Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
 Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

PAVELDAS

JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"

Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juodkrantės parodų salė
Skaisčio Mikuliono nuotr.

Lietuvos dailės muziejaus Juodkrantės parodų salėje (L. Rėzos g. 3) visą vasarą eksponuojama meninio stiklo ir mažųjų formų vitražo paroda "Akimirkos". Iki rugsėjo 3 d. veiksiančioje parodoje atskleidžiama šiuolaikinio Lietuvos dekoratyvinio stiklo retrospektyva ir nudienos vitražo menas. Apie tai pasakoja parodos kuratoriai.

Šiuolaikinis meninis stiklas Lietuvoje kelią skynėsi kiek sunkiau nei kai kurios kitos taikomojo dekoratyvinio meno šakos. Tam turėjo įtakos brangi ir sudėtinga kūrybos technika, nebuvo gamybinės bazės, stokota specialistų. Dėl to labiausiai trūkinėjo tradicijos. Gimusi kelių užsidegusių dailininkų iniciatyva, Lietuvos stiklininkystė per keturis plėtros dešimtmečius išaugino ne vieną kartą brandžių dailininkų, galinčių konkuruoti tarptautiniuose meno renginiuose, pateikiančių įvairių krypčių ieškojimus.

Lietuvos dailės muziejaus Juodkrantės parodų salėje surengtoje vitražo ir meninio stiklo parodoje "Akimirkos" eksponuojami praėjusių dešimtmečių Lietuvos stiklo dirbiniai bei nauji autorių darbai. Parodos retrospektyvinėje dalyje – dirbiniai, sukurti XX a. Septintajame – devintajame dešimtmetyje. Tai – XX a. lietuviško stiklo meninių tradicijų formavimosi laikotarpis, pasižymintis specifinėmis ypatybėmis, padiktuotomis laikmečio sąlygų, meno idėjų. Tuo metu dominavo kamerinio žanro dirbiniai, sukurti interjerams ir parodoms. Sovietmečio ideologija neleido dailininkui laisvai rinktis kūrybos objekto: taikomoji dekoratyvinė dailė privalėjo turėti utilitarinę funkciją. Todėl dauguma sovietinio laikotarpio stiklo dirbinių – dekoratyvinės vazos. Iš tikrųjų tai – dažniausiai laisvai interpretuotos formos, palaikančios tik simbolinį ryšį su tradicinėmis vazomis. Dailininkai daugiausia dėmesio skyrė darbų estetinėms savybėms, siekė panaudoti tuo metu įmanomas technologijas. Vazų kompozicijose buvo plėtojamos įvairios temos. Čia konkrečiu daiktu galėjo būti išreikšta abstrakti formos idėja (Gražinos Didžiūnaitytės vazų kompozicijos, 1976, 1980, Danieliaus Ramelio dekoratyvinės vazos, 1982, Alfonso Binkio dekoratyvinė vaza, 1983), devintame dešimtmetyje buvo paplitusi gamtos tema (Gražinos Didžiūnaitytės "Kalnų tarpekliuose", 1983, "Pavasaris", 1980, Danieliaus Ramelio "Akmenėliai", 1981), devinto dešimtmečio pabaigoje–dešimtajame dešimtmetyje varijuotos socialinės, filosofinės temos, nevengta ironijos gaidelių (Algimanto Žilio "Deputatai", 1991). Retai kada dailininkas mintį perteikdavo vienu kūrinio elementu. Dažniausiai tai būdavo išplėtotos trijų, penkių, septynių formų variacijos, kūrinio esmę išreikšdavo jų ritmika, dydžių ir spalvų santykiai.

Didesnę "Akimirkų" parodos dalį sudaro Gražinos Didžiūnaitytės darbai. Ši autorė ne tik pirmoji po Stasio Ušinsko pradėjo puoselėti ir kurti atgimstančio stiklo tradicijas, bet ir ilgą laiką buvo aktyviausia bei kūrybingiausia šios srities menininkė, dariusi įtaką ne vieno kolegos kūrybai. Stiklo specialybę dailininkė įgijo 1967 m. kartu su pirmąja stiklininkų laida, parengta Vilniaus dailės institute. Iš nedidelio absolventų būrio ji bene vienintelė liko dirbti šioje neartoje ir tuo metu nesvetingoje dirvoje. Lietuvoje ilgą laiką nebuvo meninio stiklo gamybinės bazės (ji sukurta 1983 m. Vilniaus "Aušros" fabrike), tad G.Didžiūnaitytė darbus kūrė Lvovo eksperimentiniame meninio stiklo ceche. Dailininkę domino dekoratyvinės stiklo išraiškos galimybės, todėl, gilindamasi į medžiagos technologiją, ji nutolo nuo S.Ušinsko vitražinio stiklo tradicijos ir pradėjo Lietuvoje dar nežinomą daugiasluoksnio storasienio stiklo epochą.

Parodoje matome vieną ankstyvųjų dailininkės darbų – dekoratyvinę vazą "Kristoforas" (1969). Tuo metu dailininkė domėjosi liaudies skulptūra, krašto istorija, legendomis. Savo vazose panaudodama iškilų ir įgilintą reljefą, ji pavaizdavo liaudies skulptūrėles, tautinę simboliką, ornamentiką. Septintame dešimtmetyje sukurtos dailininkės vazos – gana paprastų, griežtų formų, santūrių (rusvų, juodų) spalvų. Vėliau vazų formos tampa laisvesnės, spalvų paletė – turtingesnė. Aštuntajame dešimtmety sukurtos vazos, eksponuojamos parodoje, atspindi spalvinės raiškos ieškojimų etapą, kai dailininkė daug eksperimentavo technologijomis, siekė panaudoti daugiau dekoratyvių stiklo savybių, išgauti netikėčiausių efektų. Spalva tapo pagrindine G.Didžiūnaitytės išraiškos priemone. Polifoninio spalvų skambėjimo stikle pasiekiama, formuojant kelis ir daugiau stiklo sluoksnių – dailininkė jų panaudoja šešis ar septynis. Stiklo meistrės darbuose spalvos akvareliškai susilieja, jungiasi į abstrakčius asociatyvius vaizdus, kylančius iš prisiminimų ir nuotaikų. Gamta dailininkei – svarbiausias kūrybos ir emocijų šaltinis. Impulsų jai teikia kalnų tarpekliai, ledonešiai, gėlių žydėjimas, paukščių čiulbėjimas ("Pavasaris", 1980, "Paukščiai", 1980, "Kalnų tarpekliuose", 1983). Kiekvienas vazos kvadratinis centimetras virpa gyvybe, spalvomis, tonais bei pustoniais ir gali būti užbaigtas meno kūrinys, miniatiūrinis abstrahuotas peizažas. Žaidimai atspalviais ir faktūromis – būdingas G.Didžiūnaitytės kūrybos bruožas. Kiekvienai spalvai išgauti panaudojama skirtinga cheminė medžiaga, kiekvienam efektui – kitokia apdorojimo technika ir darbo technologija. Laikui bėgant dailininkė tobulino technologiją, šalia įvairiaspalvio daugiasluoksnio stiklo naudodavo opalinį stiklą bei krištolą. Kompozicijoje "Nuskendusių laivų motyvais" (1981) perteikti subtilūs toniniai niuansai, paslaptingos nuotaikos. Maždaug nuo devinto dešimtmečio dailininkė dirbo unikaliomis pačios sukurtomis technologijomis. Dešimtmečio pabaigoje spalvų paletė darosi itin ryški ir turtinga. Kompozicijose "Girių godos" (1986), "Dekoratyvinės vazos" (1990) didžiulės spalvų dėmės primena rudeninės gamtos lapiją. Kartais spalva sužiba kaip žarija, kitur – prigęsta, nugrimzta į šešėlį, o matinis paviršius pabrėžia greta tviskančio stiklo properšas.

iliustracija
Parodos fragmentas
Skaisčio Mikuliono nuotr.

G.Didžiūnaitytės pradėtą emocionalią tapybinę stiklo tradiciją pratęsė Algimantas Žilys, meninį stiklą ėmęs kurti aštuntajame dešimtmety. Jis, kaip ir jo pirmtakė, buvo ištikimas klasikinei stiklo pūtimo technikai, naudojo daugiasluoksnį stiklą, laisvai jį formavo. Bet, skirtingai nuo G.Didžiūnaitytės, jo darbų kolorito ribos siauresnės, jis mėgsta pilkšvus, pereinamus dūminius tonus ir daugiau laiko skiria originalių formų ieškojimui. Parodoje eksponuojama "Interpretacija" (1987), "Deputatai" (1991) perteikia pūsto stiklo lengvumą, aptakią dinamišką formą, kurią paryškina jautriais tonų perėjimais bei matiniu paviršium.

Aštuntajame dešimtmety prisidėjo dar pora dailininkų – Ramūnas Balsys ir Zaubergas Muldarovas, devintame dešimtmetyje – Danielius Ramelis, Alfonsas Binkis, Vytautas Janulionis. Šių autorių braižas ir meniniai interesai skirtingi. Jie meninį išsilavinimą įgijo įvairiose mokyklose: Muldarovas – Tbilisyje, Janulionis –Taline, Ramelis – Vilniuje, tačiau jų kūryba skiriasi nuo vyresnės kartos dailininkų – jie atstovauja racionalesnei, dizainui artimesnei krypčiai.

Minėtų autorių darbai – griežtesnių, geometriškesnių formų. Neretai jie dar naudodavo kelis stiklo sluoksnius, bet jų skaičius sumažėjo iki minimumo. D. Ramelio kompozicija "Akmenėliai" (1981) liudija pereinamą etapą nuo G.Didžiūnaitytės plėtotų laisvų, tapybiškų formų prie naujos estetikos pagrindų. D.Ramelio dekoratyvinė vaza (1985), Alfonso Binkio dekoratyvinė vaza (1983) – cilindro formos, čia matyti keli stiklo sluoksniai. Vietoj ankstesnių autorių sukurtos daugiaspalvio stiklo mistikos čia pirmenybė teikiama aiškumui, paprastumui. Zaubergo Muldarovo stiklo formos nugludintos, subalansuotos. Kompozicijoje "Trys gracijos" (1983) dėl plaukiančios spiralinės formos, santūrių spalvų derinių ir matinio paviršiaus gracijos įgauna elegantišką išvaizdą. Vytautas Janulionis kūryboje siekia minimalistinės raiškos. Meninis įspūdis kuriamas iš vienodų skaidraus stiklo stačiakampių formų, derinant jų ritmą, naudojant šlifavimo techniką.

Kartu su stiklo gaminiais "Akimirkų" parodoje rodomi ir mažųjų formų vitražo kūriniai. Lietuvos dailės muziejaus vitražų kolekcija nedidelė, bet joje yra Lietuvos dailės klasikų Vytauto Kazimiero Jonyno, Albino Elskaus, Stasio Ušinsko kūrinių. Muziejaus lankytojai juos matė 2005 m. jubiliejinėje S.Ušinsko parodoje, o 2006-ųjų antroje pusėje matys V.K.Jonyno, A.Elskaus kūrinius jubiliejinėje parodoje "Freiburgo meno mokykla: dėstytojai ir mokiniai", skirtoje šios mokyklos įkūrimo 60-mečiui (įkurta 1946 m. birželio 11 d.). Matyt, tokia vitražo specifika – vitražai daugiausia kuriami konkrečiam interjerui. Juos matome Dailininkų sąjungos stenduose, supažindinančiuose žiūrovą su iškilių Lietuvos vitražistų kūryba, esančia Lietuvoje ir užsienyje. Šiuos stendus parodai paskolino "Arkos" galerija.

Šiuolaikinių vitražų muziejus turi mažai. "Akimirkų" parodoje eksponuojami pastaraisiais metais sukurti mažųjų formų vitražai. Jų autoriai – įvairių kartų menininkai. S.Ušinsko mokinys profesorius Kazys Morkūnas maloniai sutiko paskolinti religinės tematikos darbus – "Kristų" (1996) ir "Dovydo žvaigždę" (1996). Atkreipiame žiūrovų dėmesį į naujus profesoriaus Algirdo Dovydėno kūrinius – "Pavasario lietus. Jūra" (2006) ir "Pavasario lietus. Debesys" (2006). Tikimės, kad Viktoro Dailidėno kabantis erdvėje "Drugelis" (2005) ir "Aštuonkojis" (2002) ypač patiks vaikams. Parodoje taip pat eksponuojami Vytauto Švarlio, Eglės Rakauskaitės, Ievos Paltanavičiūtės, Editos Utarienės, Žydrūno Mirinavičiaus, Rūtos Lipaitės, Irena Lipaitienės, Sigitos Grabliauskaitės kūriniai.

Vitražai kabo erdvėje – nedideliuose horizontaliuose languose. Tačiau nuolat besikeičiantis Kuršių marių pakrantės apšvietimas kompensuoja didelių stiklo plokštumų trūkumą. Parodos pastatas nedidelis. Vakarais jis šviečia iš vidaus. Pro apšviestų langų vitražus sklindanti šviesa tarsi paverčia pastatą paslaptinga vitražų mene, primenančia skrynią, matomą iš marių krantinės. Tai primins ir eksponuojamus objektus – skrynias. Jas sukūrė Eimutis Markūnas – "Ir veidų užmirštų begalybės" (2002), taip pat "Nostalgijos" (2002) autorius. Rodoma ir daugiau erdvinių vitražų.

______________________

Puslapis rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi

 

Skaitytojų vertinimai


28465. kiskis p2006-06-19 11:00
sudu sudas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:46 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba