Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-21 nr. 2904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ridas Viskauskas.
IŠŠŪKIAI NEŽINIAI?
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KRITIKO MIRTIS
• Vladas Braziūnas.
KURSAS Į RYTUS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS3
• LRS

MUZIKA 
• Aušra Listavičiūtė.
TARP AKADEMINĖS IR IMPROVIZACINĖS MUZIKOS
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDEDA KRISTUPO VASARA
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NORĖJĘS SUGRĮŽTI DIONISAS
• Sigita Naikelytė.
STASIO PALIULIO GYVENIMAS IR DARBAI
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KEISTAS MIEGAS, KEISTOS ŠIRDYS
• SIDABRO NĖRINIŲ ATŠVAITAI TELŠIUOSE: BAKALAURO DIPLOMAI2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
TORŪNĖS KONTAKTAI
1
• Daiva Šabasevičienė.
IŠVYKA Į FESTIVALĮ "EUROTHALIA"
• LAVIRUOJANT TARP INTERESŲ

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS
1

POEZIJA 
• VYTURYS JARUTIS

PROZA 
• Benediktas Januševičius.
VAKARĖLIS

KNYGOS 
• Liudas Giraitis.
DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"
 Eugenijus Ignatavičius.
NEMIRTINGUMO ILGESYS
1
• NAUJOS KNYGOS
• SPAUDOS KONFERENCIJA FRANKFURTE

KRONIKA 
• Rimvydas Stankevičius.
IN MEMORIAM FILOLOGIJOS BERŽUI
4
• Skirmantas Valiulis.
TARKOVSKIO ILGESYS
2
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

IN MEMORIAM 
• IŠTIKIMASIS PLUNKSNOS RITERIS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TRIJŲ "S" PROBLEMA
3

KNYGOS

NEMIRTINGUMO ILGESYS

Eugenijus Ignatavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Artimo bičiulio iškilios sukakties proga Marcelis Proustas yra pasakęs optimistiškai nuteikiančius žodžius, kurie skamba maždaug taip: jūs įkopėte į aukštą viršūnę, nuo kurios taip toli matyti... Šviesų erdvės pojūtį ir atsivėrusių horizontų džiaugsmą šį pavasarį turėjo patirti ir dviejų mūzų - literatūros ir dailės - tarnas, apie trisdešimt knygų ir keleto pjesių autorius, vertėjas ir publicistas Romualdas Lankauskas, įkopęs į M.Prousto šlovinamą aukštumą. Tuo labiau kad į ją ateina ne su ištuštėjusiu kelionės krepšeliu, o su dviem naujais romanais, "Tyto albos" leidyklos išleistais viena knyga: "Išvyka prieš sutemas" ir "Padegėjas". Knyga išleista Kultūros ministerijai parėmus, viršeliui pritaikyta autoriaus spalvinga kompozicija "Žaidimai ant jūros kranto", dizainas ir viršelis - dailininkų Daumanto Každailio ir Ilonos Kukenytės.

Įvairiai žmonės pasitinka tas neišvengiamas laiko pakopas ir aukštumas, ypač jautrūs joms ir lengvai pažeidžiami meno kūrėjai. Daromos išvados, apibendrinimai, sprendimai. Mūsų sukaktuvininkas net keletą kartų tvirtino, jog nuo šiol nutrauksiąs savo kūrybinę veiklą, nes nesijaučia esąs tinkamai įvertintas ir suprastas. Apsispręsti - kiekvieno kūrėjo teisė, tačiau reikšmingo momento sukeltais emociniais išpuoliais sunku patikėti, ypač skaitant naujuosius romanus, kuriuose toli gražu nesijaučia autoriaus nuovargio, kūrybinių galių išsekimo ar naujų idėjų bei temų stygiaus. Nebent reiklesnis skaitytojas galėtų pasigesti gilesnio pluksnos arimo ir išsamesnio temų gvildenimo. Per didelis pasitikėjimas savimi ir žaidimas anksčiau surastais vis tais pačiais kauliukais ne visada lieka nepastebėtas. Tačiau abu romanai išsilaiko autoriaus anksčiau pasiektame lygmeny, o kai kuriais momentais net pranašesni už parašytus nepriklausomybės metais: "Tik aidas tarp girių" ar "Nė vienas nebuvo pagailėtas", net už apysakų rinkinį "Likimo zona". Autorius išvengia tematikos kartojimosi, ieškodamas atsinaujinimo neartuose gyvenimo dirvonuose, suranda ne tik naujų temų, bet ir įdomių, gyvenime atpažįstamų, bet literatūroje neviešėjusių veikėjų.

Įdomus ir netikėtas autoriaus atsigręžimas į daugelio literatų pamirštą žmogaus saulėlydžio šalį, pavadintą "Romantiškuoju šilu", - senelių globos namus romane "Išvyka prieš sutemas". Ne šiaip sau vienišų, vaikų išsižadėtų senelių, o išskirtinių - žymių ir turtingų, buvusių nomenklatūrininkų globos namus. Nors pats autorius šį romaną laiko pesimistiniu, net metaforiškas jo pavadinimas irgi skamba elegiškai, tačiau kūrinys turi daugiau absurdo ir grotesko elementų negu liūdesio. Tai improvizacinis, su autoironiška pašaipėle, bet rimtas pasakojimas apie savitremtį, "evakuaciją", bėgant nuo mūsų amžiaus "stichinės nelaimės" - butų kaitos ir motorizuoto jų perdarymo vajaus, kai poetas Ovidijus Varnelis dėl griaudėjančių mechanizmų anapus sienos negali prisėsti prie stalo ir susikaupti bent vienai eilutei, o jo nuo saldumynų vartojimo tunkanti, ne tiek pasiligojusi širdimi, kiek palepinta žmona, vertėja Aurelija tuo labiau nepakelia pragariško elektrinių pjūklų ir grąžtų kauksmo. Ką gi, tenka palikti namus, bėgti kaip nuo žemės drebėjimo ar trečio pasaulinio karo frontų, kur akys mato. Žinoma, nelaimė juokinga, ir ją traktuoti rimtai nedera. Daugelis vargų ir nepriteklių iškamuotų amžininkų šiuo atveju pasakytų: "Kad taip man tokią bėdą!"

Pagalbos ranką paduoda senas anų laikų pažįstamas, buvęs nomenklatūrininkas Jonas, įsitaisęs šiltoj "Šilo romantikos" globos namų direktoriaus kėdėje. Čia ir atsiveria naujasis kontinentas su buvusių jau beišeinančių gyvenimų nuotrupom, komiškom detalėm bei dramatiškom istorijom. Pirmu smuiku griežia naujųjų atvykėlių stalo bičiulė, buvusi žymi teatro madona Artistė, vienas šviesesnių spindulėlių šioje netenkančių atminties, "slankiojančių griaučių" karalystėje. Laikas ir pasikeitusios aplinkybės negailestingai už vieno stalo sodina "vilką ir ėriuką" - buvusį KGB pulkininką, pramintą Berija, su buvusiu partizanu ir politkaliniu Laisvūnu. Retkarčiais šmėsteli ir į Lietuvą grįžusio žymaus išeivijos rašytojo siluetas, talentingas, paskutines dienas gyvenantis dailininkas. Iš išorės - idiliška aplinka, visai neblogos buitinės sąlygos, o atmosfera - išskirtinė. Atsisveikinimo simfonijos motyvai nuolat tvyro ore, tačiau ir blėstant gyvenimo laužui tebevyksta "klasių kova", suvedinėjamos sąskaitos, skamba graudus juokas ir slopstantis, dirbtinis savęs guodimo optimizmas. Laisvūno ir Berijos konfliktas ne juokais pasiekia apogėjų - Laisvūną, mėgusį meškerioti, žūklavietėj randa paskendusį, ir dėl jo žūties įtariamas Berija. Nors rasti įtariamąjį imasi iniciatyvos ir pats herojus - poetas Ovidijus, mirties priežastis taip ir lieka paslaptis.

Pagrindinis herojus - Ovidijus Varnelis, atvykęs rašyti eilių ir atsidūręs labiau komiškoje negu dramatiškoje situacijoje (šmaikštus meilės nuotykis su blondine bufetininke), leidžia pamąstyti ir apie rimtus dalykus - žmogaus didybę ir menkumą, jo trapumą ir žmogaus susigalvotų vertybių absurdą mirties akivaizdoje. Ar jis persiris į anapus - amžinybės erdvę, ar kas nors skaitys jo sukurtas eiles po daugelio metų?

Bėgimas, ieškant amžinybės oazės, iš namų, nutilus kaimyno bute mašinų gausmui, žinoma, baigiasi grįžimu. Čia jau faktiškai galima būtų ir sustoti, intrigos spiralė lyg ir užsibaigia. Tačiau autoriui, pasirodo, per maža, apmaudas neišlietas iki galo. Jis iš naujo paleidžia pragaro mašinas kitame bute. Tad herojus, sėdęs į "pasitikėjimo nekeliantį Fordą", žmoną Aureliją apgyvendina pas jos draugę, o pats išdunda į pasiilgtą pajūrį ieškoti atvangos (ne pirmam kūriny R.Lankausko herojus vaduojasi pajūriu). To betrūksta - kelyje jaunas padauža, "Volkswagen Golf" vairuotojas, sukelia avarinę situaciją, ir mūsų Ovidijus atsiduria melioracijos griovyje...

Romane nemaža aprašomojo publicistinio elemento, lengvos autoironijos, kaip visada R.Lankausko kūrybai būdinga, trumpi dialogai, subtilūs, tapybiški gamtos vaizdai, raiškūs dangaus debesų bangavimai, gyvai ir taikliai pagauti audros, lietaus gaivinantys momentai. Per banalaus, žmonių sudarkyto pasaulio sienas prasimuša autoriaus begalinis vienišumas ir šviesaus rojaus lopinėlio, dvasinio prieglobsčio žemėje ilgėjimosi motyvai, nepakantumas esamai tvarkai ir žmonių silpnybėms. Tačiau, žavėdamasis lakoniška kūrinio forma, meistriškai paruoštu lengvai nuryjamu patiekalu, pradedi ilgėtis ašakų, druskos ir pipirų. Lengvas skrydis per gyvenimo dirvonus, per daug nesijaudinant ir nesigraužiant dėl visų bėdų, ištikusių vargo brolius žemės kemsynuose, ima dvelkti elegantiška vėsa ir nugludintų frazių šalteliu. Gaila, kad, palietus mažai gvildentus gyvenimo klodus, pasitenkinama tik jų viršutinio sluoksnio pakedenimu. Pro aptiktų veikėjų gyvenimus praeinama aukštai pakelta galva, nė nemėginant stabtelti ir jautriau, įdėmiau pažvelgti į jų patirtas dramas, vidinius prieštaravimus ar šiuo metu išgyvenamas dvasines kolizijas. Šiame romane tarsi pasitenkinama turisto pozicija, papasakojant apie atsitiktinai sutiktus žmones. Tai kūriniui teikia nuoširdumo, antra vertus, atsitiktinumai pabrėžia labiau publicistinį elementą. Be to, vienas kitas personažas jau lyg ir girdėtas iš pasakojimų, spaudos, nors ir pavadintas kitu vardu, nesunkiai atpažįstamas, naujai neinterpretuojamas.

Pirmajame romane pateikiama dinamiška vieno plano įspūdžių kaita, jaučiamas fragmentiškumas, atsitiktinių personažų epizodinė gausa, gyvenimo kasdieniški reiškiniai tarsi prateka savaime, be išankstinės įdomesnės intrigos, tuo tarpu antrasis romanas - "Padegėjas" - galėtų pretenduoti į vieną formos ir turinio atžvilgiu stipriausiai suręstų R.Lankausko romanų. Autorius jaučia šiandieninio skaitytojo poreikius, tačiau nepataikauja jam - nesileidžia į pigias meilės istorijas, apnuogintą erotiką ar banalų intriguojantį detektyvą (išsilaikydamas prideramam lygmeny, pateikia šiuolaikinį, netikėtą romaną su visais atributais ir detektyvo elementais), rasime jame meistriškai įslaptintos intrigos, nesuvaldomų ir nepaklūstančių protui aistrų šėlsmo, gundančios erotikos ir didelės visų mūsų geidžiamos laimės bei kūno džiaugsmų, svaigių pilnatvės akimirkų, trumpo didžiųjų vilčių išsipildymo.

Autorius rašo pagal klasikinio romano schemą, puikiai valdydamas kūrybinę medžiagą, komponuoja ją patyrusio prozos meistro ranka, nė akimirką nepaleisdamas skaitytojų dėmesio. Nežinia, už ką atsidūręs kolonijoje, Feliksas, grįžęs namo, randa vienišą motiną, o žmona Dalia, pasirodo, neišlaikiusi uošvės spaudimo, su dukrele išsinešdinusi į gimtas vietas. Visos Felikso pastangos, padedant net draugužiui Zeniui, susigrąžinti žmoną namo, pas savo motiną, faktiškai pas žmonos nekenčiančią, nuolat konfliktuojančią uošvę, nueina vėjais. Jis neturi darbo ir verčiasi Zeniaus gaminamo pilstuko perpardavimu.

Tačiau įvyksta lemtingi dalykai - lyg pasakoj pakely išnyra jauna karalaitė ant balto žirgo, ir... Ne, ne karalaitė, o naujo tipo aristokratiška dvarininkaitė Kristina, mankštinanti Vokietijoj besigydančios motinos Viktorijos dvaro žirgus. Nors iš anksto skaitytojui leidžiama suprasti, kad nieko tikra ir džiugaus negalima tikėtis iš buvusio kriminalinio nusikaltėlio Felikso, neseniai išėjusio į laisvę, susižavėjimo ir labiau kūniškos nei dvasinės meilės su Kristina. Ar įmanomas dialogas, kai jiedu net nemoka vienas kito kalbos. Autorius mus įspėja, kad šią išoriškai žavią porą, likimo suvestą atsitiktinumo dėka, skiria pernelyg didelė bedugnė. Tačiau šį įspėjimą greitai pamirštame, nes sugebėta prasismelkti į sujauktą gruboko kriminalisto vidaus pasaulį, sušildyti jo psichologiją ir įtikinamai prašviesinti rūstaus gyvenimo užslopintus, gaivališkus vidinio ir išorinio grožio sluoksnius; pabudinti jo vyriškumą, nesąmoningą pagarbą mylimai moteriai, neįkūnytos meilės aistrą. Mes atleidžiame jam kadaise padarytus, nė neįvardintus nusikaltimus ir patikime kilniu atsivertimu. Jis kur kas pranašesnis už Kristinos buvusį vyrą, aptukusį, neištikimą jai verslininką, paliktą Vokietijoje, ir vertas tapti jos, taip pat apimtos meilės aistrų ilgesio, įskilusio gyvenimo likimo siųstu atpildu, pilnatvės įkūnytoju.

Lyg slogios praeities aidas kartkarčiais sudunda kriminalinio pasaulio buvusių bendražygių - automobilių aukščiausio rango vagies Katino ir pilstuku prekiaujančio kaimyno Zeniaus - grėsmingi reikalavimai, stengiantis susigrąžinti Feliksą, kaip išdavusį bendrą reikalą. Šiame kompaktiškame, nė šimto puslapių neturinčiame romane autoriui pasiseka išlaikyti nenutrūkstamą, nuolat augančią įtampą iki pat finalo. Kuo aiškiau girdime ataidint likimo būgnus, tuo labiau apima nerimas ir baimė dėl pamiltų herojų likimo, grėsmės artėjimo nuojauta...

Deja, ne viską lemia žmogaus valia. Jo likimas kartais būna nulemtas net prieš kelias kartas, užfiksuotas tėvų ir protėvių genetiniuose koduose, ir jam susidoroti pačiam su savimi yra kur kas sunkiau negu su išoriniais priešais. O gal ir neįmanoma, nes "Padegėjui iš tikrųjų rūpėjo ne pats gaisras ir jo padariniai (ne, jis niekam nekerštavo), jį nenumaldomai masino, traukė artyn ugnis, galingas gaisro liepsnų plazdėjimas, jai vis labiau įsisiautėjant, kvapą gniaužiantis ir hipnotizuojantis, didžiulį malonumą teikiantis vaizdas... - tai nežemiško skambesio muzika tamsų vidurnaktį, kurį ryškiai nušviesdavo gaisro pašvaistė".

Taigi įvyksta tai, kas ir turėjo įvykti, nepaisant mūsų norų ir sužadintų vilčių, kad įsiliepsnojusi dviejų žmonių meilės aistra apsivainikuos ilgu laimės žydėjimu.

Nieko kito nei pridursi, nei atimsi. Rašytojas R.Lankauskas parašė realistinį, šiuolaikinių aktualijų ir detektyvo prisodrintą romaną. Žinoma, jis dar labiau suskambėtų, jeigu būtų nuodugniau atskleisti pagrindinių herojų psichologiniai motyvai, charakteriai, ypač Kristina - atėjusi iš amžių pasakos, dvarų epochos inteligentė, rezultatyvi, nežemiška būtybė. Lengviausiu keliu nueita nepaieškojus ir įtikinamesnio finalo: įtūžusios minios susidorojimas su padegėju - banaloka, susilpnina gerai išlaikytos intrigos atomazgą.

Lankauskas R. IŠVYKA PRIEŠ SUTEMAS. Padegėjas. - V.: Tyto alba, 2002.

 

Skaitytojų vertinimai


20356. nemegeja2005-12-13 15:19
slamstas, ne knyga :(

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:22:37 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba