Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-21 nr. 2904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ridas Viskauskas.
IŠŠŪKIAI NEŽINIAI?
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 KRITIKO MIRTIS
• Vladas Braziūnas.
KURSAS Į RYTUS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS3
• LRS

MUZIKA 
• Aušra Listavičiūtė.
TARP AKADEMINĖS IR IMPROVIZACINĖS MUZIKOS
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDEDA KRISTUPO VASARA
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NORĖJĘS SUGRĮŽTI DIONISAS
• Sigita Naikelytė.
STASIO PALIULIO GYVENIMAS IR DARBAI
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KEISTAS MIEGAS, KEISTOS ŠIRDYS
• SIDABRO NĖRINIŲ ATŠVAITAI TELŠIUOSE: BAKALAURO DIPLOMAI2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
TORŪNĖS KONTAKTAI
1
• Daiva Šabasevičienė.
IŠVYKA Į FESTIVALĮ "EUROTHALIA"
• LAVIRUOJANT TARP INTERESŲ

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"KINOTAURAS": DAUG ŽVAIGŽDŽIŲ IR VIENAS MEILUŽIS
1

POEZIJA 
• VYTURYS JARUTIS

PROZA 
• Benediktas Januševičius.
VAKARĖLIS

KNYGOS 
• Liudas Giraitis.
DARIUS ŠIMONIS IR JO "RYKŠTĖ"
• Eugenijus Ignatavičius.
NEMIRTINGUMO ILGESYS
1
• NAUJOS KNYGOS
• SPAUDOS KONFERENCIJA FRANKFURTE

KRONIKA 
• Rimvydas Stankevičius.
IN MEMORIAM FILOLOGIJOS BERŽUI
4
• Skirmantas Valiulis.
TARKOVSKIO ILGESYS
2
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

IN MEMORIAM 
• IŠTIKIMASIS PLUNKSNOS RITERIS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TRIJŲ "S" PROBLEMA
3

AKTUALIJOS

KRITIKO MIRTIS

[skaityti komentarus]

Vokietijoje netyla aistros dėl naujo Martino Walserio romano "Tod eines Kritikers" ("Kritiko mirtis"), kuris ilgokai išgulėjo Suhrkampo leidyklos seife, žadindamas visuotinį smalsumą, kol pagaliau visuomenė apie jį sužinojo. Tada rašytojas pats pasiūlė romaną "Frankfurter Allgemeine Zeitung". Čia skelbiame šio laikraščio bendradarbio atvirą laišką autoriui. Manome, kad rengimąsi Frankfurto knygų mugei sekančiam mūsų skaitytojui bus įdomu žvilgtelti į tenykštį literatūrinį gyvenimą.

Mielas pone Walseri,

Su jūsų nauju romanu elgiamasi kaip su valstybės paslaptimi. Iki šiol apie jį žinojo tik uždaras žmonių ratas. Dabar žinau ir aš. Bet ne dėl to, kad sekliai būtų įsilaužę į Suhrkampo leidyklos seifą. Visai neefektingai romano korektūrą mums perdavėte pats. Norėjote, kad jūsų naujas romanas "Tod eines Kritikers" būtų spausdinamas laikraštyje "Frankfurter Allgemeine Zeitung" prieš visas kitas jo oficialias publikacijas. Jums svarbu, sakėte, kad jis būtų paskelbtas šiame ypatingame laikraštyje.

Privalau jums pranešti, kad jūsų romanas šiame laikraštyje nepasirodys. Tegu kritikai ilgainiui įvertins, gera ar bloga ši knyga. "Net blogas Walseris - tai įvykis", - kartą pasakė vienas žinomas redaktorius.

Jūsų romanas yra egzekucija: jūs suvedate sąskaitas su - iš karto išsklaidykime fiktyvių vardų dūmų uždangą - Marceliu Reich-Ranickiu. Romanas pasakoja apie garsaus kritiko mirtį. Rašytojas įtariamas nusikaltimu. Kitas veikėjas, pasakotojas, tiria. Vėliau skaitytojai sužino, kad jie yra vienas asmuo. Byla ištirta: kritikas yra gyvas, jis tik apsimetinėjo esąs miręs, kad galėtų ramiai pabūti su meiluže. Beje, šio garsaus kritiko asmenį ir jo literatūrinį gyvenimą išsamiai analizuoja pusiau užkoduotos asmenybės - kritikas Joachimas Kaiseris ir leidėjas Siegfriedas Unseldas. Tačiau iš tikrųjų - tai vokiečių literatūros lemties, išreikštos kritiko André Ehrl-Königo (vokiškas kalambūras), arba Reich-Ranickio, pavidalu, aprašymas.

Ir nėra reikalo jums, mielas pone Walseri, atsakinėti tokiais žodžiais kaip "grožinė literatūra", "išgalvoti personažai" ar "perspektyvos kaita". Gerai išmanau ir sugebu atskirti literatūrinę kalbą nuo neliteratūrinės. Žinau, kaip dažnai ir kokiuose šiuolaikinės literatūros darbuose nužudomi kritikai.

Tačiau literatūros tradicijų ir technikos pilies vartai neatsivers, idant jus priglaustų, nes čia knyga vertinama kategorijomis "gera" arba "bloga". Kita vertus, jūsų romaną laikau neapykantos dokumentu. Nė nežinau, kas mane labiau trikdo: jūsų įkyri temos vystymo maniera ar bandymas parodija bei komedija dangstyti vadinamąjį tabu laužymą. Jūs tiesiog pažodžiui supratote Goethe`s 1776 metų parabolę: "Jis kritikas, prisiekiu! Aš jį nudėsiu!", ar ne?

Ar patikėsite, jog ir aš pradedu suvokti jus pažodžiui? Jūsų knyga yra niekas kitas, kaip žmogžudystės fantazija. Pats faktas, kad žmogžudystė nėra žmogžudystė, daro jūsų pikdžiugišką hipotezę nepriekaištingą. Pavyzdžiui, vienoje vietoje pasakotojas sako: "Asmuo, kurio mirtį laikome visiškai pateisinama, turėtų atrodyti realistiškai". Jūs sukūrėte mechaninį teatrą, kuriame galima mėgautis žmogžudyste, jos neįvykdžius. Tačiau, skirtingai nuo Tomo Stoppardo, jūsų nedomina kritiko mirtis. Jus domina žydo mirtis.

Įkalčių neįmanoma nepastebėti, ir tai kelia nerimą. "Dabar reikalas buvo tas, kad Hansas Lachas nužudė žydą", - netrukus pasakoma skaitytojui, nors iš tikrųjų tai ir visos šios knygos pagrindinė tema. Nes jūs viską gerai apmąstėte. Ką rašytų didieji šalies žurnalai? "Wolfgangas Lederis suprantamai paaiškino, kad vaizduoti nužudytą žydą, kaip žemesnės moralės asmenį už nežydą, yra antisemitizmas. Ir tai pasakoma žinant, kad semitofilai yra paprasčiausi antisemitai, mylintys žydus".

Nežinia, kas pakišo jums mintį pagrindinį įtariamąjį padaryti dar įtartinesnį, kadangi jis kritiką baugina ir žemina paties Hitlerio žodžiais: "Nuo 0.00 valandos smūgiai pasikartos", ir po to kritikas iš tikrųjų dingsta nuo žemės paviršiaus. Kaip malonu sužinoti, kad šį karą paskelbė nekaltas žmogus! Natūralu, kad jūsų kritikas nekaip kalba vokiškai. Jūsų Reich-Ranickis kalba su jidiš akcentu, gargiančiai tardamas "r" kaip Rytų europietis, be to, jis turi didingą Mesijo kompleksą: "Galų gale visi besidarbuojantys kritikos srityje gali būti laikomi Nazaretiečio pasekėjais: jis kentėjo už pasaulio nuodėmes, kritikas kenčia už rašytojo nuodėmes". Jūs, mielas Martinai Walseri, gana gerai suprantate, ką čia darote. O tie, kurie nesusipažinę su savo literatūros istorija, gali paskaityti Alfredo Kerro žurnalistikos parodijas, parašytas Karlo Krauso. Beje, abu jie - žydai.

"Aistra niekinti", "neigimo jėga" - pasitelkiamas visas antisemitinių štampų rinkinys, kurio, deja, neįmanoma nepastebėti. Ir kai jūs rašote, kad "André Ehrl-Königo protėviai - žydai, tarp kurių buvo ir holokausto aukų", nuostabiausi žodžiai yra "tarp kurių buvo", tarsi genocidų aukos nebūtų buvę dauguma Europos žydų. Savaime suprantama, tai, regis, tik smulkmenos, bet jos mane verčia suklusti ir pagaliau, didelei mano nuostabai, suvokti, jog iš tikrųjų jos atsirado metodiškai. Gerai, jūs savo kritikui suteikėte kalbos defektą ir demonstruojate, kaip jis puikuojasi šiuo visus žavinčiu išskirtiniu bruožu. O tada, manydamas, kad esate užsitikrinęs galimybę atsitraukti, rašote sakinį, kuriame vizualiai ir garsiškai iškraipote žydų kalbą: "Tik pamanyk, kaip Ehrl-Königas kalba apie vokiečių rašytojus, apie kalbą, kuria jie rašė, ir kaip jam baisu paskirti gyvenimą literatūrai, kurios 90 nuošimčių yra viena nuobodybė", ir taip toliau, ir panašiai.

Bet visa tai nublanksta, lyginant su pagrindiniu šios knygos siužeto vingiu. Žmogžudystė, apie kurią sukasi veiksmas ir kurią tiria policija, veikia mūsų požiūrį į nacių vykdytas masines žudynes. Jūsų kritikas vis dėlto nėra miręs; tai jo kantri, be perstojo rūkanti, prancūziškai kalbanti žmona visą laiką žinojo. Kodėl? Nes "André Ehrl-Königas ne tokio būdo, kad leistųsi nužudomas", - sako ji su šampano taure rankoje.

Tai sakinys, dėl kurio visai netekau žado. Ir jums jis aiškiai buvo labai svarbus, nes pakartojote jį dar sykį. Kadangi Marcelis Reich-Ranickis buvo vienintelis tos šeimos narys, pergyvenęs holokaustą, aš negaliu susilaikyti neįvertinęs šio sakinio, kuris polinkį išgyventi ir "būti nužudytam" paverčia asmeniniu keliančiu siaubą bruožu.

Kalboje, kurią 1998 metais sakiau jūsų garbei Frankfurte, Šv.Pauliaus bažnyčioje, kai gavote Vokietijos knygų prekiautojų Taikos premiją, nuodugniai išnagrinėjau jūsų kūrybą. Ir dabar jums sakau, jog tai, ką dabar darote, yra tikrai pavojinga. Kai Hitleris paskelbė karą Lenkijai, - tai jūs su tokiu malonumu savaip perfrazavote, - jis paskelbė karą ir Marceliui Reichui bei visai jo šeimai, tada gyvenusiai Lenkijoje. Nedaug Europos žydų išgyveno po šių liūdnai pagarsėjusių žodžių. Iš saujelės likusių gyvų Varšuvos geto žydų dar mažiau sulaukė karo pabaigos, pasislėpę drėgnuose Lenkijos rūsiuose. Šių išgyvenusių tik maža dalelytė dar gyvi. Du iš tų išlikusių - 82 metų Marcelis Reich-Ranickis ir jo žmona Teofila.

Ar paaiškinau jums, kodėl mes nespausdinsime jūsų romano, kuriame žaidžiama prasimanymais, užbaigiančiais tai, ko naciai nepadarė iki galo? Ar dabar suprantate, kodėl nepasiūlysime vietos šiai tik šiek tiek užmaskuotai amžino - nesunaikinamo - žydo mito variacijai?

Privalau viešai paskelbti šį atsakymą. Neigiamą atsakymą, kurį jau iš anksto laikote nelemtomis paties Reich-Ranickio machinacijomis. Tačiau jūsų romano tikrasis herojus apie tai dar nieko nežino. Tai ne suokalbis.

Jūs, mielas pone Walseri, dažnai sakydavote, kad norite jaustis laisvas. Šiandien man atrodo, kad jūsų laisvė - tai mūsų pralaimėjimas.

Pagarbiai

Frankas Schirrmacheris

2002 m. gegužės 28 d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:22:27 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba