Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
 Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

POKALBIAI

UGDYMAS TEATRU

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nerijus Gedminas (kairėje) ir Klaipėdos "Versmės" vidurinės mokyklos teatro studija
Nuotrauka iš N.Gedmino archyvo

Gegužės viduryje Klaipėdos "Versmės" vidurinėje mokykloje žiūrėjau šios mokyklos teatro studijos spektaklį "Elektra" (pagal Sofoklį). Su spektaklio režisieriumi, studijos vadovu Nerijum Gedminu, galvotu, mėgstančiu minimalistinę raišką, esame pažįstami nuo studijų Klaipėdos universitete laikų (1990–1995). "Elektra" vaidinama mokyklos laiptinėje: žiūrovai sėdi koridoriaus aikštelėje, o veiksmas vyksta ant laiptų. Laiptai režisieriui padeda sukurti išraiškingas "vertikalės" mizanscenas, gana rūstoką atmosferą. Kai kurios Elektros (Ramunė Drankinaitė) ir Klitemnestros (Viktorija Kuprytė) scenos nustebino vaidintojų kibliu sceniniu bendravimu. Mokyklinio teatro gyvenimo nepažįstu, tad režisieriui Nerijui Gedminui pateikiau keletą klausimų.

Kaip kilo mintis su paaugliais statyti Sofoklio "Elektrą"?

Viskas paprasta: dramaturginės medžiagos pasirinkimą lemia studijos narių norai ir galimybės. Kiekvienas mokytojas pasakys, kad aktyviausios mokykloje – merginos. Taigi susirinko būrys merginų, ir pradėjau galvoti, už ko kabintis. Svarbūs buvo pedagoginiai motyvai. Sofoklio "Elektra" – tokia drama, su kuria savarankiškai moksleiviai niekada gyvenime galbūt nesusidurs, patys jos neperskaitys. Be to, itin mėgstu šį kūrinį. Keršto problema, laisvės tema, manau, paaugliams labai aktuali.

Kaip augesnių moksleivių teatre statomas spektaklis? Turbūt mėnesiais pjesių neanalizuojate? "Elektros" nestatysi kaip etiudų?

Imame dramos fragmentą, analizuojame, kalbamės apie jį. Moksleiviai jau turėjo šiokios tokios scenos patirties. "Elektrą" statėme X klasėje, prieš tai kūrėme spektaklį vaikams. Taigi pojūčių, dėmesio ugdymo, charakterių kūrimo pratimus darėme. Žinoma, dirbame ne itin sistemingai – trūksta laiko. Tarkim, muzika metodiškai dėstoma nuo pirmos klasės, teatras – ne… (Nebent teatras įtraukiamas kaip pasirenkamas dalykas.) Dramos studija lankoma savanoriškai. Taigi kalbėti apie rimtą teatrinį pasirengimą yra sudėtinga. Sukurti potekstes, vaidmens perspektyvą jaunuoliams pernelyg sunku.

Dar mūsų mokykloje yra tokia "kalėdinio vaidinimo" tradicija (ne visos mokyklos ją turi): vyresnių klasių moksleiviai kartu su mokytojais (aktyvios mūsų muzikos, literatūros mokytojos Ingrida Jankienė, Vaida Rimkutė) kuria spektaklį pradinukams. Spektaklis – rimtas: ruošiamos dekoracijos, mokomasi dainų, šokių, kuriami siužetai…

O kaip jaučiasi skirtingo "socialinio statuso" dalyviai, vaidindami kartu?

Situacija įdomi. Sykį Teatro dienai repetavome W.Shakespeare’o "Ričardą III". Vienas vaikinukas atsisakė vaidinti – gal susirgo, gal išsigando, nežinau. Teko man per porą repeticijų "įšokti" į vaidinimą. Moksleiviai per spektaklį sušurmuliavo, kai mano partnerė rimtai mano personažą pavadino "menkysta" ir "palinkėjo", kad jos "spjūviai virstų nuodais", – šitaip mokytojui į akis drėbti! Žiūrovai nuščiuvo, susimąstė. Ši ištrauka žiūrovams patiko labiau net už parodijas.

Ar naudojiesi tipažo principu moksleivių teatre ("Vestuvės – kitos, piršlys – tas pats")?

Organizuojant renginius mokykloje, kuriant parodijas, kai nėra laiko ilgai ieškoti, tipažo principas parankus. Suprantu mokytojus, kurie ir mokykliniame teatre juo remiasi: juk reikia per metus pastatyti su moksleiviais spektaklį… Bet man itin džiugu būna atrasti žmogų tarsi iš naujo.

Kaip pavyksta ilgą laiką išlaikyti moks­leivių domėjimąsi pasirinktu veikalu? Juk po kokio mėnesio jie gali pasakyti: "Jau nebenorime, nusibodo".

Tokių vargų nepatyriau. Gal geri moksleiviai susirinko? Kaip komanda suburiama? Viena moksleivė, pradėjusi lankyti studiją, atsiveda kelias drauges. Paprastai studijos pagrindą sudaro viena kuri nors klasė. Stebiuosi, kai teatrą renkasi "tiksliųjų mokslų" atstovai, kurie ateityje ruošiasi būti chemijos, fizikos specialistai.

Spektaklį kurdami, moksleiviai susivienija, ima jausti atsakomybę. Stengiuosi, kad jie pamatytų Klaipėdos universiteto Režisūros katedros studentų spektaklius. Nusivedžiau juos net į Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio "Šaltas vaikas" peržiūrą Klaipėdos dramos teatre. Smalsesniems parūpinu teatro istorijos straipsnių, kurie padeda geriau suprasti statomą veikalą, jo interpretacijas. Moksleiviai domėjosi, kaip Elektros personažą ar su juo susijusius mitus interpretavo XX a. rašytojai: H. fon Hofmanstalis, O’ Nilas, J.Giraudoux…

Ar neteko pastebėti, kad iš pradžių moksleiviai gana egzaltuotai žvelgia į teatrą, kad aktorystė suvokiama kaip savęs demonstravimas, tam tikra narciziškumo išraiška?

Studijoje tokių problemų nekildavo. Bet per teatro pamokas – pasitaikydavo.

Vaidmenis skirstau ne tik atsižvelgdamas į sugebėjimus, bet ir remdamasis teisingumo bei pasitikėjimo principais. Stengiuosi neišskirti moksleivių – lyderių. Jei viename spektaklyje moksleivis vaidina pagrindinį vaidmenį, kitame – antraeilį.

Repetuodami "Elektrą" jaunuoliai daug sužinojo apie antikinį teatrą, kultūrą. Šios žinios jiems pravertė mokantis istorijos, tarkim. Pedagoginiai tikslai svarbesni už mano režisūrines ambicijas, o procesas – už rezultatą. Nors kai kurie moksleivių teatrų vadovai mano kitaip. Man nepriimtinas požiūris, kad moks­leivių teatras – savotiška uždara sekta, kurioje visi labai svarbūs ir reikšmingi savo akyse. Tai pavojinga – pervertinamos savo jėgos, į kitus žvelgiama paniekinamai.

Gal sugretintum šio darbo patirtį su savo režisieriaus darbu Kretingoje, Egidijaus Radžio teatre?

Tai – senas tradicijas turintis teatras. Žmonės čia ateina praleisti laisvalaikio, negali jų "menu" kankinti. Nors kai kurie entuziastai, jei net naktį paskambintum dėl teatro reikalo, tuoj atbėgtų. Trupėje daugiausia veteranų ir moksleivių, o 25–35 metų amžiaus vaidintojų stinga. Tokio amžiaus žmonėms labiau rūpi ekonominiai reikalai. Kartais kokias nors režisūrines idėjas pirmiausia "išbandau" mokyklos studijoje, o pas­kui pritaikau Kretingos teatre. Prieš imdamasis A.Puškino "Maro" Kretingoje, irgi daviau mokiniams Klaipėdoj paskaityti, analizavome, taip sprendimas (šiuolaikinis, su breikais) ir gimė. O su suaugusiais kartais repetuoti sunkiau nei su vaikais…

Koks tokių vaidintojų statusas nedidelio miestelio bendruomenėje?

Įvairus. Pavieniai vaidintojai jaučiasi esą aktoriai, bet dauguma nepozuoja. Kitas, ateidamas į repeticiją po darbų, buteliuką atsineša, sumuštinių… Būna dienų, kai supranti, kad repeticija neįvyks, nes žmonėms reikia susitikti, išsikalbėti. Tai yra savotiškas bendraminčių klubas. Teatrui svarbus miesto valdžios požiūris. Kretingiškiams pasisekė – meras Valerijonas Kubilius dalyvauja, jei tik netrukdo aplinkybės, visuose kultūros renginiuose. Didmiesčių gyventojams sunku įsivaizduoti: gruodį viename kaime vyksta kaimų teatrų apžiūra, žmonės salėj – su paltais, pro kiaurą stogą laša tirpstantis sniegas… Ir meras su žmona kartu su komisija žiūri spektaklius visą dieną!

Sėkmingų darbų "visuose frontuose"!

 

Skaitytojų vertinimai


28553. bitele :-) 2006-06-20 17:55
Faina, Ridai, kad ir provincijos mokyklinis teatras randa vietos "Literatūroje ir mene". Tai labai svarbu ne tik kretingiškiams. Ačiū! N.Gedminas - puikus pedagogas ir jaunas teatro žmogus,kuris nesusireikšmina. O teatras mokykloje turėtų atrasti tokią pat vietą, kaip ir muzika, dailė...

29390. Ilona :-) 2006-07-09 20:39
Labas.Puikus rezisierius ir geras zmogus.Su Nerijum teko kartu studijuoti.Labai noreciau,kad straipsnio autorius Ridas(taip kursiokas) ar Nerijus atsilieptu i sia zinute.Aciu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:54 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba