Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-21 nr. 2904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ridas Viskauskas.
IŠŠŪKIAI NEŽINIAI?
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KRITIKO MIRTIS
• Vladas Braziūnas.
KURSAS Į RYTUS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS3
• LRS

MUZIKA 
• Aušra Listavičiūtė.
TARP AKADEMINĖS IR IMPROVIZACINĖS MUZIKOS
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDEDA KRISTUPO VASARA
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NORĖJĘS SUGRĮŽTI DIONISAS
• Sigita Naikelytė.
STASIO PALIULIO GYVENIMAS IR DARBAI
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KEISTAS MIEGAS, KEISTOS ŠIRDYS
• SIDABRO NĖRINIŲ ATŠVAITAI TELŠIUOSE: BAKALAURO DIPLOMAI2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
TORŪNĖS KONTAKTAI
1
• Daiva Šabasevičienė.
IŠVYKA Į FESTIVALĮ "EUROTHALIA"
• LAVIRUOJANT TARP INTERESŲ

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS
1

POEZIJA 
• VYTURYS JARUTIS

PROZA 
 Benediktas Januševičius.
VAKARĖLIS

KNYGOS 
• Liudas Giraitis.
DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"
• Eugenijus Ignatavičius.
NEMIRTINGUMO ILGESYS
1
• NAUJOS KNYGOS
• SPAUDOS KONFERENCIJA FRANKFURTE

KRONIKA 
• Rimvydas Stankevičius.
IN MEMORIAM FILOLOGIJOS BERŽUI
4
• Skirmantas Valiulis.
TARKOVSKIO ILGESYS
2
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

IN MEMORIAM 
• IŠTIKIMASIS PLUNKSNOS RITERIS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TRIJŲ "S" PROBLEMA
3

PROZA

VAKARĖLIS

PAGAL: "IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU"

Benediktas Januševičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Daniele Nalin. "io E C. Andremo Alla Schwarz Wald". 1988

Scena blausiai apšviesta. Viduryje - žaizdras, dumplės, priekalas ir kita kalvės atributika. Šalia priekalo stovi nuogas kalvis. Tolumoje šėlsta fleitos ir lavonai. Kukliai amteli šuo. Pabaidytos kyla varnos. Tuoj tuoj kaži kas turėtų pasibelsti į duris. Na štai: "Tuk tuk". Kalvis į beldimą nekreipia dėmesio, tačiau balsas iš užkulisių klausia: "Kas ten?" Niekas neatsako, bet po kurio laiko vėl pasigirsta: "Tuk tuk". "Kas ten?" - vėl klausia balsas. Niekas neatsako, bet neilgtrukus vėl: "Tuk tuk". Balsas vėlgi pasiteirauja: "Kas ten?" Tai trunka gana ilgai. Kaži kas anapus durų vis beldžiasi, balsas klausinėja, o tas kaži kas nieko neatsako, tačiau po kurio laiko vėl beldžiasi. Maždaug po pusvalandžio beldimas ir klausimai ima greitėti ir pamažu susilieja į vientisą triukšmą. Tuo metu kalvis iš krūtinės lėtai išsiima širdies formos daiktą. Vėliau paaiškėja, jog tai bulvė.

Galop į veiksmą nusprendžiu įsivelti aš. Netikėtai išdygstu scenoje ir pasiverčiu šunimi, na, tokiu besmegeniu vatos prikimštu žaisliuku.

- Tai vis nerimsti, - paklausia kalvis.

- Na, aš, aš, - suurzgiu, - tave paliktų vieną namuose, ir tu kauktum... iš nevilties... visa tai.

- O gal iš ilgesio?

- Tu pats... iš ilgesio... kali.

- Kalu kalu, kalu kalu, - lyg traukinys sududena kalvis, - kalu kalu, kalu kalu...

Ką iš tokio paimsi? Apsisuku ir bindzenu į užkulisius. Vietoj manęs į sceną leki tu, bevardė priplaukusi akvarelistė, neva lengvais žingsniais, neva vos liesdama žemę, neva tylutėliai, neva nuoga, bet apsisiautusi dienine užuolaida. Glaudiesi prie kalvio ir neva svajingai rėži jam tiesiai į veidą:

- Noriu vaiko!

- O kam tau jis? - dalykiškai teiraujasi kalvis.

- Auginsiu! - nė nemirktelėdama įžūliai meluoji.

"Koks šlykštus blefas, - pamanau. - Na, permiegosi kartą kitą ir pulsi kaulyt pinigų, atseit abortui. O kalvis ir duos, atiduos visus iki paskutinio. Jis juk nesusipras, kaip antai bičiulis, pasiūlyti, kad vaiką, jei tu jo taip nenori, atiduotum auginti jam. Tuomet ir baigtųsi tavo kaulijimai, nes vaiko iš tikrųjų jokio nėra, vadinasi, pinigėlius pasiliktum sau, tik jau ne kaip prisiminimą..."

Bet kalvis naivus. Jis patiki. Įsideda bulvę, vis dar nepraradusią širdies formos, kišenėn ir spragteli pirštais. Kaži koks šešėlis įsvirduliuoja nešinas lopšiu vienoje rankoje ir kūdikiu kitoje. Pakabina lopšį, paguldo kūdikį ir išnyksta.

- Prašom, - lopšio pusėn mosteli kalvis.

O tu, neva apsidžiaugusi, dar įžūliau skiedi:

- Aš noriu daug... daug daug...

Kalvis dar kartą spragteli, ir scenoje pasirodo senis, apspistas būrio vaikų, pačių įvairiausių: ramių ir išauklėtų, plevėsų ir nutrūktgalvių, susimąsčiusių ir svajotojų, bukapročių ir tinginių.

- Rinkis, - sako kalvis, droviai šypsodamasis tarsi grynakraujis mulkis, daugelio moterų svajonė.

- Jie visi tavo? - išsižioji.

- Iš kurgi mano? - kalvis surimtėja. - Jie - tavo. Juk sakei, kad nori.

- Na taip, noriu, - meluoji, - kokie jie gražūs ir kokie... skirtingi...

- Na taip - skirtingi, yra iš ko rinktis, o jei visi patinka - imk visus. Man negaila.

- Rinkis, bet žiūrėk, kad būtų žmogus, - ima berti žodžius senis; jo tekstas veikiau primena užkalbėjimą. - Žiūrėk, kad būtų ne stalius, nes stalius - tai beveik kaip medis, o jei medis - tai... - Senio žodžiai liejasi, todėl sunku suprasti, ką jis burba, o jis varo toliau. - Žiūrėk, kad būtų ne puodžius, nes jei puodžius - tai pats molis... Žiūrėk, kad būtų ne artojas, nes artojai - vieni plūgai... Žiūrėk, kad būtų ne kaimynas... ne malūšas koks nors... Žiūrėk, kad būtų žmogus, kad ne kalvis, nes kalvio galvoj - raudona geležis...

- Ką čia paistai, ar tik nenori pasakyt, kad aš - komunistas? Ką bendra turi ši komuna su komunizmu? - rūsčiai įsiterpė kalvis, trepteldamas koja, bet seniui nė motais, jis varo toliau; ką po velnių man primena tas jo burbėjimas?

O akvarelistė tik klauso, tik linkčioja apsimesdama, kad supranta, vaikus tik čiupinėja, tik žnaibo, tik aikčioja, tarsi jai (nesakysiu) kas būtų daroma, - labai jau nepadoru. Nors kas čia nepadoraus? Dažnas juk girdėjo šitaip aikčiojant. Bent pas mane už sienos kas vakarą taip aikčioja. Aikčiojo. Kol pagaliau sykį nutilo. Bet manęs taip lengvai neapgausi. Mano šuniška nuojauta - absoliuti... Na, beveik absoliuti. Todėl puikiai žinau, jog visos, na gerai jau, gerai, sakysim, jog daugelis akvarelisčių - velnių priėdusios, kad jas kur. Na ir spektaklis, kiekvienas vis kuo nors apsimeta, vis kuo nors dedasi. Negi tik aš ir Šlepikas galim būti savimi? Bet kad Šlepikui čia nekliuvo jokio vaidmens. Ką gi, teks paplušėti už du.

Visgi tu su vaikais ir seniu nuaikčioji šalin, o aš vėl tipenu prie kalvio. Ir klausiu:

- Tai vis kali?

- Kalu kalu, kalu kalu, - vėl kartoja kalvis, apsimesdamas traukiniu. - Kalu kalu, kalu kalu.

- O ką darysi, kai baigsi kalti?

- Niekis, aš žinau, iš kur dar gauti, - užtikrina kalvis.

- Prasigersi, - perspėju.

- Ne tavo reikalas, - kalvis užsimoja buteliu.

Bet nepataiko. Ir negalėjo pataikyti, nes aš ne tik turiu gerą nuojautą, bet ir esu labai vikrus. Todėl butelis lekia už scenos. Dūžta. Scenos darbininkas riebiai nusikeikia. Baro balsu. Publika kvatojasi, kiek paploja. Juokingiausia, kad kalvis po spektaklio gaus į galvą, ir ryt jam teks vaidinti su žibintu, nes scenos darbininkas - menui nuoširdžiai abejingas, nesvarbu, kad jo balsas panašus į Baro. Baras, beje, čia niekuo dėtas, net ir tuo, kad scenos darbininkas kartu su kalviu ryt iš ryto prapils grimui skirtus pinigus.

Vėl pasigirsta beldimas. "Tuk tuk". Niekas neklausia, kas. Po kurio laiko vėl "Tuk tuk". Lopšyje pravirksta akvarelistės pamirštas kūdikis. Kūdikis bliauna. Kalvis, į nieką nekreipdamas dėmesio, išsitraukia iš kišenės bulvę, vis dar širdies formos, pauosto, lyžteli. Atsikanda. Lėtai kramto. Sukramtęs klumpa, pakelia rankas (dešinėje - bulvė) į viršų ir pro ašaras sušunka:

- Viešpatie!!! Juk tu žinai!!! Visus pažįsti, visi dabar pas tave!!! Ir mano tėvas, kalvis, ir mano senelis, kalvis, ir mano prosenelis... Visais laikais mano šeimoje vyriausias sūnus tapdavo kalviu, ir visuomet užtekdavo duonai, kartais net truputį likdavo. Tai kodėl, - atsikanda bulvės ir kramtydamas tęsia, - tokie atėjo laikai, kad iš bado miršta mano vaikai? Kodėl juos turiu dalinti kažkokioms a-kva-kva-kva-re-li-ni-nin-kėms? A?

Kalvis nutyla, baigia valgyti bulvę ir užsidengia rankomis veidą. Kūdikis vis dar plyšauja, o kažkas įkyriai beldžiasi. Susigraudinu ir aš. Pritrepsiu arčiau kalvio. Gaila man jo. Geras žmogus. Būtinai paprašysiu scenos darbininko, kad nemuštų.

- Stokis, - sakau.

Kalvis lėtai atsistoja, paima mane ant rankų ir išeina.

Tolumoje ryškėja uždanga. Ji artėja, skleidžiasi, kol apgaubia visą sceną. Dalis publikos vangiai ploja, dalis šurmuliuodama kyla ir rengiasi išeiti. Čia įbėga scenos darbininkas, nuplėšia uždangą ir šūkteli: "Palaukit, niekas dar nesibaigė. Čia tik šiaip, toks bajeris! Kol pakeitė dekoracijas". Maždaug trečdalis publikos, aktorių šeiminykščiai, artimieji, bičiuliai, nenoriai pasilieka.

Scena išties pasikeitusi. Kalvės nėbėra. Fone atsirado daug keistų nuotraukų. Vienoje - kažkoks tamsus tipas gniaužo žydros merginos krūtis, antroje - žydra storulė savo krūtis gniaužia pati, trečioje - apsikabinę bučiuojasi dvi ryškiai, lyg G. prospekto kaulytoja, išsidažiusios merginos, ketvirtoje - du nesiskutę vyriškiai, irgi bučiuojasi, penktoje - bučiuojasi pagaliau vyras ir moteris, tik kažkodėl neapsikabinę, o stovėdami ant keturių, šešta - tarsi korta, tik neaišku, kokios rūšies, nes viršuje valetas, toks atseit raumeningas, o apačioje dama, tokiu viliojančiu dubeniu, į tokį patogu įsitverti, tik gaila, kad krūtys mažokos, - teks užsimerkti, septinta, irgi neaiški, čia vyras tūpčioja priešais veidrodį, o jame atsispindi mergina, aštuntoje - atvirkščiai, priešais veidrodį tūpčioja mergina, o atspindy vyras, devintoje tokia prinokusi boba lūpas ir krūtis spaudžia prie stiklo ir taip toliau. Ir kas tokių prifotkino? Ar nupiešė?.. Kol visas apžiūri, spektaklis ir baigiasi. Nustebęs klausinėji aplinkinių, ar nežino, kuo baigėsi, bet nieks, regis, nežino, tik apie nuotraukas kalba.

O scenoje tuo metu laksto mažyčiai tankiukai, šaudo patrankėlės, vokiečių ir rusų. Iš pradžių tarsi vokiečiams geriau sekasi, po to - rusams, bet galop viskas susimaišo. Tarp tų tankiukų ir patrankėlių atsargiai, stengdamasis neužmiršti, laksto nuogas kalvis, šauniku ginkluotas, atrodo, kiek įkaušęs. Laksto ir šaukia: "Už Lietuvą". Šaudo į vienus ir į kitus, bet galiausiai jį patį nukauna. Mirdamas kalvis kartoja: "Kalu kalu, kalu kalu, kalu kalu". Tik tyliau ir tyliau, ir tyliau... Scenoje ima želti žolė, paslėpdama mažyčius tankiukus bei patrankėles. Nematyti ir kalvio. Kurį laiką dar girdėti šūviai, bet juos nustelbia šuns lojimas. Tai aš loju. Man patinka loti. Bet staiga garsai nutyla. Ir iš radijo antenos kalas pamažu... "kalu kalu, kalu kalu ", - lyg traukinys dundėtų.

- Uždangos nebus, - linksmai pareiškia į lankas išėjęs scenos darbininkas. - Ji suplyšo. Aktorių irgi nebus. Jie kala, taip sakant. Už premjerą. Prošom ramiai skirstytis, - paskutinius žodžius darbininkas ištarė įdėmiai žvelgdamas į trypčiojančią prie scenos senutę su tulpių puokštele.

Bet žiūrovai jau ir taip buvo išėję, tik vienas paskutiniųjų, nerdamas pro duris, geraširdiškai patarė: "Eik tu šikt!" (Ir, nusimovęs kelnes, scenos darbininkui parodė užpakalį. Taip galėjo padaryti Artūras, bet nepriklausomi šaltiniai šio fakto nepatvirtino, nors ir nepaneigė, todėl apie tai neužsiminsiu.)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:22:31 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba