Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
 Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

KULTŪRA

SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI

Stasys Stacevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Buvusių priešų paminklai, stovintys netoli viens kito, lyg išplečia erdvę, savaip paspalvina laiką, ir jau gali įsivaizduoti vienokį ar kitokį save aname erdvėlaikyje, nes aplinka yra iškalbinga – vienos tragedijos ženklas regėti šalia kitos tragedijos simbolio. Merkinėje ir Varėnos rajone yra atsparių šviesuolių, ir superpatriotams nebuvo leista nugriauti tarybinio kario skulptūros, stovinčios rusų karių kapinėse ant kalniuko, šalia Partizanų kryžių kalnelio. Garbė ir kryžių kalnelio pradininkui, mokytojui, muziejininkui Juozui Kaupiniui – jis dar iki nepriklausomybės, kaldamas pirmuosius kryžius ir kęsdamas anonimų grasinimus, o ir vėliau buvo prieš svetimo paminklo nugriovimą. Meninė skulptūros vertė nėra didelė, tačiau tai istorijos ženklas, kuris primena mūsų geografinę padėtį, neleidžia užsimiršti.

"Jeigu nėr pinigų ir noro prižiūrėti tų rusų kapinių, tai bent palikite jas ir paminklą ramybėj, – rašiau viename laikraštyje. – Nesekit rusų pavyzdžiu ir nenaikinkit svetimų ženklų. Jeigu kapinėmis nesirūpins Rusija ar žuvusiųjų tolimi artimieji, tai tegu tos kapinės ant kalnioko pamažu apželia krūmokšniais ir medžiokais, tegu taip "užsimaskuoja" tas didingas rusų karys, kurs, suspaudęs automatą, rūsčiai žiūri į Vakarus. Taip žiūrėdamas pamažu ir sunyks, po dešimtmečių pavargęs nugrius rusų karys, jei nieks jo nepastiprins, neparemontuos, nepagydys".

Vietinė valdžia tąsyk paklausė mano patarimo, ir krūmokšniai bei medžiai ūgtelėję per dvejus metus beveik užmaskavo automatininką, besiveržiantį į Rytprūsius. Bent per du kasmetinius birželio 14-osios mitingus gretimame Partizanų kryžių kalnelyje joks superpatriotas nesipiktino svetimybe.

O stačiais laipteliais, kurie užpraeitame amžiuje vedė į koplytėlę, užlipęs į rusų kapines, pasijusdavai apsuptas gyvos krūmokšnių sienos, lyg savotiškose kapinėse – miškelyje atsidūręs. Gali skaitinėti antkapiuose daugiau nei šimto karių pavardes, mėgautis kvapais ir vėjo šnabždesiais, gali prisėsti ties kario postamentu ir išgerti šio bei to. Tą šiltuoju metų laiku ir ėmė daryti merkiniškiai, nes normalių karčiamų Merkinėj nelikę, o čia – tinkamiausia vieta: nesimato pro svetimus langus, ir šiaip gražu bei ramu, jei kas ir ateis, tai greičiausiai tik saviškiai, gal "pastiprinimas" su nauju buteliu. Bet kartą per gegužės aštuntąją viena tolima čia palaidoto jaunesniojo leitenanto giminaitė su sūnumi, atvežę gėlių, rado kapinėse kelis linksmuolius, gurkšnojančius degtinėlę ir užkandančius konservais "Kilkės". Merkiniškiai velionio giminaitei ėmė aiškinti, jog nulieja žuvusiųjų atminimui ir taip mini pergalę prieš Hitlerį. Tai ir nepyko per daug anoji, tik pakeiksnojo "banditus", nes, pasirodo, jos artimąjį, devyniolikmetį jaunesnįjį leitenantą, nukovė ne vokiečiai mūšyje, o grįžusį po pergalės šitame krašte jį nupylė mūsų partizanai.

Iš tuometinės žurnalistinės pareigos laikraštyje parašiau, kad Merkinėj nebeliko normalių karčiamų, tačiau vartoti alkoholį ir bendrauti rusų karių kapinaitėse – malonumas. Tąsyk seniūnija reagavo. Ir maskuojančių krūmokšnių nebeliko, ir visa galybe į Vakarus vėl pažvelgė rusų karys. O po kelių dienų gretimame Partizanų kryžių kalnelyje vyko tradicinis birželio 14-osios mitingas, ir tą priešo automatininką pamatė vienas superpatriotas, tuometinis Seimo narys, tas, kur mėgo pašaudyt ir nepriklausomybės pradžioj pats buvo sukūręs lietuviškus automatus "Vytis – 1" ir "Vytis – 2".

– Man neaišku, kas valdo rajoną! – rūsčiai prabilo seimūnas. – Kodėl tebestovi okupantų kareivis?

Bet Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra jį apramino, aiškino, kad Merkinėj visokių nuomonių yra, jei dauguma pageidaus, tai, atėjus laikui, kareivis bus pargriautas.

Prabėgus keletui metų po mitingo, tasai svetimųjų paminklas gražiai tebestovi Merkinėj, o jį puolusį superpatriotą užpuolė savieji: įtartas nelegaliu šaudmenų ir ginklų platinimu, buvęs seimūnas, – neaišku, ar ilgam, – pateko už grotų.

O nuo rusų karių kapų matyti čia pat išsiplėtęs Partizanų kryžių kalnelis, gal ne visai toks, kokį norėtų matyt menininkas arba architektas. Kaip "Šiaurės Atėnuose" yra rašęs Vytautas V.Landsbergis, nereikėjo masyvios koplytėlės vidur buvusio mokyklos stadiono, nereikėjo atminimo prislėgti milžinišku betono luitu – toj vietoj būtų labiau tikęs paprastas didelis medinis kryžius. Gal tas pats, talentingai skulptoriaus iš Gudakiemio Vytauto Šibailos (pasak Jurgio Kunčino, – Karibailos) išdrožtas, kurs dabar iškeltas už stadiono perimetro. Ir buvusios futbolo aikštės virš sumaitotų palaikų vartus reikėjo palikti – taip būtų išlikę daugiau autentiškų istorijos ženklų, erdvė atrodytų natūralesnė, partizaniška, pusiau miškinė.

Bet yra, kaip yra.

Mano buvęs darbų mokytojas, muziejininkas Juozas Kaupinis, kurs 1989 m. mokyklos dirbtuvėse ir sukūrė pirmąjį kryžių naujam memorialui, pasakojo savo jaunystės reginį:

– Ateinu tada, pokario rytą, į tą šiukšliną daubą, kur 1972 m. bus pastatytas mokyklos stadionas, o čia iš po šviežiai suraustos žemės kyšo partizano ranka, o ranką graužia toks kruvinas baltas, išbadėjęs šuniokas, skubėdamas kremta, turbūt be šeimininkų likęs – nepasiimsi juk šunioko su savim į Sibirą. Gal stribai girti partizaną naktį užkasinėjo, gal šiaip skubėjo...

Maždaug 400 šimtų jaunų vyrų kaulai čia dūla, andai, statant stadioną, buldozerio permaišyti ir atsidūrę po 3–4 metrų žemės sluoksniu.

Stabteliu ties kryžiumi Antanui Grušauskui-Siaubui.

Net Adolfas Ramanauskas-Vangas atsiminimuose, nors nepatenkintas Siaubo pomėgiu šiek tiek išgerti, pripažįsta, jog tai buvo vienas stipriausių ir drąsiausių kovotojų. Ir stribai, tie, kur jį nukovė, tebegyvam ir šiandien Siaubo sūnui yra sakę:

– Kietas buvo tavo tėvas, mes kulkosvaidžio serijom jau buvom nukirtę jam kojas, o jis, be kojų šliauždamas, atsišaudė.

Mano motina iš visų per keletą jos jaunystės metų gausiai pabuvojusių troboj partizanų gražiausiai atsimena Siaubą. Sako, jis niekad griežtai nereikalaudavo nei maisto, nei pinigų; sakydavo: paaukokit, kiek galit... Jeigu pasiūlydavo šeimininkai, neatsisakydavo taurelės, o išgėręs mėgdavo negarsiai padainuoti ar pagiedoti. Prašydavo pasimelsti už jį ir kitus kovotojus, vis vien visi jie žūsią. Kartą priėjo prie vyriausiojo ir tuomet dar vienintelio mano brolio, pasupo lopšį, šiek tiek išgėręs buvo, tai susigraudino. Apsiašarojo ir, supdamas lopšį, tarė: šitas vaikas tai sulauks laisvės ir nepriklausomybės, o mes – ne.

Dabar tasai Siaubo pasuptas vaikas, atšventęs 60-metį, gyvena mieste tarp ežerų, rūpinasi dukrom ir anūkais, laksto prašmatniu automobiliu, o aš, kaip ir pridera trečiam broliui, netingiu ir pėsčiomis.

Ir neaišku, kieno kaulai dabar po mano kojomis.

Siaubo palaikai nebuvo rasti.

Mano dėdė, priešingai mano mamai, Siaubo, net ir žuvusio, vis dar nekenčia, nes jis nušovė – turbūt buvo už ką – jo žmonos brolį.

Ar ne pusė senesniosios merkiniškių kartos – ne tie, kurie buvo tremtyje, – į Partizanų kryžių kalnelį žiūri abejingai arba priešiškai. Juk ne visi partizanai buvo kaip Siaubas, ne visi kaip broliai Vėjelis ir Liepa.

Senyvas merkiniškis ašarodamas papasakojo miestelyje žinomą, bet naujų rezistencijos aprašinėtojų nutylimą istoriją. Kai tą žmogų paprašiau leidimo laikraštyje paskelbti jo, kaip netiesioginio liudininko, pavardę, jis ėmė purtytis ir liovės kalbėti. Istorija ne iš retųjų: dvi mažametės sesutės Maleckaitės, ganydamos karves, netyčia užginė jas ant bunkerio, ir iš po žemių išlindo partizanai. Piemenaičių nelaimei, jų vyriausioji sesuo buvo ar komjaunuolė, ar šiaip išdavikė, tad vyrai nepanoro statytis naujo bunkerio vietoj šito, mergaičių netyčia demaskuoto, o kad jos išplepės, nebuvo abejonių. Tad čia pat šile mažametes sesutes ir sušaudė. Pelkėj vėliau kiti matė jų mažas kaukoles. Vienas iš jas nužudžiusiųjų turėjo Balandžio slapyvardį. Žmonės nepateisino tų mažamečių – kad ir iš išdavikų šeimos – sušaudymo ir tuos partizanus ėmė vadint banditais.

Et, nebėra mano mokytojo Kaupinio, – jo kapas už Partizanų kryžių, miestelio kapinėse, – padiskutuotume. Ar aname pasaulyje buvusių mirtinų priešų sielos atleidžia viena kitai? Ar susitaiko? Jei karas – viena iš Viešpaties priemonių istorijos gamyboje, – tikėtina, kad kokybiškiausios buvusių priešų sielos gali tapti geriausiais draugais. Bent laikinai.

Rūdija geležiniai Kaupinio kalti kryžiai, kurie, surikiuoti aplink stadioną, atviros erdvės fone nelabai ryškiai bematomi. Geriau jie išryškėja kalnelio fone. Pūva mediniai kryžiai. Partizanų kalnelis laukia profesionalaus architekto, apgalvoto ir apsvarstyto pataisymo ir tokių entuziastų, koks buvo mokytojas J. Kaupinis, pastaraisiais metais dirbęs Merkinės muziejaus direktoriumi pastate, kursai yra lyg dvigubas paminklas. Tai buvusi Žečpospolitos laikų miestelio Rotušė, kuriai sudegus, caro valdžia toj vietoj pastatė cerkvę.

Andai stovi ant tos cerkvės laiptų J. Kaupinis, juodai barzdotas, į popą panašus, o čia išlipa iš kuklios mašinėlės pamaldžių turistų iš Rusijos pora, skuba cerkvės link, žemai lenkiasi ir klausia:

– Batiuška, batiuška , kak vy deržites v etoj Litve? ("Tėveli, tėveli, kaip jūs laikotės šitoj Lietuvoj?")

Maloniai pabendravo tąsyk "popas" – muziejininkas su rusais ir akiratį jiems praplėtė.

O su delegacija iš Izraelio buvo sunkiau. Iš muziejaus Kaupinis svečius nulydėjo, drauge jų autobusiuku nuvažiavo, į senas apleistas žydų kapines miške, į šiaurės rytus nuo miestelio, o ten svečiai ir pyksta:

– Kodėl čia skruzdėlynas knibžda, kodėl nėr tvoros, kodėl apžėlė samanomis antkapiai, kodėl pradingęs akmuo nuo kapo? Kodėl kapinės nesutvarkytos?

– Todėl, kad jūs neatvažiuojat ir nesutvarkot.

Prarijo tylom delegacija tokį atsakymą.

Bet prie neišvaizdžių sunkių antkapinių plokščių virš karo metais masiškai išžudytųjų muziejininkas buvo paklaustas.

– Kodėl čia nepadėta gėlių?

– Todėl, kad jūs šiandien gėlių neatvežėt ir nepadėjot.

Delegacija be žodžių sulipo į autobusiuką, o mūsų barzdočiui, be skrupulų ėjusiam gido pareigas ir dar ne į savą "vežimą" įlipusiam, teko kilometrą parkulniuoti pėsčiom.

Šiaip ar taip, kapines reikia tvarkyti.

Ypač senąsias, nes neliks jų nė ženklo, kaip nėr nė žymės paviršiuje senųjų miestelio kapinių netoli žydų žūties vietos. Prieš keletą metų archeologas Vykintas Vaitkevičius atkasė jas – berods pagonybės pabaigos palaidojimai, ir dabar ta vieta prašosi ženklo virš žemės.

Tuo pat metu kiti ženklai dingsta.

Važiuojant nuo Merkinės Varėnos link, šalikelės dešinėj stovėjo istoriškai iškalbinga akmeninė plokštė, kurioje buvo parašyta maždaug taip: čia už Tėvynę žuvo liaudies gynėjai. Toliau – berods penkios pavardės. Nereikėjo superpatriotams paminklioko nugriauti, o šalia reikėjo atritinti paprastą laukų akmenį ir jame lietuvių, rusų bei anglų kalbomis iškalti maždaug tokį sakinį: šioj vietoj Lietuvos partizanai nukovė penkis stribus. (Berods padėjo miną jų sunkvežimiui.) Būtų ir informacija, ir originali dviejų tos pačios istorijos ženklų kompozicija, bet dabar – nieko. Net partizanų išpuolis jau užmirštas.

 

Skaitytojų vertinimai


28535. pranasas2006-06-20 07:36
pakele pirsta ir isake kaip viskas turetu buti..........

28555. kiskis p2006-06-20 22:16
nu ir gerai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:45 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba