį. Visąlaik atrodė, kad šioje dvimatėje būtyje, linijinėje abstrakcijoje, galima būtų patirti kokias nors neturinčias tūrio mintis ir emocijas.

Jono Vaitkaus "Madam Bovari" – spektaklis-paveikslas, vaizdas laike. Kartais grafika, kartais tapyba – skaidri, vienasluoksnė arba tirštėjanti, niuansuota, modeliuojanti formą ir vėl vienprasmiškai lokali. Šiuo atveju kaip niekada emocinę, garsinę, judesio kalbą galima apibūdinti dailės terminais. Plokštuminiai, dvimačiai, nutapyti išdidintais, eskiziniais potėpiais ir brūkšneliais scenografijos elementai (dailininkė – Medilė Šiaulytytė), žaidimas su veiksmo erdve, jos plėtimas į žiūrovų "apgyvendintą teritoriją" – visa tai gerokai keičia teatrinio žaidimo taisykles. Sąlygiškumas čia kiek kitoks, negu vien sceninis – jį papildo dailės sąlygiškumas. Maža to, mes lygiai taip pat esame šiame paveiksle, kaip ir visa kita. Emos Bovari istorijos herojai, juos vaidinantys aktoriai, juos stebintys mes, mūsų reakcijos į spektaklį, foninės mintys apie "medvilnę ir indigą", visi garsai, kvapai, medžiagos, scenos grindys, žiūrovų kėdžių apmušalai, Emos Bovari muzikavimas ir Eglės Mikulionytės pirštai ant klavišų, bailus Šarlio Bovari švelnumas ir Rimanto Bagdzevičiaus balso moduliacijos – visi esame vienoje drobėje. Joje niekas už nieką nėra "tikresnis". Scenoje piešiamas tik vienas šios drobės matmuo. Kitas piešiamas mumis.

iliustracija
Spektaklio "Madam Bovari" scena

Tarp judančių širmų-vėduoklių baletiniu žingsneliu skraidžiojanti "dvasinio snaudulio" apimta Madam Bovari, jos nuobodulio ir svajonių piruetai, aistrų, damų albume "nusipieštų" ir atgijusių meilužių, operinė nusivylimo ir nuodų istorija. Tokia, kokią galėtų papasakoti "puikiai išauklėta", vadinasi, mokanti "šokti, piešti, siuvinėti ant kanvos, truputį skambinti pianinu" Madam, kurios "užsiėmimas" – sugalvoti sau gyvenimą. Iš stingulio, "mistiškojo ilgesio" Emą pažadina tik iliuzija, kad romanuose aprašyta tikrovė gali atgyti, pavirsti realiu landšaftu su kalvelėmis tolumoje, ošiančių medžių giraitėmis, sodo varteliais ir dramatiškais saulėlydžiais, įsikūnyti į kavalierių degančiomis akimis, su garbanomis ir stipriomis rankomis, kuris kalbės jai aistringus žodžius ir būtinai pražudys. Bus galima labai mylėti, labai kentėti, prieš mirtį sudainuoti ariją. Jonas Vaitkus ėmė ir sukūrė Emai pasaulį – tokį, kokį nori matyti ji, koks gyvavo jos sąmonėje lygiagrečiai su Prancūzijos provincijos tikrove. Pastarąją mėgo aprašinėti Flaubert’as. Su visomis vištomis, karvėmis, šiaudais, lūšnomis ir mėšlynais, musėmis ir kitais dalykais, stumiančiais Emą į "aistros melancholiją". Iš viso to liko tik ženklai – švelnios, keliomis tiksliomis detalėmis nupieštos vaistininko Omė (Vytautas Grigolis), jo žmonos (beveik neatpažįstama Aurelija Tamulytė), tarnaitės Felisitės (Monika Bičiūnaitė), Kunigo (Vaidotas Martinaitis), Lerua (Vytautas Kaniušonis) ir "Auksinio liūto" savininkės (Neringa Bulotaitė) figūros. Jų kūniškumas – tiek vaidybinė išraiška, tiek jų, kaip personažų, prasminis aktyvumas – yra tarsi prigesinti, užtušuoti. Sodrus "floberiškas" natūralizmas, charakteringumas, net jų funkcija Emos gyvenime yra gerokai redukuota. Nepaisant humoro, vaidybos šaržo atradimų, pro Madam Bovari pasaulio rūką jie atrodo gerokai abstraktesni už iliuzinę operinę Liučiją di Lamermur (Jolanta Dapkūnaitė), damas ir baletmeisterį Vikontą (Jonas Katakinas). Šie "intarpinės", tarsi atgijusios teatro istorijos personažai yra Emai artimesni net už abu jos "lyrinius herojus" – Leoną ir Rudolfą. Ir, beje, tam tikru atžvilgiu tikresni. Kad tėvas ir sūnus Rumšai, vienas Vytautas ir kitas, yra neabejotinai panašūs, tik sustiprina įspūdį, jog jie yra Madam išgalvotas tas pats asmuo, kuris keičiasi tik todėl, kad kitą etapą išgyvena jos siuvinėjanti gyvenimą vaizduotė. Jie atrodo ir elgiasi taip, kaip ji juos piešia ir mato, net tada, kada apgauna. Nes damos visada būna apgaudinėjamos, kankinasi, išgyvena nervinius stresus, būna išbalusios ir karščiuojančiomis juodomis akimis.

iliustracija
Saulius Balandis
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

– Kodėl?.. Ema! Ema!

– O! Rudolfai!

O visas "natūralizmo" krūvis, žemės ūkio parodų, socialinių teorijų, dulkių ir kitų buitiškų detalių tikrovė tenka, tiesą sakant, mums. Kam visą tą tirštą, kupiną detalių, aprašinėjimų, socialinių motyvacijų ir kitų nuobodžių dalykų realybę atkurti scenoje, kai visa tai kunkuliuoja kiekvieno žiūrovo sąmonėje? Romano autorius, kurio niekaip šiuo atveju negali neminėti, jei jis net atsiranda pačiame spektaklyje, kalba Sauliaus Balandžio lūpomis, tarsi skaito "užkadrinį" tekstą – žodžiu, Gustave’as Flaubert’as buvo apkaltintas "įžeidęs dorą ir tikybą", kadangi taip detaliai aprašė "svetimavimą". Ko gero, jei jo teisėjai pamatytų Jono Vaitkaus spektaklį, jis būtų darkart išteisintas, o už grotų atsidurtų visi žiūrovai. Už nedorai natūralistiškus mūsų gyvenimus. Sunku pasakyti, kas būtent papiktino tuometinius šventeivas, tačiau dabar romane labiausiai erzina smulkmeniškumas. Jo režisierius sėkmingai išvengė.

O pati Madam? "Visų romanų mylimoji, visų dramų herojė, visų eilėraščių miglotoji jinai", kaip sakė Flaubert’as. O drąsioji Sofija Kymantaitė išvertė neprilygstamą prancūzų stilistą į tokią dar nerangią ir prie subtilių materijų nepratusią lietuvių kalbą: "Tas tiesiaklostis drabužis dengė įsiaudrinusią širdį, o tos tokios nekaltos lūpos slėpė kančias". Tačiau šios Madam širdis, atrodo, jau seniai ir pati susiklostė "tiesiomis klostėmis".

Eglės Mikulionytės Ema – "iššokta" iš piruetų, beveik baletinių rankų ir kaklo judesių, labai kruopščiai "išsiuvinėta", išraižyta sausa adata. Tačiau nuo pat spektaklio pradžios ima atrodyti, kad "ištroškusi meilės kaip karpis vandens" chrestomatinė aistruolė labiau primena ant prisukamos muzikinės dėžutės besisukančią balerinos figūrėlę. Taip, Madam Bovari išgyvenimų skalė lieka gana plati, ji nueina visą savo "puolimo" kelią, bet visąlaik lieka mįslingame dvimačiame ant vėduoklių ištapytų figūrų pasaulyje.

Ekspresyviausios, ko gero, šiame spektaklyje yra potėpių linijos dekoracijose. Tačiau šis dvimatis nerimasties sulėtinimas, kvėpavimas vėduoklių ritmu, pojūtis, kad teesi iš popieriaus iškirptas siluetas, – gerokai gydo nuo tūrinės tikrovės…

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:27 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba