Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-11-07 nr. 2975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS P.BLOŽĖ9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XI.7–13.
KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ROMAS GUDAITIS.
MAN BRANGI LEGENDA ILGAI NENORĖJO MIRTI
16
• Liudvikas Jakimavičius.
VISUOMENINĖ TELEVIZIJA IŠEINA Į VISUOMENĘ
• Vytautas Kubilius.
VERTĖJAI KELIA DIDELĘ KULTŪROS NAŠTĄ
4
• VIDURIO EUROPOS RAŠYTOJAI SUSITIKO GDANSKE
• AUDRONIS IMBRASAS, Menų spaustuvės direktorius.
PRADŽIA – KŪRYBINĖS PRAMONĖS FABRIKAI VILNIUJE, KLAIPĖDOJE IR KAUNE
20

POEZIJA 
• BIRUTĖ MAR7
• PRANAS VISVYDAS2

PROZA 
 Astrida Petraitytė.
RYŠIO ZONOS RIBA
8

VERTIMAI 
• Kjartan Flogstad.
ROJUS ŽEMĖJE
5

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
SAKINYS – LYG PASAULIO ATVAIZDAS
1
• Renata Šerelytė.
NELYGINKITE MOTERŲ
11
• Benediktas Januševičius.
A… A
9
• IŠSIPILDYMAS NE PAGAL JOANĄ3
• LYG VISKAS BŪTŲ PASKUTINĮKART
• GUDRAGALVIAI2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• JUZĖ KATILIŪTĖ: "KŪRYBA YRA KAIP SĖJA"

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su rašytoju ALGIMANTU MIKUTA kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
PO PASAULĮ SU POEZIJA
3

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
EMOS VĖDUOKLIŲ VĖJAS
• DISKUSIJA SU TRADICIJA

KINAS 
• Werner Sudendorf.
MARLENE DIETRICH – NUOTRAUKOSE ĮAMŽINTA LEGENDA
8
• "SCANORAMOJE" – ŠIAURĖS ŠALIŲ KINO DEŠIMTMETIS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MĖLYNAI BALTAS ŠVELNUMAS
• Vida Mažrimienė.
DIALOGAI "JUDANČIŲ MIŠKŲ" FONE

MUZIKA 
• Toliau publikuojame kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus laiškus.
ŽODŽIAI
2
• Asta Povilaitytė.
SIAUTULINGOS RITMŲ DAINOS IR SVAJINGOS IMPROVIZACIJOS
4
• Austė Nakienė.
SKAIČIAI IR VĖJAS, KIPRAS IR FIODORAS
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vytautas Michelkevičius.
JAUNA LIETUVOS FOTOGRAFIJA VILNIAUS "STIKLO KAROLIUKŲ" GALERIJOJE
• Jurgita Juodytė.
"VIVI + KAVI"

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PROFESIJA – MŪZA18
• Kotryna Kazickaitė.
13 AUDITORIJA
6

KRONIKA 
• LES BORÉALES – "ŠIAURIEČIAI"
• KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS: GALIMYBĖ EUROPOJE IR EUROPAI
• MAIRONIO TĖVŲ NAMAS4
• AIRIJOS LITERATŪRINIŲ MAINŲ PROGRAMOS STIPENDIJOS VERTIMAMS
• "RACCONTI SENZA DOGANA"1

DE PROFUNDIS 
• Viktor Jerofejev.
RYTINIS STEBUKLAS
4
• "PREZIDENTINIŲ AUSŲ" KLUBO PAREIŠKIMAS11
• Neringa Koncevičiūtė.
Dar vienas požiūris į likimą
31

PROZA

RYŠIO ZONOS RIBA

Astrida Petraitytė

[skaityti komentarus]

Buvo praėjusios daugiau nei dvi savaitės po jos trinktelėjimo durimis, kai iškaukšėjo išdidžiai pakelta galva, pro sučiauptas lūpas besiveržiant šventam įtūžio garui. "Viskas – viskas – viskas, – antspaudavo tąkart šaligatvį jos kulniukai, – dabar jau viskas!" Gal savaitę ji buvo tikra, jog atstūmė jį ir sutraukė kelerius metus ją raizgiusias pinkles. "Stumtrauki, tu Stumtrauki…" – su gaižia panieka dabar pati sau šnypštė žodžius, nekart tai su lengva ironija, tai su ašaringa nuoskauda išsakytus jam, kai, pamojęs, pamasinęs, įaudrinęs – ak, vaizduotę, efemeriškąsias svajas, kūnas vilkosi paskui, lyg vežėčios, gerve pakinkytos, – jis tokiu nekaltu, tokiu kupinu rūpesčio veidu pranešdavo: negaliu, negalėsiu ir ryt, nežinau, kada galėsiu, turiu daug darbo, ir į plieninį žvilgsnio naivumą beviltiškai atsitrenkdavo jos mėginimai apčiuopti nutrūkusios – ką tik taip džiugiai, taip abipusiai, taip su pakibirkščiavimu pulsavusios – srovės laidus; ją supdavo vakuumas. Jei kartais ji, lyg su visa nevilties jėga trenkusis galva į sieną, pramušdavo šį apsauginį skydą – tarnybos valandų neribotumą, – atsitrenkdavo į kitą, kurio įskelti niekaip nesugebėdavo, net nebandydavo, rankos savaime bejėgiškai nusvirdavo – tarsi dureles saugotų kryžmai sudėti kaulai: "Turiu problemų. Ar aš neturiu teisės turėti problemų?"; ir vėl – naivus, tyras, dėmesingas žvilgsnis.

"Viskas viskas viskas" – savaitę ji svaigo savo ryžtingumu, oriu nesitaikstymu su liulančia moraline ir emocine klampyne, savo išdidumu – štai ir nereikia, apsieinu, net nejaučiu poreikio susitikti… Įpusėjus antrai savaitei, ji suvokė keistai įtampai audrinant kūną, ne, visai ne erogenines zonas – klausą, lyg tūnotų ji pasaloje, tykodama, kada gi bus rengiamas prieš ją išpuolis… Taip, galiausiai turėjo prisipažinti – ji laukia, visa savo esybe, visąlaik: kasryt – ruošdamasi į darbą, kasdien – sėdėdama darbe ir iki minimumo mažindama telefonu tvarkomus reikalus, tik to betrūko, kad ji tuo metu pliaukštų su kokiu nuoboda interesantu, kasvakar – tekinom parlėkusi, atsikračiusi visų draugių ir kompanionių, jų gundymų teatrų premjeromis ar virtuozais smuikininkais. Ne, telefonas tylėjo. Jei suskambėdavo koks atsitiktinis, nereikšmingas skambutis – tik dar labiau ją išsviesdavo į vienatvės dykrą. Po dviejų savaičių ir vienos dienos nuo ryžtingosios nepriklausomybės manifestacijos ji – spengiančioje vakaro tyloje – išgirdo treškant, dzingsint ir šnypščiant – tai trūkinėdami, atšokdami, skeldėdami byrėjo jos šarvai, jos elegantiškąją formą palaikąs korsetas, tai srovelėmis veržėsi, sugižusio kvapo debesėliais sklaidėsi jos tūžmastis, kartu garavo ir gyvybingoji išdidumo bei tvirtybės esencija, tad liko ji – beginklė, bejėgė, apnuoginta širdimi, vibruojančia vis tą patį pranešimą – jis nepaskambino, jis neieškojo, jam nereikėjo… Kurį laiką ji sėdėjo, skreite globdama susirinktas skeveldras, – aš vieniša, man reikia, aš ilgiuosi, – suvokdama, jog tai ir yra vienintelis jai likęs turtas. Tada – susitaikymo su savimi, elgetaujančia, ramybės užlieta – paskambino jam į darbą. Žinojo, kad jo ten neras – buvo beveik dešimta, bet kol kas tiek ir tenorėjo – išgirsti balsą autoatsakiklyje. Kone šypsojosi, laukdama pasigirstant: "Jūs paskambinote advokatui Jurkui. Po signalo galite palikti žinutę. Arba skambinkite mobiliuoju telefonu…" "Jūs paskambinote advokatui Jurkui. Darbe būsiu gegužės pabaigoje…" Ką? ką? ką?! Ji karštligiškai rausėsi atmintyje šios dienos datos, ne, ne, ne trylikta, keturiolikta. Gegužės pabaigoje! Ir …ir kodėl – "pabaigoje"? Juk nekart jai jau teko išklausyti žinutes: "Darbe būsiu aštuonioliktą… devintą… dvidešimt šeštą…" arba tiesiog – "ketvirtadienį", kai staiga jį ištikdavo poros trejeto dienų gaisras, kurio gesinti išlėkdavo nė žodeliu jos neperspėjęs. Arba tas tradicinis: "Darbe būsiu rugpjūčio pirmą", šiuo atveju ji iš anksto žinodavo: trys liepos savaitės – atostogų metas, Vilniuje jo nebus, ir – "Gal turiu teisę pailsėti?" (švento apmaudo kupinas žvilgsnis) – jos jam neprireiks; liepai įpusėjus, ji tradiciškai porąkart paskambindavo jam į darbą – nieko nesitikėdama, nelaukdama, netykodama, tik – priglausdama jo balsą lyg karščiavimą slopinantį žolelių kompresą prie savo perštinčių žaizdų. "Pabaigoje…" – o! – šis neapibrėžtumas kranksėjo nelemtį, juk tokių stropuolių, kurių visas gyvenimas koncentriškais ratais sukasi apie darbo ašį, atitrūkimai bei pasismaginimai yra apibrėžti ir iš anksto nurėžti: iki čia.

Sėdėjo ant sofos, juto lengvai virpantį po jos pirštais skreite apglėbtą telefoną, tada akimirksniu buvo užklupta pasiryžimo – atsiverti savajam likimui, ar jis šypsotųsi, ar šieptųsi, surinko mobilaus numerį, nors, į jį skambindama, visad jausdavo neaiškų maudulį, kartėliu atsiduodantį savo įtarumą, – lyg timpčiotų begalinio ilgumo virvę, mėgindama, įtempusi klausą, nustatyti nuotolį, trajektoriją, atmosferos tankumą ir virpesius (ar tai vėjas, ar kažkieno alsavimas girdis?), visgi taip lengvai įtikėdama, jog vienas ir vienišas jis suka ratus savo egzistencijos dykroje, juk tai tik foninis miesto triukšmas; ji neturėjo galimybės – nes jis neturėjo atgyvenos telefono namie – išgirsti spengiančią tylą užkietėjusio vienišuolio, nepramušamais mandagumo skydais ginančio savo laisvę, tvirtovėje, kai jis skrieja savo tarnybine orbita; o ir patys jo namai tapo pamėkliškais, neapibrėžtais ir neapčiuopiamais ("Esu namie, apsivertęs darbais, visai neturiu laiko" – hm? hm? hm?), ji dar nebuvo į juos pakviesta, tik savuosiuose galėdavo sulaukti jo, vijurku įlekiančio (ir taip pat išlekiančio); bet ji vydavo nuo savęs kartkartėm smigtelintį klausimą, o gal jo namai atsilieptų ne tyla, gal išgirstų ji balsą, ne jo?

"Šiuo metu telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų". Įtampa ėmė spengti jos ausyse.

Po poros minučių paskambino darkart – "… arba už ryšio zonos ribų". Ir vėl, ir vėl… Galiausiai – nieko nebesitikėjo, spaudė mygtukus automatiškai ir beprasmiškai – telefonas sureagavo gyvu signalu, ir pro sunkų, dusulingą kvėpavimą ją pasiekė bespalvis – o! ji juste pajuto stojiškai užspaustą kančią – "Klausau". Tada išgirdo savo nervingą greitakalbę: "Paskambinau į darbą – šiaip sau, žinojau, kad nebūsi, bet kai išgirdau, jog pasirodysi tik mėnesio pabaigoje, labai sunerimau – gal kas nutiko? Dabar ir skambinu, norėdama sužinoti: ar viskas gerai?" "Nieko gero%8

 

Skaitytojų vertinimai


4744. varna2003-11-09 13:49
"Ryšio" užribis. Na kam Litmenis deda tokį mėšlą į savo puslapius. Negi tikrai išdvėsė rašantieji? Tai gal verta leisti kas dvi savaites, kas tris? O tai tokia pliurzė net muilo operoms netinka. Egzaltuotų trilikamečių lygio terlionė. O gal Litmenis pretenduoja leisti "Genio" priedą ir tikrina auditorijos reakciją? Ai, nervuoja ir tiek.

4767. brisius2003-11-09 22:21
Na Jus, gerb. Varna, rustaujate kaip Ciceronas, kalba pries Katilina rezdamas. O tempora, o mores! Ir apskritai, kur ta Lietuva eina su visais rasztingais, berasciais ir Litmeniu :). Uzuot kudakavusi kaip nevarniniu seimos valgomas paukstis, gal galetumete konkreciau pasakyti, kodel si kurini laikote organine trasza, egzaltuotu trYlikameciu lygio terlione, netinkama net muilo operoms? Siaip jau sutinku, kad muilo operoms netinka - per daug siame kurinelyje ironijos (moteriszkos saviironijos), kad tiktu. ... As sio kurinelio tobulu irgi nelaikau, bet nelaikau ir meszlu. Del tos saviironijos, del taikliu palyginimu. Manau, kad sis trumpas kurinelis butu daug labiau pavykes, jei butu paraszyta 1-uoju asmeniu. O dabar siek tiek trukdo tas autores "visaziniskumas". Et, butu szuo nesz...

4775. Brisiui nuo varnos2003-11-09 23:41
"šventam įtūžio garui", "plieninį žvilgsnio naivumą" , "jos mėginimai apčiuopti nutrūkusios... srovės laidus" - nuostabūs palyginimai, netiesa? "kūnas vilkosi paskui, lyg vežėčios, gerve pakinkytos" - subtilios "autoironijos" pavyzdys, ar ne taip? Ai, Brisiau, gaila laiko.

4778. keule2003-11-10 01:25
Njo, aiškiai perspausta. Novelių krizė gilėja. Tie visi siekiai užfiksuoti sielos virpesius man panašūs į santūrius pirstelėjimus. Novelė - tai anekdotas. Rimtas anekdotas. Ai, ką čia aiškinu, vistiek ir toliau pirsčios.

4799. eluek2003-11-10 13:12
pirst

4802. Liudna2003-11-10 13:53
Liudna, kad neatranda geresniu. Tada spausdina savus. Liudna Litmenio istikimybe. Senas krienas.

4855. Realistas2003-11-11 18:44
Kodėl Petraitytė sava? Ji redakcijoj nedirba. Nusišnekėjai, Liūdna.

4858. far-matar2003-11-11 21:00
"ryztingosios nepriklausomybes manifestacijos".........zaidziam zaidima?? - kiek palyginimu galima sudeti i viena sakini - kaip pavartoti kuo daugiau "originaliu zodziu" ir "sparnuotu fraziu"? kam sakyti "kalba", jei galima istarti "lupomis praskrenda zodziai lyg tolimas dieviskosios ambrozijos skonio prisiminimas"ir pan........

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:16 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba