PROFESIJA – MŪZA

Mūzos variantas

Būti mūza. Ką tai reiškia: būseną, profesiją, prievolę? Mūza ir mylimoji – tas pats? Ar turi reikšmės įvairūs fiziniai duomenys, kaip amžius, plaučių tūris, kūno apimtys strateginėse vietose? Būt įkvėpimo sukėlėja – reiškia dirbt reanimacijos brigadoj ir mokėt prijungti deguonies pagalvę? Kokios mūzos pareigos? Kybot virš galvos, kai jis rašo – stovėt ant taburetės, rankose laikant arfą, arba, blogiausiu atveju – CD grotuvą? O gal užtenka lakstyt iš paskos su diktofonu arba alaus dėže? (Tokiu atveju, mūza – dvimetrinė raumenų kupeta, gyva baltyminiais kokteiliais?)

Nepanorusią skelbti pavardės mūzą kalbina Agnė Žagrakalytė

Tapti mūza iš tikro yra labai paprasta. Vienas iš būdų – įstoti į filologijos fakultetą, ten būnant nenešioti dviejų kasų ir ilgo megzto sijono bei gintarinių karolių. Tada jau nesvarbu, ar tu esi metro penkiasdešimties ir sveri devyniasdešimt kilogramų, ar esi metro devyniasdešimties ir sveri penkiasdešimt kilogramų. Vien todėl, kad nedėvi tokių jau minėtų apdarų ir esi smagi mergina, leidžia tau prisisukti prie galybės menininkų – žmonių, kurie yra įsteigę mūzų etatus.

(Nedrąsiai) Nejau nėra galimybės ir kitokiems atvejams? Tarkim, poetas rašo tautosakos temomis, žavisi Lietuvos senove, tad tarp galybės ilgasijonių ir palaidplaukių jį sudomins būtent ta vienintelė, su dviem kasom ir gintariniais karoliais?

Na, matai, vienas dalykas – kuo jis susižavi, o kitas dalykas – jo mūza. Mūza, matai, yra tokia gana neapčiuopiama, bet ir labai konkreti profesija. Poetai, kokie dvasingi vyrai jie bebūtų, visų pirma lieka vyrais. Tegu jis rašo apie Lietuvos istoriją, tegu turi žmoną – istorikę, neišlendančią iš megztų sijonų ir gintarinių karolių – jo mūza vis tiek plazdės permatomais apdarais. Mūza – laikanti grakštų kandiklį, mūza – žiūrinti ironišku žvilgsniu...

(Įsidrąsina) miglotu...

(Juokiasi) miglotu... Ir dėvi liemenėles su padidinimais. To, aišku, poetas nė neįtaria, tačiau kol jis iki tos liemenėlės nusikasa, dažniausiai jau būna... (springsta juoku)

Parašęs visą rinktinę!

(Abi susimąsto. 5 sekundžių tyla.)

Tai va, antras būdas tapti mūza – nueiti į tokią puikią kavinę "Suokalbis", ten visada pilna ištroškusių mūzų poetų. Dar rekomenduoju lankytis kultūriniuose renginiuose. Žodžiu, sąlygos paprastos. Būti intelektualia, tuo pačiu nebūnant ta mergele, tipiška-filologine, kita vertus – būti ta normalia moterim, kuri gali dėvėti trumpą sijoną neveblendama "o tai... kas tas kundera?". (Pamokomai). Tokių klausimų, kaip "kas ta nyčė", taip pat užduot nederėtų. Žinoma, asmeninis žavesys taip pat labai svarbus.

Kokia nauda iš to pačiai mūzai?

Tiesą pasakius, jokios. Išskyrus tai, kad ji galės pasigirti 3 – 4 knygom, kuriose yra paminėta, užmokestis toks, kad jautiesi TIKRA MOTERIM. Tikra – kaip žinia, visi menininkai yra dažniausiai žmonės iškalbingi. (Šypsosi). Mūza, užuot girdėjusi vapėjimus "kokios gražios tavo mėlynos akys", klausysis...

(Sukikenusi) Aš galiu pasakyt! Į klausimą "kur tu mane dėsi?" jie atsako "užrakinsiu tave kairiajame savo akies vyzdyje ir neišleisiu iki aušros"

Va, va! Taip. Pačiai mūzai atlygis toks, kad ji, laikoma fatališka moterim, maitinama tokiom kalbom, žavėjimaisi, ašarom, ja ir tampa. Pavyzdžiui, užtrunka mūza dvidešimt minučių kirpykloje, grįžusi randa apsiverkusį poetą, kuris staiga suprato, koks amžiams žlugęs būtų jo gyvenimas be Jos.

Tai mūza gali gyventi kartu?

Su tuo kūrėju? Ne. Gyvendama kartu ji prarastų 50 procentų savo fatališkumo!

Turėtų skusti bulves?

(Pasibaisėjusi) Ne! (Susitvardžiusi) Nebūtinai. Mūza – tai kažkas aukščiau! Pirmiausia, negali gyvent kartu ne tik todėl, kad mūzos bulvių neskuta, bulves skuta žmonos ir meilužės. Žinai, manau, pačiam kūrėjui, jo trapiai sielai tokie vaizdai būtų toks skaudus smūgis! (Jos balsas pavojingai virpteli, tačiau tuo metu suskamba jos mobilus telefonas – ji plėšriai šypteli, ir man mosteli. Supratingai išeinu.)

(Baigus pokalbį) Tai štai. Tai būtų taip baisu, kaip... pamatyti ją besiskutančią kojas, arba... (įkvepia) be... (iškvepia) makiažo! Žodžiu, ji visada turi likti fatališka moterimi. Visada laiminga, visada graži ir pasitempusi. O! Tarp kitko, isterijos priepuoliai kartais mūzai visai naudingi.

(Nedrąsiai, kaip pamokoje) Jei visada būsi tik laiminga, būsi palaikyta lengvabūde ir... neįdomia?

Taip. Riba – slidi. Mūzai dera švytėti, kartu eiti į parodas, juokauti, krykštauti, tačiau, pajutus, kad globotiniui prireikė įkvėpimo, tam tikro sukrėtimo, mūza turi sugebėti tiesiog dėl niekų pulti į isteriją! Kad žmogui gyvenimą kiek apsunkintų. Dar – dėl isterijų. Mūzai neleistina būti ir vien tik isteriška būtybe. Veiksmingiau, kai isterijos priepuoliai kaitaliojasi su ramybe, arba, dar geriau – kai mūza staiga dingsta, prapuola. Tokiu atveju, dvasiškai besikankindami, jie atsišviežina – poetas vėl gali rašyti, dailininkas – tapyti! (Akys dega, tempas greitėja). Muzikas – groti!

(Išsigandusi, stumtelėdama į šoną taures) Minutėlę. Kiek girdėjau, dar labai veiksminga – ką nors... daužyti. Tos... tarkim, lėkštės turi būti paties kūrėjo, ar...

(Pertraukia) Žinoma, kūrėjo! Žinoma! Mūza niekada gyvenime nesudaužytų nei vienos savo lėkštės! (Grėsliai) TIKRA mūza. (Nusišypsojusi, svajingai). Nebent ji turi kokį specialiai tam laikomą pigių lėkščių komplektą. Taip. Kuo mūza skiriasi nuo menininko žmonos. Menininko žmona turi būti... šilkinė. Ji turi mylėti, garbinti ir jam atsiduoti kūnu ir siela, atleisti jam visus užgėrimus, kitas meiles ir panašius priepuolius. Turi būti įtikėjus, kad jos menininkas yra genijus. Mūzai tai draudžiama. (Suokalbiškai pritildo balsą, tačiau baigia riksmu) Ji turi būti isteriška, ją turi nervinti visi užgėrimai, ji turi daužyti lėkštes, ji turi būti... MOTERIS!

(Stengiasi raminančiai) Gerai, gerai. Rūpi distancijos klausimas. Kokio atstumo turi laikytis mūza, kad atliktų savo pareigas? Kiek centimetrų yra veiksmingi, o kiek – jau nebe?

Distancija yra privaloma. Gyventi kartu ji negali. Geriausia, kai mūza išlaiko gana didelį atstumą.

(Susidrovėjus) Reiškia, mūza – nelygu meilužei?

Meiluže ji gali būti, bet (pamokomai) ne kasdienine meiluže.

(Įsidrąsinusi) Šventadienine!

(Abi kikena)

Premijinė meilužė! (Surimtėja). Gerai, kalbant konkrečiai – kuris darbas – laikas, praleistas kartu su menininku, tavo mūziškumo karjeroje truko ilgiausiai?

Tai buvo pati pirmoji mano mūziškumo istorija. Tada buvau dar visai nepatyrus, aštuoniolikmetė (balsas kimsta), turėjau tokį dailininką... Kadangi tuo metu dar nesuvokiau savęs kaip mūzos, negalėjau to dalyko eksploatuoti – buvau mūza nesąmoningai. Tik po to aš ėmiau suvokti save kaip mūzą – ėmiau suprasti, kokius mygtukus spaudyti... Sultingiausius mūzos laurus nusiskyniau jau metusi dailininką į šoną. Užgriuvo paveikslai, gėlės... Tuo metu ir supratau: jei dar kartą tektų tapti mūza, tą dar nevalingą elgesį išdirbčiau į strategiją. Kas man vėliau sėkmingai ir pavyko. (Šypsosi)

(Susižavėjus) O kiek... kokios buvo kitos to... mūziškumo apraiškos?

Mūziškumo apraiška Nr.2 buvo ir tokios karjeros apogėjus. (Susimąsto) Tuo metu jam labai reikėjo mūzos. Žmogus buvo per giliai įklimpęs į šeimyninį gyvenimą, o tarp mūsų viskas buvo pagal kitas taisykles – slapti susitikimai, romantiški bučiniai parkuose...

Tai tu jį... ir apsaugojai nuo to šeimyninio gyvenimo?

Aš jį labai džiaugsmingai gelbėjau! Viskas buvo taip pakylėta! Bet menininkas padarė pagrindinę klaidą – jis metė savo žmoną. Ir nusprendė mane pastatyti į tos moters padėtį. Tada aš, save jau suvokianti kaip profesionalią mūzą, negalėjau to leisti – mums teko išsiskirti.

Koks yra mūzos darbo laiko vidurkis?

Manau, tai priklauso nuo paties menininko. Jei jis nesuvokia ribų ir nori mūzą patupdyti į kokį narvelį, tuomet galimi du variantai: profesionali mūza iš karto spruks, o neprofesionali, arba įsimylėjusi (o tokia iš karto praranda mūzos statusą) tampa žmona... Žinai, galų gale, bet kokia moteris, besilankanti kultūriniuose renginiuose, kada nors gali pasijusti mūza.

Gal tokius renginius galime vadinti trumpalaikiais kursais mūzoms?

Puikiausiai. Gal – trumpalaike patirtim.

Treniruote! (Po pauzės, susimąsčius) Sudėtinga vis tik. Labai lengva susipainiot tarp buvimo mūza ir neblaivaus merginimo.

Vaikeli, jei esi profesionalė, jei esi mūza apskritai, tai tau ir taip ne viskas tvarkoj!

(Juokas)

***

Sėdėjau, nervingai kramtydama vieną iš dviejų savo kasų, tempiau žemyn megztą sijoną, ir raudau. Jai išėjus, virtuvė skendo dūmuose, visur mėtėsi iš boa išbyrėjusios rožinės plunksnos. Bet... gal ir statybininkai turi savo mūzas, kas rytą einančias pro jų statybas? Jų užmokestis, tikriausiai, tėra tas švilpimas, bet... Susipainiojau. Nuo šiol kalbinsiu pačius kūrėjus. Laukiate tęsinio?