Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-03 nr. 3334

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GYTIS NORVILAS.
išdidinimai
28
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Pavasaris Tolminkiemyje
8
• IEVA GUDMONAITĖ.
Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį
1

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ laureatai ir prizininkai
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Didelis, mažas, mažesnis*
4

POKALBIAI 
• PAULIŲ GARBAČIAUSKĄ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai
10
• PRANAS VISVYDAS.
Nuotykingai rimta sidabro poezija
• VIRGINIJUS GUSTAS.
Kasdienis pamąstymas medituojant bulvės metafiziką
23
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
„Naujasis Baltijos šokis ’11“ trimis pjūviais

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas
7

DAILĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Medijų meno dienos Kaune
3

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai
1

POEZIJA 
• RASA PEKARSKAITĖ5
• NIDA TIMINSKAITĖ1
• STEPAS EITMINAVIČIUS1

VERTIMAI 
• JERZY FICOWSKI.
Pelenų skaitymas
1

PROZA 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Penki
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Taika
28

SKELBIMAI 
• 2011 m. „Santaros-Šviesos“ renginių,
vyksiančių birželio 24-26 dienomis Alantoje,
programa
3
• Jaunieji rašytojai kviečiami burtis6

DE PROFUNDIS
„Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko. / Tačiau niekas aiškiai per juos persišviečia.“ Paulis Valéry
 
• JURIJUS DICHTIARAS.
Man įkando benamis
4
• ALBERTAS SKYRELIS

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!2
 KRISTINA STANČIENĖ.
Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Peizažas tapyboje:
nuo Antano Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pasiklydusi peizaže
1
• EGLĖ DEAN.
„Unisex“ sagė: lyčių problematika ir kitos idėjos
2
• LUKAS DEVITA.
Meninis kompaktinių kasečių atgimimas
7
• Projektas „Menamos istorijos“ tęsiasi
• Justinui Vienožinskiui – 125
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vygantas Paukštė. Kojų ritmas
2011, drobė, aliejus

Vygantas Paukštė nuo neatmenamų laikų tapo žmones. O jo tapiniams įvairių kartų ir „kalibro“ dailės kritikų pastangomis surasti bene visi įmanomi epitetai. Apdainuotas V. Paukštės paveikslų mitiškumas, ironiškas hedonistinis pasaulėvaizdis. Taip pat jo paveiksluose esą nuolat dalyvaujantys Vyras ir Moteris: tai gražiai draugaujantys, tai sunerimę ar dėl kažko besirungiantys. Ir, žinoma, gamtos ir tų žmonių (protingiau kalbant – natūros ir kultūros) dialogai. Tačiau ar tikrai žvelgdami į V. Paukštės paveikslus turime reikalą būtent su žmonėmis?

Žinia, šios būtybės tikrai antropomorfiškos – turi galvą, rankas, kojas, liemenį, prie kurio ištįsusios galūnės laikosi kažkaip prisitvirtinusios. Ir veikia jos panašiai į mus – bėga, stovi, šnekučiuojasi ar tiesiog tinginiauja. Betgi kokios jos nesolidžios! Ilgos, laibos, dekadentiškai išsirietusios, susisukusios, o kartais net persišviečiančios, paveiksle nužymėtos vien plonytėmis linijomis... Neretai per kurio nors V. Paukštės veikėjo profilį gali stebeilyti į tolimą peizažą. O kartais atrodo, kad pastarasis, t.y. gamta, yra kur kas svarbesnė ir galingesnė jėga nei tas plonytis, suglebęs žmogelis. Visgi jis dažniausiai stengiasi kaip nors reikšmingai būti, veikti ką nors svarbaus ir matomo (naujosiose tapytojo drobėse tas sutvėrimas mokosi šokti, keliauja į svečius, dailiai žaidžia su būreliu į save panašių, ritmingai makaluodamas kojomis). Na, bent jau įsilieti į peizažo linijas ir ritmus taip, kad laikytume jį natūralia gamtos dalimi. Tačiau kodėl turėtume? Juk už to sutvėrimo nugaros plytintys „paukštiški“ peizažai visai neatrodo kvaili ar juokingi: nei energingai nutepti debesys, nei miško juosta, nei ryškiomis spalvomis žioruojančios pievos ar padūmavę horizonto toliai. Tad ko čia prireikė tam žmogui(-ėms), ką ir kodėl jis(-ie) čia veikia?

Seniai mąsčiau, kaip tiksliausiai reikėtų vadinti antropomorfišką V. Paukštės paveikslų būtybę. Gal tai žmogysta, galbūt – žmogelis ar žmogėnas... Atrodytų, visi pavadinimai beveik tinka. Tačiau ne visai… Štai „žmogelis“ skamba kiek paniekinamai, menkinamai. Žmogysta norisi vadinti nedailų ir, žinoma, bjauraus būdo žmogų. O štai žodžio „žmogėnas“ skambesys, bent jau mano vaizduotėje, iškart piešia taip pat visapusiškai nemalonios, atgrasios būtybės paveikslą. Kaži kodėl vaizduojuos, kad „žmogėnas“ būtinai turi būti ne tik piktavalis (na, tiek to, gal tik tinginys ar nevala), bet būtinai kresnas, gal net storas ar nutukęs… Iškalbingas angliškas žodžio „žmogėnas“ vertinys – „subman“. Suprask – subžmogus, tarsi subkultūra. „Netaisyklingas“, neįsipaišąs į visuotinai priimtas normas, „šalutinis“. Tačiau kūno sudėjimu su V. Paukštės vaizduojamaisiais mano personažas nelabai sutampa. Anie, nors tikrai nepanėši į antikinius kurosus ir koras, dafnes ir apolonus, nesipuikuoja „graikišku“ profiliu (atvirkščiai – vaizduojami profiliu, jie demonstruoja aiškiai per ilgas nosis, kartais – nusklembtus smakrus ar atvėpusias lūpas), bet vis dėlto yra lieknos, gal net ne visai materialios substancijos. Jos gležnos, kartais perdėm. Tačiau nebjaurios. Moteris V. Paukštės paveiksluose manieringai persmaugtu liemeniu, o Vyras – ištįsusiu, tačiau veržliu ar net savotiškai atletišku kūnu, tarsi „paveldėtu“ iš transcendentinių A. Giacometti skulptūrų ar pirmykščių Afrikos tautelių meno. Užtat jie, kitaip, nei sugestijuoja minėtieji epitetai, visai „nepiktybiški“ – peizažuose elgiasi gana ramiai ir draugiškai, nieko neniokoja ir nelaužo. Atstovaudami „kultūrai“, „natūros“ jie nė kiek neskriaudžia ar net nori pataikūniškai prie jos prisišlieti.

iliustracija
Vygantas Paukštė. Netikėtas susitikimas
2010, drobė, aliejus

Dvejojau ir taikiau jiems vardus tol, kol kažkada išgirdau paties autoriaus nukaltą žodelytį. „Žmogai“, – kartą pasakė V. Paukštė. Nebežinau, ar apie savo tapybą... Greičiausiai ne. Tačiau kaip jai tas tinka! Žmogas, man regis, ir yra tas tarpinis subjektas tarp minėtųjų žmogelio, žmogystos ir žmogėno. Gana ramaus elgesio, taikus, kartu kiek apgailėtinas, silpnokas, ištežęs.

Išsiaiškinus V. Paukštės herojaus būdą, atradus jam tinkamo fonetinio ir prasminio skambesio pavadinimą, būtina užbaigti tyrimą dėl jo paskirties ir veikimo. Siūlyčiau pamiršti stereo¬tipines dailininko veikėjų reikšmes (kultūros pasaulio atstovų gamtiškoje terpėje, mitinių būtybių etc.) ir prisiminti, kaip kartais jaučiamės kasdienybėje, banaliose, iki kaulų smegenų paprastose situacijose. Kai, pavyzdžiui, kažko laukiame. Arba puošiamės, ar norime dailiai sušokti. Ir nusiviliame... Kažko sulaukti taip ir nepavyksta, o sušokame negrabiai... Kiti pamatę juokiasi, apkalba. Tapytojas savo juokingiems žmogams visa tai kilniai atleidžia, suliedamas jų siluetus su medžiais ir pievomis, dangumi ir vandenimis... Štai čia vėl priartėjame prie įprastų V. Paukštės kūrybos vertinimų. Tačiau manyčiau, kad „ribinis“ gamtos ir žmogaus koegzistavimas jo kūriniuose taip pat skirtas pastarojo, taigi, ir mūsų visų būties palengvinimui. Tiesiog, kad žvelgtume į ją nelabai rimtai, o gal net ir visai „atsipūtę“, neieškodami gilių egzistencinių prasmių, „amžinųjų“ vertybių.

Natūralumas ar net paprastumas šio menininko paveiksluose, žinoma, yra kiek egzaltuotas. Tačiau kodėl gi jausmingai ir teatrališkai nekilstelėjus kojos, kaip kad daro naujausieji V. Paukštės žmogai, užuot sušokus „kaip reikiant“? Arba prigulti ne lovoje, o tiesiog pievoje, ant raudonos pagalvės, ir miegoti. O gal dėtis mirusiu, lyg antrinant graudžiai ištarmei „užmigo amžinu miegu“... Iš tikrųjų žmogas iš šio paveikslo („Gulintis ant raudonos“, 2010) ramiai ilsisi. Taip, kaip per amžius dunkso kalnas, žaliuoja pieva, teka upė, stiebiasi miškas, auga medis... O ar nenuostabu pažaisti slėpynių, užuot kūrus rinkos strategijas, mezgus viešųjų ryšių voratinklius, siekiant visai kito žaidimo, su savomis taisyklėmis, gudrumu ir įžvalgumu įveikiant varžovus...

Sakysite, V. Paukštė nesikeičia. Vėl tapo ir tapo tuos savo žmogus. Tai kas, kad ne tik gamtoje, bet ir interjere (tokių kompozicijų naujausioje tapytojo parodoje „Lietuvos aido“ galerijoje aptikau bent keletą). Tačiau juk situacijų, kai norisi jaustis ne žmogumi, o žmogu, t.y. veikti ne protingai ir racionaliai, o kvailioti, naiviai ir vaikiškai atvirauti, stebėtis, džiaugtis, gyva galybė... Todėl darau prielaidą, kad Vyganto Paukštės tapyba vis dar tebejaudina, kelia šypsnį. Juk smagu, kai, nerūpestingų žmogų vedamas, gali pasisvečiuoti pas žiogą, oriai sušokti pievoje, taip, kaip moki... Ar kartu su jais paprasčiausiai tįsoti palaimingoje žalumoje, nė kiek nesijaudindamas dėl to, kas buvo vakar ir kas laukia ryt...


 

Skaitytojų vertinimai


68620. aistė2011-06-07 23:07
Konkrečiai ši parodą jokio šypsnio nesukėlė. Nuovargis apėmęs - tie patys motyvai ir tiek.

68624. Tomas2011-06-08 10:05
vaikai, jei reik "naujoviu", "nuovargi" prablaskyt - pabludykit po interneta, ar TV paziurekit, laikrascius paskaitykit. man rods, nei Paukstei, nei tam paciam Saukai, pavyzdziui, visai nereikia KEISTIS. bent jau man nenusibodo!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:23:41 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba