Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-03 nr. 3334

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GYTIS NORVILAS.
išdidinimai
28
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Pavasaris Tolminkiemyje
8
• IEVA GUDMONAITĖ.
Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį
1

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ laureatai ir prizininkai
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Didelis, mažas, mažesnis*
4

POKALBIAI 
• PAULIŲ GARBAČIAUSKĄ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai
10
• PRANAS VISVYDAS.
Nuotykingai rimta sidabro poezija
• VIRGINIJUS GUSTAS.
Kasdienis pamąstymas medituojant bulvės metafiziką
23
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
„Naujasis Baltijos šokis ’11“ trimis pjūviais

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas
7

DAILĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Medijų meno dienos Kaune
3

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai
1

POEZIJA 
• RASA PEKARSKAITĖ5
• NIDA TIMINSKAITĖ1
• STEPAS EITMINAVIČIUS1

VERTIMAI 
• JERZY FICOWSKI.
Pelenų skaitymas
1

PROZA 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Penki
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Taika
28

SKELBIMAI 
• 2011 m. „Santaros-Šviesos“ renginių,
vyksiančių birželio 24-26 dienomis Alantoje,
programa
3
• Jaunieji rašytojai kviečiami burtis6

DE PROFUNDIS
„Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko. / Tačiau niekas aiškiai per juos persišviečia.“ Paulis Valéry
 
• JURIJUS DICHTIARAS.
Man įkando benamis
4
• ALBERTAS SKYRELIS

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!2
• KRISTINA STANČIENĖ.
Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Peizažas tapyboje:
nuo Antano Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų
 JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pasiklydusi peizaže
1
• EGLĖ DEAN.
„Unisex“ sagė: lyčių problematika ir kitos idėjos
2
• LUKAS DEVITA.
Meninis kompaktinių kasečių atgimimas
7
• Projektas „Menamos istorijos“ tęsiasi
• Justinui Vienožinskiui – 125
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Pasiklydusi peizaže

JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]


Šių metų gegužę Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje veikė Nijolės Rudzikaitės-Malakauskienės kūrybos paroda „Žmogaus akių grožis“. Nors ši dailininkė, atstovaujanti vyresniajai–viduriniajai Lietuvos menininkų kartai, yra sukūrusi dešimtis skirtingos technikos, stilistikos darbų, dalyvavusi įvairiose parodose, ji nėra labai plačiai žinoma. Apsilankiusi šioje parodoje, patyriau, kaip įdomu „atrasti“ mažai pažįstamą, rečiau viešumoje besirodantį, tačiau įdomiai kuriantį menininką.

Kaip skelbia parodos anotacija, Nijolė Rudzikaitė-Malakauskienė (g. 1947 m.) – pirmosios M.K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriaus laidos auklėtinė. 1974 m. tuometiniame Vilniaus dailės institute įgijo grafikės specialybę. Baigusi studijas menininkė intensyviai darbavosi tiek meninės, tiek taikomosios grafikos, ypač kino afišų bei laikraštinės iliustracijos, srityse. Ji yra surengusi personalines parodas Menininkų rūmuose Vilniuje (1992), Utenos kultūros centro dailės galerijoje (2000), M. ir J. Šlapelių namuose-muziejuje Vilniuje (2003). Dalyvavo ir grupinėse parodose: 1992 m. Vilniaus grafikų ir akvarelininkų paro¬doje Lemonto (JAV) lietuvių dailės muziejuje ir kt. Nemažai dailininkės kūrinių yra įsigiję užsienio kolekcininkai.

Parodoje buvo pristatyti ne tik grafikos, bet ir pastarųjų dešimt¬mečių tapybos darbai. Pasak pačios autorės, jos kūrybą maitina asmeninė patirtis, susijusi su skaudžiais tremties išgyvenimais. Dar vienas itin stiprus kūrybos stimulas – krikščioniškasis tikėjimas. Parodos rengėjų teigimu, N. Rudzikaitė-Malakauskienė šią sudėtingą temą išreiškia netiesiogiai, vengdama literatūriškumo. Dailininkės kūriniams artima ekspresionistinės dailės kalba, juose kaip leitmotyvas nuolat iškyla iškalbingi žvilgsniai, trapi žmogaus figūra, tarsi pasiklydusi peizaže, sugestijuojanti gyvybės, žmogaus būties trapumą.

Pastarąją kūrybos parodą menininkė pavadino „Žmogaus akių grožis“, pridėdama paantraštę „Tobulo pasaulio beieškant.“ Rodyti naujausi kūriniai, kurie savo grafiškomis linijomis, lengvais, kone akvareliškais aliejinių dažų potėpiais baltuose fonų tyruose priminė eskizus, sąmoningai neišbaigtus, laisvus kūrinius. Virtuo¬ziškas linijinis piešinys tarsi leido plūsti įsivaizduojamai šviesai, ja persmelkti permatomas žmonių figūras. Šalia tapybos drobių autorė demonstravo ir spalvingas tapybiškas monotipijas, kurios atrodė kiek dekoratyvesnės nei tapyba, labiau apibendrintos, tarsi išgryninti ženklai, kuriuose atpažįsti įvairiai varijuojamą žmogaus figūrą.

Menininkės kūrybinėje biografijoje svarią vietą užima kūriniai periodinei spaudai, todėl neatsitiktinai ir šioje parodoje matytos drobės kažkuo primena iliustracijas, tik gerokai išdidintas. Tačiau linijos ir potėpio laisvumas, spalvų paletė, kurioje vyrauja melsvi, auksiniai tonai, kai kur lyg koks įkyrus šnaresys besiveržiantys raudonų dėmių blyksniai, šį tapybos ciklą jungianti mėlyna piešinio linija, persipinanti figūrinė kompozicija, primenanti juodraštį, fiksuojantį itin asmeniškus išgyvenimus, žiūrovui leidžia čia atrasti kai ką daugiau nei vien paprastą pasakojimą vaizdais. Galbūt – išgirsti trapų, aiškų linijos ir spalvos skambesį. O tai, kad ši menininkė kiek kitaip nei daugelis tapytojų regi tapybą, jai būdingą išplėtotą spalvinę gamą – per grafikos prizmę – ir nesistengia virsti „gryna“ tapytoja, jos kūriniams suteikia savitumo, originalumo. Susidariau įspūdį, kad dailininkei svarbiau spalvomis skambančios linijos, jų ažūras, potėpių išsiliejimai nei vien tapybiškų pustonių tyrinėjimas. Nors subtilios tapybinės ekspresijos čia taip pat esama. Kita vertus, N. Rudzikaitė-Malakauskienė kuria gana intelektualią tapybą. Pagrindinis akcentas joje – ne vien spalva, o laisva piešinio ir minties sankloda, tam tikri, tačiau neįkyrūs pasakojimo elementai.

Turint omenyje dailininkės profesinį pasirengimą, specializaciją, akivaizdu, kad savo tapybiniais eksperimentais ji prisijungia prie tapančių grafikų plejados. Čia paminėčiau Eglę Kuckaitę, Valentiną Ajauską, Ramunę Vėliuvienę. Žinoma, visi šie menininkai labai skirtingi, tiek kartos, tiek meninės išraiškos požiūriu, tačiau tarpdisciplininis kūrybos pobūdis leidžia įžvelgti ir tam tikrų bendrystės bruožų.

Trapiame šios parodos figūrinių kompozicijų audinyje, plazdančiose tarsi voratinkliai žmonių figūrose slypi ir svarbūs menininkės pasaulėžiūros kodai. Tai nesvarių siluetų figūrų ir architektūros įstrižainių erdvė, dangiškai mėlyna spalva, kuri pakylėja mus aukštyn ir tampa beribių tolių, dangaus platybių ženklu. „Žmogaus akių grožis“ N. Rudzikaitės-Malakauskienės vizijose – lengvas, efemeriškas, peršantis laikinumo, nykimo nuojautą. Nors pagrindinis dailininkės paveikslų dėmuo – žmogaus figūra, veido fragmentai, akys, tačiau čia slypi ir egzistencinio lūžio paradigma, pasimetimo tarp dinamiškų miesto linijų ir formų, „svetimų“ vaizdų nuotaika. Neretai pastarieji vaizdiniai skausmingai žeidžia virpančia linija nupieštas figūras. Rankos, veidai, akys vėl išnyksta tokiose pat netvariose, besikeičiančiose erdvėse, tarsi pradėti piešti ir nebaigti portretai. Personažų kojos atrodo pasimetusios tarp kylančių laiptų, tarsi aukštesnio, nematomo, nematerialaus idėjų pasaulio simbolio.

Dailininkės paveikslų herojai – pusiau angelai, pusiau žmonės. Jų figūros permatomos; kai kurie vaizduojami su sparnais, kylantys, virstantys paukščiais, kiti – tarsi kažko ieškantys... Vis dėlto tai labiau žemiškos būtybės, žmonės, su žmogaus gyvenimo esmėje slypinčios egzistencinės kančios ženklu. Ši nuotaika vos juntama, nedeklaratyvi, tačiau ji aiškiai byloja žmogaus prigimtyje užkoduotu vidiniu maištu, dvilypumu, gėrio ir blogio kova; teologijoje tai vadinama prigimtine nuodėme. Jei geriau įsižiūrėtume į svarbiausius menininkės kūrybos estetinius principus, jos tapyboje, be laisvo ir efemeriško kompozicijos konstravimo, įžvelgtume ir tam tikrą skulptūrinį pradą, trimatės, materialios formos siekimą. Jį tapatinčiau su minėta gėrio ir blogio, dvasinio ir materialaus prado dialektika.

Menininkės kūryboje ypatingas vaidmuo tenka šviesai. Balti paveikslų toliai – tarsi užuomina į šviesą – ne tik kaip paveikslo struktūros elementą, bet ir simbolinę sąvoką. „Tebūnie šviesa!“ – norisi ištarti žvelgiant į N. Rudzikaitės-Malakauskienės kūrinius, ypač prisimenant niūrius autorės vaikystės, jaunystės išgyvenimus, patirtus Sibire. Nors šios baltumos galbūt simbolizuoja tolimo krašto sniegynų platybes, žiūrovui šis tyras baltumas sukelia dvejopų pojūčių, greičiau mažorinių, optimistinių. Tai lyg švarus popieriaus lapas, kuriame dar tik pradėta piešti, kuris atsiveria tarsi laisva kūrybos erdvė, leidžianti užgimti naujoms mintims ir jų vaizdiniams. Kita vertus, baltuma siejasi su užmarštimi, baltomis dėmėmis istorijoje ir visuomenės sąmonėje, su tuo, ką norime nutylėti... Vis dėlto šias šviesos erdves tapatinčiau su mistine angelų buveine, antlaikiška ir amžina sfera, kurioje gimsta ir mainosi materija.

N. Rudzikaitės-Malakauskienės kūryboje aiškiai vyrauja lyrinis, poetinis pasaulio matymas. Todėl mėlyna žmonių figūrų linija – tarsi nostalgiško, metaforiško vaizduotės lauko riba, kurią gali išvysti ir išgyventi tik trumpą akimirksnį. Čia, kaip poezijoje, užvaldo nuotaika ir nuojautos, tačiau nieko „iki galo“ ir „logiškai“ nepaaiškinsi, o ir nereikia... Šie paveikslai prašosi juos patirti, įsijausti, o ne stebėti racionaliai, ieškant naratyvo ir aiškios prasmės. Kartu jie labai asketiški, išgryninti, neperkrauti nereikalingomis formomis ir linijomis.

Manau, kad dailininkės kūrinių motyvai siejasi ir su kitų anos kartos lietuvių menininkų darbais. Pavyzdžiui, Vincas Kisarauskas dažnai vaizduodavo egzistencines miesto ir žmogaus sankirtas, jų neišvengiamą ir fatališką ryšį, kai urbanistinis vaizdas „suauga“ su žmogaus figūra, jie tampa neatskiriama, simbiotine vienas kito dalimi, „transliuodami“ civilizacijos ir istorijos lūžius, padiktuotus lemties ir keistų atsitiktinumų. Žmogus N. Rudzikaitės-Malakauskienės kūriniuose vaizduojamas tarsi jau po nuopuolio. Juose nerastume idiliškos gamtos vaizdų, tačiau juntame amžiną žmogiškosios esybės siekį tapti nemirtingam, pakilti virš žemiškų rūpesčių į mistines erdves, kuriose egzistuoja vien grožis. Kartu šie laisvai nutapyti paveikslai kalba apie žemiškos egzistencijos efemeriškumą, laikinumą, kuris yra ir kiekvieno kūrėjo lemtis.


 

Skaitytojų vertinimai


68548. hmm.. :-( 2011-06-05 23:11
na, jei jau rašoma apie dailininkę, tai bent vieną jos darbų foto teikitės idėti... nereiks tiek daug žodžių..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:23:54 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba