Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-11-07 nr. 2975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS P.BLOŽĖ9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XI.7–13.
KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ROMAS GUDAITIS.
MAN BRANGI LEGENDA ILGAI NENORĖJO MIRTI
16
• Liudvikas Jakimavičius.
VISUOMENINĖ TELEVIZIJA IŠEINA Į VISUOMENĘ
• Vytautas Kubilius.
VERTĖJAI KELIA DIDELĘ KULTŪROS NAŠTĄ
4
• VIDURIO EUROPOS RAŠYTOJAI SUSITIKO GDANSKE
• AUDRONIS IMBRASAS, Menų spaustuvės direktorius.
PRADŽIA – KŪRYBINĖS PRAMONĖS FABRIKAI VILNIUJE, KLAIPĖDOJE IR KAUNE
20

POEZIJA 
• BIRUTĖ MAR7
• PRANAS VISVYDAS2

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
RYŠIO ZONOS RIBA
8

VERTIMAI 
• Kjartan Flogstad.
ROJUS ŽEMĖJE
5

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
SAKINYS – LYG PASAULIO ATVAIZDAS
1
• Renata Šerelytė.
NELYGINKITE MOTERŲ
11
• Benediktas Januševičius.
A… A
9
• IŠSIPILDYMAS NE PAGAL JOANĄ3
• LYG VISKAS BŪTŲ PASKUTINĮKART
• GUDRAGALVIAI2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• JUZĖ KATILIŪTĖ: "KŪRYBA YRA KAIP SĖJA"

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su rašytoju ALGIMANTU MIKUTA kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
PO PASAULĮ SU POEZIJA
3

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
EMOS VĖDUOKLIŲ VĖJAS
• DISKUSIJA SU TRADICIJA

KINAS 
• Werner Sudendorf.
MARLENE DIETRICH – NUOTRAUKOSE ĮAMŽINTA LEGENDA
8
• "SCANORAMOJE" – ŠIAURĖS ŠALIŲ KINO DEŠIMTMETIS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MĖLYNAI BALTAS ŠVELNUMAS
• Vida Mažrimienė.
DIALOGAI "JUDANČIŲ MIŠKŲ" FONE

MUZIKA 
• Toliau publikuojame kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus laiškus.
ŽODŽIAI
2
• Asta Povilaitytė.
SIAUTULINGOS RITMŲ DAINOS IR SVAJINGOS IMPROVIZACIJOS
4
 Austė Nakienė.
SKAIČIAI IR VĖJAS, KIPRAS IR FIODORAS
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vytautas Michelkevičius.
JAUNA LIETUVOS FOTOGRAFIJA VILNIAUS "STIKLO KAROLIUKŲ" GALERIJOJE
• Jurgita Juodytė.
"VIVI + KAVI"

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PROFESIJA – MŪZA18
• Kotryna Kazickaitė.
13 AUDITORIJA
6

KRONIKA 
• LES BORÉALES – "ŠIAURIEČIAI"
• KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS: GALIMYBĖ EUROPOJE IR EUROPAI
• MAIRONIO TĖVŲ NAMAS4
• AIRIJOS LITERATŪRINIŲ MAINŲ PROGRAMOS STIPENDIJOS VERTIMAMS
• "RACCONTI SENZA DOGANA"1

DE PROFUNDIS 
• Viktor Jerofejev.
RYTINIS STEBUKLAS
4
• "PREZIDENTINIŲ AUSŲ" KLUBO PAREIŠKIMAS11
• Neringa Koncevičiūtė.
Dar vienas požiūris į likimą
31

MUZIKA

SKAIČIAI IR VĖJAS, KIPRAS IR FIODORAS

Austė Nakienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Natalka Polovynka operoje "Skaičiai ir vėjas"

Šioje apžvalgoje – spalį Vilniuje ir Kaune atlikti trys šiuolaikiniai scenos kūriniai: Broniaus Kutavičiaus opera-baletas "Ugnis ir tikėjimas", Alos Zagaikevič kamerinė opera "Skaičiai ir vėjas" (abu veikalai buvo įtraukti į spalio 9-20 d. vykusio "Gaidos" festivalio programą) bei Giedriaus Kuprevičiaus operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti" (premjera įvyko spalio 24 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre).

Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyta B. Kutavičiaus opera-baletas "Ugnis ir tikėjimas" nukelia į viduramžius, joje atkuriami svarbūs Lietuvos istorijos įvykiai: šventojo Brunono atvykimas į Lietuvą, nesėkmingas bandymas apkrikštyti kunigaikštį Netimerą bei šventojo nužudymas 1009 metais, taip pat kunigaikščio Mindaugo krikštas ir karūnavimas Lietuvos karaliumi 1253 metais. Istoriniais dokumentais paremtas, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus bei Gintaro Beresnevičiaus libretu parašytas kūrinys skirtas Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui.

Kutavičius lieka ištikimas savo kūrybos metodui, ne kartą naudotam, kuriant ankstesnes operas bei oratorijas: kūrinys sudėliojamas iš autentiškų istorinių šaltinių bei "trūkstamų", autoriaus atkurtų fragmentų tarsi semiotinė studija. Remdamasis autentiška medžiaga bei pasitelkdamas vaizduotę, kompozitorius yra bandęs atkurti užmirštus pagonių ritualus, išnykusių genčių muzikinius dialektus, nutautėjusių prūsų bei lietuvininkų muziką, Lietuvos dvarų muzikinę aplinką bei kitus istorinius muzikos stilius. Šįkart kompozitorius ryžtasi pateikti klausytojams beveik nežinomos epochos garsinį įvaizdį.

Operos muzika lėto tempo, retos faktūros. Dažniausiai skamba ramiai vingiuojanti monodija arba archajiškos sandaros polifonija, tik pačiose veiksmo kulminacijose muzikos audinys sutankėja, kartu suskamba choras ir orkestras. Atrodo, lyg kompozitorius būtų sąmoningai atsisakęs šiuolaikiškos raiškos ir kurtų muziką, naudodamasis viduramžiškomis raiškos formomis, pavyzdžiui, paliktų skambėti tik vienbalsę giesmės melodiją, nieko prie jos nepridėdamas ir nebandydamas jos priartinti prie šiuolaikinės muzikos standartų.

Naujausių technologijų neprireikė ir operos spektaklyje. Scenografas Jonas Arčikauskas bei režisierius Jonas Vaitkus taip pat kuria jį įprastomis teatro priemonėmis, panaudodami žmogaus galimybes, sutelkdami dėmesį į erdvę, medžiagą, spalvą, dainavimą, judesį, šokį. Galbūt todėl, kad pasikliaujama atlikimo menu, atsisakoma multimedijos, ypatingą svarbą čia įgauna baletas. Choreografės Airos Naginevičiūtės sukurtas šiuolaikinis šokis yra išraiškingiausias, dinamiškiausias viso sceninio vaizdo elementas. Tačiau apskritai sceninis vyksmas neskubus, svetimųjų apsupti lietuviai stovi susibūrę aplink savo genties vadą kartu su žmonomis, vaikais, gyvuliais, šventais akmenimis, medžiais, kartais susispiečia dar labiau arba pasklinda, jų apkrikštyti atkeliavę vienuoliai taip pat stoviniuoja, vaikšto po sceną procesijomis arba atsiklaupę meldžiasi bei gieda.

Viskas atrodo gražiai ir iškilmingai, tačiau pamažu kyla klausimas: kas gi vyksta scenoje? Ar joje atgaivinami istoriniai įvykiai, ar kuriami kokie nors šiandienos mitai? Ar tai tik proginis kūrinys, ar teatro scenoje pateiktas mūsų tautos ir valstybės įvaizdis? Kokios visuomenės dalies, kokios kartos tas įvaizdis?

Jaunesnės kartos žiūrovai nesusitapatino su operos idėjoms, manydami, kad pagonybės ir krikščionybės susidūrimas viduramžių Lietuvoje galbūt galėtų išreikšti, bet neišreiškia tų sukrėtimų, kuriuos patiria šiuolaikinė lietuvių kultūra, atsiverdama pasaulio įtakoms bei naujoms technologijoms. Kai kas netgi šmaikštavo, kad per operos teatro langus matomi vaizdai – stikliniai dangoraižiai, kylantys virš medinių lūšnelių dešiniajame Neries krante, labiau atspindi šių dienų ekonominės bei kultūrinės raidos netolygumus bei jų sukeliamus vertybių sistemų kontrastus ar konfliktus. Galbūt su šiandiena labiau sietųsi kitas istorijos tarpsnis – krikščionybės priėmimas ir netrukus prasidėjęs reformacijos sąjūdis. Panašiai suvokiame ir praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį: po vienos atsinaujinimo bangos atūžė nauja modernizacijos banga, vos tik atkūrę nacionalinę valstybę, susidūrėme su globalizacijos procesais. Tačiau operoje "Ugnis ir tikėjimas" primenami kitokie įvykiai – nesugebėjimas priimti aplinkinio pasaulio siūlomų vertybių ir atsivertimas į pagonybę.

Šiuolaikiniam suvokėjui nelabai priimtina ir operos muzikoje bei scenografijoje naudojama priešpriešų sistema: savų ir svetimų, senojo ir naujojo tikėjimo, pagoniškų sutartinių ir krikščioniškų giesmių, griaustinio ir varpų skambėjimo, baltos ir raudonos spalvos atskyrimas. Tokios priešpriešos buvo būdingos mitinei mąstysenai, griežtai savus ir svetimus skyrė ir iš okupacijos išsivaduoti siekusi rezistentų bendruomenė. Tačiau šiuolaikinių lietuvių identitetas nėra vienaplanis, todėl Mindaugo epochos žmogus žiūrovams įdomus kaip neapsisprendęs, nei pagonis, nei krikščionis: bijantis Perkūno ir pasikabinęs ant kaklo kryželį, mokantis maldą "Tėve mūsų" ir sugebantis užkalbėti nuo gyvatės įkandimo. Tačiau operoje šie sudėtingi dalykai neliečiami, istorinių ir šiuolaikinių žmonių išgyvenimai neatskleidžiami.

Apibendrinta, nepsichologizuota, autentiškais ir rekonstruotais šaltiniais paremta opera yra tarsi mitinė istorija, pasakojanti XX a. lietuvių akademinės bendruomenės susikurtus mitus. Naujasis pripažinto kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrinys nėra artimas XXI a. žmonių jausenai, jis labiau perteikia jo kartos žmonių, gimusių nepriklausomoje Lietuvoje, išgyvenusių karą ir pokarį, okupacijos metais saugojusių ir puoselėjusių tautinę kultūrą. Operoje "Ugnis ir tikėjimas" jaučiami tautinio romantizmo atšvaitai (ji šiek tiek primena pirmąją lietuvišką operą "Birutė"), o ypač ryški XX a. antrosios pusės lituanistinio sąjūdžio ideologija. Galbūt opera atskleidžia lietuvių inteligentų kartos, viską padariusios, kad būtų atkurta nepriklausomybė, bet vėliau nesugebėjusios pritapti prie šių dienų, tragišką jauseną?

Ukrainiečių kompozitorės Alos Zagaikevič opera "Skaičiai ir vėjas", sukurta Mykolos Vorobjovo poezijos ir tapybos motyvais, nesusijusi su istoriniais laikais, žaidžianti simboliais, metaforomis bei abstrakcijomis. Operos idėja artima romantikų pamėgtai gyvenimo kelio idėjai (ją galima palyginti su Franzo Schuberto vokaliniu ciklu "Žiemos kelias"), kai bėgama nuo pasaulio, o gal nuo savęs, išeinama iš saugios erdvės į pavojingą, atsiduriama nežinomoje vietovėje, o gal pasikeičiama vidujai. Ją galima susieti ir su XX a. menui būdinga nenuspėjamo gyvenimo samprata. Operos libreto pagrindu tapusi M.Vorobjovo poezija ir A.Zagaikevič muzika pilna universalių, su meno istorija susijusių metaforų, tačiau, klausantis atidžiau, jose galima pajausti ir būdingų ukrainiečių tradicijai, taip pat Rytų Europos kalbėsenai poteksčių.

Operos spektaklis kuklus, kameriškas, čia pagrindinis dėmesys tenka muzikai, o scenografija bei režisūra tik paryškina pagrindines operos idėjas bei padeda išplėtoti sumanymą. Scenoje matoma videoprojekcija primena lėtai vartomą, dailininko sukurtą knygą, kurios puslapiai sukomponuoti iš poezijos rankraščių bei iliustracijų ar jų fragmentų. Ant grindų taip pat paskleisti natomis, raidėmis bei spalvomis išmarginti lakštai. Pirmoji operos scena tarsi iliustruoja kūrybos principu pasirinktą dėsningumo ir atsitiktinumo derinimą: dainininkai vaikšto po sceną, pasiima nuo grindų kurį nors lakštą ir atlieka jame parašytą muziką, tada ima kitą lakštą ir toliau dainuoja. Tačiau tobula atlikėjų tarpusavio darna ir muzikos vystymo logika leidžia suprasti, kad partitūros fragmentai nėra atsitiktiniai, jų vieta scenoje tiksliai sužymėta. Paradoksalu, bet tai, kas atrodo improvizacija, iš tikrųjų griežtai nustatyta, o kas atrodo tikslu, iš tikrųjų nekontroliuojama.

Operos "Skaičiai ir vėjas" veikėjai – trys solistai ir kamerinis orkestras, muzikuojantis bei judantis scenoje (atlikėjai: Inna Halatenko, Natalka Polovynka, Viktoras Davydenko bei ansamlis "New Performance", dirigentas Petro Tovstucha). Galbūt pagrindinė veikėja – pati muzika, pasižyminti itin sudėtinga ritmika bei harmonija, tačiau subtiliai skambanti. Būtent muzikos, o ne siužeto plėtra pagrįsta operos dramaturgija; daugumoje scenos kūrinių artėjant prie pabaigos veiksmas intensyvėja, tuo tarpu čia jis išnyksta. Pirmasis nutyla orkestras (muzikantai išeina, palikę atverstas natas), tada nuskamba gražus, madrigalą primenantis solistų trio, o pabaigoje lieka skambėti tik elektroninė muzika. Kūrinio pradžioje pateikusi žaidimo taisykles, vėliau kvietusi klausytojus sekti sudėtingas metaforų transformacijas, pabaigoje autorė palieka juos skendinčius savo vaizdiniuose, galbūt prisimenančius kokias nors jiems artimas poezijos nuotrupas (pavyzdžiui, Janio Ksenakio posakį: "Mes kaip debesys, susidarantys ir išsisklaidantys" arba Jono Meko eilutę: "Mes kaip debesys, meilė kaip vėjas").

Kauno valstybinio muzikinio teatro scenai sukurtas Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys "Kipras, Fiodoras ir kiti" apibūdinamas kaip Kauno operetė. Herkaus Kunčiaus librete, kurio pagrindas – dviejų žymių dainininkų Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino susitikimas, atgyja XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos valstybės, bažnyčios, teatro, literatūros ir dailės gyvenimas. Žinomų dainininkų gyvenimo tarpsnis bei Kauno viešojo gyvenimo įvykiai operetės librete sukomponuoti su išmone: pirmame veiksme skandalai tarsi įsiveržia į operos sceną, kurioje Kipras vaidina Faustą, o Fiodoras – Mefistofelį, o antrame veiksme opera netikėtai įsiveržia į miesto kasdienybę, arijos trukdo valstybės tarnautojams dirbti ir netgi įsiterpia į prezidento Antano Smetonos kalbą. Gyčio Padegimo režisuotame spektaklyje šmėsteli beveik visi iš vidurinės mokyklos kurso žinomi lietuvių literatūros klasikai, konservatyvūs kritikai bei menininkai skandalistai.

Nacionalinio romantizmo ir futurizmo idėjų kova, simbolizmo ir konstruktyvizmo priešprieša, Meno mokyklos ir Vilkolakio teatro ginčas dėl patalpų, Meno mokyklos studentų streikas ir kita traktuojama ironiškai. Kaip rašoma operetės programėlėje, "Postmodernizmas išlaisvino mūsų požiūrį į faktus ir epochas, dabar mes nevaržomai sakome: buvo taip, o galėjo būti ir anaip. Istorija yra pati postmoderniškiausia disciplina, nes ji remiasi tuo, kuo negali remtis jokie tikslieji mokslai, – ji minta ir gyvuoja tik interpretacijų dėka". Tad kodėl gi Salomėja negalėtų būti įsimylėjusi Maironį, o vieną iš poetinių miniatiūrų ("plaštakėlėmis baltomis žiūrim – krinta patylomis obelų žiedai") sukūręs Kazys Binkis būti sulaikytas už viešosios tvarkos pažeidimą?

Gyva operetės muzika sėkmingai suveria į vieną virtinę visus personažų meninės saviraiškos proveržius. Muzikos stilius nuolatos kinta: tai atitinka žanro konvenciją – imituoja XX a. pradžios operečių skambėseną, tai staiga nukrypsta į XIX a. rusų bei prancūzų romantinių operų (dainuotų Kipro ir Fiodoro) stilistiką, netgi suskamba paslaptingomis "mefistofeliškomis" gaidelėmis. Pasigirdus akordeono garsams ar saksofono melodijai, orkestro skambesys primena Kauno kavinių muzikinį foną, tačiau šis įspūdis laikinas – netrukus priartėjama prie amerikietiško miuziklo. Operetės muzika visąlaik kinta, netapdama nei tobulybe, nei banalybe, tiesa, Konrado kavinės scenoje kiek užsiliūliuoja nuo desertinių saldybių, kol pagaliau atveda į Kauno apoteoze tampantį, įžymiųjų miestiečių vardais bei miesto apylinkių vietovardžiais skambantį finalą.

Naujuose lietuvių scenos kūriniuose iš šių dienų perspektyvos pažvelgta į įvairias istorines epochas, nevienodai dokumentuotas ir nevienodai pažįstamas. Apie viduramžių žmones byloja tik keli metraštininkų persakyti sakiniai, o apie literatūros klasikų asmenybes galime spręsti iš daugybės šaltinių: knygų, dienoraščių, laikraščių, fotografijų, amžininkų prisiminimų. Kompozitoriai B. Kutavičius ir G. Kuprevičius dirbo nevienodomis sąlygomis, tačiau ir vieno, ir kito autoriaus kūrinys pakoregavo per daugelį metų susiformavusį mūsų kultūros istorijos suvokimą. Kutavičiaus opera atskleidė medievistikos trūkumą, nepakankamai reikšmingą viduramžių epochos vietą mūsų kultūroje ir papildė šios epochos įsivaizdavimą, o Kuprevičiaus Kauno operetė atkreipė dėmesį į per didelį tarpukario Lietuvos kultūros sureikšminimą, savotišką šio laikotarpio mitologizavimą ir daug ką visai kitaip pateikė bei šiuolaikiškai interpretavo.

Svarbu ir tai, kad, atspindėdami praėjusį laiką, spektakliai atspindėtų ir dabartį, kad klausydamasi publika nesėdėtų nustėrusi, lyg kas nors svarbaus būtų staiga išsitrynę iš atminties, lyg ko nors nebūtų įvykę: kultūrinio reliatyvumo nuostata nebūtų įsigalėjusi, o Baudrillard’as, McLuhanas ir Giddensas nebūtų nieko parašę.

 

Skaitytojų vertinimai


4843. Balta varna :-) 2003-11-11 15:28
Labai gerai apie Kutaviciu parasyta. Taip ir yra, kaip straipsnyje pastebeta. Atsisveikinimas su tolstanciu laikotarpiu, kai Kutavicius ir kolegos sukure puikiu darbu. O dabar jau tikrai kiti laikai...

4902. Pranas2003-11-14 20:19
Kiekvienas autorius, o ypac kompozitorius, jei tik drista rasyti opera, nusipelno pagarbos ir demesio. Nes tai nedekinga ir net pavojinga veikla, daznai isjuokiama ir niekinama, o retai kas gero atsiranda. Kitas dalykas, kad bent taip atsirado jau pries menesi ivykusio festivalio kad ir keliu epizodu recenzija, nes kritika mire, kritikai aptingo ir viskas baigta.

4908. be kritikos2003-11-15 01:58
Atsiprašau, gal galit pasakyti, kada kritika gimė? :)

4912. už kritiką2003-11-15 14:29
Kritika gimė 1856 metais. Ir nemirė - štai ir šie komentarai juk po kritiniu straipsniu.:)

4914. Kitas Pranas2003-11-16 00:42
Mūsų diskusija yra beviltiška, nes kritikai mūsų diskusijos neskaito...O ir diskusija apie ką? Ar kas gali gilintis į tuos naujus veikalus, jei recenzentai net nepasidomi partitūromis, o aprašo savo įspūdžius iš vieno apsilankymo teatre. Giluminiųrecenzijų metas seniai pasibaigė. Dabar rašoma tik įspūdžiai. analizės nėra ir jos niekam nereikia...

4915. Zita2003-11-16 12:15
Kitam Pranui: manote, kad recenzija - tai būtinai tik analizė? Galite nurodyti, kokiais matais matuojate jos gylį? Turbūt galvojate, kad spektaklio esmė tik partitūroje? Teigiate, kad recenzento įspūdžiai - beverčiai? Patikrinote, ar tikrai kritikai diskusijų neskaito? Nuostabu, tuomet Jūs laimėjote nemokamą apsilankymą naujai atidarytoje Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje!:)))

4917. nezinanti2003-11-16 13:05
už kritika: geda prisipazinti, bet nezinau, kas ivyko 1856 metais. Idomu butu suzinoti

4920. nezinanciai2003-11-16 13:24
1856 - tik pokštas. Nenusiminkite.:)

5015. Zitai2003-11-19 12:48
KLur tas leidimas į parduotuvę? Gal pasitiksite prie durų?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:25 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba