Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-03 nr. 3334

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GYTIS NORVILAS.
išdidinimai
28
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Pavasaris Tolminkiemyje
8
• IEVA GUDMONAITĖ.
Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį
1

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ laureatai ir prizininkai
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Didelis, mažas, mažesnis*
4

POKALBIAI 
• PAULIŲ GARBAČIAUSKĄ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai
10
• PRANAS VISVYDAS.
Nuotykingai rimta sidabro poezija
• VIRGINIJUS GUSTAS.
Kasdienis pamąstymas medituojant bulvės metafiziką
23
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
„Naujasis Baltijos šokis ’11“ trimis pjūviais

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas
7

DAILĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Medijų meno dienos Kaune
3

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai
1

POEZIJA 
• RASA PEKARSKAITĖ5
 NIDA TIMINSKAITĖ1
• STEPAS EITMINAVIČIUS1

VERTIMAI 
• JERZY FICOWSKI.
Pelenų skaitymas
1

PROZA 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Penki
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Taika
28

SKELBIMAI 
• 2011 m. „Santaros-Šviesos“ renginių,
vyksiančių birželio 24-26 dienomis Alantoje,
programa
3
• Jaunieji rašytojai kviečiami burtis6

DE PROFUNDIS
„Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko. / Tačiau niekas aiškiai per juos persišviečia.“ Paulis Valéry
 
• JURIJUS DICHTIARAS.
Man įkando benamis
4
• ALBERTAS SKYRELIS

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!2
• KRISTINA STANČIENĖ.
Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Peizažas tapyboje:
nuo Antano Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pasiklydusi peizaže
1
• EGLĖ DEAN.
„Unisex“ sagė: lyčių problematika ir kitos idėjos
2
• LUKAS DEVITA.
Meninis kompaktinių kasečių atgimimas
7
• Projektas „Menamos istorijos“ tęsiasi
• Justinui Vienožinskiui – 125
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

POEZIJA

NIDA TIMINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viktorijos Samarinaitės nuotrauka



          * * *


          šiandien skalbsiu savo gyvenimą –
          neįmanomą – juodą ir baltą,
          gerokai padėvėtą, nutrintą,
          seniai užmirštą, užkištą
          tolimiausiam spintos kamputy, –
          skalbsiu ypač gerais milteliais,
          kad neišsitampytų ligi XL dydžio
          ir neišbluktų
          tos gyvenimo spalvos ir atspalviai,
          skalbsiu ilgai, –
          daug muilo burbulų,
          vaivorykštinių, spalvotų,
          pakliuvę kam nors
          į jų akiratį,
          grauš akis,
          sukels svajones,
          pagarbią baimę,
          nesuprantamą ilgesį –
          to būto nebūto muilo,
          to keisto buvimo
          tarp nebūties ir būties,
          to muile ištirpusio
          neįmanomo mano gyvenimo,
          kuriame tiek mažai būta manęs,
          ir tiek daug –

          prisegsiu jį tvirtai
          prie savęs
          skalbinių segtukais,
          kad nenupūstų koks (netyčia)
          atklydęs Avilonas.



          Iš gyvenimo tirščių pabursiu...


          gyvenimo tirščiai
          krinta į mano nuvargusį kūną –
          nugrotą išsiderinusį pianiną, –
          užpildo visas jo ertmes,
          lako raukšles, odos poras,
          negrabiai užgaudami stygas, svajones,
          nepalikdami jokios erdvės ir vilties
          vaizduotei, gerumui, ilgesiui,
          atodūsiams, baimei,
          trims mažoms žuvelėms,
          dar neištartam žodžiui,
          senai dvikapeikei monetai,
          bet kokiam jausmui,
          tik dolce la vita prabėga pro šalį,
          neliesdamas žemės pirštų galais, –
          nesibaigiantis, kaip užleistas
          slogutis – slogiai estetiškas,
          šaltas, triuškinantis
          gyvenimo tirščių grožis
          pribloškia
          stulbinančiai tobulu
          savo familiarumu, tankiu,
          intensyvumu, konsistencija –
          neįveikiama banalybe –
          už kurios nenugalimo tirštumo
          iš esmės
          nebėra
          Nieko.



          Amžinoji Roma


          kur marmuras kužda sakmes –
          dūlantis akmuo – amžino miesto knyga –
          skaityk Panteono ženklus –
          miršta net cezariai,
          apšlakstę krauju Koliziejaus plytas –
          kraujo čia būta daug.
          kaip, beje, ir linksmybių.
          pakelk akis į sparnuotosios deivės vežimą –
          amžinas marmuras,
          amžina nebyli jo kalba,
          amžinasis tvanas San Pietro
          fontanuose,
          amžinai skeldintis grindinio
          laikas
          jis nuneš praeitin –
          į lopšį ar užmarštį –
          į liūdnos, iškankintos didybės ilgesį,
          pajusk marmuro vėsų alsavimą,
          kad vėl čia sugrįžtum,
          kad liktum čia amžinai –
          primavera.



          * * *


          vakar,
          kai gydžiau savo sužeistą sielą
          atėjo katė iš kiemo,
          kur karaliauja septynios alkanos katės.

          ta, kur šildosi
          ant seno surūdijusio „moskvičiaus“ kapoto,
          tingiai rąžosi, išleidžia aštrius nagučius –
          murkia dėl žiaurios būties ir vienatvės.

          sustojo,
          pažiūrėjo savo fosforinėm akim,
          tingiai grybštelėjo maža letenėle man už kojos –
          atseit, ne laukinė – pažaisk su manim.

          ko norėtum –
          pažaisti – pažeisti – sužaisti – sužeisti,
          o gal šiaip – nuvyti mirtiną nuobodulį, rutiną,
          amžiną alkį, akių šviesą, automobilių žibintus,

          įvairiausias mintis,
          metafiziką, triukšmą, vis prasibraunantį
          ligi tavo membranos, chaotišką juoką,
          jau nebeturint iš ko juoktis, vardan ko ir kodėl –

          šiepia dantis katė –
          vis bando šypsotis – prastai išeina
          tokia panaši į seną lapinę kepurę,
          vis dar svajoja būt pantera.


 

Skaitytojų vertinimai


68593. Dovis2011-06-07 15:06
suzavejo. Is gyvenimo tirsciu pabursiu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:23:42 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba