"MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"

Edvardo Rimkaus fotografija

M. R. Ar šių dienų filosofas turėtų apmąstyti ir populiariosios kultūros apraiškas, ar vis dėlto išlaikyti saugią distanciją?

A. Š. Reikia iš karto tikslinti žodžius, mat, tarkim, koks nors Shakespeare’as arba netgi Proustas taip pat yra populiarūs autoriai. Matyt, čia turima galvoje tai, ką aš, man atrodo, daug tiksliau vadinu mass media, arba šou kultūra, kurios amžinas provaizdis yra romėnų cirkas, degradavusių romėnų cirkas. Aš ją net drįsčiau pavadinti televizijos kultūra, kadangi, šiaip ar taip, televizijos ekranas yra pavyzdinė šitos kultūros scena. Taigi ar reikia apie tai mąstyti? Aš žinau tą daugelio mano kolegų nuostatą, – pavadinčiau ją nekaltos mergelės sindromu, – esą visa popkultūra yra kažkas negerai. Beethovenas, Goethe – klasika, va čia tai jau viskas gerai. Ir man keista, kad ir tarp mano kolegų filosofų yra nemažai tokių, kurie taip žiūri į tą vadinamą popkultūrą. Tad aš iš karto atsakau: visų pirma akivaizdu, kad, nors ir kaip tu stengtumeis pabėgti nuo šitos kultūros, šito padaryti absoliučiai neįmanoma. Toks yra pavyzdinis pasakymas: nepatinka televizorius, tu jį išjunk, ir viskas. Tai yra naivių žmonių plepalai. Nuo tos kultūros neįmanoma pabėgti netgi tada, kai tu labai stengiesi. Aš manau, kad galbūt būtų nuo jos įmanoma pabėgti, jeigu išvažiuotum gyventi į taigą kur nors, į Sibirą arba į Amazonės džiungles – ir tai aš abejoju, vargu. Žiūrėk, atvažiuoja į taigą turistų arba medžiotojų, atsiveža tranzistorių, ir viskas baigta. Nuo jos pabėgti yra neįmanoma. Jeigu tu išjungsi televizorių, kitą dieną, nuėjęs į darbą, vis tiek turėsi su bendradarbiais kalbėti apie tai, kad "Žalgiris" laimėjo arba apie dar ką nors. Tave palaikytų keistuoliu, jeigu tu sakytum – aš nieko nežinau. Sakytų: kas tu toks esi, kur tu gyveni ir apskritai ar tu gali čia dirbt, jeigu tu visiškai atitrūkęs nuo gyvenimo, ir panašiai. Bet filosofui, mano požiūriu (kai sakysiu "filosofas", aš turėsiu galvoj visą laiką save, aš – kuklus žmogus ir nemėgstu žodžio "mes"), ne tik kad nereikia nuo jos bėgti, nuo tos vadinamos mass media kultūros, bet ir reikia jai atsiverti daug intensyviau, negu jai atsiveria masinės kultūros vartotojas.

Pasakysiu keletą žodžių apie savo patirtį. O patirtis yra paprasta: man masinė, ta vadinamoji mass media kultūra inspiravo daugiau įžvalgų į pačius paprasčiausius ir esmingiausius dalykus negu visi šekspyrai, bethovenai ir net heidegeriai, kartu sudėjus. Ir todėl, kad – aš tos minties neišskleisiu... Mass media kultūra – tai kultūra, įeinanti į pačią kultūros esmę. Joje iš tikrųjų daugiau kultūros esmės negu šitoj, vadinkim, tradicinėj kultūroj, arba aukštojoj kultūroj, kuri vis dėlto vienu atžvilgiu nusileidžia šou kultūrai, nes ten įvairiausių sentimentų likę, tam tikros mistikos, iliuzijų visokiausių, pretenzijų į visokius neapibrėžiamus dalykus, žodžiu, apeliacijų į neaiškius dalykus: tai čia siela, tai čia dvasia, tai čia Dievas, tai čia, žinot, meilė, tai čia dar kas nors. Šitie dalykai yra gan murzini ir migloti, o šou kultūroje apsieinama be visų tų reikalų ir kalbama aiškia, paprasta, sakyčiau, labai tikslia kalba, kalba plačiąja prasme. Tai jeigu man, kaip filosofui, reiktų rinktis, sakykim, šito iškrypėlio Michaelo Jacksono koncertą ar Shakespeare’o "Hamletą", aš, be jokios abejonės, eičiau į Michaelo Jacksono koncertą, kadangi jis man tikrai yra... Aš jo nekenčiu, man jis šlykštus, bet jis man yra davęs tokių įžvalgų, kurių aš tikrai nebūčiau gavęs, skaitydamas Shakespeare’ą, Heideggerį ar netgi Platoną. Bet kaip žmogus... Čia jau yra skonio reikalas. Kaip žmogus aš, be abejo, pasirinkčiau ne Michaelą Jacksoną, o, tarkim, Prousto romaną, be jokios abejonės, bet man, kaip filosofui, dar kartą kartoju, labai daug padėjo atrasti mass media kultūra. Aš laikau, pavyzdžiui, savotiška Nietzsche’s nelaime arba Heideggerio netgi nelaime, kad jie dar neturėjo televizoriaus, kad jie nematė to, kas vyksta dabar stadionuose, popmuzikos koncertuose, vien dėl to jie daug kur nusišneka. Nietzsche ir Heideggeris, ir Freudas vien dėl to, vien dėl to ir Platonas, aukščiausio rango mąstytojas, dar negalėjo pastebėti kai kurių esminių dalykų. Nes, sakau, šita mass media kultūra atvėrė visiškai paslėptą matmenį, pačius žmogaus egzistencijos pamatus. Ir mes va dabar turim televizorių, gaunam dykai šitą reikalą, tik reikia mokėti žiūrėti. Aš apie tai netgi per savo paskaitas dažnai kalbu, ir studentai juokiasi. Jūs tik pereikit per miestą ir pažiūrėkit į reklamas, tik reikia žiūrėt ir matyt – ten yra fantastiškų dalykų. Pavyzdžiui, toks reklamos plakatas: "Toyota Corolla", tikra asmenybė – juk čia yra galinga metafizika! Mass media kultūrai filosofas gali būti dėkingas už tai, kad tai yra tiesiog aukso kasyklos, televizijos ekranas man buvo aukso kasyklos. Jeigu naujoji mano knyga šio to verta, tai visų pirma televizijos dėka. Aš tai pamačiau per daug metų, po truputį, reikia išmokt matyt. Sovietmečiu buvo sunkiau, buvo užmaskuota ta esmė, bet dabar va per pastaruosius penkiolika metų, – čia pavartosiu Heideggerio žodį, – yra "vykstanti" metafizika, tik reikia ją įžiūrėti.

Taigi filosofas ne tik neturi atsiriboti nuo tos kultūros, neturi stengtis išlaikyti saugios distancijos, bet priešingai – jo sąlytis turi būt aktyvesnis arba sakykim, fundamentalesnis, negu paprasčiausio tos kultūros vartotojo. Man regis, kad dabartinės filosofijos, – Vakarų aš turiu galvoj, – bėda ir yra ta, kad ji dar yra, kaip čia pasakyt, valdoma XIX amžiaus, aštuoniolikto amžiaus, tų visokių sentimentų. Tas noras atsiriboti net aukšto rango mąstytojams būdingas – aš turiu galvoje vienintelį mąstytoją iš gyvųjų, kurį aš tikrai gerbiu, – Baudrillard’ą. Jis mane daug ko išmokė, parodė, kaip žiūrėti į tą mass media kultūrą. Bet kas man vis dėlto juokinga, skaitant ir Baudrillard’ą, kad jis čia įžvelgia kažkokį demoną, kad čia yra maždaug šėtonas, nuleidęs savo mašineriją į žemę, ir dabar reikia bėgt nuo jo, slėptis ir panašiai. Su tuo aš negaliu sutikt. Kalbėdamas apie distanciją, aš nesakyčiau "saugi distancija", žodis "saugi" tarsi teigia, kad reikia bijoti šitų dalykų, ne, priešingai, nereikia bijoti. Bet distanciją išsaugot – kokiu požiūriu? Tai yra skonio reikalas. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu špinatų, o mėgstu aukštaitišką kumpį, aš špinatų ir nevalgau. Bet jeigu kokiuose nors priėmimuose špinatų pasiūlo damos, nemandagu atsisakyti – na, valgai tuos špinatus, nors tau neskanu... Bet šiaip jau, jeigu tik yra galimybė, atsipjaunu gero aukštaitiško kumpio... Ir aš sakau tai kaip žmogus, ne kaip mąstytojas, ne kaip filosofas. Tam, kad galėtume įsismelkti į kultūros pamatus, apskritai į žmogaus egzistencinę būklę šitoj žemėj (visais laikais, pradedant laukiniais, baigiant dabartimi, ji esmingai nepakito), šita populiarioji kultūra yra nepakeičiamas dalykas. Apie tai dar galit paskaityti antrame tome ("Niekis ir esmas", 2005).

E. R. Koks Jūsų požiūris į muziką? Ar Jums svarbi ši meno rūšis?

A. Š. Aš nekenčiu muzikos. Ir vėl čia tokia keista dvejopa pozicija. Aš nekenčiu muzikos metafizinės prigimties. Aš labai mėgstu poeziją, išvis mano stalo autoriai yra Proustas, Faulkneris, tapyba man daro didelį įspūdį – vienu metu net buvau specialistas ir paskaitas skaičiau apie moderniąją tapybą dar studentas būdamas. O muzikos aš nekenčiu. Aš ją vadinu paprastai – tai yra narkotikai. Ciniškas atviras narkotikas. O narkotikų aš, kaip filosofas, pakęsti negaliu. Ir vėl sugrįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Kas man tai galutinai parodė – mass media muzika. Kai pamačiau per televiziją, – stadione tikriausiai kokių keliasdešimties tūkstančių minia, plaukuoti, akys tokios baltos, aiškiai prisiriję narkotikų... Kai parodė tą minią, mane apėmė klaikas – visiškų degradų minia, atsijusi nuo visko, pasiryžusi viskam, ji gali daužyti, naikinti, tokia yra muzikos esmė. Michaelas Jacksonas įkūnijo tokios muzikos esmę. Visa muzika tokia. Tai yra narkotikas. Yra švelnūs narkotikai, kuriuos vartoja milijonieriai, ir yra baisūs narkotikai. Tu gali rinktis. Ir muzikoj tu gali pasirinkti Debussy – tai yra švelnus narkotikas; ir tu gali pasirinkti "sunkųjį metalą" – tai yra radikalus narkotikas. Užtat aš ir sakau, kad popkultūra yra kaip romėnų cirkas. Reginys irgi yra narkotikas – žudynės, sakykim. Kodėl mes pasižiūrim tų sadistinių amerikoniškų filmų? Kartais atsitraukt negali, bjauru, bet vis tiek žiūri. Muzikos aš nekenčiu kaip tam tikros metafizikos. Kita vertus, negi aš dabar sakysiu, kad aš galiu nepasiduoti jos kerams – tai yra neįmanoma. Čia Odisėjo scena yra nepamainoma: sirenų giesmės. Aš tos vadinamos klasikinės muzikos apskritai nemėgstu, na, išskyrus vieną kitą gabaliuką. Man labiausiai patinka dainuškos. Na, tokios gražios dainelės. Jau eit į koncertus – gink Dieve, tai jau yra fabrikas. Bet va eini kur gatve, ir staiga blykst kokia melodija pro langą, ir nutirpsti. Muzika yra galinga, kaip ir kiekvienas narkotikas. Žmogus apskritai galų gale be narkotikų apsieit negali. Tik klausimas – kokie narkotikai? Muzika yra stiprus narkotikas, užtat aš, kaip filosofas, atmetu ją, kadangi ji atitraukia nuo pačių daiktų, labai atitraukia – jau vien todėl, kad tu turi lįsti į dėžę, izoliuotis nuo daiktų, vien todėl, kad tu turi užsimerkt, – taigi neatsitiktinai salės yra pritemdytos. Nes narkotikas kaip tik pradeda veikti gerai tada, kai jis atitraukia tave nuo tiesiogiai regimo daikto. Poezija panašiai veikia, bet silpniau. Prisiminiau detalę: kodėl graikai padarė Homerą aklą? Akivaizdu – kodėl. Todėl, kad poezija, kaip silpnas narkotikas, kaip, sakykim, žodžių muzika, – nes ji atskleidžia kalbos muziką, – irgi reikalauja nusigręžt nuo daiktų. Kaip sako Herakleitas, atsigręžti į savitą pasaulį, nusisukti nuo to mūsų kasdienio pasaulio. O muzika tai yra jau žiaurus narkotikas, metafiziškai ją atmetu.

M. R. Ką jūs manote apie filosofijos ir grožinės literatūros suartėjimą, labiausiai pasireiškiantį prancūzų kultūroje? Ar toks suartėjimas nekelia pavojaus filosofijai virsti tiesiog intelektualine beletristika?

A. Š. Na, čia toks dviprasmiškas klausimas, jis yra gan standartinis. Tai tokia standartinė frazė (jau tiesiog tapusi štampu), kad prancūzų kultūroje suartėja filosofija ir grožinė literatūra. Na, Sartre’as, pavyzdžiui, rašo "Būtį ir Niekį" ir čia pat rašo "Šleikštulį" ar "Laisvės kelius", ar "Žodžius". Tai bene geriausias pavyzdys to suartėjimo kabutėse. "Būtis ir Niekis" yra parašytas pačiu šlykščiausiu žargonu, kokį tik galima įsivaizduoti. Tai tiesiog beviltiška knyga. Ten paprasčiausiai labai prasta kalba. Tai vienas prasčiausių filosofinių tekstų, kuriuos esu skaitęs. Na, ir tas pats žmogus rašo visai pakenčiamus literatūrinius tekstus. Gal tai ir ne šedevrai, bet jie pakenčiami, visai neblogi. Tai kaip tada suprast tą suartėjimą? Tas pats žmogus rašo visišką darkalą, – kitaip aš negaliu vertinti šito, – ir tas pats žmogus rašo visiškai kitą tekstą, vieną vadina grožine literatūra, o kitą – filosofija. O gal tada čia nėra nei filosofijos, nei grožinės literatūros summa summarum? Nes esmė yra kokia? Pas mus, ir ne tik pas mus, šitas prietaras, kad filosofija yra mokslas, ateina iš Vakarų Europos, ir aš pasakyčiau, kad jis ateina maždaug iš Descartes’o laikų. Mokslas – turimas galvoj gamtamokslis, matematinė eksperimentinė gamtotyra: jos tekstai yra rašomi dirbtine kalba, nes tobulas, aišku, tokių negali būti, bet maždaug tobulas mokslinis tekstas turi būti sudarytas iš matematinių lygčių. Tai yra absoliutus žargonas. Pasakykim paprastai: gamtamokslis atsiranda su viena sąlyga – jis turi sunaikint natūralią kalbą. Žinoma, sunaikint jos neįmanoma, netgi dabartinėj kvantinėj mechanikoj neįmanoma apsieit be šitos natūralios kalbos. Beje, tai yra labai galinga problema. Aš prisimenu Nielso Bohro atvejį. Šis žmogus visą gyvenimą kankinosi, stengdamasis tas intuicijas, kurios yra puikiai išreikštos matematinėm lygtim, papasakot natūralia kalba. Tą pačią problemą sprendė Heisenbergas, Einsteinas, visi aukšto rango mokslininkai. Ką tai reiškia? Kad tarp gamtamokslinės kalbos ir natūralios yra išrausta neperžengiama praraja. Ta realybė ar kvazirealybė, kurią žvalgo mokslas, reikalauja totalinio žargono. O kadangi Descartes’as paskelbė, kad filosofija turi būt mokslas, iškart neišvengiamai padaromas toks judesys: aha, mokslas – natūrali kalba, mūsų kasdienė, jam netinka, reikia būtinai kurt žargoną ir perkelt šitą žargoną į filosofiją, tik tada jinai taps mokslu. Tai šita idiosinkrazija įleidžia galingas šaknis ir gyvuoja iki pat mūsų dienų. Sakysim, Lietuvoj filosofija dabar vadinama tai, kas parašyta žargonu. Ir kuo baisesnis žargonas, tuo tvirčiau teigiama, kad čia tai jau tikra filosofija. Ir tai yra savotiška tragedija. Vėl puolu į Vakarus. Na paskaitykit tokį Husserlį, jis filosofas – košmaras, kaip tas pats Sartre’as – siaubas, tai yra nebe kalba, na, tikrai nebėra žodžių, tai klaikus žargonas. Tu tiesiog nesupranti, kurių velnių apie paprastus dalykus reikia šnekėti šitokia pabaisiška pseudokalba. Imkit mano mokytoją – mąstytoją Heideggerį, jo "Būtį ir Laiką", tai yra absoliučiai nepaskaitomas dalykas, parašytas tiesiog monstrišku žargonu. Kai kuriuos jo vėlyvuosius tekstus skaitai ir galvoji: kas? apie ką? kam? apie ką tu čia šneki apskritai? Na, o Lietuvoj, tai, žinoma, žargonas, žargonas ir tik žargonas. Faktiškai filosofu yra vadinamas tas, kuris perima kieno nors žargoną, aš nežinau nė vieno, kuris sugebėtų savo žargoną sukurt. Vienas bando perimt Husserlio žargoną, kitas – Tomo Akviniečio, trečias bando perimt Heideggerio žargoną, ketvirtas – kažkokį anoniminį žargoną, Derrida žargoną, ir čia, sako, – filosofija. Betgi tai yra visiška nesąmonė. Imkit mano absoliutų autoritetą tuo požiūriu – graikus. Imkit Herakleitą, imkit Platoną, Aristotelio "Politiką", "Metafiziką" ar "Etiką", jos parašytos nuostabia kalba – paprasta, gražia, aiškia kalba. Na, nebent Platonas užsižaidžia, kaip kokiam "Parmenide", tačiau jis tiesiog sportuoja, graikai ypač mėgo pažaisti kalba. Tada jis pradeda varyt žargonu, bet kartu juokiasi iš savęs, tik aš nežinau, kodėl tyrinėtojai šito nepastebi. Trumpai tariant, aukšto rango filosofija turi būt, pabrėžiu, užrašoma kuo paprastesne kalba. Joj turi būt kuo mažiau žargono, nors visiškai be žargono apsieit neįmanoma. Yra tradicijos poveikis, be jokios abejonės.

Edvardo Rimkaus fotografija

Antras dalykas: to, ką aš pamatau kaip mąstytojas, aš galbūt negaliu įvardint, man gal reikia žodį paimti iš natūralios kalbos, bet jam suteikt kitą prasmę, galbūt net padaryt naujadarą – tam irgi yra didelių resursų, aš turiu galvoj ir graikų kalbą, ir visą tradicinę kalbą. Bet žargono reikia vengt kaip maro. Pavyzdžiui, – aš apie save kalbėsiu, – man visada sako: o, tavo graži kalba; tai aš klausiu: o kokia dar gali būt? Čia vėl pažvelkim į Vakarus. Sakysim, koks Derrida – tai absoliučiai nepaskaitomas autorius, Deleuze’as – absoliučiai nepaskaitomas autorius, Wittgensteinas – išskyrus keletą gražių frazių, absoliučiai nepaskaitomas autorius, Diethey‘us – absoliučiai nepaskaitomas autorius. Štai kas pasirodo – tokių paskaitomų autorių yra tiesiog vienetai: tai Schopenhaueris – unikumas naujųjų laikų filosofijoj; irgi ne visur, bet vis dėlto "Parerga ir Paralipomena" yra nuostabus tekstas, daugybė nuostabių vietų jo knygoje "Pasaulis, kaip valia ir vaizdinys", kai kur yra ir žargono, bet, sakau, be jo neapsieisi; Nietzsche kai kur, nors aš jo nelaikau filosofu, yra parašęs visai pakenčiamų tekstų. Kodėl mes orientuojamės į tokius diltėjus, huserlius, kurių veikaluose žargonas galų gale yra virtęs kliedesiais, o kodėl mes nesiorientuojam į Platoną, į, sakykim, kai kuriuos Kierkegaard’o tekstus, į Herakleitą? Kodėl mes sakom: Herakleitas – o, čia filosofija dar tik prasideda. Nieko panašaus, Herakleitas – filosofijos viršūnė, visų laikų filosofijos viršūnė. Aš pakartosiu Jasperso žodžius – mes dar net nepriartėjom prie Herakleito, jau nekalbant apie tai, kad jis turi prie mūsų artėti. Kodėl mes orientuojamės į žargonistus? Tai, žinoma, istoriškai paaiškinama. Iš tikrųjų, jeigu tu sau keli uždavinį padaryt mokslu filosofiją šiuolaikine to žodžio prasme, tada tu neišvengiamai tampi žargono auka. Tas pat buvo ir viduramžių filosofijoje. Tas žargonas – tai teologijos žargonas, Aleksandrijos kliedėtojų sukurta pseudokalba, tikri kliedesiai. Modernusis moks­las tiesiogiai iš teologijos ir atsiranda, čia nieko keista nėra, perimamumas tiesioginis. Nors egzistuoja tradicinė pažiūra, kad tai – iš graikų, bet čia jau atskira tema.

Kitaip sakant, filosofijai, – kalbu apie jos tekstus, – niekur nereikia artėti. Filosofinis tekstas yra visavertis tiek, kiek maksimaliai paprasta ir maksimaliai natūralia kalba tu pasakai apie tai, ką tu matai. Viskas. Filosofas kalba apie tai, ką jisai mato, o mato jis labai konkrečius dalykus. Užtat aš dažnai mėgstu vadint filosofiją paties konkrečiausio žvilgsnio į pasaulį išraiška, bet kiti sako: čia kažkokios abstrakcijos, tai – ne filosofija, tai galbūt teologija, gal mistika, gal kvazifizika ar tas technomoks­las, bet tai – ne filosofija.

Sugrįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Sartre’o nelaimė ir buvo ta, jog jis naiviai manė: šis tekstas – ta vadinamoji grožinė literatūra, o šis – filosofija. Tekstas tuo filosofiškesnis, kuo jis parašytas baisesniu žargonu, o literatūra – tuo literatūriškesnė, kuo joje mažiau to žargono. Tas pats atsitiko Maceinai: čia aš – poetas, čia būsiu menininkas, o čia būsiu filosofas. Ir kas išėjo? Nei jis filosofas, nei jis poetas. O imkim Platoną – kaip nori jį gali pavadinti. Jis aukščiau visų perskyrų.

Dabar aš kalbėsiu apie kitą aspektą. Filosofija, – per paskaitas ir jums gal pasakojau, – yra absoliučiai unikalus žmogaus sąlytis su pasauliu, tarp jos ir poezijos yra neperžengiama praraja, ir turi jinai būti. Tarp jos ir mokslo irgi neperžengiama praraja, tarp jos ir religijos irgi neperžengiama praraja. Religija apskritai, kaip pasakė jau Ksenofanas, yra didžiausias filosofijos priešas. Apie poeziją aš to nepasakyčiau, vis dėlto reikia nubrėžti labai aiškią ribą. Kas yra poezija? Tai autentiškiausia vadinamos grožinės literatūros forma, užtat aš apie ją ir kalbu. Atsakau labai paprastai: poetinė kalba spjauna į viską, kas nėra ji pati, tai yra kalba, kalbanti apie save pačią, kadangi, sutikit, kalba yra visiškai savitas universumas. Poetinė kalba spjauna į pasaulį, spjauna į daiktus ir užsiima kliedesiais. Kai aš vartoju šitą žodį, neįdedu jokios blogos prasmės, tai jos privalumas – poetas turi kliedėt, jis turi gražiai kliedėt, spjaut į visokią cenzūrą. Tai kalba, kuri nepripažįsta jokios išorinės cenzūros pačios kalbos atžvilgiu. Filosofija yra absoliučiai ir beviltiškai cenzūruojama. Filosofo cenzorius yra patys daiktai, aš negaliu kliedėti. Graikai pasakė: teorinė žiūra, aš matau daiktą ir turiu maksimaliai tiksliai ir aiškiai apie jį papasakot, ką aš pamačiau. Kalba čia yra absoliučiai sukaustyta, sukaustyta pačių daiktų. Filosofas neturi teisės kliedėti, aš nesakau, kad jisai nekliedi, pati kalba neišvengiamai verčia dažnai kliedėti. Devyniasdešimt penki procentai tų žmonių, kurie vadinami filosofais, užsiiminėja daugiausia kliedesiais – poezija. Bet imperatyvas yra akivaizdus, griežčiausias cenzorius yra daiktai, kalba yra antrarūšis dalykas. Pirmas judesys –maksimalus atvirumas daiktams. Kalba iš pradžių turi būt visiškai sunaikinta; to neįmanoma padaryti, bet aš kalbu apie imperatyvus. Daiktas turi būt nuogas, ir tik po to tu gali grįžti į kalbą, bet ta kalba neturi teisės primest daiktui savo žaidimo taisyklių, ji turi eit įkandin daikto. Poezija yra visai priešinga, poezija spjauna į daiktą, jai nesvarbu. Kalba savaime yra daiktas, galima įlįsti į kalbos kokoną ir praleist tenai visą gyvenimą, neišeinant iš to kokono; iš esmės, jeigu nereikėtų valgyt, gert, taip ir būtų. Ji labai turtinga, ten iš tikrųjų galima kurt ištisus kalbos pasaulius, kiekvienas didis poetas suranda, sukuria vis naują kalbos pasaulį. Tuo požiūriu ir poetas yra filosofo priešas. Kompromisų čia negali būti, tik tie kompromisai neišvengiamai atsiranda. Dėl ko? Dėl to, kad filosofas irgi turi užrašyti. Vis dėlto galutinis rezultatas yra tekstas, va ten jau prasideda tokie dalykai, kurie neišvengiamai vėl verčia eiti į tą kompromisą.

Svarbu, kokiu aspektu, mes kalbam apie filosofijos ir grožinės literatūros suartėjimą. Jeigu patyrimo aspektu, to pamatinio sąlyčio aspektu, tai yra visiškos priešybės. Jeigu teksto aspektu, tada, žinoma, tokių radikalių priešybių nėra, jos net gali išnykti, ir tas, kuris vadinamas poetu, gali pateikti fantastiškų, tikslių filosofinių įžvalgų. Pavyzdžiui, Proustas, beje, pridursiu, kad būtent Proustą aš laikau didžiausiu naujųjų laikų mąstytoju, be jokių išlygų, mąstytoju, filosofu, nors jis, remiantis biurokratine nomenklatūra, yra poetas. Su Proustu heideggeriams, hegeliams nėra ko lygintis – tegul jie lenda į kampelį ir tyliai sėdi. Čia pavojaus filosofijai virsti intelektualine beletristika nėra, kadangi tai jau nebėra filosofija, o tiesiog poezija, galbūt dar kas nors, bet ne filosofija. Aš pats sau keliu visą laiką tokį reikalavimą: ar tai, ką tu sakai, gali galų gale parodyti? Kai aš kalbu apie tokį dalyką, į kurį aš negaliu pirštu parodyti, vis dėlto aš galiu per keletą laiptelių nuvest iki tos vietos ir parodyt – štai iš kur šitas yra. Poetui tas absoliučiai nebūtina, dar kartą kartoju, jis gali kliedėt, kas patinka, ir visi didieji poetai yra kliedėtojai gerąja prasme. Pavyzdžiui, Dante: jo poema – vieni kliedesiai, tenai nėra nė vieno dalyko, į kurį tu galėtum parodyt pirštu, nė vieno dalyko, kurį jis pamatė pats. Aš išvis sakau, kad pirmas poetas visoj Vakarų kultūroj – Mallarmé, nes šekspyrai, dantės dar pasakoja – apie pragarą ar kaip į dangų tu pateksi. Shakespeare’as pasakoja, kaip Cezarį nužudė. Mallarmé pirmas aiškiai suvokė, kad tarp poetinės kalbos ir daiktų nėra jokio ryšio. Kai jaunas poetas jam pasiskundė, kad turi idėjų, bet negali parašyti gerų eilėraščių, jis atsakė: brangusis, eilėraščiai daromi ne iš idėjų, o iš žodžių. Geriau nepasakysi. Filosofijoj, deja, taip nėra. Filosofija daroma iš to, ką tu pamatai. Žodis yra pabaiga arba tarpinė stotis, ir pradžia, ir pabaiga yra pats daiktas, kurį tu matai. Poetui žodis yra ir alfa, ir omega. Poetui, anot evangelisto Jono, – žodis yra Dievas, žodis yra viskas. Tikram poetui – nusispjaut į daiktus, kuo jis labiau nusispjaus į daiktus, tuo geresnė jo poezija gali būt. Pavyzdžiui, Sigitas Geda yra genialių eilėraščių parašęs. Tai yra eilėraščiai, kurie sveiko proto požiūriu – gryniausi kliedesiai, bet, nepaisant to, tai genialūs eilėraščiai.