Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-21 nr. 2904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ridas Viskauskas.
IŠŠŪKIAI NEŽINIAI?
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KRITIKO MIRTIS
• Vladas Braziūnas.
KURSAS Į RYTUS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS3
• LRS

MUZIKA 
• Aušra Listavičiūtė.
TARP AKADEMINĖS IR IMPROVIZACINĖS MUZIKOS
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDEDA KRISTUPO VASARA
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NORĖJĘS SUGRĮŽTI DIONISAS
• Sigita Naikelytė.
STASIO PALIULIO GYVENIMAS IR DARBAI
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KEISTAS MIEGAS, KEISTOS ŠIRDYS
• SIDABRO NĖRINIŲ ATŠVAITAI TELŠIUOSE: BAKALAURO DIPLOMAI2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
TORŪNĖS KONTAKTAI
1
• Daiva Šabasevičienė.
IŠVYKA Į FESTIVALĮ "EUROTHALIA"
• LAVIRUOJANT TARP INTERESŲ

KINAS 
 Rasa Paukštytė.
"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS
1

POEZIJA 
• VYTURYS JARUTIS

PROZA 
• Benediktas Januševičius.
VAKARĖLIS

KNYGOS 
• Liudas Giraitis.
DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"
• Eugenijus Ignatavičius.
NEMIRTINGUMO ILGESYS
1
• NAUJOS KNYGOS
• SPAUDOS KONFERENCIJA FRANKFURTE

KRONIKA 
• Rimvydas Stankevičius.
IN MEMORIAM FILOLOGIJOS BERŽUI
4
• Skirmantas Valiulis.
TARKOVSKIO ILGESYS
2
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

IN MEMORIAM 
• IŠTIKIMASIS PLUNKSNOS RITERIS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TRIJŲ "S" PROBLEMA
3

KINAS

"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS

Rasa Paukštytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Igoris Petrenko filme "Žvaigždė"

Birželio 1-13 dienomis kurortiniame Sočio mieste vyko didžiausias Rusijoje XIII Atviras Rusijos kino festivalis, vadinamas "Kinotauru", o 4-13 d. - IX tarptautinis Sočio kino festivalis, pristatantis šiandieninės Europos filmus.

"Kinotauras" konkurentų per savo trylika gyvenimo metų neturėjo, kvestionuoti jo reikšmę festivaliniam judėjimui Rusijoje priežasčių lyg ir nebuvo. Dar visai neseniai Sočis birželio mėnesį būdavo ta vieta, kurioje pristatoma Rusijos kino panorama buvo absoliučiai išsami, ir tam tikru atžvilgiu tik Sočio festivalis atliko šalies filmų platinimo, tiksliau - rodymo žiūrovams ir profesionaliai auditorijai, funkcijas. Laikai keičiasi, ir "Kinotaurui" ne taip lengva susitaikyti su, pavyzdžiui, stiprėjančio Maskvos tarptautinio festivalio prestižu. Būtent jis paveržė iš "Kinotauto" šįmet dvi "karščiausias" Rusijos kino naujienas - Aleksandro Rogožkino "Gegutę" ir Kiros Muratovos "Čechovo motyvus". Nelauktas kliūtis festivalio organizatoriams pastatė besiformuojanti savų filmų platinimo sistema, po krizės atsikurianti videorinka bei susijęs su tuo gimstantis spaudos ir kritikos reikšmingumo mitas - programų kuratorė, kinotyrininkė Irina Rubanova ne kartą pabrėžė, kad režisieriams ir ypač prodiuseriams nesinori rodyti filmo, kol jis nepasirodė kino teatruose arba nepradėtas platinti videokasetėmis. Neva, sudirba kritikai filmą, ir į jį žiūrovai nebeina. Mitas, aišku, kritiko ausiai gal ir malonus, savigarbą glosto, tik va su realia situacija nieko bendra neturi. Populiarėjantis "vidinis" Vyborgo festivalis irgi suteikia dingsčių režisierių ir prodiuserių kaprizams "Kinotauro" atžvilgiu ("duosiu - neduosiu").

Ir visgi būtent "Kinotauras" atspindi pagrindinį ekrano srautą.

Šįmet Rusijoje sukurta pusšimtis filmų - tokio "bumo" jau nebuvo apie septynetą metų, kuriuos kiekybe galima sulyginti su situacija po Antrojo pasaulinio karo, kai irgi apie septynetą metų filmų kiekis Rusijoje neviršijo dvidešimt penkių.

Tryliktasis "Kinotauras" ne tik išlaikė du svarbiausius - pagrindinį ir debiutų - konkursus, bet kaip eksperimentą pateikė dar vieną, kurio turinį nusako ir pats pavadinimas "Žiūrovo žvilgsnis".

Apie trečią konkursą vargu ar verta kalbėti - gulinčio, žinia, nemuša. O ir "gulintysis", - t.y. filmai bei jų autoriai, laikantys masinius žiūrovus bukų idiotų sambūriu, vartojančiu banaliausius žanrinius padirbinius, - visiškai nesistengia "pasikelti". Čia dar kartą reikia prisiminti jau istorija tapusią studiją "NTV-Profit", prieš keletą metų bandžiusią padėti pagrindus normaliam profesionaliam žanriniam kinui ir jo įvairovei. Šiandien juokingai atrodo tuometinės pretenzijos "gryniesiems" žanrams, šnekos apie autorystės stoką A.Proškino "Rusų maište" ar O. Jankovskio ir M.Agranovičiaus filme "Ateik į mane pažiūrėti". Liūdnai atrodo nesugebėjimas įvertinti prodiuserių pastangų "gaminti" profesionalią ir nevulgarią produkciją. Kokia nors nepretenzinga minėtos studijos melodrama "Moterų skriausti nerekomenduojama" šiandieninėje žiūrovams skirtų filmų masėje atrodo kone šedevras. Jeigu jį imsime lyginti su kokia nors naujametiniu žiburėliu paversta Gogolio apysaka "Vakarai Dichankos vienkiemyje", kur Filipas Kirkorovas atlieka pagrindinį gundytojo kipšo vaidmenį. "Popso" gundymai triumfuoja, kai režisieriai ar šiaip žmonės, sugalvoję gaminti kiną, bando įsivaizduoti hipotetinį žiūrovą.

"KARAS", KAIP KARAS, IR KARAS, KAIP KINAS

"Teroristus skalbsime, jeigu reikės, nors ir išvietėje", - šiuos dabartinio Rusijos prezidento žodžius beprisiminė, atrodo, vienintelė demokratė Valerija Novodvorskaja svarstant naują antiteroristinį ir antirasistinį įstatymą Rusijoje. Nuo to laiko, kai ši frazė buvo pasakyta, praėjo nemaža laiko, prezidento intonacijos labai pasikeitė, Rusijos užsienio politikos "filmas" tokiais pareiškimais ir nepolitkorektiškais perlais bent jau šiuo metu nepasižymi. Intonacijos mandagios ir protokolinės. Bet stilius, artimas posakiui "močit v sortire", pastaruoju metu tiesiog suvešėjo režisieriaus Aleksejaus Balabanovo hituose "Brolis 2" ir "Karas". "Brolis 2" prieš porą metų buvo visiškai ignoruojamas - sėkmingiausiam, nes vieninteliam atsipirkusiam, šalyje filmui žiuri neskyrė net menkiausio prizo. "Karas" Sočyje šįmet buvo apdovanotas antru pagal reikšmę "Auksinės rožės" prizu - prie A.Balabanovo tono, prie jo ultrapatriotizmo, nepakantumo kitam priprasta.

iliustracija
Sergejus Garmašas filme "Meilužis"

Pasak A.Balabanovo "Karo", - karas yra sielos būsena, permanentinė būklė, kuri reiškia jėgą. Nuobodu rusų vaikinui Ivanui be karo nykioje periferijoje, nėra kur pasireikšti, nėra kam dvasinės ir fizinės potencijos pademonstruoti. Kadangi filmas ne vienąkart aptartas mūsų spaudoje įvairiais šovinistinės ideologijos aspektais, belieka pridurti tik tai, kad vertinti jo grynąsias profesines ypatybes irgi galima tik iš bėdos - "skylėtas" scenarijus, nemotyvuotas videovaizdo naudojimas šiam profesionalui irgi garbės nedaro.

O karas rusų kine šįmet užima išties išskirtinę vietą. Ir galvoja apie jį ne vienas A.Balabanovas.

Būtent ideologizuoto ir ultrapatriotinio "Karo" kontekste gana gaiviai suskamba Nikolajaus Lebedevo "Žvaigždė" - geros kokybės efektingas karinis detektyvas. Žanro grynuolis. Tik tai, kas Holivudui - norma, Rusijos kinui - šventė. Ypač kai, anot filmo prodiuserio ir "Mosfilmo" koncerno direktoriaus Kareno Šachnazarovo, Rusijoje tėra vienas išties profesionalus pirotechnikas. Žiūrint "Žvaigždę", tuo patikėti nelengva - traukinių sąstatai sproginėja kaip "Jie kovėsi už tėvynę", o lėktuvų antskrydžiai, nors ir neprilygsta "Juodojo vanago žūčiai", bet ką jau ką, o A. Balabanovo "Karo" romantiškai agresyvius malūnsparnius tikrai pranoksta įspūdingumu.

Emanujilo Kazakevičiaus apysaka "Žvaigždė" - kūrinys savaip unikalus. Parašyta 1944 m., dar nesibaigus karui, apysaka buvo sutikta kaip didžiausias literatūrinis įvykis. Saikinga (turint galvoj tą laikmetį) patriotizmo dozė, svarstymai apie karą, kaip gana purviną užsiėmimą, normalaus gyvenimo ilgesys - visa tai E.Kazakevičiui pelnė pirmojo nevulgaraus literatūrinio karo metraštininko šlovę. Kine "Žvaigždei" nesisekė: vienas geriausių pokario filmų - Aleksandro Ivanovo "Žvaigždė" 1949 m. buvo padėta ant lentynos. "Tautų tėvas" nepalaimino filmo, kuriame žvalgų būrys po sėkmingos operacijos priešo užnugaryje žuvo. A.Ivanovo filmas, pakeitus finalą ir akcentus, pasirodė tik1953 metais.1949-ųjų kopija, parodyta "Kinotaure", patvirtino filmo reputaciją - tai vienas iš nedaugelio karinių to meto filmų ne apie karą, o apie žmones kare.

Šiandieninė N.Lebedevo "Žvaigždė" - nuotykinis filmas su punktyriškai pažymėtais charakteriais, atsispindinčiais labai jaunų aktorių veiduose. Jeigu ir galima kalbėti apie patriotizmą "Žvaigždėje", tai tik kaip apie savaime suprantamą dalyką. "Žvaigždė" - kupinas įtampos filmas, kuriame akivaizdžios ir sovietinio kino stilistikos, ir Steveno Spielbergo pamokos. Tik be agresijos. "Kokiame gi dar projekte aš galėčiau susprogdinti traukinių sąstatą", - klausė N.Lebedevas per spaudos konferenciją, atsargiai apkaltintas per daug nuglaistytu karo vaizdu. Kai kas karą laiko dvasios turiniu, tuo tarpu N.Lebedevui karas - kino žanras. Su kuriuo šis psichologinių trilerių "Gyvačių šaltinis" ir "Gerbėjas" autorius tiesiog labai profesionaliai susitvarkė.

Be to, N.Lebedevo filme, kitaip nei "Kare", nėra "eksploatuojamas" ir net neakcentuojamas "svetimo" įvaizdis. Dar daugiau - N.Lebedevas į filmą įtraukia subtilią "kitokio" tarp savų temą, visai, beje, nepaliestą Emanujilo Kazakevičiaus apysakoje. Vieno žvalgo - šiauriečio vaikino - šamaniški ritualai, deginamos aplink save ar sužeistą būrio bendražygį žolės yra tarsi užuomina apie toleranciją kitam tikėjimui ir papročiams. Būtent šį, tik daug labiau išvystytą, šamaniškumo motyvą netrukus pamatysime mūsų kino repertuare - amerikiečių veiksmo filmų metro Johno Woo filme "Kalbantys vėjai", kuriame tas motyvas, kaip, sąlygiškai tariant, politkorektiškumo bruožas, yra visiškai natūralus ir suprantamas. Tuo tarpu N.Lebedevo filme šis motyvas - visai naujas ir komerciniam rusų kinui, kuriame karaliumi laikomas "Karas" nė neužsimena, kad kitoks mentalitetas turi teisę būti, na, bent jau lygiavertis su rusiškuoju.

"MEILUŽIS" NEATSAKYS "KODĖL?"

Tarp filmų apie jėgą ar stiprybę, tarp įkvepiančių ar erzinančių, bet visgi vienokiom ar kitokiom priemonėm besistengiančių kalbėti "tautai", sunku surasti egzistencinės problematikos kūrinį, kuriame klausimas "kodėl?" iškeliamas, atsakymo į jį ieškoma ir nerandama. Dar daugiau - jis negali būti surastas. Nes nėra kieno paklausti, nėra į ką kreiptis. Net į Dievą, kuris paprasčiausiai neturi būti įveltas į kasdienybę. Ir vis dėlto toks filmas "Kinotaure" (o dar svarbiau, kad Rusijoje) pastebėtas. Didžioji žiuri, kuriai vadovavo režisierius Glebas Panfilovas, Didįjį prizą skyrė vieninteliam filmui "Kinotaure", iš tiesų rimtai svarstančiam ir eksponuojančiam žmogų akistatoje su savo paties bejėgyste.

iliustracija
Olegas Jankovskis filme "Meilužis"

Valerijaus Todorovskio "Meilužis" - gana netikėtas ir paties režisieriaus kūryboje. Gerai perpratęs televizijos rinką, garsiosios "Kamenskajos" ir daugybės kitų serialų prodiuseris, televizijos kanalo RTR filmų gamybos vadovas, pagaliau vieno sėkmingiausiai "sučiupusių realybę už uodegos" filmų - "Kurčiųjų šalis" - autorius V.Todorovskis sukūrė tylią, kamerinę dramą. Visiškai nepretenduojančią į aktualijų apibendrinimus, į opias problemas, žiūrovų meilę. Bet realijos atsiranda ir dingsta, o meilužis - kaip amžina pasikėsinimo į šeimos harmoniją, į vyro savigarbą, į santykių švarą galimybė - lieka.

Peržengęs vidutinio amžiaus ribą lingvistas po netikėtos žmonos mirties sužino, kad ji turėjo meilužį. Netekties tragedija virsta grandiozine psichologine drama.

Pamažu Dmitrijus supranta, kad jis manė gyvenęs vieną gyvenimą su Lena, o pasirodo, kad tai buvo kitas ir kitoks, nors ir jųdviejų, gyvenimas. Paralelinis žmonos gyvenimas vyko tik už penkių tramvajaus stotelių. Apie tą gyvenimą žinojo visi, išskyrus Dmitrijų. Penkiolika jų bendro gyvenimo metų. Lenos kolegė iš simfoninio orkestro, užklupta klausimo "kas jis?", komiškai egzaltuotai dievagojasi: "Na jau, Dmitrijau, ji? Jūsų vaiko motina?" Senelė turi standartinį atsakymą: "Mes, Dmitrijau, seni žmonės", ir prosenelė simpatiškai spekuliuoja amžiumi: "Oi, aš tuoj mirsiu". Jie visi galų gale prisipažins žinoję, bet niekas nieko negalės paaiškinti. Vienintelė galimybė, pasak herojaus, suprasti - tai surasti meilužį. Ir lingvistas jį suranda - jis, Ivanas, paprasčiausias namų ūkio tarnautojas, dėl Dmitrijaus žmonos metęs karininko karjerą, penkiolika metų laukęs, kada ji mes savo vyrą. Ir nesulaukęs. Šių dviejų vyrų "trumpi susitikimai" - filmo šerdis. V.Todorovskis nė karto neparodo žmonos veido, jam rūpi stambūs, visais atžvilgiais, vyrų planai.

Olegas Jankovskis kaupia savo Dmitrijuje apmaudą ir pagiežą, atmieštus naiviu egoizmu: "Kaip tu manai, ji manęs pavydėjo?" "Pavydėjo, Mitia, pavydėjo..." Sergejaus Garmašo Ivanas nė iš tolo nepanėši į operinį meilužį - atvirkščiai, paprastas, net pilkas vyriškis. Ir kartu - gal pats žmogiškiausias rusų kino meilužis. Bet ir tai nieko nepaaiškina. Vyrai duoda vienas kitam klausimus, gauna formaliai išsamius atsakymus, stebi vienas kitą ir taip toliau. O atsakymo, kodėl moteris gyveno "dvigubą gyvenimą" nežino nei jie, nei V.Todorovskis. Tiksliai nusakęs situaciją žmonių, patekusių į visišką psichologinę aklavietę ir iš paskutiniųjų besistengiančių brautis į paslaptį. V.Todorovskis meistriškai derina įtampą tarp vyriškių su juos lydinčių personažų epizodais, jie sąmojingi, bet ne ironiški. Jų komizmas realus, o ne postmodernistinių žaidimų padiktuotas. Ko vertas vien privatus seklys, siaubo apimto Dmitrijaus klausiantis, ar jam tik tą vieną žmonos meilužį surasti?

Dmitrijus miršta tame pačiame tramvajuje - pakeliui iš vieno gyvenimo, iš vienos realybės į kitą. Kol Ivanas buvo šalia - buvo šiokia tokia iliuzija, kad galima kaip nors paaiškinti, net paliesti praeitį. Pagaliau - ją iškoneveikti, su ja susigrumti pačiu banaliausiu būdu, ant grindų, matant sūnui. Kai Ivanas dingsta (paprasčiausiai išvažiuoja, nepalikęs adreso), nutrūksta filmas, kurio finalas sutampa su Dmitrijaus gyvenimo pabaiga. Už Dmitrijaus vaidmenį geriausio aktoriaus prizu festivalyje apdovanotas aktorius Olegas Jankovskis, beje, vertas tik pusės to prizo. Antra pusė visgi galėjo atitekti Sergejui Garmašui. Be tokio švelniom spalvom sukurto meilužio "Meilužio" nebūtų buvę.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


9557. mumba :-) 2004-07-13 10:01
kakaka as zinau..;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:22:33 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba