Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-11-07 nr. 2975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS P.BLOŽĖ9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XI.7–13.
KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ROMAS GUDAITIS.
MAN BRANGI LEGENDA ILGAI NENORĖJO MIRTI
16
• Liudvikas Jakimavičius.
VISUOMENINĖ TELEVIZIJA IŠEINA Į VISUOMENĘ
• Vytautas Kubilius.
VERTĖJAI KELIA DIDELĘ KULTŪROS NAŠTĄ
4
• VIDURIO EUROPOS RAŠYTOJAI SUSITIKO GDANSKE
• AUDRONIS IMBRASAS, Menų spaustuvės direktorius.
PRADŽIA – KŪRYBINĖS PRAMONĖS FABRIKAI VILNIUJE, KLAIPĖDOJE IR KAUNE
20

POEZIJA 
• BIRUTĖ MAR7
• PRANAS VISVYDAS2

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
RYŠIO ZONOS RIBA
8

VERTIMAI 
• Kjartan Flogstad.
ROJUS ŽEMĖJE
5

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
SAKINYS – LYG PASAULIO ATVAIZDAS
1
• Renata Šerelytė.
NELYGINKITE MOTERŲ
11
• Benediktas Januševičius.
A… A
9
• IŠSIPILDYMAS NE PAGAL JOANĄ3
• LYG VISKAS BŪTŲ PASKUTINĮKART
• GUDRAGALVIAI2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• JUZĖ KATILIŪTĖ: "KŪRYBA YRA KAIP SĖJA"

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su rašytoju ALGIMANTU MIKUTA kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
PO PASAULĮ SU POEZIJA
3

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
EMOS VĖDUOKLIŲ VĖJAS
• DISKUSIJA SU TRADICIJA

KINAS 
 Werner Sudendorf.
MARLENE DIETRICH – NUOTRAUKOSE ĮAMŽINTA LEGENDA
8
• "SCANORAMOJE" – ŠIAURĖS ŠALIŲ KINO DEŠIMTMETIS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MĖLYNAI BALTAS ŠVELNUMAS
• Vida Mažrimienė.
DIALOGAI "JUDANČIŲ MIŠKŲ" FONE

MUZIKA 
• Toliau publikuojame kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus laiškus.
ŽODŽIAI
2
• Asta Povilaitytė.
SIAUTULINGOS RITMŲ DAINOS IR SVAJINGOS IMPROVIZACIJOS
4
• Austė Nakienė.
SKAIČIAI IR VĖJAS, KIPRAS IR FIODORAS
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vytautas Michelkevičius.
JAUNA LIETUVOS FOTOGRAFIJA VILNIAUS "STIKLO KAROLIUKŲ" GALERIJOJE
• Jurgita Juodytė.
"VIVI + KAVI"

AKTYVIOS JUNGTYS 
• PROFESIJA – MŪZA18
• Kotryna Kazickaitė.
13 AUDITORIJA
6

KRONIKA 
• LES BORÉALES – "ŠIAURIEČIAI"
• KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS: GALIMYBĖ EUROPOJE IR EUROPAI
• MAIRONIO TĖVŲ NAMAS4
• AIRIJOS LITERATŪRINIŲ MAINŲ PROGRAMOS STIPENDIJOS VERTIMAMS
• "RACCONTI SENZA DOGANA"1

DE PROFUNDIS 
• Viktor Jerofejev.
RYTINIS STEBUKLAS
4
• "PREZIDENTINIŲ AUSŲ" KLUBO PAREIŠKIMAS11
• Neringa Koncevičiūtė.
Dar vienas požiūris į likimą
31

KINAS

MARLENE DIETRICH – NUOTRAUKOSE ĮAMŽINTA LEGENDA

Werner Sudendorf

[skaityti komentarus]

iliustracija
Cecilis Walteris Hardy`s Beatonas. "Marlene Dietrich su manekenu". 1930

Ketvirtojo dešimtmečio vidurys. Amerikiečių fotografas Georgas Hurellas susitaręs su Marlene Dietrich dėl fotosesijos Holivude. G.Hurellas garsėjo efektingomis fotografijomis. Jo parinktu apšvietimu ir sugebėjimu sukurti atmosferą aklai pasitikėdavo tokios žvaigždės kaip Joana Crawford, Bette Davis ir Katherine Hepburn, bet ne Marlene Dietrich. Tik įėjusi į studiją, ji pareikalavo, kad šalia kameros būtų pastatytas veidrodis, kuriame galėtų save matyti visu ūgiu. G.Hurellas prisimena: "Ji reikalavo, kad šviesa kristų iš viršaus tiesiai jai virš galvos. Tai ji kontroliavo veidrodyje. Pati atsistodavo savo sugalvotomis pozomis ir sakydavo: "Na, Georgai, fotografuok". Ir jei nespėdavai, prasidėdavo pragaras. Neteko sutikti žmogaus, kuris taip jaudintųsi dėl savo fotografijų".

M.Dietrich ir objektyvas. Tai nebuvo nei santūrūs santykiai, nei romantiška meilė, tai veikiau buvo ryšys, nulemtas kovos, ambicijų, kontrolės, erudicijos ir geležinės valios. M.Dietrich surinko apie 15 tūkst. savo fotografijų, beveik visos jos gerai išsilaikiusios, ir vargu ar tarp jų atsirastų bent viena, sukurta nekontroliuojant aktorei. Ši keista kolekcija – ne egocentriškos žvaigždės užgaida, o jos darbo archyvas, laimėjimų įrodymas, dokumentinė medžiaga, bylojanti apie aktorės meninei fotografijai keliamus reikalavimus. Neatitinkančias šių reikalavimų nuotraukas ji suplėšydavo, tačiau vis tiek išsaugojo.

Iš Austrijos kilęs Amerikoje gyvenantis režisierius Josephas von Sternbergas beveik nežinomą ir nelabai jauną aktorę atrado filmuodamas "Žydrąjį angelą" ("Der blaue Engel"). "Jos užpakaliukas tikrai gražus, bet ar mums nereikia dar ir veido?" – taip režisieriaus pasirinkimą neva pakomentavęs vienas kino kompanijos UFA darbuotojas. Iki "Žydrojo angelo" M.Dietrich filmavosi žanriniuose vokiečių kino filmuose, kur vaidindavo koketes, dramatiškas ar persekiojamas herojes, pasileidėles, perdėtai komiškas storžieves ar aukštuomenės damas. Pirmosiose nuotraukose iš Berlyno periodo aktorė įamžinta dažniausiai su didžiuliu kaspinu plaukuose arba baltu gaubtuvu – kiek putloka ir atitinkanti vokiečių namų šeimininkės idealą. Dar 1929-aisiais menininkų almanache M.Dietrich fotografiją, iš kurios ji žvelgė drumzlinu žvilgsniu, spinduliuodama po kuklia elegancija slepiamą vidutinybę, buvo galima rasti skyriuje "Naivios meilužės". Tačiau už kino verslo ribų Marlene elgėsi kitaip – per atostogas ji pozavo plakatams, o į vieną kaukių balių 1928 m. atėjo su kelnėmis ir staliaus pameistrio skrybėle, prie kelnių vilkėjo krūtinę vos dengiančią liemenę, o po ja – permatomą, gėlytėmis siuvinėtą rūbelį. Įžūlus ir savimi pasitikintis žvilgsnis neleido suabejoti – ši dama žino, kokį įspūdį palieka jos apranga ir kūnas.

Kai M.Dietrich filmavosi "Žydrajame angele", jos figūra dar buvo Rubenso moters formų. Aktorė prisimena: "Sternbergas pasistengė, kad mane suptų stori žmonės, idant neatrodyčiau tokia stambi". J. von Sternbergas stengėsi nukreipti žiūrovo dėmesį, naudodamas šviesos efektus, natūralistinius garsus ir įvairius optinius efektus. Scenoje Lola vilki platų krinoliną, kuris kostiumo ženklų kalba reiškia orumą, stabilumą ir rimtumą. Tačiau sijonas buvo be užpakalinės dalies, todėl prožektoriaus šviesa sukuria peršviečiamos medžiagos įspūdį, o ant Marlene kūno dalies žemiau juosmens režisierius suprojektuoja plaukiančių debesų vaizdą. Taip J. von Sternbergas sukūrė klasika tapusios ir kartu modernios erotikos ikoną.

Kadangi Holivude vyravo griežtesnė moralė, tai ir erotinės provokacijos ten buvo rafinuotesnės. Savo pirmame amerikietiškame filme "Marokas" ("Morocco") Marlene Dietrich, vaidinanti Emi Žoli, vilkėjo ne sijoną, o šortukus. Tačiau didžiausia filmo provokacija buvo tai, kad jame M.Dietrich pasirodė su vyriškais rūbais. Taigi buvo sulaužytas amerikietiškame moralės kodekse net nenumatytas tabu: "Maroke" M.Dietrich vilkėjo juodą fraką ir tapo nenuspėjamos dirbtinės lyties atstove, kurios troško ir vyrai, ir moterys. Vilkėdama vyrišką kostiumą, ji vienoje filmo scenoje atsainiai bučiavo vieną naktinio klubo lankytoją. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokį sąmyšį sukėlė filmas, juolab kad M.Dietrich ir už kino studijos ribų pradėjo vilkėti vyriškus rūbus. Holivudas tai dar toleravo kaip kino žvaigždės kaprizą, tačiau Niujorke ir Amerikos provincijoje tokia aktorės išvaizda sukėlė moralinio pasipiktinimo bangą.

Po "Žydrojo angelo" kitas garsus kūrybinio M.Dietrich ir J. von Sternbergo tandemo filmas – 1932 m. sukurtas "Šanchajaus ekspresas" ("Shanghai-Express"). J. von Sternbergas ne tik vadovavo darbams filmavimo aikštelėje, bet ir kontroliavo viešai publikuojamas savo atrastos žvaigždės fotografijas. "Marlene – tai aš", – vėliau ne be pagrindo pabrėždavo režisierius. Baigus "Šanchajaus ekspresą", M.Dietrich režisieriui padovanojo nuotrauką su užrašu: "Kūrėjui nuo jo kūrinio". Tas kūrinys gana sparčiai mokėsi iš savo meistro. Garsioji frazė: "Prireikė daugiau negu vieno vyro, kad pakeisčiau savo vardą į Šanchajaus Lily" ("It took more than one man to change my name to Shanghay-Lily") turi ir biografinį atspalvį. "Šanchajaus eksprese" J. von Sternbergas galutinai sukūrė paslaptingos modernios moters viziją – ir tolimas, ir tiesiogiai veikiantis moters veidas, kurio bruožus formuoja iš viršaus tiesiai į galvą krintančios šviesos sukuriamas šešėlių žaismas. Beveik surūkyta cigaretė, nuo kurios kiekvienu momentu gali nukristi pelenai, daro nepakartojamos akimirkos įspūdį.

Efektingos aktorių nuotraukos, kaip ir filmai, yra sunkaus darbo ir tobulos technikos rezultatas: čia nematyti, kiek pastangų tai pareikalavo. Penkių profesionalų komanda ir fotografas dirbo prie fotografijų ciklo, vaizduojančio M.Dietrich po didžiule palme. Fotokamera lyg kokia patranka nukreipta į filmo "Troškimas" ("Desire") porą – Gary Cooperį ir M.Dietrich, kurie, nors ir apsikabinę, labiau primena du mintyse paskendusius žmones negu įsimylėjėlius. Tai galėtų būti nuotraukos, kurios vaizduoja šou verslo aukas. Tačiau M.Dietrich niekuomet nebuvo auka. Šviesos ir tinkamos pozos inscenizacijos, kurios dėka J. von Sternbergas filmuose iš M.Dietrich sukūrė efektingą žvaigždę, pavyzdžiu ji vėliau auklėjo ištisas fotografų ir režisierių kartas.

M.Dietrich žinojo savo vertę, žinojo, kaip turėtų būti fotografuojama, ir paprastai jai pavykdavo pasiekti, kad fotografai, – nesvarbu, ar tai būtų Cecilis Beatonas, Edwardas Steichenas, Laszlo Willingeris, Horstas P. Horstas, ar kitas garsus šios profesijos atstovas, – įgyvendintų jos vaizdinį. Fotografų profesionalumas buvo reikalingas tam, kad dar labiau pabrėžtų M.Dietrich spindesį ir rafinuotai praturtintų dirbtinį įvaizdį. Čia nebuvo vietos natūralumui, spontaniškumui ir atsitiktinumui. Štai, pavyzdžiui, nuotrauka, minimalistiškai ir ne vujaristiškai vaizduojanti tik aktorės kojas, iš jos palieka vien erotinį kūną. Panašiai galima būtų apibūdinti ir Johno Egsteado Las Vegase darytą nuotrauką, kurioje M.Dietrich įamžinta su vėjyje besiplaikstančia suknele. Visose tose fotografijose karaliauja erotika, kuri visuomet yra sąmoningai inscenizuota ir sukelia statiško nerealumo įspūdį – tai tik neliečiama ledinė svajonė, darbo laboratorijoje rezultatas, įkūnijantis dirbtinius malonumus.

"Mane negyvai užfotografuos", – tokiais žodžiais M.Dietrich 9-ojo dešimtmečio viduryje atmetė Maximiliano Schellio prašymą leisti padaryti jos fotografijų biografiniam filmui "Marlene". Tačiau aukos pozicija – senatvėje atsiradusi poza. Iš tiesų fotoobjektyvas visuomet buvo jos klusnus tarnas, o fotografus ji laikė parankiniais, padedančiais kurti įvaizdį. Fotografija jai buvo priemonė sukurti stabui "Marlene Dietrich" ir jam įtvirtinti visuomenės sąmonėje.

Paskutiniaisiais jos viešų pasirodymų metais įvaizdžio kūrimas pasireiškė bandymu suvaldyti natūralų kūno ir veido senėjimo procesą. Kai šio moteriško Doriano Grėjaus atvaizdas tapo matomas M.Dietrich veide, kai ji nebeįstengė kontroliuoti kūno ir veido vytimo, ji nebeleido savęs fotografuoti. Kartą, beveik prieš aktorės mirtį, kažkokiam gudriam reporteriui pavyko nufotografuoti senyvą damą invalido vežimėlyje prie jos namų Paryžiuje. Šią nuotrauką jis pardavė žurnalams ir dienraščiams už milžiniškas sumas kaip vienintelę senos M.Dietrich fotografiją. Tačiau tai buvo klaida, nuotraukoje buvo ne M.Dietrich, kuri jau seniai gyveno širmomis apsistačiusi langus, kad apsigintų nuo įkyrių reporterių kamerų.

Ji tik neprieštaravo, kad būtų girdimas jos balsas – interviu ir telefoninių pokalbių metu ar Maximiliano Schellio filme. Kiekvienąkart tas balsas skambėdavo kaip iš kito pasaulio – legendų, praeities ir amžinos šlovės pasaulio. Balsas atidarė pačios aktorės įkurto Vaizduotės muziejaus vartus. "Jeigu jai liktų tik balsas, užtektų ir jo, kad sudaužytų tau širdį", – rašė Ernestas Hemingway’us.

Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo M.Dietrich vardas sukėlė aršias diskusijas. Ji buvo penktojo ir šeštojo dešimtmečio moralės normų priešingybė. Nevaržomai erotiška, pasitikinti savimi, nepaklūstanti taisyklėms (nebent savo pačios), be to, įžymi ir turtinga pasaulinio garso žvaigždė – tai prieštaravo vokiečių padorumo, moralės ir garbės supratimui. Jai pavyko atsilaikyti propagandos ministro Josepho Goebbelso įkalbinėjimams grįžti į Vokietiją, vietoj to ji šou programa Antrajame pasauliniame kare rėmė Amerikos armiją. Paprastas M.Dietrich paaiškinimas - "Dariau tai iš padorumo" – atrodė kaip pažeminimas vokiečių kartos, kuri nacių valdymo metais buvo pamiršusi padorumą, o po karo vis kylančią gerovę pateikdavo kaip įrodymą, kad ji buvo teisi. M.Dietrich ir Vokietija, M.Dietrich ir Berlynas – šių santykių, veikiamų Vokietijos istorijos nuopuolių, pagrindas buvo meilė ir neapykanta, pasipiktinimas ir slaptas žavėjimasis. M.Dietrich 1960 metų turnė po Vokietiją lydėjo pasipiktinusių žmonių demonstracijos, o Diuseldorfe į aktorę net buvo spjaudoma gatvėje. 1997 m. M.Dietrich vardu buvo norima pavadinti vieną Berlyno gatvę. Užvirė diskusijos, ką ji padarė arba ko nepadarė Berlynui ir Vokietijai. Atsakymas paprastas: ji visą gyvenimą liko ištikima prūsiško auklėjimo įdiegtoms vertybėms, o pasaulio scenose, kino filmuose ir gyvenime įkūnijo kultūrą, kuri buvo ištremta iš Vokietijos.

Todėl M.Dietrich nėra tik šviesa ir poza sukurtas meno kūrinys, kurį sudarė puošni išorė ir balsas, ji nėra tik kino, scenos ir rafinuotai erotiško meno nemirtingoji, ji yra ir politinės bei kultūrinės Vokietijos istorijos dalis. Būtent dėl to Berlyno žemė 1993-iaisiais įsigijo Marijos Rivos, M.Dietrich dukters, palikimą ir perdavė jį tvarkyti Vokietijos kinematekos fondui. 2000-ųjų vasarą palikimas buvo eksponuojamas šalia kitų Kinematekos kolekcijų neseniai atidarytame Kino muziejuje, Berlyno Potsdamo aikštėje.

Nors M.Dietrich kontroliavo savo gyvenimą ir žiniasklaidą, gauti vietą muziejuje niekada nebuvo jos gyvenimo tikslas. Jeigu tai būtų buvę aktorei pasiūlyta dar jai gyvai esant, ji būtų šiurkščiai atsakiusi berlynietiška tarme: "Tai juk nesąmonė, ne, tikrai, kokia nesąmonė!" Tačiau širdyje būtų vis tiek didžiavusis savimi ir savo gimtuoju miestu.

Iš vokiečių kalbos vertė JŪRATĖ PIESLYTĖ

________________________________________

Vilniaus Goethe’s institutas pristato M.Dietrich skirtą programą, kurią sudaro fotografijų paroda "Marlene Dietrich – nuotraukose įamžinta legenda" Teatro, muzikos ir kino muziejuje (atidarymas lapkričio 6 d.), M.Dietrich filmų programa "Skalvijos" kino centre (lapkričio 7-12 d.), Anželikos Cholinos šokio spektaklis pagal M.Dietrich dainas Nacionaliniame dramos teatre (lapkričio 10 d.) ir esto šansonjė Erkki’o Otsmano atliekamų M.Dietrich dainų vakaras "Neringos" restorane (lapkričio 14 d.).

 

Skaitytojų vertinimai


4764. k2003-11-09 21:39
na parasykite savo nuomone

4780. keule2003-11-10 01:38
leu

4783. Realistas2003-11-10 08:06
Ką čia rašyt? Marlen Ditrich jau mirus.

4798. Ūkininkas2003-11-10 13:10
Galima parašyt dar vieną nekrologą.

4837. M&M2003-11-11 11:05
Aha, dar apie Čapliną Čarlį parašykite.

4869. Kertukas :-) 2003-11-12 08:02
"Žydras angelas" - geros režisūros ir vyro vaidmens filmas. \ O retrospektyva įdomi ir naudinga.

4911. liuks2003-11-15 13:25
puiki proga pamatyti kitokia moteri ir pamastyti apie tai,kas gi vis tik yra seksualumas... Tik ne is straipsnio, o filmu ir nuotrauku...

56894. naturelle :-) 2010-01-23 01:18
Fantastika! Ne zmogus o legenda! Fantastisko grozio, tikra femme fatale. As ja dievinu, tikrai. Is tu senuju legendiniu aktoriu man ji patinka labiausiai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:13 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba