Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-03 nr. 3334

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GYTIS NORVILAS.
išdidinimai
28
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Pavasaris Tolminkiemyje
8
• IEVA GUDMONAITĖ.
Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį
1

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ laureatai ir prizininkai
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Didelis, mažas, mažesnis*
4

POKALBIAI 
• PAULIŲ GARBAČIAUSKĄ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai
10
• PRANAS VISVYDAS.
Nuotykingai rimta sidabro poezija
• VIRGINIJUS GUSTAS.
Kasdienis pamąstymas medituojant bulvės metafiziką
23
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
„Naujasis Baltijos šokis ’11“ trimis pjūviais

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas
7

DAILĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Medijų meno dienos Kaune
3

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai
1

POEZIJA 
• RASA PEKARSKAITĖ5
• NIDA TIMINSKAITĖ1
• STEPAS EITMINAVIČIUS1

VERTIMAI 
• JERZY FICOWSKI.
Pelenų skaitymas
1

PROZA 
 AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Penki
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Taika
28

SKELBIMAI 
• 2011 m. „Santaros-Šviesos“ renginių,
vyksiančių birželio 24-26 dienomis Alantoje,
programa
3
• Jaunieji rašytojai kviečiami burtis6

DE PROFUNDIS
„Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko. / Tačiau niekas aiškiai per juos persišviečia.“ Paulis Valéry
 
• JURIJUS DICHTIARAS.
Man įkando benamis
4
• ALBERTAS SKYRELIS

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!2
• KRISTINA STANČIENĖ.
Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Peizažas tapyboje:
nuo Antano Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pasiklydusi peizaže
1
• EGLĖ DEAN.
„Unisex“ sagė: lyčių problematika ir kitos idėjos
2
• LUKAS DEVITA.
Meninis kompaktinių kasečių atgimimas
7
• Projektas „Menamos istorijos“ tęsiasi
• Justinui Vienožinskiui – 125
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

PROZA

Penki

AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]


Valerijonas Vaitkevičius buvo gana savotiškas psichologas. Dar vaikystėje jį apsėdo įsitikinimas, kad pasaulis yra be galo paprastas, kad egzistuoja kelios elementarios formulytės, keli baziniai dėsniai, kuriuos perpratus galima perprasti visą pasaulio tvarką. Šio įsitikinimo jis negalėjo išsimušti iš galvos ir nuo vaikystės ieškojo pasaulio paprastumą paaiškinančių formulių.

Mokykloje Valerijonas nemėgo nei chemijos, nei matematikos. Jam rodės, kad tai tam tikra perfiltruota realybė. Be abejo, pagrįsta tais pačiais baziniais dėsniais, jais, buvo tikras, pagrįsta visa, kas vyksta žemėje. Tačiau perfiltruota. Perfiltruotas ir fizikos mokslas. Net biologija jam kėlė įtarimų. Priimtiniausia jo paieškoms buvo literatūra ir istorija. Ypač istorija, kurioje, tikėjo, slypi visi atsakymai. Paauglystėje šių atsakymų ieškojo ir ezoterinėje literatūroje, astrologijoje, įvairių šalių mitologijoje. Šešiolikos kruopščiai vedė pasakų analizės sąsiuvinį. Tyrinėjo jose randamus archetipus, pasikartojančius siužeto motyvus ir personažų bruožus. Po kiek laiko apsiribojo nagrinėti žmonių tipus. Manė, kad pasaulio paprastumas pirmiausia turėtų atsispindėti žmonių paprastume. Stebėjo žmones. Parašęs paskutinį sakinį pasakų analizės sąsiuvinyje, atsivertė kitą, daug storesnį, pildomą iki šiol, žmonių tipų analizės sąsiuvinį. Rašo jau trečiąjį tomą.

Skirstyti žmones į tam tikras kategorijas jam sekėsi ganėtinai neblogai. Tam itin padėjo psichologijos studijos, suteikusios gaires Valerijono žmonių kolekcijai. Kita vertus, psichologiniai terminai buvo tik maža dalelytė kategorizuojant žmones. Čia jis buvo itin kūrybingas. Fiksuodavo ir į lentynėles dėdavo net menkiausius žmonių savitumo bruožus ir siekė atrasti paprastumo kodą, slypintį tiek už itin ekscentriškų, tiek už perdėm ordinarių asmenybių. „Iš principo visi žmonės turi būti vienodi. Iš principo tarp visų galėtų būti ne daugiau nei penki esminiai skirtumai“, – mąstė sau Valerijonas. Jo intuicija jau seniai krypo į skaičių penki. Net įprato viską taip vertinti, pavyzdžiui, skaičius dvylika Valerijonui reiškė du penketus su penketu be trijų dalių, o aštuoni –­ tai penketas su trim penketo dalim.

Per dvylika darbo metų Valerijono Vaitkevičiaus jausmas apie gyvenimo paprastumą tik sustiprėjo. Jis girdėjo, ką jam kalba žmonės. Girdėjo jų problemas. Matė vidiniame chaose besiblaškančius žmones ir mąstė: „O juk viskas taip paprasta... O juk jiems pagalbos iš tiesų ir nereikia. Tik palaikymo. Tik validacijos jų įsivaizduojamam kitoniškumui.“ Vis dėlto jau gerus metus Valerijonas krimto sunkiai jam išsprendžiamą klausimą. Tas klausimas – Julija, į jo konsultacijas vaikštanti moteriškė. Kreipėsi po skaudžių skyrybų. Prie savo buvusio vyro buvo prisirišusi kaip prie kasdien įkvėpiamo oro. Vėliau paaiškėjo, kad Julija –­ apskritai be galo prieraišus žmogus, nuolat įgyjantis vienokių ar kitokių priklausomybių. Paaiškinimą Valerijonas rado Julijos vaikystėje – maža ji gyveno internate, ten sulaukė aštuoniolikos, tuoj pat pametė galvą dėl savojo nuostabiojo, susituokė, įsivaizduodama, kad pagaliau bus įskiepyta kaip laiba šakelė į tvirtai augantį krūmą. Vėliau krūmas pasirodė nesantis toks jau tvirtas, įskiepyta šakelė neprigijo ir buvo išpūliuota žemėn. Kai kreipėsi į psichologą Valerijoną Vaitkevičių, Julija gyvavo įsitvėrusi kelių skirtingų rūšių vaistų, patologiškai pedantiško dienos režimo ir ieškojo naujų priklausomybių.

Vis dėlto Valerijonas negalėjo jos visiškai perprasti. Be abejo, ryškiausias jos bruožas buvo paklydusio žvėrelio elgesys ir kartu nepermaldaujamas žiaurumas. Naiviomis kalbomis apie gyvenimą vis iškylantis nepakaltinamas jos cinizmas. Visa tai Valerijonas dar gebėjo sudėlioti. Bet ji turėjo dar nežinia ką, kas gerokai beprotiškam jos elgesiui atrodė nederamai sveikai. Tokį racionalumo grūdą, visiškai nederantį su jos naiviais plepalais. Dar pirmojo jų susitikimo pabaigoje Valerijonas lyg tarp kita ko paklausė Julijos Zodiako ženklo. Kad geriau ją suprastų. Ir to ji jam negalėjo pasakyti. Mat, sakė, savo gimimo datos nežinanti. „Svarstyklės ji turi būti“, –­ mąstė Valerijonas. „O gal ji Vandenis... O Vėžys gal?.. Ne, Vėžys ji negali būti, per daug jau nepriklausoma...“ –­ mąstydavo prieš užmigdamas Valerijonas.

Po ilgų apmąstymų Valerijonas nusprendė, kad vis dėlto ji yra Svarstyklės. Jos racionalumas yra nesąmoningas. Jai tiesiog reikia globos, tos pačios validacijos tariamam kitoniškumui, už kurio slepiasi nuskriaustas, per anksti save užsiauginti turėjęs vaikas. Ji negali gyventi dėl savęs, nes ji savęs nemyli, nes iš kitų meilės nėra gavusi. Taip, pagaliau Valerijonas Vaitkevičius išsprendė ir šį rebusą. Dabar žinos, kaip jai padėti. Po truputį jai padės suprasti, kad ji turinti visų pirma mylėti save. Ir Valerijonas jai padės įveikti atotrūkį nuo tikrovės. Įveikti jos baimes. Įveikti jos nemeilę. Galų gale... Pats Valerijonas ją spėjo pamilti... Nepaisydamas jos gąsdinančio cinizmo. Nepaisydamas jos egzaltuotų skambučių naktimis. Nepaisydamas jos isterijos priepuolių nesulaukus reikalaujamo dėmesio. „Julija tikras penketas, – mąstė Valerijonas. – Racionali galva, dvi švelnios rankos ir tvirtos, nors kartais ir linkstančios, kojos. Tobulos struktūros žvaigždė. Žibanti. Raibuliuojanti gyvybe... Ir, be abejo, paprastumu. Tobulu paprastumu“, –­ šitokių minčių apimtas Valerijonas nurimo ir laukė kito jų susitikimo.

– Vali... – išklausiusi savo diagnozę, tarė Julija. –­ Vali... Gražu, ką sakai. Bet. Ech... Tiek jau to. Neaugau aš internate. Ir artimųjų meilės man netrūko. Tiesą pasakius, buvau lepinamas vaikas. Ypač mamos. Ji taip rūpinosi kiekvienu mano plaukeliu, kad net panorau įsivaizduoti, kas būtų, jei visai nebūčiau turėjusi šeimos. Kai kreipiausi į tave, buvau išties palūžusi. Dėl skyrybų, bet... Galimas reikalas, jos ir įvyko dėl mano lepumo. Supranti, pamačiau tave... Ir užsigeidžiau. Nė nežinau, tiesą pasakius, kodėl. Tiesiog užsigeidžiau. Ir pasidaviau šitam žaidimui. Norėjau, kad manimi domėtumeis, pastebėjau, kad būtent taip žaisdama galiu tai pasiekti. Nepyk, Vali... Mano gimtadienis birželio penktą, – Julija žiūrėjo į jį užuojautos ir švelnumo kupinomis akimis. O Valerijono žvilgsnis buvo suakmenėjęs.

– Ak, Vali... Gyvenimas iš tiesų labai paprastas... Daug paprastesnis nei tau atrodo, – meiliai tarė Julija, šypsodamasi ir žvelgdama jam tiesiai į akis.


 

Skaitytojų vertinimai


68595. redrum :-( 2011-06-07 17:34
Nagi prastai. Labai prastai :(

68623. idomu2011-06-08 04:46
Pirmi du sakiniai - labai geri... Cool... Taip rašanti moteris jau šį tą gali...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:23:45 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba