Pavasaris Tolminkiemyje

Kanklininkės Autoriaus nuotrauka

Jis ten apsilanko kasmet, tačiau tik šiemet, gegužės 28 dieną, į Donelaičio šventovę užsuko Poezijos pavasario „paukš­teliai“: Antanas A. Jonynas, Evaldas Ignatavičius, Aldona Ruseckaitė, Renata Šerelytė, aktorė Gražina Urbonaitė bei šių eilučių autorius. LR generalinis konsulatas Kaliningrade, Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija, Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas, Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejaus Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus bei Rašytojų klubas surengė puikią šventę: iš Karaliaučiaus (Kaliningrado), Gumbinės (Gusevo), Įsruties (Černiachovsko), Ragainės (Nemano), Lazdynų (Krasno­znamensko), Gastų (Slavsko), Pilkalnio (Dobrovolsko), Eitkūnų (Černyševskoje), Tilžės (Sovetsko) suvažiavo būriai dainuojančių, grojančių, šokančių, deklamuojančių moksleivių ir studentų su mokytojais, atvyko Šiaulių Kristijono Donelaičio draugijos nariai ir „Bičiulio“ choras, mūsų kultūros atašė Kaliningrado srityje Romanas Senapėdis bei Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejaus direktorius Sergejus Jakimovas. Moksleiviai ir studentai surengė jaudinantį koncertą, kurį vis pertraukdavo mūsų skaitomi eilėraščiai. Ne visi kanklių, birbynių bei švilpynių garsai derėjo (užsikirto net Yamaha), ne visi šokių judesiai buvo tiks­lūs, ne visi žodžiai buvo ištarti nepriekaištingai, tačiau iš karto, tarsi savaime, pagrindiniu šventės veikėju ir visų atlikėjų meniniu objektu tapo lietuvių kalba. „Panašiai kaip „Metuose“, – pagalvojau. Tik ji dabar kilo jau ne iš aplinkiniuose laukuose plušančių būrų lūpų, o iš raštų, kad ir paties Donelaičio, mokyklinių vadovėlių, geresnių ar prastesnių eilių, kitaip sakant –­­ iš kultūros. Šiaip ar taip, negalėjo nejaudinti pastangos ta kalba bendrauti ir dainuoti, groti ir šokti.

Pats jau trisdešimt antrus metus veikiantis muziejus neblogai tvarkomas: jame iki šiol dirba šeši žmonės, bet ekspoziciją verkiant reikia atnaujinti. Tiesa, žolę aplink bažnyčią ir Lazdynėlių akmenį šia proga litovkomis muziejaus darbuotojoms padėjo nupjauti, gėlynus nuravėjo ir pasodino naujų gėlių šiauliečiai. O mes kalbėjome, kad gera būtų surasti rėmėjų, kurie muziejui padovanotų žolę pjaunantį traktoriuką. Tad jeigu kam nors iš mūsų skaitytojų kiltų kokių idėjų, prašome atsiliepti. Muziejus turi ir įdomių ateities planų – ketinama Europos Sąjungos fondų lėšomis atstatyti našlių namus, sutvarkyti ūkinius pastatus. Jau dabar klebonijoje įrengti du kambariai, kuriuose galima laikinai prisiglausti. Muziejaus direktorė Liudmila Silova kvietė ir Lietuvos rašytojus bei kitus menininkus kuriam laikui pabėgti nuo kasdienybės ir paieškoti įkvėpimo po didžiojo Poe­to ąžuolais. Pagrindinė muziejaus bėda –­ mažai lankytojų. Jis yra atokiau nuo Karaliaučiaus ir kitų didesnių miestų, aplinkui – jokių viešbučių, jokių kitų kultūrinių ar pramoginių objektų. Kiek akys užmato, plyti laukinė gamta su kur kas mažesniais dirbamais laukais. Ši vietovė labiau traukia medžioti ar žuvauti atvykstančius vietinius bei užsienio turistus, kurių nedomina Donelaitis. Retkarčiais apsilanko ir iš šių vietų kilę vokiečiai, bet kiek jų teliko? Iš Lietuvos lankytojų atvyktų daugiau, tačiau vargas, kurį tenka patirti rūpinantis vizomis bei kertant sieną, atbaido daugelį. Važiuojant per šios senos prūsų žemės kaimus su pakeistais vietovardžiais ir net vandenvardžiais, neapleidžia jausmas, kad ši vietovė ir toliau nugyvenama, netvarkoma, negražinama. Lieka tikėtis, kad padėtis pasikeis, negali nepasikeisti. Jau dabar galima pastebėti, kad bandomi tvarkyti miestai, senieji vietovardžiai, žinoma, suvokietinti, vis dažniau ištariami ir užrašomi. Kol kas –­ dažniausiai reklamose bei prekių ženk­luose tarsi siekiant suteikti joms kitą, geresnę kokybę.

Po renginio pietaujant kalba sukosi apie sumanymo perduoti „objektą“ Stačiatikių bažnyčiai atsisakiusią Kaliningrado srities Dūmą, apie žmones, kurie siekė, kad taip neįvyktų, renkamus parašus, peticijas, pokalbius. Per su mumis buvusią Olgą Dubovają, daug nuveikusią atstatant Donelaičio bažnyčią, ir Sergejų Jakimovą padėkojome visiems Karaliaučiaus srities šviesuoliams už jų supratimą ir pastangas. Tačiau politikai keičiasi, ir jei šis muziejus netaps didesniu traukos centru nei yra dabar, ne vienam jų ateityje tokių sumanymų vėl gali kilti.

Po pietų dar nuvykome į Donelaičio gimtinę Lazdynėlių kaimą, vietoj kurio dabar – tik 1992 metais pastatytas paminklinis akmuo, supamas talkininkų 1989 metais pasodintų 275 ąžuolų, kurių skaičių greitai reikės padidinti iki 300. Aplankėme Donelaičio paminklą Gumbinėje, apie kurį vienas mūsų pasakė: „Žinoma, meną galima vertinti įvairiai“, ir apleidome prūsų žemę, kurioje būrų seniai nebėra.