Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-03 nr. 3334

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GYTIS NORVILAS.
išdidinimai
28
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Pavasaris Tolminkiemyje
8
• IEVA GUDMONAITĖ.
Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį
1

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ laureatai ir prizininkai
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Didelis, mažas, mažesnis*
4

POKALBIAI 
• PAULIŲ GARBAČIAUSKĄ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai
10
• PRANAS VISVYDAS.
Nuotykingai rimta sidabro poezija
• VIRGINIJUS GUSTAS.
Kasdienis pamąstymas medituojant bulvės metafiziką
23
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
„Naujasis Baltijos šokis ’11“ trimis pjūviais

KINAS 
 ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas
7

DAILĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Medijų meno dienos Kaune
3

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai
1

POEZIJA 
• RASA PEKARSKAITĖ5
• NIDA TIMINSKAITĖ1
• STEPAS EITMINAVIČIUS1

VERTIMAI 
• JERZY FICOWSKI.
Pelenų skaitymas
1

PROZA 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Penki
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Taika
28

SKELBIMAI 
• 2011 m. „Santaros-Šviesos“ renginių,
vyksiančių birželio 24-26 dienomis Alantoje,
programa
3
• Jaunieji rašytojai kviečiami burtis6

DE PROFUNDIS
„Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko. / Tačiau niekas aiškiai per juos persišviečia.“ Paulis Valéry
 
• JURIJUS DICHTIARAS.
Man įkando benamis
4
• ALBERTAS SKYRELIS

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!2
• KRISTINA STANČIENĖ.
Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Peizažas tapyboje:
nuo Antano Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pasiklydusi peizaže
1
• EGLĖ DEAN.
„Unisex“ sagė: lyčių problematika ir kitos idėjos
2
• LUKAS DEVITA.
Meninis kompaktinių kasečių atgimimas
7
• Projektas „Menamos istorijos“ tęsiasi
• Justinui Vienožinskiui – 125
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

KINAS

Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

Apie Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikusią parodą, skirtą Lietuvos kino šimtmečiui

ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Animacinio filmo „Dosnumas“ (1988) kadras. Rež. Zenonas Šteinys,
dail. Valdas Gilius

Pabaiga. Pradžia 19 numeryje


Pokario metai prasidėjo nuo dokumentikos. Kino studijai, atkurtai 1944-ųjų rugsėjį, vadovauti paskirtas Rusijoje užaugęs Liudgardas Maculevičius, baigęs režisūrą Maskvoje. Filmuoti pradėjo buvęs karo korespondentas Viktoras Starošas ir prieškario kino operatorius Stepas Uzdonas. Pirmaisiais pokario metais valdžiai buvo svarbu, kad iš ekranų lietųsi kuo daugiau propagandos ir sovietinę tvarką liaupsinančių kadrų. 1949 m. LKS perkelta į Vilnių, jai suteiktos patalpos Žvėryne, Birutės gatvėje. Tų metų LKS savo „Prisiminimuose“ vaizdingai aprašo Jonas Gricius.

Iš kitų Sąjungos studijų atvyko rusakalbiai Nota Liubošicas, Georgijus Chnkojanas, Piotras Kalabuchovas, Antanina Pavlova. Profesionalų lietuvių studijoje, išskyrus kelis minėtuosius, nebuvo. Tuo metu Sąjunginiame kinematografijos institute Maskvoje studijavo nemažai būsimųjų kūrėjų. Kokybinis nacionalinio dokumentinio kino šuolis įvyko septintajame dešimtmetyje jiems grįžus į Lietuvą. Rusakalbiai, nors ir nepatenkinti, ilgainiui prisitaikė, iš studijos nesitraukė. Jie kurpė įvairius nesudėtingus užsakomuosius filmukus, filmavo kino kronikos siužetus. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, Rimtautas Šilinis (į režisūrą atėjęs iš redaktūros), Marijonas Giedrys kreipė žvilgsnį į nacionalinės kultūros reiškinius – dailę, teatrą, architektūrą, muziką. Sukurti dokumentiniai filmai – „M. K. Čiurlionis“ (rež. A. Dausa, 1965), „Lino giesmė“ (rež. M. Giedrys, 1965), „Trys taktai“ (rež. A. Grikevičius, 1966), „Ten, už durų“ (rež. A. Dausa, 1966), „Laikas eina per miestą“ (rež. A. Grikevičius, 1966), „Saulės pasakos“ (rež. A. Gri­kevičius, 1969) – davė postūmį naujos kokybės dokumentikai. 1965 m. operatorius Robertas Verba sukūrė pirmąjį psichologinį kino portretą „Senis ir žemė“ be diktoriaus teksto. Dar ir šiandien stebina autoriaus gebėjimas atskleisti asmenybės vidinį pasaulį, per smulkmenas išryškinti visą žmogaus likimą. Vėliau režisierius sukūrė garsiąsias juostas „Šimtamečių go­dos“ (1965), „Čiutyta rūta“ (1968). R. Ver­bai artimiausias buvo kaimo žmogus. Paprasto, bet ne prasto žmogaus temą tęsė H. Šablevičius, kurio keistuoliai iš tokių juostų kaip „Liuob šokt, liuob dainiot“ (1974), „Kretingos medinukai“ (1976), „Apolinaras“ (1973), „Kelionė ūkų lan­komis“ (1974) žavi iki šiol. R. Verbos ir H. Šablevičiaus filmų tradicija ir jaunesnius dokumentininkus skatino atidžiau įsižiūrėti į „paprasto gyvenimo“ reiškinius.

Aštuntajame dešimtmetyje buvęs kino periodikos redaktorius Gediminas Skvarnavičius pradeda naują kryptį – satyrinę dokumentiką. Pradėjęs nuo kritinių kino periodikos žurnalų, režisierius sukuria šmaikščių ir kandžių dokumentinių filmų seriją: „Džokonda IV aukšte“, „Ko ašaroja Medėja“, „Mano vardas Leonardas“, „Būkit sveiki, ufonautai“ , „Kodėl katinui patrumpino uodegą?“ ir t. t., kuriuose pašiepia įvairias ydas. Atskirą lietuvių dokumentikos vietą užima operatoriaus ir režisieriaus Petro Abukevičiaus kūryba. Jis sukūrė keliolikos filmų seriją „Meškutės Nidos nuotykiai“ (1976–1980), tyrinėjo vilkų ir kitų žvėrių gyvenimą, filmavo nykstančias paukščių rūšis. P. Abukevičiaus kūrybą vertino japonai ir anglai, jis filmavo užsienio televizijoms. Deja, jo filmų muziejus neturi.

M. Gorbačiovo perestroika atnešė naujų vėjų ir į mūsų dokumentiką – pradėta atviriau ir kritiškiau mąstyti. R. Šilinis ir V. Starošas imasi pilno metro probleminių filmų, kokie Lietuvoje anksčiau buvo neįmanomi. 1980 m. gimsta jų bendras „Post scriptum senam filmui“, kritiškai analizuojantis klasės abiturientų, išėjusių dirbti į kolūkį, likimus (apie tai pompastišką filmą sukūrė ir V. Starošas). 1986 m. pasirodė R. Šilinio „Slenkstis“, vėliau „Randas“, „Jonas Basanavičius“, „Sala“ ir „Nojaus arka“. Jau nepriklausomoje Lietuvoje R. Šilinis aktyviai domėjosi istoriją, sukūrė dokumentinių filmų ciklą „Lietuvos prezidentai“, „Penktas Dievo įsakymas“, „Lietuvos kronikos“ senoliai“, „Iš lito istorijos“, „Lietuva antrajame pasauliniame kare“.

Sovietmečiu susiformavęs kūrybinis „Dokumentikos“ branduolys padėjo gerus pagrindus ugdyti jaunuosius dokumentininkus. Prie to prisidėjo ir H. Šablevičius, daug metų vadovavęs LMTA Kino ir televizijos režisūros katedrai. Jo mokiniai – A. Stonys, A. Matelis, G. Bei­noriūtė, I. Kurklietytė, J. Lapinskaitė ir kiti. Prie H. Šablevičiaus išaugo ir savarankiškam darbui subrendo nuolatinis jo operatorius Kornelijus Matuzevičius, redaktoriai Julija ir Rimantas Gruodžiai. Šiandien jie – pripažinti dokumentikos režisieriai.

Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio tandemas per du dešimtmečius sukūrė daugybę dokumentinių kino portretų – įvairių meno sričių žmonių galeriją. Parodoje galima pamatyti daugelį įvairiu laiku sukurtų mūsų dokumentinių filmų. Gaila, bet daugelis sovietmečio dokumentinių filmų nėra perrašyti DVD formatu ir dėl to šiandien neprieinami.

Šiuolaikinis dokumentinis lietuvių kinas dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir yra gerai vertinamas, autoriai patys važinėja į festivalius ir parsiveža gausybę apdovanojimų. Parodoje neįmanoma sutalpinti visko, tenka pasirinkti įdomiausius ir išskirtiniausius prizus. Vienas tokių yra „Felix“ – vienintelis Pabaltijyje – Europos kino akademijos apdovanojimas už geriausią 1992 m. dokumentinį Europos filmą – A. Stonio „Neregių žemę“. Kiekviena Europos šalis, pelniusi „Felix“ apdovanojimą, gali didžiuotis, nes jis prilyginamas amerikietiškajam „Oskarui“.

Septintojoje salėje eksponuojami iškiliausių kino dailininkų scenovaizdžių ir kostiumų eskizai: už geriausią dailininko darbą kine 2008 m. „Sidabrine gerve“ apdovanoto Galiaus Kličiaus scenografija „Nuodėmės užkalbėjimo“ ekranizacijai, konceptualūs, lakoniški Juzefos Čeičytės filmų scenų eskizai, kuriuose jungiama ekspresyvi tapysena, faktūros ir plokštumos, nuo 1970 m. LKS dirbusios kostiumų dailininkės Irenos Norvaišienės-Vabalienės eskizai, pirmojo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės kūriniai, Algimanto Švažo eskizai istoriniam filmui „Skrydis per Atlantą“, dailininko Algirdo Bružo kostiumai filmui „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“....

Aštuntoji salė atkuria filmavimo aikštelę. Šį kartą „filmuojamas“ istorinis, vizualiai egzotiškiausias filmas „Herkus Mantas“ (rež. M. Giedrys). 1972-ieji, fone – filmo kadras: kryžiuočiai puola. Visa filmavimo aikštelės atributika rodo, kad tai – sovietmetis: sinchroninė kino kamera „Družba“, didžiulis lankinis šviestuvas, vadinamasis Digas, mažesnieji rusiški šviestuvai, speciali garso įrašymo aparatūra „Ritm-2“, mikrofonai, režisieriaus kėdė, garsiakalbis, pliauškė. Prieš kino kamerą stovi pagrindinių filmo personažų manekenai – Herkus Mantas (vaidino Antanas Šurna), jo žmona Kotryna (vaidino Eugenija Pleškytė) ir prūsų karys (kostiumų dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė). Šiuolaikinė filmavimo aikštelė atrodytų kitaip, bet taip daugybę pokario metų buvo kuriamas kinas. Tik paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį LKS atsirado galimybė įsigyti modernesnę aparatūrą. Gal norėtumėte pliaukštelėti pliauške prieš prasidedant kadrui? Tai padaryti galite edukaciniame užsiėmime „Kaip filmuojamas filmas?“

Devintojoje salėje karaliauja lietuvių animacijos herojai. Antai mišku žengia linksmasis Zenono Tarakevičiaus siuvėjas ir pasišiaušęs vilkas, pirmieji lietuviškos pieštinės animacijos veikėjai. Pasaulyje lėlinę animaciją 1910-aisiais pradėjo kurti kaunietis V. Starevičius, Kauno ąžuolyne stebėjęs vabalus elniaragius. O 1938 m. Kauno dailininkas S. Ušinskas nufilmavo paties sukurtų marionečių filmą „Storulio sapnas“. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje pieštos animacijos nebuvo. Tik 1964 m. kaunietis Z. Tarakevičius, lankęs mėgėjišką studiją „Banga“, sukūrė pirmąjį 8 min. trukmės pieštą lietuvių animacijos filmą pagal pasaką „Vilkas ir siuvėjas“. Jį ir S. Ušinsko „Storulio sapną“ lankytojai gali pažiūrėti mūsų muziejuje. Laimė, šie filmai nebuvo prarasti, bet V. Starevičiaus filmų neturime, parodoje eksponuojami tik du išlikę jo piešiniai. Apie 1970 m. Antanas Janauskas pradėjo piešti savo keistuosius žmogiukus, trumpučius filmukus kūrė ir kiti kino mėgėjai, bet profesionalios animacijos Lietuvoje nebuvo. To nebuvo leista Maskvoje – jei Pabaltijyje estai kuria animaciją, tai kam kurti ir lietuviams, juk yra ir „Sojuzmultfilmas“. Teko ilgai įtikinėti Maskvos „Goskino“ funkcionierius, kad Lietuvos kino studijai būtų leista kurti savą animaciją.

Profesionalioji animacija pradėta kurti tik 1983 m., kai pirmoji Aukštuosius animacijos režisierių kursus baigusi grafikė Nijolė Valadkevičiūtė įsidarbino LKS ir sukūrė animacijos filmą „Medis“. Vėliau tuos pačius kursus Maskvoje baigė karikatūrininkai Ilja Bereznickas ir Zenonas Šteinys. Pirmieji jų filmai –­ „Dovana“ (1983) ir „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ (1986). Tais laikais animacija buvo piešiama ant celiulioidų. Sudėjus juos vieną ant kito, būdavo sukuriamas filmo kadras, tad celiulioidų animatoriai turėjo pripiešti šimtus. Šiandien dominuoja kompiuterinė animacija. Parodoje matome ir celiulioidinės, ir kompiuterinės animacijos pavyzdžių – savitus Antano Janausko personažus, Zenono Šteinio kaimo keistuolius, I. Bereznicko Baubą, N. Valadkevičiūtės „vampyrus“, Henriko Vaigausko slidininką žiemos pusnynuose, Albino Šimanausko kaimo darbštuolius, Jūratės Leikaitės metamorfozių monstrus, Aurikos ir Algirdo Selenių mitologines būtybes, Valento Aškinio sidabrinį šunį. Kambario viduryje skraido S. Ušinsko Storulis, vaikšto katinas, sėdi vyrai. Šoninėje nišoje įsikūrė vabalas ir skeletas iš meninės dokumentikos filmo „Vabzdžių dresuotojas“ apie V. Starevičių (rež. Donatas Ulvydas ir Linas Augutis). Kitoje nišoje – maketas iš lėlinio filmo „Liūnas“ (rež. Algirdas Šimkus, 2002). Šiais laikais Lietuvoje dominuoja piešta animacija, o lėlių animacija kuriama retai, todėl šis maketas, saugomas mūsų muziejuje, yra itin vertingas eksponatas.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:24:06 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba