ATSIVĖRIMAI

Priešingai kalboms, kad komercinės televizijos tik pramogauja ir pokštauja, TV3 atsivėrė vaikų dainoms ("Vaikų balsas. 2006"), LNK gilinasi į XX a. istoriją ("XX amžiaus slaptieji archyvai"), o beveik neturinti originalių programų BTV suteikė žodį vienai talentingiausių ir prieštaringiausių XX a. kino režisierių – Leni Riefenstahl ("Nuostabus ir siaubingas Leni Riefenstahl gyvenimas"). Lietuviškos XX a. paslaptys ("Šimtas paskutinių valandų") atsiskleisdamos atveria dar gilesnes paslaptis. Gražinos Sviderskytės projektas tuo svarbus, kad, ieškodamas atsakymų, inspiruoja naujus klausimus: "Kodėl A.Smetonos vyriausybė paskutinėms valandoms buvo nepasiruošusi ir elgėsi it paralyžiuota?", "Ką išgyveno tomis valandomis mūsų likimo bendrai – latviai ir estai?", "Kodėl prie rytinių Lietuvos sienų 1940 m. birželį buvo sutelkta milžiniška kariuomenė (vien tankų – 1400)?", "Gal Stalinas planavo smogti Vokietijai, kol ta džiaugiasi Paryžiaus paėmimu?", "Negi Lietuva iš tikrųjų nesiruošė jokiems eventualiems pavojams iš Rytų, o A.Smetonos draugiški ir taikūs laiškai Sovietų Sąjungai buvo nuoširdūs?", "O kur "pilkieji kardinolai", kurie dažnai įžvelgia daugiau negu prezidentas ar ministeriai?".

Istorikai žino dar daugiau klausimų ir atsakymų, negu gali aprėpti valandinis filmas. Kada nors žinosime ir mes. Bet dabar nesunku pasitikrinti, kaip anų metų birželio 13-ąją buvo švenčiamos antaninės ir kiek daug fotoreportažų užplūdo spaudą. Mane visada domindavo paskutinės valandos, tad dažnai žiūrinėju tuos fotoreportažus iš nepadoriai patogios pusės amžiaus pozicijos: ką žinojo, o ką tiesiog nujautė anie? Kad bus tremtys, lageriai, mirtys, kad tik vienas kitas, kaip užsienio reikalų ministras J.Urbšys, sulauks istorinės satisfakcijos ir vėl galės didžiuotis savo tauta.

Viskas, ką fiksuoja fotografai ir kino operatoriai šiandien, ateityje irgi kels klausimų. Net piktoka socialdemokratų ir konservatorių lyderių kaktomuša su trijule politologų ("Spaudos klubas", LTV, šįkart suardęs įprastinę, nuobodžią rikiuotę) ateityje mums gali būti ne mažiau įdomi negu Amerikai R.Nixono ir J.Kennedy pirmieji televiziniai susidūrimai. Istorija kuriama čia ir dabar. Net atsigręžiojimais atgal. Štai buvęs Sovietų Sąjungos premjeras Nikolajus Ryžkovas žurnale "Naš sovremennik" (2006, Nr.5) spausdina lyg ir solidų straipsnį "Pabaltijiškas suverenitetas", kuriame savaip, didžiosios valstybės požiūriu, atskleidžia, kaip pas mus kūrėsi Sąjūdis, teisina Lietuvos aneksiją ir okupaciją. Girdi, Molotovo-Ribentropo paktas – nieko ypatinga, nes ir kitos valstybės pasirašinėja slaptus susitarimus, o čia buvęs sprendžiamas Europos ir pasaulio likimas.

Propagandinis karas dėl istorijos kartais vis iš naujo įsiliepsnoja. Iš "Istorinių kronikų" (RTR "Planeta") aiškėja, kad Vakarai ilgai nieko nenorėjo žinoti apie Stalino režimą ir lagerius. Kai 1943 m. JAV išėjo pirmoji knyga, atskleidžianti Stalino valdžios užkulisius ir milijonų kančias, Prancūzijos kairiųjų spauda ją pavadino CŽV provokacija, o filosofas ir rašytojas J.P.Sartre’as apie tai net pjesę sukūrė. Ką jis matė vėliau, daug kartų pats lankydamasis Sovietų Sąjungoje, galima spręsti ir iš A.Sutkaus fotografijų ciklo, kuris dabar populiarus įvairiuose leidiniuose, parodose, net prancūzų televizijoje, apipinamas vis naujais komentarais ir archyviniais atradimais. Matyt, teisūs tie, kurie sako, kad sovietinio laikų meno negalima suprasti be istorinio fono. Bet manyti, kad sovietinės valdžios struktūros specialiai skatino kurti Lietuvos fotografiją, kiną ar teatrą tokius, kad girtų užsienis, ar nebūtų šizofreniška? Kaip tų laikų liudininkas veikiau samprotaučiau taip: kuo daugiau meno istorikas suranda valdžios nurodymų, užsakymų ar pinklių, tuo talentingesni atrodo anų dienų menininkai, sugebėję sukurti laiko patikrintų kūrinių.

Spekuliuojama ("Naš sovremennik", 2006, Nr.1), kai rašoma: "Kaip mes mylėjome gruzinų kino lyrizmą, santūrią Pabaltijo aktorių vaidybos manierą. Jie buvo tikri europiečiai Rusijoje, o šiandien atsidūrė Europos užkiemiuose, kur apie jokį nacionalinį kiną negali būti ir kalbos". Kartais gal kas ir lepteli, kad nacionalinio kino nėra, kad vargu ar jis atgis. Lietuvoje niekada netrūko skeptikų, kai tik būdavo iškeliama nacionalinio kino idėja. Jaunimas ieško savų kelių kinui, kuris nebūtų uždarytas tarp keturių Tėvynės sienų. Mindaugas Vosylius sugalvojo kino sistemą apversti aukštyn kojomis: pirma tegu kas nors sukuria filmą, įrodo, kad jis patinka ir Lietuvos žiūrovui, o tada tegu prašo iš valstybės biudžeto kompensacijos. Reiktų pagalvoti, ką daryti su nežiūrimu autoriniu kinu, kuris irgi reikalingas? Jaunimas VU Gamtos fakultete pasikvietė papasakoti, kas yra kinas šiandien, ir atsivėrė: turi projektą sukurti filmą kartu su švedų studentais ir ieško, kas galėtų mus jungti senoviška, mitologiška, juk gyvename prie tos pačios jūros.

Buvusią "Stiliaus" redaktorę Liliją Valatkienę "popsas užkniso juodai" ("Moterų laimė", TV3), tad sugalvojo, kad vaikai trauktų arijas kartu su operų dainininkais. Jokia televizija dar neapsilankė Vilniaus dizaino mokymo centre, kuris išleido 13 laidų ir galerijoje "Menų kampas" ("Baldų rojuje"!) surengė visų kartų fotografų parodą "Atsivėrimai, ir ne tik". Ten pat susibūrusio fotoklubo prezidentas Alfredas Maruška, iš profesijos gydytojas, stebėjosi: kiekvienas atsivėrė kitaip, svarbiausia – aukojo atsivėrimui laisvalaikį.

Lietuvos radijas švenčia 80-metį, Kaune palaidoti pirmojo radiofono direktoriaus Petro Babicko palaikai, atvežti iš Brazilijos. Sunku sudėlioti į eilę visus jo pomėgius ir darbus: diktorius, poetas, publicistas, fotografas, kinematografininkas, vertėjas, kelionių reporteris... Apie jo seserį Unę Babickaitę turime ne vieną knygą, o štai jam pašykštėjome dėmesio. Jei ne Aldonos Ruseckienės rūpinimasis jo palikimu ir straipsniai, gal visai būtume užmiršę, kaip ir prieškario fotografą ir operatorių Alfonsą Žibą ar geografą ir fotografą Steponą Kolupailą. Tokia tradicija: fotografijos istoriją sudaužome, o paskui vėl mėginame atrasti, bet, ką nors suradę, tuoj dantimis kandžiojame kitą epochą.

P.Babickas buvo ir uolus sportininkas, tad neatsitiktinai 1934 m. "Sporto tribūnoje" aptikau žinutę: "Draugija užsienio lietuviams remti pasiuntė per vykstantį Amerikon p. P.Babicką savo išleistą apie 1.200 metrų filmą "Lietuva", kurią p.Babickas, važinėdamas su prof. Kun. F.Kemėšiu po įvairias lietuvių kolonijas, demonstravo lietuviams vietos kinematografuose". Dabar ketiname nuvežti lietuviškų filmų ir "Oskaro" premijoms. P.Babickas pirmasis iš lietuvių išgarsino ir Neringą knygoje "Gintaro krantas", kurios prieš karą išėjo net pora leidimų. Čia jis rašė: "Jei vysk. Baranauskas, aprašydamas Anykščių šilelį, pabrėžė nepaprastą miško kvapingumą, tai kalbant apie Neringos miškus tektų ypač akcentuoti ypatingai malonų, nuostabiai sielą raminantį miško aromatą". Leidinio fotografijos ir šiandien tebestebina temų įvairove: "Žvejo tipas", "Tinklo remontas", "Į bažnyčią", "Varnas rauna", "Gintaro ieškotojai"... Dabar dažniausiai bematome vien kopas.

Su LTV2 keliavau pas nabatėjus (rodė prancūzų dokumentinį filmą), prieš porą tūkstantmečių įkūrusius nuostabius miestus Arabijoje. Ta proga susiradau ir seno pažįstamo – Šiaulių J.Janonio gimnazijos buvusio direktoriaus Mikalojaus Kondrato su sūnumi Romualdu išleistą knygą "Pasaulio civilizacijų seniausieji centrai", kur rašoma: "Petra – unikalus miestas, vienintelis miestas uolose. Trijų kvadratinių kilometrų plote išliko daugiau kaip tūkstantis uolose iškaltų gyvenamųjų namų ir rūsių". Tai paskutinė mano buvusio direktoriaus knyga, nes šiemet jis mirė. Nežinau, kuri buvo pirmoji, bet man – "Šiaulių sportininko žinynas", kurį, būdamas mokinukas, kartu su direktoriumi išleidau berods 1957 metais. Tai buvo pirmas ir vienintelis mano sportiškas atsivėrimas...

Skirmantas Valiulis