Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

DAILĖ

MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Salvatore Fiume. "Statulų sala". 1947

Kontrastai ir niuansai, analogijos ir skirtumai egzistuoja visur. Ieškant kontrastų, tereikia sugretinti vieną po kito einančius periodus, kurie dažniausiai yra kaip tezė ir antitezė. Ieškoti analogijų galbūt sudėtingiau – tam reikia įgudusios akies, meninės pajautos ir plataus akiračio. Tačiau netikėtai (o gal sąmoningai) atrastos paralelės visuomet atveria kraštelį asociatyvios tikrovės, kuri, nuausta iš nematomų siūlų, neegzistuoja iki tos akimirkos, kol kas nors sustoja ir nustebęs konstatuoja: juk tas panašumas, regisi, buvo visuomet.

"Vartų" galerija savo 15 metų jubiliejų švenčia ilgai, iškilmingai ir konceptualiai. Šie metai galerijai yra išskirtiniai parodų kokybe bei jų įvairove: kuruojamos, personalinės ekspozicijos, žyminčios galerijos sukaktį, intriguojančios ir apgalvotos. Birželio 7 d. atidaryta paroda "Du požiūriai į metafiziką" pradedamas naujas ciklas "Svečiai Europos kultūros sostinėje", formuojamas bendradarbiaujant su Šiuolaikinio meno centru bei Vilniaus dailės akademija. Jame bus pristatomi kiekvienos Europos Sąjungos šalies menininkai. Pati koncepcija atrodo formali ir neoriginali – kas gali būti paprasčiau ir "valdiškiau", artėjant didžiajam 2009 metų Vilniaus sąmyšiui? Tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Į patį banaliausią dalyką galima pažiūrėti taip, jog jis ims šviesti kaip nušlifuotas brangakmenis, o galiausiai juk kaip brangakmenį nušlifuoti galima ir paprasčiausią stiklą. Antra vertus, "Vartuose" eksponuojamų autorių jokiu būdu negalima priskirti prie "stiklų", nes italų ir lietuvių menininkai, kurių kūriniai eksponuojami parodoje, tiek vienos, tiek ir kitos tautos dailės istorijoje užima reikšmingą vietą. Salvatore Fiume ir Leopoldas Surgailis – iš pirmo žvilgsnio keistas sugretinimas ir intriguojantis pasirinkimas.

Salvatore Fiume (1915–1997), kaip skelbia galerijos informacija buvo "dailininkas, skulptorius, architektas, rašytojas ir scenografas. Jis žavėjosi Piero della Francescos ir Paolo Uccello kūryba, bendravo su žymiausiais savo amžininkais – de Chirico, Carrà, Morandi ir Savinio. Jam ypač svarbi buvo metafizinė dailės samprata ir neprovincialaus meno idėja. 1950 m. Venecijos bienalėje eksponuotą jo triptichą "Statulų sala" įsigijo Vatikano muziejus. Salvatore’s Fiume’s kūrinių galima rasti svarbiausiuose pa­saulio muziejuose. Tarp jų ir Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA), ir Milano šiuolaikinio meno galerija". Leopoldas Surgailis, lietuvių tapybos klasikas, grupės "24" narys, ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Regis, visiems pažįstamas ekspresyvus L. Surgailio potėpis, masyvūs jo sukurti pavidalai, pilkšvos, gelsvos, rūdžių ar plytos spalvos koloritas. Žinomas jo vaidmuo lietuvių meno istorijoje, jo įtaka lietuvių tapybai. Tačiau, sugretinus jo darbus su italų menininko kūriniais, tiek vienas, tiek antras pasirodo naujai. Stulbinantis panašumas, tiesą sakant. Drambloti, sunkūs objektai. Tamsios, dulsvos ar blyškios, tariamai bereikšmės spalvos. Ir metafizinis matmuo, persmelkiantis abiejų autorių kūrinius. Salvatore Fiume asociacijų bei nuotaikos atžvilgiu artimesnis pittura metafisica atstovams. Paslaptinga atmosfera, nejauki aplinka, tuščios erdvės, kuriose nejaukiai įsitaisę gremėzdiški pavidalai, – nėra veiksmo, šurmulio, judėjimo. Tik nuotaikos ir nuojautos, jog kažkas ką tik įvyko arba kažkas tuoj įvyks. Salvatore’s Fiume’s darbuose regimi tolimi Paolo Uccello ir Piero della Francescos kūrybos atšvaitai. Tas pats monumentalumas, architektūros, tapybos ir skulptūros sintezės siekiamybė, griežta, apgalvota spalvų kompozicija. Ir magija – nematoma, bet nujaučiama. Fiume sukūrė keistą magišką pasaulį, pilną paslaptingų ir kartais nejaukių transformacijų, kur paukščiai virsta skulptūromis, skulptūros – statiniais, o architektūra – salomis.

Leopoldo Surgailio metafizika remiasi katalikybe ir lietuvių liaudies menu. Tapytojas liaudiškus "smūtkelius", dievukus, krikščionių šventuosius panardina ekspresyvių potėpių gelmėn, apsupa dulsvų spalvų dėmėmis, leisdamas nuspėti deformuotų jų pavidalų kontūrus. Medinės nežinomų meistrų skulptūrėlės, taip mėgtos dar arsininkų, Surgailio kūryboje virsta žmogiškais, žiūrovui artimais personažais. Šventumas ištirpsta tapyboje: tampa žemiškas, jaudinantis, juslingas ir siautulingas. Tačiau keista metafizika išlieka, pasislėpusi už potėpių ir spalvų; išlieka ir keista atmosfera – šiek tiek negrabi, šiek tiek vaikiška, tačiau nuoširdi ir traukianti. Liaudies meno skulptūros monumentalumas ir nuoširdumas – Leopoldo Surgailio kūrybos atskaitos taškas. Magiškos šventųjų gyvenimo istorijos virsta sudėtingo žmogaus gyvenimo kelionės metafora, o monumentalūs, masyvūs, drambloti jų pavidalai – gerokai transformuota regimojo apvalkalo išraiška. Apvalkalo, iš už kurio žiūri dvasia – "pasiutusi", keista, truputėlį naivi. Atpažįstama, sava, stipri, lietuviška.

Galerijoje susitinka itališka ir lietuviška metafizika: viena – aristokratiška, paslaptinga, alsuojanti Renesanso ir miesto kultūros dvasia, kita – sveikos liaudiškos pasaulėjautos, kaimo bei veržlaus, gaivališko tapytojo temperamento atspindys. Skirtingi metafizikos šaltiniai, skirtingos šalys, skirtingos autorių patirtys ir charakteriai. Nepaisant to, kūrinių panašumas pribloškia – kartais net primygtinai lenda į akis, reikalaudamas būti pastebėtas ir įvertintas. Akivaizdu, jog metafizika ir tapybinės vertybės visur tokios pačios – svarbu tik, jog tai būtų išryškinta. Kaip šįkart "Vartuose".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:21:53 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba