Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-21 nr. 2904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ridas Viskauskas.
IŠŠŪKIAI NEŽINIAI?
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KRITIKO MIRTIS
• Vladas Braziūnas.
KURSAS Į RYTUS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS3
• LRS

MUZIKA 
• Aušra Listavičiūtė.
TARP AKADEMINĖS IR IMPROVIZACINĖS MUZIKOS
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDEDA KRISTUPO VASARA
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NORĖJĘS SUGRĮŽTI DIONISAS
• Sigita Naikelytė.
STASIO PALIULIO GYVENIMAS IR DARBAI
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KEISTAS MIEGAS, KEISTOS ŠIRDYS
• SIDABRO NĖRINIŲ ATŠVAITAI TELŠIUOSE: BAKALAURO DIPLOMAI2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
TORŪNĖS KONTAKTAI
1
• Daiva Šabasevičienė.
IŠVYKA Į FESTIVALĮ "EUROTHALIA"
• LAVIRUOJANT TARP INTERESŲ

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS
1

POEZIJA 
• VYTURYS JARUTIS

PROZA 
• Benediktas Januševičius.
VAKARĖLIS

KNYGOS 
 Liudas Giraitis.
DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"
• Eugenijus Ignatavičius.
NEMIRTINGUMO ILGESYS
1
• NAUJOS KNYGOS
• SPAUDOS KONFERENCIJA FRANKFURTE

KRONIKA 
• Rimvydas Stankevičius.
IN MEMORIAM FILOLOGIJOS BERŽUI
4
• Skirmantas Valiulis.
TARKOVSKIO ILGESYS
2
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

IN MEMORIAM 
• IŠTIKIMASIS PLUNKSNOS RITERIS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TRIJŲ "S" PROBLEMA
3

KNYGOS

DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"

Lietuviškas natūralizmas: tarp Niujorko, Fudzijamos ir "kralikų"

Liudas Giraitis

[skaityti komentarus]

Rašydamas knygą autorius visada kryžkelėje. Neaišku, kuriuo keliu jis pasuks: šunkeliu (garantuota girtuoklystė, nelaimė šeimai, sveikatos praradimas) ar autostrada (teatrai, gastrolės užsienyje, pro langus mirgantys vaizdai ir gražios moterys automobiliuose, palaiminga šlovė ir nuovargis namuose), keliu, kuriuo visi vaikščioja (garantuotas populiarumas), ar keliu, kuriuo ir karalius vaikšto vienas (garantuotas susidomėjimas ir smalsumas), ar poeto keliu, kuris dažniausias nematomas ir nepastebimas.

Net kritikai, patogiai įsikūrę literatūriniuose sluoksniuose, nenori nežinomais takais vaikščioti ir aplinką keisti, o tuo labiau - literatūrines pažiūras ir principus. Atsižvelgiant į praktišką lietuvių gyvenimo būdą, kūrybą šiuo metu reikėtų nagrinėti ne kaip meninį, bet kaip socialinį ir psichologinį reiškinį, tam tikrų žmonių grupių praktinę veiklą ir bendravimo būdą. Nors pats knygos ar spektaklio pasirodymas sukelia reklaminį ažiotažą ir nemažai įdomių minčių, o skaitytojas knygą nuperka, tai dar nereiškia, kad jis turi pulti lietuviškas knygas skaityti. Juk net arklys drumsto vandens negeria, kodėl turėtų žmogus? Jokiu būdu. Tekstų meninei vertei tapus atgyvena, knygų turinys neaktualus, knygų skaitymo fenomeną šiuo metu pakeičia kiti veiksniai. Kai knygynai lūžta nuo leidinių, reklama yra svarbesnė, pelningesnė ir įdomesnė už produktą, svarbiausiu uždaviniu tampa ne knygų skaitymas ir rašymas, bet autoriaus pristatymas, sukiojimas viešumoje, jo statuso, atstojančio kūrybą, įtvirtinimas. Tam yra du seni patikimi būdai: pritaikant seną šabloną, pateikti vartotojams jį kaip "gerą" prekę - aktorius, manekenas įžymybė, Al Pacino, gražuolė Sandra; arba, priešingai, pavaizduoti jį kaip tipišką "bloguolį" - kaip Šustauską, Veselką, neišauklėtą genijų rašytoją, duodantį "geruoliams" į galvą. Šie abu gerai žinomi, vienas kito verti, seni archetipai padeda visuomenei spręsti savo identifikacijos ("tapimo kažkuo") problemą, ją supaprastindami. Lietuvoje per dešimtmetį jie daug stipriau paveikė gyvenimo būdą nei McDonaldai ar kokakola. Su apgailestavimu ir įžūlia provokacija galima konstatuoti, kad šalyje šiuo metu rašytinio žodžio meniškumo, kokybės ir kūrybos, kaip reiškinio, kriterijai beveik išnykę.

Formuojantis naujai meno industrijai reikia kuo skubiau paruošti naujos rūšies kritikų, naujoviškai žvelgiančių į pasikeitusią situaciją. Atidesnis skaitytojas pastebės, kad aš pats labai arogantiškai ir įžūliai, be leidimo kuriu naujos recenzijos pavyzdį - produktą. Tai jokiu būdu ne klasikinė recenzija "apie meną", tai iššūkis, provokacija, kuri padės Šimoniui išlikti ir plūduriuoti viešumoje. Žinant, kad Vakarų postmodernizmas numarino "autorių", o lietuviškame merdi "kūryba", nesvarbu, ar aš būsiu labai pozityvus ir sakysiu, kad Šimonis - genijus, ar sutrinsiu jį į miltus: abu būdai vienodai geri. Postmodernistinėje Lietuvoje pats autorius, jo poelgiai, veiksmai, ekscentriški samprotavimai apie "dinozaurėjančias" Angliją, Prancūziją, Vokietiją, "paukščius", "peles" ir "šiukšles", Dievą ir globalizuotą Europą jau yra kūryba, gyvas performansas. Klasika tapo autorių gebėjimas tiesmukai darviniškai spręsti istorines žmogaus ir evoliucijos problemas, nesukant galvos dėl trūkstamų mintijimo grandžių. Niekas net nepastebėjo, kaip meno objektu tapo pats autorius, jo judesiai, emocijos ir rodymosi visuomenei būdai. Vienintelis dalykas, kurio iš kritikų pageidaujama, - kuo ilgiau išlaikyti autorių dėmesio centre, rodyti jį (šiuo atveju Šimonį) keisčiausiose situacijose, reklamuoti kaip mersedesą, Levy džinsus ir "Švyturio" alų seksualiu, agresyviu būdu, o mūsų krašte dar ir su tam tikra vulgarumo, neklystamumo ir vežikiško humoro doze. Todėl nesitikėkite, kad šis tekstas bus apie Šimonį, tai - antrinė kūryba, situacijos animavimas ir išvertimas į žmonių kalbą, nesiremiant tradicine matrica, o kad neužgautume autoriaus, iš anksto pasakykime, kad tai reklama.

Ši nuobodi filosofinė įžanga jus nuvargino, o gal net įžeidė, todėl laikas pereiti prie žemiškesnių tonų.

Gavęs Dariaus Šimonio knygą "Rykštė", skaitytojas atsiduria kryžkelėje. Kaip gerame detektyve jis mėgaujasi spėliojimais, kurį kelią pasirinks autorius. Daug profesionalių poetų žavėjosi "Rykšte" ir parašė gerų atsiliepimų. Bet pašaliečiui gali atrodyti kitaip, eiliniam jautriam skaitytojui ir moterims feministėms, kurias palaikau (moteris reikia mylėti, o ne mušti!), užgaulus rykštės įvaizdis gali nepatikti, kilti noras kirsti atgal. Čia iškyla kritikos, kaip visuomenės taikytojos, reikšmė. Tiesiai pareikšiu kontroversišką mintį: kritika reikšmingesnė, įdomesnė ir naudingesnė už šiuolaikinę poeziją! Ji sustiprina, paguodžia skaitytoją, kai nuo poezijos darosi bloga, griežtai pareiškia, kad net ir pačiame blogiausiame tekste slypi daug įdomių paslapčių, paaiškina, kad poezija, kaip ir kiekvienas šiuolaikinis vaistas, malonumas ar svaigalas, jo padauginus sukelia alergiją, nuo jo išmuša veidą dėmės, galima pulti į depresiją ir net numirti. Todėl nediskutuosime šios knygos blogumo, o pamėginsime įspėti jos mįslę.

Kryžkelė, kaip jūs visi gerai žinote, susideda iš keturių kelių arba scenarijų. Jeigu autorius ten atsidūrė su rykšte, pamėginkime įspėti, kuriuo keliu jis nueis.

Pirmas scenarijus. Auklėjamasis, tėviškasis, draudžiamasis. Darius Šimonis, pavyzdingas tėvas, atkreipia žvilgsnį į visuomenės, šeimos bei literatūrinės draugijos negeroves ir paėmęs rykštę skaudžiai išplaka kaltininkus. Tai labai pilietiška pozicija, labai fiziška, daugelyje šalių uždrausta, nes kūnas ten gerbiamas - tai kito žmogaus autonomija. Šis būdas paveikus, kovojant su nusikaltėliais. Buvau sutikęs poetą, kuris dirbo kalėjimo prižiūrėtoju, jis man padarė įspūdį savo ūgiu, gera laikysena ir stabiliomis emocijomis.

Dvasiškasis scenarijus. Darius Šimonis, apimtas religinių jausmų, plaka pats save ir atgailauja už nuodėmes, kurias padarė, pliekdamas rykšte kitus, be kita ko, net literatūros klasikus (rinkinyje atgailos ciklo neradau). Darius Šimonis primena, kad žemėje nėra jokios laisvės, kad obuolys visada krenta žemyn, o ne į dangų. Taip ir žmogus, jeigu jis nesistiebia į dangų, krenta žemyn, ir už užimtą obuolio vietą iš jo bus pareikalauta atsiskaityti. Skaudžiai baudžia aukščiausias teisingumas, baisiau už rykštę tas sąžinės graužimas. Šimonis perspėja visus, ir poetus, kad gyventi ir rašyti reikia teisingai. O jei ne, tai gaus virš galvos pakibusio rimbo. Daug kas iš mūsų dar prisimena "gyvenimo po rykšte" laikus, kai jos turėtojai skaudžiau nei "Rykštė" baudė. Šis scenarijus gali būti ne tik religinis, bet ir politinis - patriotinis. Jį paryškina ir viršelyje nupiešta visa reginti akis.

Trečias scenarijus. Hedonistinis - seksualinis. Darius Šimonis mėgaujasi mazochistiniu seksu, aprašo saldžius, švelnius ir skaudžius plakimus bei kankinimus, sekso monstrus vyrus ir moteris ir, pasiėmęs mikrofoną, dainuoja dainą "Blue Velvet" iš Davido Lyncho kino filmo, kurį aš labai mėgstu. Tai būtų aukštas lygis, pamanau, jeigu Šimoniui šitai pavyktų.

Ketvirtas scenarijus. Etnografiškasis - taikusis. Žąsiaganis Šimonis su rykšte rankoje keliauja per Lietuvą, gaivina neoetnografinę tautosaką, tampa naujuoju Liudu Gira, poetiškai sugrąžina visus prie tautos šerdies, atmesdamas vis ryškiau prasiveržiantį kairįjį nacionalizmą ir antieuropeizmą. Kryptis be galo vaisinga, gaji visame pasaulyje, populiari ir mėgstama. Tai galėtų būti tiek country ("kaimiškoji") poezija, tiek populiarus vaidinimų - komedijos - žanras, šiuo metu užgrobtas politikų bei visokių kalbėtojų ir grafomaniškai išniekintas. Visai nieko - pamanau, nes ir man ta daina "dul dul dul dul dūdelė" patinka, jeigu jos retai klausausi, poezija visada turi šiek tiek nostalgijos ir skaitoma retai. Atlikimo retumas šiai knygai garantuotas, tačiau, turėdamas tokią muzikalią pavardę, Šimonis vien dėl jos gali tikėtis greito pasisekimo, būti priimtas į Rašytojų sąjungą, tapti jos nugarkauliu ar šulu, gauti Valstybinę ir Poezijos pavasario premijas. Vieni pamanys, kad jis paveikslus tapė, kiti - kad iš Aukštujų Šimonių giminės, tęsia jų likimą, tad ranka neišvengiamai pakils ir užkabins poetui laurų vainiką. (Pagalvokite, kokioje situacijoje per savo pavardę atsidūrė vienas geriausių mūsų literatūrologų Vytautas Kubilius. Jis iki gyvenimo galo rašys ir rašys originalias knygas, ir niekas jam Valstybinės premijos neduos, nei Rašytojų sąjunga tas knygas išleis. Štai kaip veikia meno sociumo dėsniai; stebėkite, kaip pasireiškia reklama ir rinkodara.)

Jeigu skaitytojas atidžiau panagrinėtų minėtus keturis scenarijus, remdamasis fizikos ir semiotikos žiniomis, jis nustatytų jų tarpusavio ryšius, suvoktų, kodėl Žąsiaganis Šimonis jaučia didelę trauką prie Hedonisto Šimonio ir juo žavisi (meilės ir neapykantos jungtis), bet būti abiem negali ir nenori (meilė išnyktų). O praktiškasis Tėvas Šimonis pamąsto apie atgailą ir dvasinius dalykus, ir tuomet išnyra dvasingas Vienuolio Šimonio veidas. Mes nustatysime tik pagrindinį scenarijų, skaitytojas gali pats paanalizuoti tris likusius paslėptus Šimonio veidus, suvokti jų poreikius ir troškimus. Tokia psichopoetinė analizė peržengia šio teksto ribas, - tai disertacijos tema, ir net pats Šimonis jums smulkiau nepaaiškins. Norim ar nenorim, taip yra, fizikos ir semiotikos dėsniai tai patvirtina.

Nėra abejonės, kad visos Šimonio knygos kryptys teisingos, visi scenarijai verti dėmesio. Jau po Šimonio knygos pirmo pavartymo patyręs nemažai estetinio malonumo ir sužavėtas fotografija, nusprendžiau, kad knyga kažko verta, kad autorius tik netiesioginiu būdu šliejasi prie "profus" ir "svetimus" pakeitusios Šiukšlių ir Mėsos generacijos, iškreiptu būdu reaguojančios į iškreiptą gyvenimą.

Iš pradžių pamėginkime atspėti, kuriuo keliu pasuks Darius Šimonis? Ar Darius Šimonis atgailauja? Knygoje nė ženklo. Be abejo, jis neina išpažinties. Jis nepaskiria klasikui atgailos ciklo, neprisipažįsta to, ką padaręs.

Ar Darius Šimonis auklėja? Knygoje galima rasti baužiamųjų elementų ("Niujorkas prakeiktas Niujorkas". 59). Anotacija sako, kad knyga - tai "rykštė sustabarėjimui".

Jis - lyrinis, gyvas, sveiko būdo, kruta, juda, pukši, kartais kalba nesuvokiama naujoviška kalba, neširsta ant viso svieto, jo viduj kunkuliuoja poetiniai jausmai. Netrukus varžantis lukštas trūks, ir mes turėsime naują jauną autorių, stovintį atskirai arba papildžiusį naujosios buities gvardiją, kalbančią "negražiai" ir kvepiančią "neskaniai", bet kažkodėl tokią mielą lietuviškoje meno padangėje.

Ar Darius Šimonis mini seksą? Gaila, radau tik kelis žodžius, bet meilei knygoje skiriamas deramas dėmesys, yra žiaurių pasažų (teatleidžia man autorius, reklama yra reklama, praviros kelnės Lietuvoje dabar paskutinis mados klyksmas, antraip kas tą jo knygą skaitys), pacituosiu:

Nuoga merga pasivaideno (52),

Gležnas pavasario spurgeli (53),

Ko Jurga guli užversta palaidinuke? (40),

Lenda garas iš … (37).

Brrr… autorius čia niekuo dėtas, žiauri mano manipuliacija, beveik kaip liepsnos iš burnos Saukos paveiksle ant Parulskio knygos, bet reklamai tiks. Apie meilę rašoma ir daugiau, pavyzdžiui, lietuviška meilė: "labanakt mažyte" (57); Niujorko meilė: "išsimaudė po dušu, pačiulpė, pasiėmė "Rolexą" ir išėjo" (59); arba vėl "lietuviška" meilė: "suknele suglamžyta" (162) ir kančios: "sukultos širdies formelės, skystis liūdesio ištryškęs" (178), net apie "kralikų" meilę Giedraičių kumetyne rasime informacijos: "kralikai visur po du susirakinę" (72).

Jeigu knyga būtų ne apie meilę, tai lieka dar viena galimybė. Knyga tuomet išimtinai parašyta, - galite atspėti patys apie ką - apie postmodernistinį, postrealistinį XXI amžiaus Lietuvos neodada kaimą ir jauno vyro gyvenimą jame ("Eilės, sklindančios iš kojinių", 149, "rasa iškrito degtine", 152). Ką mes žinome apie Lietuvos kaimą? Daug poetų apie tai rašė, bet Šimonis netikėtai prabilo aiškia modernia kalba ("Herr Donner - ne karvė", 107, "mozaikos iš czyje hieroglifų", 99, "mano katytės… šiąnakt vienišos ir alkanos", 136), kuri pasaulyje gerai žinoma ir nėra nauja. Daug neaiškiau rašė austrų poetas Jandlas, suskaidyti kalbą į garsus mėgino amerikiečių kompozitorius Cage`as, nors klausytojai po dešimties minučių pradėdavo trypčioti, prunkščioti, iš pasipiktinimo spygauti. Panašiai nutiko Sigitui Gedai, kai jis prieš Atgimimą Katedroje skaitė modernius tekstus. Tai rizikingas metodas, labai savotiškas, reikalaujantis didelio meistriškumo. Gedos vos nenušvilpė, jį išgelbėjo tai, kad renginys vyko Katedroje. Šį metodą dabar plačiai naudoja žurnalistai bei politikai, kitų autorių bandiniai į viešumą nepatenka. Tai intonacijos, balso išbandymas, reikalingas ne tik operos artistams, bet ir poetams, rašytojams bei politikams, kurių pratimai kartais būna labai skausmingi ir ilgi. Šimoniui ši naujovė negresia, neaiškumo ir kalbos neišmanymo jam neprikiši, į ją sutelpa visas globalizuoto pasaulio šiupinys.

Tradicinė kaimo poezija (pvz., mano paties) daug realesnė ir konkretesnė. Vlado Braziūno fonetinė poezija įdomi savo sunkiai ištariamų priebalsių grūstimi, Dabrišius rašė apie arklius, stipriai ir moderniai kitados pasirodė Tysliava. Jų kūryboje ir Vladimiro Majakovskio laikysenoje aš regiu rudimentiškų Dariaus Šimonio poezijos bruožų. Aš manau ir džiaugiuosi, kad Šimonis pasuko antruoju, dvasingo vienuolio - poeto, keliu, knyga paskaitoma, ir skaitytojas susiras ten daugybę pavyzdžių.

Knygos - tarsi piramidės, kalnai ar lygumos. Ant piramidės viršūnės lengva rasti gerą eilutę, nuo kalvos toli matyti ir praskaidrėja galva, lygumoje jauti, kad perskaitei knygą ir nieko neįvyko. Jūs patys pasirinkite, kuris variantas tinka Šimoniui. Aš nesakau, ar knyga gera, ar bloga. Šiais laikas galima greitai suklysti, nes literatūrinė padangė pasiūlo vis naujų profesijų: nuo svajoklių iki šiukšliavežių, darbo visiems užeks. Patys pagalvokite, kur Šimoniui vieta, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso, ar atsispirs pagundai įkišti galvą į populiarią šiukšlių dėžę, ar patrauks prie "naminukės", ar pasuks miegoti į klasikinę baltą poezijos lovą.

Paskaitykite knygą, pasukite galvą, pritaikykite savo įvaizdžius. Bendrą geros poezijos receptą rasti sunku, vieni mėgsta kalnus, į kuriuos lipti sunku, kiti - lygumas, kuriose galima smagiai čiuožti slidėmis. Kiekvienam savo. Lietuvoje kalnų nėra, bet kalnelis visada atsiras, lygumų - kiek tik nori. Ateityje kaip geografijoje turėsime literatūrinį žemėlapį, skaitytojui bus lengva susiorientuoti. Ir šiai knygai jame atsiras tinkamos vietos.

Būtų sudėtinga tvirtinti, kad ši knyga, kurią išleido Rašytojų sąjungos leidykla, užgožia visą lietuvių literatūrą, sumenkina leidėjų numylėtus topinius Kunčių ir Parulskį, palieka tarp autsaiderių gražųjį Jonyną ir racionalų vienuolišką Kajoką, nustelbia visada žavų Navaką ar vėjavaikiškai žaidžiantį Marčėną, o Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių ir Sigitą Gedą, kuris, man regis, yra vienintelis tikras dabartinis poetas modernistas, nuo šios dienos visi užmirš. Mano scenarijus šito nenumato, tačiau kas žino, juk visi keliai veda į Dangų arba (pasak Sigito Parulskio) į "PraHarą", o apie šios rūšies vieškelius aš nedrįstu kalbėti. Tik pastebėjau, kad literatūra, kaip ir politika, poliarizavosi į du esminius priešingus sluoksnius. Patys įsitikinkite, kaip balsuodami, pavartykite knygas, nesigailėsite, nesakysite, kad įpiršau. Aš nesiūlau jums skaityti dabartinę lietuvių literatūrą, tai ne vienintelis būdas ją pažinti. Uostykite, ragaukite, kvepinkite, laižykite ją, kaip kas išmanote. Kalbėkite apie Darių Šimonį, "Rykštę", skaitykite jo eilėraščius, kurkite savo žemiškus scenarijus, kurie taip nuostabiai atitinka mūsų asmeninę subjektyvią tikrovę, bet tik retkarčiais, kaip laimingas loterijos bilietas, - visuotinę.

Kam pavyks, nesvarbu, ką kritikų ir rašytojų cechas pasakys, tegul rašo gerą poeziją.

Šimonis - geras poetas, jo knyga, kaip ir asmenybė, nuoširdi, nesuskilusi, visiškai integruota, o tai literatūrinėje padangėje labai retas bruožas. Kad ir kiek Šimonio knygą aš girčiau, patiks ar nepatiks, pavartyti ją verta - jūsų asmeninės nuomonės suformavimas ne mažiau svarbus už Šimonio pastangas. Autorius rašo: "bet išlįs iš ausies elefantas ir pasakys jiems tiesą" (148). Aš jums ne "elefantas". O jeigu autorius sumanys jums už tai rykšte pliaukštelėti, pažiūrėkite jam tiesiai į akis ir pasakykite: "Šimoni, ką tu darai!"

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:22:41 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba