Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-21 nr. 2904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ridas Viskauskas.
IŠŠŪKIAI NEŽINIAI?
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KRITIKO MIRTIS
• Vladas Braziūnas.
KURSAS Į RYTUS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS3
• LRS

MUZIKA 
• Aušra Listavičiūtė.
TARP AKADEMINĖS IR IMPROVIZACINĖS MUZIKOS
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDEDA KRISTUPO VASARA
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NORĖJĘS SUGRĮŽTI DIONISAS
• Sigita Naikelytė.
STASIO PALIULIO GYVENIMAS IR DARBAI
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KEISTAS MIEGAS, KEISTOS ŠIRDYS
• SIDABRO NĖRINIŲ ATŠVAITAI TELŠIUOSE: BAKALAURO DIPLOMAI2

TEATRAS 
 Audronė Girdzijauskaitė.
TORŪNĖS KONTAKTAI
1
• Daiva Šabasevičienė.
IŠVYKA Į FESTIVALĮ "EUROTHALIA"
• LAVIRUOJANT TARP INTERESŲ

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS
1

POEZIJA 
• VYTURYS JARUTIS

PROZA 
• Benediktas Januševičius.
VAKARĖLIS

KNYGOS 
• Liudas Giraitis.
DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"
• Eugenijus Ignatavičius.
NEMIRTINGUMO ILGESYS
1
• NAUJOS KNYGOS
• SPAUDOS KONFERENCIJA FRANKFURTE

KRONIKA 
• Rimvydas Stankevičius.
IN MEMORIAM FILOLOGIJOS BERŽUI
4
• Skirmantas Valiulis.
TARKOVSKIO ILGESYS
2
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

IN MEMORIAM 
• IŠTIKIMASIS PLUNKSNOS RITERIS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TRIJŲ "S" PROBLEMA
3

TEATRAS

TORŪNĖS KONTAKTAI

Audronė Girdzijauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Eksperimentas: "Žuvėdra", rež. Andrejus Žoldakas
Wojteko Szabelskio nuotr.

Šį kartą tarptautinė teatrų šventė "Kontakt`02" Torūnėje pralėkė greitai, nors per savaitę gegužės pabaigoje pamatėme net keturiolika spektaklių iš dešimties šalių, vyko jų aptarimai, taip pat gretutiniai renginiai: net trijų parodų atidarymai, Odin teatro (Danija) aktorių meistriškumo pamokos, paskaitos, videoįrašų peržiūros.

Pažvelgus į festivalio repertuarą, iš karto krinta į akis, jog dominuoja naujausia šiuolaikinė dramaturgija, o klasikai skirtos tik dvi pozicijos. Pirmą kartą per dvylika "Kontakt" metų programoje nedalyvavo joks Lietuvos teatras (turėjo vykti Gintaras Varnas su kauniečių "Tolima šalimi", bet nepasidalinta kviestiniais aktoriais, ir vienas pagrindinių herojų išvyko į kitą šalį). Taigi mes, šešių lietuvių grupė, nepatyrėme didesnės įtampos ir sirgalių nerimo. Ir žiuri verdiktas šį kartą nesukėlė didesnių diskusijų, nes festivalio programoje nebuvo galėjusių tarpusavyje konkuruoti ryškių spektaklių, o ir vertinant negalėjo būti neatleistinų klaidų, kaip kad pasitaikydavo ankstesniuose festivaliuose.

Pagrindinį prizą gavo pasaulyje žinomas Jozsefo Katony`o teatras iš Vengrijos, parodęs (mums jau matytą Senamiesčio teatre) populiarią Davido Harrowerio pjesę "Peiliai vištose". Žinomo kino režisieriaus, o šiuo atveju ir scenografo, Peterio Gotharo spektaklis, kuriame vaidino trys vienas už kitą stipresni aktoriai (Moterį - Andrea Fullajtar, Williamą - Gergely`us Kocsis ir Gilbertą - Ferencas Lengyelis), jokių naujovių nepiršo. Tai buvo tiesiog tobulas tradicinės dvasios, puikiai suvaidintas spektaklis apie žmogų valdančias aistras. Ir žurnalistai šį spektaklį, taip pat ir jame vaidinantį aktorių Lengyelį įvertino kaip geriausius.

Kai kuriems kritikams nuostabą sukėlė antroji premija Slovakų nacionalinio teatro (Bratislava) spektakliui - Martino Hubos ir Martino Porubjako "Baliui" ("The dance hall"), kuriame visa Slovakijos istorija su okupacijom ir džiugiais išsivadavimais iš prieškario iki šios dienos gan elementariai papasakojama šokio pagalba. Jeigu lyginčiau su mūsiškio Nacionalinio "Moterų dainom" Marlene Dietrich motyvais, tai rinkčiaus kuklesnį formos požiūriu Andželikos Cholinos darbą, kuriame mažiau pretenzijų ir daugiau vaizduojamojo meto atmosferos. Tačiau reikia pripažinti, kad Torūnės publiką sužavėjo įvairiausio amžiaus slovakų aktorių gebėjimas šokti ir valdyti žanrą. Trečią prizą pelnė Gdansko teatro "Wybrzeże" brutaliojo stiliaus neblogas spektaklis "Parako statinė". Pasakoti nemačiusiems jo besiužetį siužetą būtų beprasmiška, o palyginti jį galima būtų su Kauno dramos teatre skandalą prieš kelis dešimtmečius sukėlusiu Jono Vaitkaus režisuotu spektakliu iš kolonijos gyvenimo - "Kingu" pagal Juozą Glinskį.

Labai keista atrodo lenkų savaitraščio "Polityka" premija už mūsų laikų problemas keliantį Dramaturgijos ir režisūros centro (Maskva) spektaklį - Vasilijaus Sigariovo "Plastiliną". Apdovanoti tokią režisieriaus Kirilo Serebrianikovo beskonybę ir aktorių vaidybos kičą (įdomi ir skaudi pjesė keleriopai peraugo spektaklį) - galbūt tai irgi politika dar vis "vyresniojo brolio" atžvilgiu? Kaip tada suderinti šį apdovanojimą su tikrai pelnytu jau matytiems ankstesniuose festivaliuose Šveicarijos plastinio teatro meistrams už spektaklį "Hoi"?

Mane stačiai sukrėtė didžiulė Ferdinando Ruščico (Ruszczyc) kūrybos paroda miesto rotušėje, į kurią darbai buvo suvežti iš visos Lenkijos galerijų bei dailininko šeimos fondų, taip pat ir iš Vilniaus, kuriam šis menininkas yra atidavęs bene daugiausia širdies. Jaudino nematyti Ruščico darbai (jautriai nutapyti marinistiniai Krymo vaizdai, Kuindžio įtaką liudijantys peizažai su mistiškai perteiktais šviesos efektais, Peterburgo fragmentai, nesunkiai atpažįstamų Vilniaus gatvelių piešiniai, šio krašto dvarų ir dvarelių gyvenimo nuotaikas perteikianti kameriška tapyba, portretai, scenografija). Taip pat eksponuoti ir dailininkui skirti bei su juo susiję leidiniai. Visko nesusakysi - tokia palikimo gausybė ir įvairovė. Bet du dalykai ypač patraukė dėmesį - įvairių parodų afišos, kuriose tekstai įrašyti įvairiomis Lietuvoje vartojamomis kalbomis (lenkų, lietuvių, žydų, rusų) ir dominuoja lietuviški tautinių rūbų, juostų, vilniškių verbų, Gedimino stulpų motyvai, o greta - su džiaugsmu ir sopuliu nutapyti (akvarelė ir pieštukas) Józefo Piłsudskio armijos žygio į Vilnių 1919 metais vaizdai... Skaudi mums ir iki šiol migloje skendinti tema.

iliustracija
"Ledi Makbet", rež. Tae Sook Hanas
Wojteko Szabelskio nuotr.

Kaip ir visuomet, po didesnės pertraukos buvo labai įdomu išgirsti profesoriaus Henryko Jurkowskio paskaitą "Šamanai ir lėlės" bei pasižiūrėti jo komentuojamų Azijos lėlių teatro videofilmų. Jeigu Lietuvoje būtų išversta nors viena iš keliolikos profesoriaus knygų apie lėlių teatrą (istorija, teorija), mes šiandien kitaip suvoktumėm šią kūrybos sritį ir gal atsikratytumėm infantilizmo, lydinčio straipsnius ir spektaklių recenzijas, o kartais ir pačių lėlininkų kūrybą. Ir lėlininkams būtų pravartu jas pastudijuoti.

Įdomių ir nuobodžių spektaklių proporcija kasmet panaši - maždaug vienas ketvirtadalis spektaklių verti prizų. O prizų maždaug tiek ir yra, tik ne visuomet jie paskirstomi taip, kaip norėtum. Tarptautinę "Kontakt" festivalio žiuri dažniausiai sudaro žmonės, skirtingai suvokiantys teatrą, todėl nelengva pasiekti vienos ir nešališkos nuomonės. Bet argi apdovanojimai svarbiausia? Svarbiausia tie pėdsakai, kurie palieka tavo atminty, o kartais ir sieloje.

Antai vilniečiams jau gerai pažįstamas Jevgenijus Griškovecas, talentingas autobiografinių novelių pasakotojas, tapęs dramaturgu, - matėm jo "Pjesę, kurios nėra" (režisierius - Andrejus Mogučis, festivalis "Baltijskij dom"), - patyrė nesėkmę, nes nesuvaldė didelės apimties dramos, o banaliai vaidinantys aktoriai nesuvokė jo pasakojamojo žanro ypatumų. Nesėkmę festivalyje patyrė ir pasaulinio garso režisierius, Jerzio Grotowskio mokinys, kukliai pradėjęs savo režisieriaus kelią Lenkijoje, Eugenio Barba - Odin teatro įkūrėjas. Jis parodė spektaklį "Mythos" graikų mitų motyvais. Gražų, estetišką, bet formalų, kai einama savo paties seniai pramintom pėdom… Nenuostabu, kad eksperimento dvasia čia užgesus - Danijos vyriausybė teatrą laiko reprezentaciniu ir gerai "maitina". Taip baigia užgesti ir mūsų Nacionalinis po valstybės skėčiu, ir dar ne vienas…

Man įdomiausi (dėl skirtingų dalykų) buvo Seulo meno centro (Pietų Korėja) spektaklis "Ledi Makbet" ir Andrejaus Žoldako drastiškas "Eksperimentas: "Žuvėdra" (Maskvos nacijų teatras). Abu spektakliai įtikina, kad jau mintinai išmokta klasika verta laisvos interpretacijos, naujo, jokių kompleksų nevaržomo inscenizatoriaus, režisieriaus požiūrio. Įkvėpimo inscenizatorius Tae Sook Hanas laisvai sceninei kompozicijai Shakespeare`o tragedijos motyvais sėmėsi iš įvairių amžių klasikinio Rytų teatro meninės išraiškos lobyno, todėl spektaklio stilių galėčiau pavadinti tam tikru Rytų teatriniu esperanto. Suprantama, svarbiausia čia buvo ne žodis, o kūno ir vaizdo plastika, šviesos bei muzika (tradiciškai - mušamieji ir fleita), aktyviai dalyvaujanti personažo sceniniame gyvenime, teikianti tokį taip svarbų čia ritmą ir kurianti rūsčią tragedijos, grėsmingo Likimo atmosferą. Sektaklio heroję vaidinusi neprilygstamoji aktorė Joo Hee Seo - kupina moteriško žavesio, organiškumo ir tobulos technikos (ji tai buvo verta aukščiausio apdovanojimo) - parodė ir įtikino, kad sąlygišką, koduotą Rytų teatro formą įmanoma derinti su psichologine vaidyba. Žavėjo ir ypatinga šio vaidinimo precizija, visų reginio grandžių švara, kaip ir turi būti Rytų klasikiniame teatre.

iliustracija
"Cuba libre", rež. Kokanas Mladenovičius
M.Polzovičiaus nuotr.

Andrejaus Žoldako spektaklis žavėjo ir erzino, traukė ir veikė atstumiančiai, bet neleido nuobodžiauti. Vadinamų "priemonių", kurias režisierius naudoja, pakaktų keliems spektakliams. Čia įnirtingai veikia aktoriai, muzika, daiktai, kone mejerholdiška "mechanika" ("gervės", stačios kopėčios, lentiniai gultai ant šarnyrų, kur gulėdami "irstosi" po žaliai dažytų ir apšviestų grindų "ežerą" nuo meilės ir kitokių aistrų apkvaitę herojai, ir kita). Aktoriai, nepaprastai gerai valdantys kūną (o rusų teatre tai itin reta), naudojasi juo gan mikliai. Kostiumuose Pavelas Kaplevičius derina visų epochų - nuo Čechovo iki mūsų - stilius, o Kolios Karamfilovo scenografija tarsi parodijuoja gausų Čechovo spektaklių dekoracijų palikimą, pridėdamas ir savo "atradimų". Bene labiausiai įsimena senos apsilupinėjusios baltos durys erdvėje, kurios yra tarsi slenkstis tarp realiojo ir mistiškojo pasaulio, tarp to, kas buvo, ir to, kas vyksta dabar; tarp to, kas yra, ir to, ko trokštama; personažai jas daužo, stumia, pro jas laužiasi, neįstengia jų atidaryti… Režisierius neidealizuoja personažų. Anaiptol. Kartais iš jų atvirai juokiasi, pavyzdžiui, iš egoistiškos iki šleikštulio kabotenės Arkadinos ar visa kuo atstumiančio savimylos Trigorino, bet jis atjaučia ir tarsi pateisina sužlugusį Treplevą, kuris tokioje šiurpioje aplinkoje niekaip negalėjo tapti menininku. Režisierius šaiposi iš pretenzijų, lėkštumo, miesčioniškumo ir kaboteniškų grimasų, regis, nepalieka nieko "šventa" (koncepcijos, bet ne atlikimo ir ne vaizdo, požiūriu spektaklis panašus į Jono Vaitkaus "Žuvėdrą" Kauno scenoje). Ir vis dėlto Zarečnajos ir Treplevo atsisveikinimo scena dvelkteli stipriu išgyvenimu, tikra, o ne imituojama sužlugdytų žmonių drama.

Nepalyginamai labiau erzino Rygos jaunojo teatro eksperimentas su J.W.Goethe`s "Faustu", kurio motyvais, akcentuodama Margaritos liniją, drąsi autorė, matyt, feministė, Mara Zalytė parašė pjesę "Margarita". Tikiu, kad kino, operos ir dramos režisierius Viesturas Kairišas moka dirbti su aktoriais, bet drįstu suabejoti jo skoniu pasirenkant pjesę. Labai keistai šį kartą atrodė ir estų teatras, žavingame, restauruojamame ir sykiu griūvančiame Ostromeckos dvarelyje, keliasdešimt kilometrų nuo Torūnės, suvaidinęs mums airių dramaturgo pjesę apie moraliai irstančią aristokratų šeimą. Režisierius Priitas Pedajasas nerado būdo čia pat, prie žiūrovų, dailioje svetainėje veikti ir vaidinti aktoriams. O kad tai būtų Anrzejaus Lupos režisūra, kai jokie - nei dideli, nei maži atstumai - negriauna gyvenimo tiesos iliuzijos.

Liko plačiau neaptartas gan lėkštas margo žanro politinio teatro spektaklis - režisieriaus Kokano Mladenovičiaus "Cuba libre". Atmintyje išliko tik keletas raudonai dažytų šiukšlių konteinerių, dabarties gyvenimo "lobyno" simbolio, vaizduojančio visuomenės pakrikimo metus prieš jugoslavų revoliuciją. Peilis po kaklu - dažnas šio festivalio nuotraukos atributas. Todėl lieka tikėtis, kad teatras nuo išorės įvykių vis labiau artės prie žmogaus, prie jo vidaus problemų, grynins formas. Sakyčiau, kad Rytų ir Vidurio Europos teatrai kiek sutrikę didžiųjų pertvarkų metais, bet po to, kai baigėsi Audronio Liugos Naujosios dramos akcija, kurioje matėme britų teatrų penkis spektaklius, turiu pasakyti, kad žadėtas "britų iššūkis" neprilygo net skubotai parengtam lietuvių atsakui.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:22:29 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba