M. R.Ar šių dienų filosofas turėtų apmąstyti ir populiariosios kultūros apraiškas, ar vis dėlto išlaikyti saugią distanciją?
A. Š. Reikia iš karto tikslinti žodžius, mat, tarkim, koks nors Shakespeareas arba netgi Proustas taip pat yra populiarūs autoriai. Matyt, čia turima galvoje tai, ką aš, man atrodo, daug tiksliau vadinu mass media, arba šou kultūra, kurios amžinas provaizdis yra romėnų cirkas, degradavusių romėnų cirkas. Aš ją net drįsčiau pavadinti televizijos kultūra, kadangi, šiaip ar taip, televizijos ekranas yra pavyzdinė šitos kultūros scena. Taigi ar reikia apie tai mąstyti? Aš žinau tą daugelio mano kolegų nuostatą, pavadinčiau ją nekaltos mergelės sindromu, esą visa popkultūra yra kažkas negerai. Beethovenas, Goethe klasika, va čia tai jau viskas gerai. Ir man keista, kad ir tarp mano kolegų filosofų yra nemažai tokių, kurie taip žiūri į tą vadinamą popkultūrą. Tad aš iš karto atsakau: visų pirma akivaizdu, kad, nors ir kaip tu stengtumeis pabėgti nuo šitos kultūros, šito padaryti absoliučiai neįmanoma. Toks yra pavyzdinis pasakymas: nepatinka televizorius, tu jį išjunk, ir viskas. Tai yra naivių žmonių plepalai. Nuo tos kultūros neįmanoma pabėgti netgi tada, kai tu labai stengiesi. Aš manau, kad galbūt būtų nuo jos įmanoma pabėgti, jeigu išvažiuotum gyventi į taigą kur nors, į Sibirą arba į Amazonės džiungles ir tai aš abejoju, vargu. Žiūrėk, atvažiuoja į taigą turistų arba medžiotojų, atsiveža tranzistorių, ir viskas baigta. Nuo jos pabėgti yra neįmanoma. Jeigu tu išjungsi televizorių, kitą dieną, nuėjęs į darbą, vis tiek turėsi su bendradarbiais kalbėti apie tai, kad "Žalgiris" laimėjo arba apie dar ką nors. Tave palaikytų keistuoliu, jeigu tu sakytum aš nieko nežinau. Sakytų: kas tu toks esi, kur tu gyveni ir apskritai ar tu gali čia dirbt, jeigu tu visiškai atitrūkęs nuo gyvenimo, ir panašiai. Bet filosofui, mano požiūriu (kai sakysiu "filosofas", aš turėsiu galvoj visą laiką save, aš kuklus žmogus ir nemėgstu žodžio "mes"), ne tik kad nereikia nuo jos bėgti, nuo tos vadinamos mass media kultūros, bet ir reikia jai atsiverti daug intensyviau, negu jai atsiveria masinės kultūros vartotojas.
Pasakysiu keletą žodžių apie savo patirtį. O patirtis yra paprasta: man masinė, ta vadinamoji mass media kultūra inspiravo daugiau įžvalgų į pačius paprasčiausius ir esmingiausius dalykus negu visi šekspyrai, bethovenai ir net heidegeriai, kartu sudėjus. Ir todėl, kad aš tos minties neišskleisiu... Mass media kultūra tai kultūra, įeinanti į pačią kultūros esmę. Joje iš tikrųjų daugiau kultūros esmės negu šitoj, vadinkim, tradicinėj kultūroj, arba aukštojoj kultūroj, kuri vis dėlto vienu atžvilgiu nusileidžia šou kultūrai, nes ten įvairiausių sentimentų likę, tam tikros mistikos, iliuzijų visokiausių, pretenzijų į visokius neapibrėžiamus dalykus, žodžiu, apeliacijų į neaiškius dalykus: tai čia siela, tai čia dvasia, tai čia Dievas, tai čia, žinot, meilė, tai čia dar kas nors. Šitie dalykai yra gan murzini ir migloti, o šou kultūroje apsieinama be visų tų reikalų ir kalbama aiškia, paprasta, sakyčiau, labai tikslia kalba, kalba plačiąja prasme. Tai jeigu man, kaip filosofui, reiktų rinktis, sakykim, šito iškrypėlio Michaelo Jacksono koncertą ar Shakespeareo "Hamletą", aš, be jokios abejonės, eičiau į Michaelo Jacksono koncertą, kadangi jis man tikrai yra... Aš jo nekenčiu, man jis šlykštus, bet jis man yra davęs tokių įžvalgų, kurių aš tikrai nebūčiau gavęs, skaitydamas Shakespeareą, Heideggerį ar netgi Platoną. Bet kaip žmogus... Čia jau yra skonio reikalas. Kaip žmogus aš, be abejo, pasirinkčiau ne Michaelą Jacksoną, o, tarkim, Prousto romaną, be jokios abejonės, bet man, kaip filosofui, dar kartą kartoju, labai daug padėjo atrasti mass media kultūra. Aš laikau, pavyzdžiui, savotiška Nietzsches nelaime arba Heideggerio netgi nelaime, kad jie dar neturėjo televizoriaus, kad jie nematė to, kas vyksta dabar stadionuose, popmuzikos koncertuose, vien dėl to jie daug kur nusišneka. Nietzsche ir Heideggeris, ir Freudas vien dėl to, vien dėl to ir Platonas, aukščiausio rango mąstytojas, dar negalėjo pastebėti kai kurių esminių dalykų. Nes, sakau, šita mass media kultūra atvėrė visiškai paslėptą matmenį, pačius žmogaus egzistencijos pamatus. Ir mes va dabar turim televizorių, gaunam dykai šitą reikalą, tik reikia mokėti žiūrėti. Aš apie tai netgi per savo paskaitas dažnai kalbu, ir studentai juokiasi. Jūs tik pereikit per miestą ir pažiūrėkit į reklamas, tik reikia žiūrėt ir matyt ten yra fantastiškų dalykų. Pavyzdžiui, toks reklamos plakatas: "Toyota Corolla", tikra asmenybė juk čia yra galinga metafizika! Mass media kultūrai filosofas gali būti dėkingas už tai, kad tai yra tiesiog aukso kasyklos, televizijos ekranas man buvo aukso kasyklos. Jeigu naujoji mano knyga šio to verta, tai visų pirma televizijos dėka. Aš tai pamačiau per daug metų, po truputį, reikia išmokt matyt. Sovietmečiu buvo sunkiau, buvo užmaskuota ta esmė, bet dabar va per pastaruosius penkiolika metų, čia pavartosiu Heideggerio žodį, yra "vykstanti" metafizika, tik reikia ją įžiūrėti.
Taigi filosofas ne tik neturi atsiriboti nuo tos kultūros, neturi stengtis išlaikyti saugios distancijos, bet priešingai jo sąlytis turi būt aktyvesnis arba sakykim, fundamentalesnis, negu paprasčiausio tos kultūros vartotojo. Man regis, kad dabartinės filosofijos, Vakarų aš turiu galvoj, bėda ir yra ta, kad ji dar yra, kaip čia pasakyt, valdoma XIX amžiaus, aštuoniolikto amžiaus, tų visokių sentimentų. Tas noras atsiriboti net aukšto rango mąstytojams būdingas aš turiu galvoje vienintelį mąstytoją iš gyvųjų, kurį aš tikrai gerbiu, Baudrillardą. Jis mane daug ko išmokė, parodė, kaip žiūrėti į tą mass media kultūrą. Bet kas man vis dėlto juokinga, skaitant ir Baudrillardą, kad jis čia įžvelgia kažkokį demoną, kad čia yra maždaug šėtonas, nuleidęs savo mašineriją į žemę, ir dabar reikia bėgt nuo jo, slėptis ir panašiai. Su tuo aš negaliu sutikt. Kalbėdamas apie distanciją, aš nesakyčiau "saugi distancija", žodis "saugi" tarsi teigia, kad reikia bijoti šitų dalykų, ne, priešingai, nereikia bijoti. Bet distanciją išsaugot kokiu požiūriu? Tai yra skonio reikalas. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu špinatų, o mėgstu aukštaitišką kumpį, aš špinatų ir nevalgau. Bet jeigu kokiuose nors priėmimuose špinatų pasiūlo damos, nemandagu atsisakyti na, valgai tuos špinatus, nors tau neskanu... Bet šiaip jau, jeigu tik yra galimybė, atsipjaunu gero aukštaitiško kumpio... Ir aš sakau tai kaip žmogus, ne kaip mąstytojas, ne kaip filosofas. Tam, kad galėtume įsismelkti į kultūros pamatus, apskritai į žmogaus egzistencinę būklę šitoj žemėj (visais laikais, pradedant laukiniais, baigiant dabartimi, ji esmingai nepakito), šita populiarioji kultūra yra nepakeičiamas dalykas. Apie tai dar galit paskaityti antrame tome ("Niekis ir esmas", 2005).
E. R.Koks Jūsų požiūris į muziką? Ar Jums svarbi ši meno rūšis?
A. Š. Aš nekenčiu muzikos. Ir vėl čia tokia keista dvejopa pozicija. Aš nekenčiu muzikos metafizinės prigimties. Aš labai mėgstu poeziją, išvis mano stalo autoriai yra Proustas, Faulkneris, tapyba man daro didelį įspūdį vienu metu net buvau specialistas ir paskaitas skaičiau apie moderniąją tapybą dar studentas būdamas. O muzikos aš nekenčiu. Aš ją vadinu paprastai tai yra narkotikai. Ciniškas atviras narkotikas. O narkotikų aš, kaip filosofas, pakęsti negaliu. Ir vėl sugrįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Kas man tai galutinai parodė mass media muzika. Kai pamačiau per televiziją, stadione tikriausiai kokių keliasdešimties tūkstančių minia, plaukuoti, akys tokios baltos, aiškiai prisiriję narkotikų... Kai parodė tą minią, mane apėmė klaikas visiškų degradų minia, atsijusi nuo visko, pasiryžusi viskam, ji gali daužyti, naikinti, tokia yra muzikos esmė. Michaelas Jacksonas įkūnijo tokios muzikos esmę. Visa muzika tokia. Tai yra narkotikas. Yra švelnūs narkotikai, kuriuos vartoja milijonieriai, ir yra baisūs narkotikai. Tu gali rinktis. Ir muzikoj tu gali pasirinkti Debussy tai yra švelnus narkotikas; ir tu gali pasirinkti "sunkųjį metalą" tai yra radikalus narkotikas. Užtat aš ir sakau, kad popkultūra yra kaip romėnų cirkas. Reginys irgi yra narkotikas žudynės, sakykim. Kodėl mes pasižiūrim tų sadistinių amerikoniškų filmų? Kartais atsitraukt negali, bjauru, bet vis tiek žiūri. Muzikos aš nekenčiu kaip tam tikros metafizikos. Kita vertus, negi aš dabar sakysiu, kad aš galiu nepasiduoti jos kerams tai yra neįmanoma. Čia Odisėjo scena yra nepamainoma: sirenų giesmės. Aš tos vadinamos klasikinės muzikos apskritai nemėgstu, na, išskyrus vieną kitą gabaliuką. Man labiausiai patinka dainuškos. Na, tokios gražios dainelės. Jau eit į koncertus gink Dieve, tai jau yra fabrikas. Bet va eini kur gatve, ir staiga blykst kokia melodija pro langą, ir nutirpsti. Muzika yra galinga, kaip ir kiekvienas narkotikas. Žmogus apskritai galų gale be narkotikų apsieit negali. Tik klausimas kokie narkotikai? Muzika yra stiprus narkotikas, užtat aš, kaip filosofas, atmetu ją, kadangi ji atitraukia nuo pačių daiktų, labai atitraukia jau vien todėl, kad tu turi lįsti į dėžę, izoliuotis nuo daiktų, vien todėl, kad tu turi užsimerkt, taigi neatsitiktinai salės yra pritemdytos. Nes narkotikas kaip tik pradeda veikti gerai tada, kai jis atitraukia tave nuo tiesiogiai regimo daikto. Poezija panašiai veikia, bet silpniau. Prisiminiau detalę: kodėl graikai padarė Homerą aklą? Akivaizdu kodėl. Todėl, kad poezija, kaip silpnas narkotikas, kaip, sakykim, žodžių muzika, nes ji atskleidžia kalbos muziką, irgi reikalauja nusigręžt nuo daiktų. Kaip sako Herakleitas, atsigręžti į savitą pasaulį, nusisukti nuo to mūsų kasdienio pasaulio. O muzika tai yra jau žiaurus narkotikas, metafiziškai ją atmetu.
M. R.Ką jūs manote apie filosofijos ir grožinės literatūros suartėjimą, labiausiai pasireiškiantį prancūzų kultūroje? Ar toks suartėjimas nekelia pavojaus filosofijai virsti tiesiog intelektualine beletristika?
A. Š. Na, čia toks dviprasmiškas klausimas, jis yra gan standartinis. Tai tokia standartinė frazė (jau tiesiog tapusi štampu), kad prancūzų kultūroje suartėja filosofija ir grožinė literatūra. Na, Sartreas, pavyzdžiui, rašo "Būtį ir Niekį" ir čia pat rašo "Šleikštulį" ar "Laisvės kelius", ar "Žodžius". Tai bene geriausias pavyzdys to suartėjimo kabutėse. "Būtis ir Niekis" yra parašytas pačiu šlykščiausiu žargonu, kokį tik galima įsivaizduoti. Tai tiesiog beviltiška knyga. Ten paprasčiausiai labai prasta kalba. Tai vienas prasčiausių filosofinių tekstų, kuriuos esu skaitęs. Na, ir tas pats žmogus rašo visai pakenčiamus literatūrinius tekstus. Gal tai ir ne šedevrai, bet jie pakenčiami, visai neblogi. Tai kaip tada suprast tą suartėjimą? Tas pats žmogus rašo visišką darkalą, kitaip aš negaliu vertinti šito, ir tas pats žmogus rašo visiškai kitą tekstą, vieną vadina grožine literatūra, o kitą filosofija. O gal tada čia nėra nei filosofijos, nei grožinės literatūros summa summarum? Nes esmė yra kokia? Pas mus, ir ne tik pas mus, šitas prietaras, kad filosofija yra mokslas, ateina iš Vakarų Europos, ir aš pasakyčiau, kad jis ateina maždaug iš Descarteso laikų. Mokslas turimas galvoj gamtamokslis, matematinė eksperimentinė gamtotyra: jos tekstai yra rašomi dirbtine kalba, nes tobulas, aišku, tokių negali būti, bet maždaug tobulas mokslinis tekstas turi būti sudarytas iš matematinių lygčių. Tai yra absoliutus žargonas. Pasakykim paprastai: gamtamokslis atsiranda su viena sąlyga jis turi sunaikint natūralią kalbą. Žinoma, sunaikint jos neįmanoma, netgi dabartinėj kvantinėj mechanikoj neįmanoma apsieit be šitos natūralios kalbos. Beje, tai yra labai galinga problema. Aš prisimenu Nielso Bohro atvejį. Šis žmogus visą gyvenimą kankinosi, stengdamasis tas intuicijas, kurios yra puikiai išreikštos matematinėm lygtim, papasakot natūralia kalba. Tą pačią problemą sprendė Heisenbergas, Einsteinas, visi aukšto rango mokslininkai. Ką tai reiškia? Kad tarp gamtamokslinės kalbos ir natūralios yra išrausta neperžengiama praraja. Ta realybė ar kvazirealybė, kurią žvalgo mokslas, reikalauja totalinio žargono. O kadangi Descartesas paskelbė, kad filosofija turi būt mokslas, iškart neišvengiamai padaromas toks judesys: aha, mokslas natūrali kalba, mūsų kasdienė, jam netinka, reikia būtinai kurt žargoną ir perkelt šitą žargoną į filosofiją, tik tada jinai taps mokslu. Tai šita idiosinkrazija įleidžia galingas šaknis ir gyvuoja iki pat mūsų dienų. Sakysim, Lietuvoj filosofija dabar vadinama tai, kas parašyta žargonu. Ir kuo baisesnis žargonas, tuo tvirčiau teigiama, kad čia tai jau tikra filosofija. Ir tai yra savotiška tragedija. Vėl puolu į Vakarus. Na paskaitykit tokį Husserlį, jis filosofas košmaras, kaip tas pats Sartreas siaubas, tai yra nebe kalba, na, tikrai nebėra žodžių, tai klaikus žargonas. Tu tiesiog nesupranti, kurių velnių apie paprastus dalykus reikia šnekėti šitokia pabaisiška pseudokalba. Imkit mano mokytoją mąstytoją Heideggerį, jo "Būtį ir Laiką", tai yra absoliučiai nepaskaitomas dalykas, parašytas tiesiog monstrišku žargonu. Kai kuriuos jo vėlyvuosius tekstus skaitai ir galvoji: kas? apie ką? kam? apie ką tu čia šneki apskritai? Na, o Lietuvoj, tai, žinoma, žargonas, žargonas ir tik žargonas. Faktiškai filosofu yra vadinamas tas, kuris perima kieno nors žargoną, aš nežinau nė vieno, kuris sugebėtų savo žargoną sukurt. Vienas bando perimt Husserlio žargoną, kitas Tomo Akviniečio, trečias bando perimt Heideggerio žargoną, ketvirtas kažkokį anoniminį žargoną, Derrida žargoną, ir čia, sako, filosofija. Betgi tai yra visiška nesąmonė. Imkit mano absoliutų autoritetą tuo požiūriu graikus. Imkit Herakleitą, imkit Platoną, Aristotelio "Politiką", "Metafiziką" ar "Etiką", jos parašytos nuostabia kalba paprasta, gražia, aiškia kalba. Na, nebent Platonas užsižaidžia, kaip kokiam "Parmenide", tačiau jis tiesiog sportuoja, graikai ypač mėgo pažaisti kalba. Tada jis pradeda varyt žargonu, bet kartu juokiasi iš savęs, tik aš nežinau, kodėl tyrinėtojai šito nepastebi. Trumpai tariant, aukšto rango filosofija turi būt, pabrėžiu, užrašoma kuo paprastesne kalba. Joj turi būt kuo mažiau žargono, nors visiškai be žargono apsieit neįmanoma. Yra tradicijos poveikis, be jokios abejonės.
Edvardo Rimkaus fotografija
Antras dalykas: to, ką aš pamatau kaip mąstytojas, aš galbūt negaliu įvardint, man gal reikia žodį paimti iš natūralios kalbos, bet jam suteikt kitą prasmę, galbūt net padaryt naujadarą tam irgi yra didelių resursų, aš turiu galvoj ir graikų kalbą, ir visą tradicinę kalbą. Bet žargono reikia vengt kaip maro. Pavyzdžiui, aš apie save kalbėsiu, man visada sako: o, tavo graži kalba; tai aš klausiu: o kokia dar gali būt? Čia vėl pažvelkim į Vakarus. Sakysim, koks Derrida tai absoliučiai nepaskaitomas autorius, Deleuzeas absoliučiai nepaskaitomas autorius, Wittgensteinas išskyrus keletą gražių frazių, absoliučiai nepaskaitomas autorius, Dietheyus absoliučiai nepaskaitomas autorius. Štai kas pasirodo tokių paskaitomų autorių yra tiesiog vienetai: tai Schopenhaueris unikumas naujųjų laikų filosofijoj; irgi ne visur, bet vis dėlto "Parerga ir Paralipomena" yra nuostabus tekstas, daugybė nuostabių vietų jo knygoje "Pasaulis, kaip valia ir vaizdinys", kai kur yra ir žargono, bet, sakau, be jo neapsieisi; Nietzsche kai kur, nors aš jo nelaikau filosofu, yra parašęs visai pakenčiamų tekstų. Kodėl mes orientuojamės į tokius diltėjus, huserlius, kurių veikaluose žargonas galų gale yra virtęs kliedesiais, o kodėl mes nesiorientuojam į Platoną, į, sakykim, kai kuriuos Kierkegaardo tekstus, į Herakleitą? Kodėl mes sakom: Herakleitas o, čia filosofija dar tik prasideda. Nieko panašaus, Herakleitas filosofijos viršūnė, visų laikų filosofijos viršūnė. Aš pakartosiu Jasperso žodžius mes dar net nepriartėjom prie Herakleito, jau nekalbant apie tai, kad jis turi prie mūsų artėti. Kodėl mes orientuojamės į žargonistus? Tai, žinoma, istoriškai paaiškinama. Iš tikrųjų, jeigu tu sau keli uždavinį padaryt mokslu filosofiją šiuolaikine to žodžio prasme, tada tu neišvengiamai tampi žargono auka. Tas pat buvo ir viduramžių filosofijoje. Tas žargonas tai teologijos žargonas, Aleksandrijos kliedėtojų sukurta pseudokalba, tikri kliedesiai. Modernusis mokslas tiesiogiai iš teologijos ir atsiranda, čia nieko keista nėra, perimamumas tiesioginis. Nors egzistuoja tradicinė pažiūra, kad tai iš graikų, bet čia jau atskira tema.
Kitaip sakant, filosofijai, kalbu apie jos tekstus, niekur nereikia artėti. Filosofinis tekstas yra visavertis tiek, kiek maksimaliai paprasta ir maksimaliai natūralia kalba tu pasakai apie tai, ką tu matai. Viskas. Filosofas kalba apie tai, ką jisai mato, o mato jis labai konkrečius dalykus. Užtat aš dažnai mėgstu vadint filosofiją paties konkrečiausio žvilgsnio į pasaulį išraiška, bet kiti sako: čia kažkokios abstrakcijos, tai ne filosofija, tai galbūt teologija, gal mistika, gal kvazifizika ar tas technomokslas, bet tai ne filosofija.
Sugrįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Sartreo nelaimė ir buvo ta, jog jis naiviai manė: šis tekstas ta vadinamoji grožinė literatūra, o šis filosofija. Tekstas tuo filosofiškesnis, kuo jis parašytas baisesniu žargonu, o literatūra tuo literatūriškesnė, kuo joje mažiau to žargono. Tas pats atsitiko Maceinai: čia aš poetas, čia būsiu menininkas, o čia būsiu filosofas. Ir kas išėjo? Nei jis filosofas, nei jis poetas. O imkim Platoną kaip nori jį gali pavadinti. Jis aukščiau visų perskyrų.
Dabar aš kalbėsiu apie kitą aspektą. Filosofija, per paskaitas ir jums gal pasakojau, yra absoliučiai unikalus žmogaus sąlytis su pasauliu, tarp jos ir poezijos yra neperžengiama praraja, ir turi jinai būti. Tarp jos ir mokslo irgi neperžengiama praraja, tarp jos ir religijos irgi neperžengiama praraja. Religija apskritai, kaip pasakė jau Ksenofanas, yra didžiausias filosofijos priešas. Apie poeziją aš to nepasakyčiau, vis dėlto reikia nubrėžti labai aiškią ribą. Kas yra poezija? Tai autentiškiausia vadinamos grožinės literatūros forma, užtat aš apie ją ir kalbu. Atsakau labai paprastai: poetinė kalba spjauna į viską, kas nėra ji pati, tai yra kalba, kalbanti apie save pačią, kadangi, sutikit, kalba yra visiškai savitas universumas. Poetinė kalba spjauna į pasaulį, spjauna į daiktus ir užsiima kliedesiais. Kai aš vartoju šitą žodį, neįdedu jokios blogos prasmės, tai jos privalumas poetas turi kliedėt, jis turi gražiai kliedėt, spjaut į visokią cenzūrą. Tai kalba, kuri nepripažįsta jokios išorinės cenzūros pačios kalbos atžvilgiu. Filosofija yra absoliučiai ir beviltiškai cenzūruojama. Filosofo cenzorius yra patys daiktai, aš negaliu kliedėti. Graikai pasakė: teorinė žiūra, aš matau daiktą ir turiu maksimaliai tiksliai ir aiškiai apie jį papasakot, ką aš pamačiau. Kalba čia yra absoliučiai sukaustyta, sukaustyta pačių daiktų. Filosofas neturi teisės kliedėti, aš nesakau, kad jisai nekliedi, pati kalba neišvengiamai verčia dažnai kliedėti. Devyniasdešimt penki procentai tų žmonių, kurie vadinami filosofais, užsiiminėja daugiausia kliedesiais poezija. Bet imperatyvas yra akivaizdus, griežčiausias cenzorius yra daiktai, kalba yra antrarūšis dalykas. Pirmas judesys maksimalus atvirumas daiktams. Kalba iš pradžių turi būt visiškai sunaikinta; to neįmanoma padaryti, bet aš kalbu apie imperatyvus. Daiktas turi būt nuogas, ir tik po to tu gali grįžti į kalbą, bet ta kalba neturi teisės primest daiktui savo žaidimo taisyklių, ji turi eit įkandin daikto. Poezija yra visai priešinga, poezija spjauna į daiktą, jai nesvarbu. Kalba savaime yra daiktas, galima įlįsti į kalbos kokoną ir praleist tenai visą gyvenimą, neišeinant iš to kokono; iš esmės, jeigu nereikėtų valgyt, gert, taip ir būtų. Ji labai turtinga, ten iš tikrųjų galima kurt ištisus kalbos pasaulius, kiekvienas didis poetas suranda, sukuria vis naują kalbos pasaulį. Tuo požiūriu ir poetas yra filosofo priešas. Kompromisų čia negali būti, tik tie kompromisai neišvengiamai atsiranda. Dėl ko? Dėl to, kad filosofas irgi turi užrašyti. Vis dėlto galutinis rezultatas yra tekstas, va ten jau prasideda tokie dalykai, kurie neišvengiamai vėl verčia eiti į tą kompromisą.
Svarbu, kokiu aspektu, mes kalbam apie filosofijos ir grožinės literatūros suartėjimą. Jeigu patyrimo aspektu, to pamatinio sąlyčio aspektu, tai yra visiškos priešybės. Jeigu teksto aspektu, tada, žinoma, tokių radikalių priešybių nėra, jos net gali išnykti, ir tas, kuris vadinamas poetu, gali pateikti fantastiškų, tikslių filosofinių įžvalgų. Pavyzdžiui, Proustas, beje, pridursiu, kad būtent Proustą aš laikau didžiausiu naujųjų laikų mąstytoju, be jokių išlygų, mąstytoju, filosofu, nors jis, remiantis biurokratine nomenklatūra, yra poetas. Su Proustu heideggeriams, hegeliams nėra ko lygintis tegul jie lenda į kampelį ir tyliai sėdi. Čia pavojaus filosofijai virsti intelektualine beletristika nėra, kadangi tai jau nebėra filosofija, o tiesiog poezija, galbūt dar kas nors, bet ne filosofija. Aš pats sau keliu visą laiką tokį reikalavimą: ar tai, ką tu sakai, gali galų gale parodyti? Kai aš kalbu apie tokį dalyką, į kurį aš negaliu pirštu parodyti, vis dėlto aš galiu per keletą laiptelių nuvest iki tos vietos ir parodyt štai iš kur šitas yra. Poetui tas absoliučiai nebūtina, dar kartą kartoju, jis gali kliedėt, kas patinka, ir visi didieji poetai yra kliedėtojai gerąja prasme. Pavyzdžiui, Dante: jo poema vieni kliedesiai, tenai nėra nė vieno dalyko, į kurį tu galėtum parodyt pirštu, nė vieno dalyko, kurį jis pamatė pats. Aš išvis sakau, kad pirmas poetas visoj Vakarų kultūroj Mallarmé, nes šekspyrai, dantės dar pasakoja apie pragarą ar kaip į dangų tu pateksi. Shakespeareas pasakoja, kaip Cezarį nužudė. Mallarmé pirmas aiškiai suvokė, kad tarp poetinės kalbos ir daiktų nėra jokio ryšio. Kai jaunas poetas jam pasiskundė, kad turi idėjų, bet negali parašyti gerų eilėraščių, jis atsakė: brangusis, eilėraščiai daromi ne iš idėjų, o iš žodžių. Geriau nepasakysi. Filosofijoj, deja, taip nėra. Filosofija daroma iš to, ką tu pamatai. Žodis yra pabaiga arba tarpinė stotis, ir pradžia, ir pabaiga yra pats daiktas, kurį tu matai. Poetui žodis yra ir alfa, ir omega. Poetui, anot evangelisto Jono, žodis yra Dievas, žodis yra viskas. Tikram poetui nusispjaut į daiktus, kuo jis labiau nusispjaus į daiktus, tuo geresnė jo poezija gali būt. Pavyzdžiui, Sigitas Geda yra genialių eilėraščių parašęs. Tai yra eilėraščiai, kurie sveiko proto požiūriu gryniausi kliedesiai, bet, nepaisant to, tai genialūs eilėraščiai.
"Daiktas turi būt nuogas, ir tik po to tu gali grįžti į kalbą, bet ta kalba neturi teisės primest daiktui savo žaidimo taisyklių, ji turi eit įkandin daikto." Kiekvienas iš tiesų tikras poetas po šituo teiginiu nedvejodamas pasirašytų. Šliogeris poetizuoja situaciją - "tikram poetui nusispjaut į daiktus" etc. - kaip tradicinis lietuviškasis romantikas. Nė velnio. Į žodį, savo alfą ir omegą, poetas ateina per daiktus. Net Geda, "domoroščennyj šaman".
praeitam LM numery apiplepėtas Anilionytės romanas "O kas po to?" taip pat apie mass media ir elito kultūrų Lietuvoj santykius. Ten juk tp filosofija vs "dainuškų" kultūra, pasisakant pastarosios naudai:)
Šliogerio paklydimai kažkodėl daug įdomesni už bet kurią teoriją, pretenduojančią į baigtinę tiesą. Ir už daugelį "poezijos profesionalų". Poetas jisai, absoliutusis.
A. Šliogeris pats nevengia kliedesių. Pažvelkite į jo dėstymo manierą: jokio nuoseklumo, svaičiojimai, nukrypimai... Jo kalba apskritai yra magija (jau nekalbėsiu apie gestikuliaciją). Štai čia jis gali pavergti. Jūs patys nematote, jis bruka savo PATIRTĮ. O kiekvienas iš tiesų pats gali mąstyti, būti laisvas.
Reikia šliogerių, kad kartais atvertų mums akis, bet nereikia diktatorių, kurie sužaidžia savo sąmojais tarsi 25-uoju kadru.
pats shliogeris pasimetes , tai jis gina pop kultura tai jis nori atstovauti elitinei kulturai . nori buti ir populiarus ir kartu iskirtinis . pasimetes ryshkiai bichas. tipo atradimas - muzika narkotikas . o cia kur apie "Michaelo Jacksono koncertą ar Shakespeareo "Hamletą", " susimala galutinai .
svarbu,kad bent vienas žmogus stengiasi kam nors padaryti įspudi,o tuo labiau 20-ečiams.taigi ir jie žmonės...aj visi nori įkišti čia savo trigraši,bet kartais prasminga būtų ir patylėti,kai nieko neturi paskyti...(to zhodziu)
Man ydomu, ar Schlögerö manimu ir paezija ira tik kledesej? Nu atciprashau!! Apskrytaj vetomis jis man nepatynka, tarkįme pasigendū noseklųmo kaj sako, kat yo mokitojąs būvo Hajdegeris, bed tatšeu shitam rejkią sleeptis nes ira tox Prūstas. Nesuprataw tše, gal tomet rejktu atidzheu rynktis mokitojus? ...Shejp tšiki, ir nors jys tikraj bando dariti ispudi xx-metšems, - tas, kas temato tik shitaj, - be rejkalo gime.
gaila ne tai kad "nuo trisdesimt metu kai kam smegenys skysteja : , o kad
20-eciai ju isvis neturi .siame tekste tik ta vieta kur apie kalba ir jos nesuprantamuma yra gera . bet jis pays juk taip ilgai butent taip kalba! visa kita shoodai ir meizhalai
Neaišku kodėl pokalbis su elitarinės kultūros asu iliustruojamas bakūžės samanom. Ar tai vaizduoja šiuolaikinį pasaulį, kuriame tenka vegetuoti A.Š. , ar patį filosofą mass media kultūroje? :)
tu Antanazas varžtelius prisiveršk, o jei dar taip pakalbėsi greičiau už visus kitus po tom sąmanom atsidursi. Jei tavo vaizduotė jau tiek skurdi tai bent jau patylėtum...Ką čia bepridursi. Vis pasitvirtina taisyklė,kad lietuviai tik paplavas vieni ant kitų sugeba pilti...bet iš tiesų nieko argumentuoto ir konkretaus ar verto dėmesio nesugeba pasakyti,bent jau iš komentarų galima tokį vaizdą susidaryti.
Aš manau,kad straipsnis įdomus labai,gyvas. O iliustracijos puikiai dera ir neblaško dėmesio.
A.Š. nebruka savo patirties. Žiur. "Bet filosofui, mano požiūriu (kai sakysiu "filosofas", aš turėsiu galvoj visą laiką save, aš kuklus žmogus ir nemėgstu žodžio "mes")< ...>" Taip sakydamas jis tarsi sako, kad esu ne tik aš, bet ir tu. Ir mes galime būti skirtingi. Mes - nėra vienis, ta prasme. Asmenybės prasme. Puikus tekstas. Ypač patiko apie žargoną. Juk tai paprasčiausias snobizmas. Žargono vartojimas. Bet, kaip teisingai, pastebėta - be jo neapseisi. Bet argi žargono kiekis ne tiesiogiai proporcingas snobizmo kiekiui? Yra vietų, kur su autoriumi nevisai sutinku, pvz., apie muziką, kaip narkotiką.
Atanazas rašo taip, kad kiekvienas perskaito pagal savo supratimo pajėgumą. Jo puiki provokacinė kalba (forma) gali smarkiai suklaidinti lėkštą suvokėją.
Apie tai ir kalbėjo AŠ. O Atanazas - tai poezija. O tarp poezijos ir filosofijos yra neperžengiama praraja - žiūr. antrą pastraipą nuo galo. Kas leista popezijai, neleista filosofijai, bet ne atvirkščiai.
Atšü, brangi IVS, Tu vena ish nedaugelö suprantantšiu didyjy mena, o ka sako Korasonn ira butent to nekingo jir nergumentoto styleus, kurüo jys driso apkaltinti mane, ishrajshka, iśtikimoji mano paezijos fane: o jir kokios argumentatsiios noreeti: turbut neskajte shita zhemes dulkke ar -gereu sakiti- kirmele sublimotu mano ejlü: ar paetines sophijos paragąves zhmogus galetu tajp nusishneketi? Nesuprąto jys nej mano pasishaipimo ish notraukos, nej kalbos mano, neko nesuprato. Toke labaj pavojingi zhmones, nes tamsus labaj, tik ir ziuri paranoyikai kaip ka apkalttinti. Manau, kat tše taspac zhodziu tik kitoj rankoj. Kajp bebutu ash - praktikojantis ishmintšius - atlejżiu (ir eilju ape jy nekursiu ;) Pax tecvm, fili, dimissa peccata tva svnt.
Nelabai isivaizduoju, kokius naujus horizontus filosofui gali atverti mass media. Mass media yra atviriausia zmogaus prigimties saviraiska. O zmogaus prigimtis, didziausiam apgailestavimui, jokiu akivaizdziu vystymosi suoliu nepadare. Mokslo ir technikos, ypac karines - taip, bet dvasineje plotmeje tebesame akmens amziuje, ne jokia mass media negelbsti.
slioga rulez! :)
skaitykite pradzia, "man masinė, ta vadinamoji mass media kultūra inspiravo daugiau įžvalgų į pačius paprasčiausius ir esmingiausius dalykus negu visi šekspyrai, bethovenai ir net heidegeriai, kartu sudėjus"
"masei" nereikia orientyru, jai reikia sliogeriu...
sliogeriskas filosofas daznai panasus i XXI amziuje gyvenanti senoves graiko prototipa, kuris draskosi tarp polio ir kosmopolitizmo, vienodu "daiktu" ir skirtingos "kalbos", taciau bent implicitiskai ivardina savo idealus: "O imkim Platoną kaip nori jį gali pavadinti. Jis aukščiau visų perskyrų."
Sliogerio pasisakimai kartais grazina skaitytoja prie gan populiaraus mito apie graiku "savipakankamuma", kuris buvo galimas tada ir negalimas dabar.
Nevartosiu zodzio "romantizmas", bet kodel "polio" ir "neprarasto rojaus",tikroves islukstenimo ir "naturalios kalbos" derinys turi kazkokia magine galia? Gal graikai mokejo buti laimingi geriau uz mus? :)
Sliogeris cia "sokineja ant sofos" is meiles mass media mediumui tarsi koks Tomas Cruizas, kuris spygavo apie savo neapsakoma, nepamatuojama meile savo ketvirtajai sugyventinei/zmonai - koks, galu gale, skirtumas? - bet taip nieko nesugeba konkreciai, kaip dera neva mokslo zmogui, pasakyti, kokios gi tos, po paraliais, izvalgos? Kokiu genialiu atradimu linkui jos ji pastumejo? To nematyti ir negirdeti. Poperezija.
O krankt tįso ant sofkos iki paryčių kamuojamas poperezijos, filiosofijos ir papezijos :) Argi ne gražu?
Tikrai baisiai įdomu pasidarė, kokių gi Michaelo Jacksono koncertas davė įžvalgų, kurių AŠ nebūtų gavęs, skaitydamas Shakespeareą, Heideggerį ar netgi Platoną.
Aš kartą irgi susimoviau. Buvau pakviesta į koncertą "Siberian Orchestra"(?) Nu niekada niekda nebūčiau pamačiusi "muzikinio narkotiko". Pasimoviau ant atviro teksto. Pavadinimo. Tiesa, toji grupė naudoja ypatingus lazerinius efektus ir pirmas penkias minutes buvo įspūdinga. Bet paskui... paskui aš suprantu dabar, ką AŠ nori pasakyti, sakydamas: "Kai parodė tą minią, mane apėmė klaikas visiškų degradų minia, atsijusi nuo visko, pasiryžusi viskam, ji gali daužyti, naikinti, tokia yra muzikos esmė." Tik nesutinku, kad visa muzika tokia. Galų gale gal ne visi tą pačią muziką vienodai supranta. Juk ir narkotikai ne visus vienodai veikia?
labiausia tai ir mes nesupratom apie muziką: ar popse daugiau metafizikos, ar klasikinėje, ar A.M.Šliogeris labiau nemėgsta popso, ar klasikos, ir ar del tos metafizikos, ar del narkotinio poveikio, ir ar gal tai tas pat.
Šiandienio Filosofo pasiplepėjimai apie taip vadinamą Mass Media (šiandienę bizniškai popsinamą kultūrą)visiškai nuostabiai puikiai nuteikė už atviravimą vardan suprantamumo. Atsakymai į užduotus klausimus gudriai įsivyniojo į minčių srauto audeklą, spontaniškai po kojom pasitiesusį. Gerai, kad meistras -filosofas ekvilibristiškai pastabus, ir vikriai sudėjo į ryšulėlį puikių minčių ir POETAMS, ir MUZIKAMS, ir TELEGURMANAMS (neatsispiriantiems nuo pagundų viską paveizėti). Iš klasikų filosofų prisimokius, tiesiog būtina kurti šių dienų filosofiją! SĖKMĖS MASS MEDIOS PIEVOSE!
Ivse, nagi drybsau ant tos sofos, nes mintys visokiausios it kinivarpos grauzia. Ogi galeciau ramiausiai sau dolerius kalti, bet ne, toks jau prakeiktas tas meno zmogaus likimas - uzsiimineti smegenu savi...sa, atsiprasau.
Na, ką jūs sakote, kad Šliogeris nemėgsta muzikos? Skaitykit dar kartą. Jis nuo jos kaifuoja, todėl jos bijo, juk pats prisipažįsta, nes nori išlaikyti atsijusį protą, o muziką suskystina jį, veikdama per jausmus.Taip pat galima bijoti erekcijos ne laiku ir ne vietoje. Tiesa, mūsų apipletkuojamas objektas kaifuoja ne nuo visokios muzikos, o nuo dainuškų labiausiai. Kaip ir dauguma žmonių, beje. Neiškenčiau ir prisėdau ant šito suoliuko, bet daugiau nenoriu čia sėdėt.
O! Tavęs iškart nepastebėjau. Malonu. Iš kur čia nukritai? Užsuk kada už kampo, kur aš sėdžiu. Verta būtų pasikalbėt. Bet jei nenori, primygtinai į kompaniją nekviesiu.Gal branginiesi...
Is principo nesutinku su poziuriu i muzika. Kazkoks radikalus, nesubrendes poziuris pasirode. Man irgi nepatinka klykiamcios bitlams ar kities.. menams mergaites, apsvaige Metalikos gerbejai, bet tai dar nieko ensako apie pacia muzika. Ka galite pasakyti apie mane, jei man patinka ir Mocartsas, ir Alice in chains, ir Dream theatre, ir Kernagis??? Jei jau kalbeti apie pamisima, tai tapyboje jo nemaziau turint galvoje kad tapo daznai apsvaige alkoholiu ar zole menininkai. Tas pat su gerianciais skluptoriais, ar filosofais...
Gerbiamas Sliogeris pasizymi cinizmu, paniekinanciu poziuriu i zmogu, arogancija. Jis nemoka is saves pasijuokti, nesavikritiskas, tyciojasi is krikscioniu, provokuoja - "as talentingiausias Lietuvos filosofas", garbetroska, pasiputelis "aplink tiek daug idiotu, debilu". Ar filosofui sie bruozai budingi? Kiek daug priestaravimu jo samprotavimuose. Sako - filosofo kalba turi buti paprasta, aiski. O kaip jis pats raso - kazkokia zodziu ekvilibristika, gimnastika, tusciazodziavimas (Butis ir pasaulis), noras pasislepti uz skambiu, tarptautiniu zodziu prikimstu, bet tusciu fraziu. Jis gerbia Jaspersa, taciau priekaistauja jam del "rytietisku busenu", paniekinanciai keikia rytu mokymus - "ten nera jokios logikos, jokios filosofijos" - tegu bent paskaito Nagardzunos veikalus, gal tada suvoks pas ka blogiau su logika, pas ji, ar pas Nagardzuna. Jasperso uzciuopta tikra atsiverima transcendencijai, Vieniui (ar tai daug skiriasi nuo Dzogceno mokymo apie objekto ir subjekto susiliejimo buvi), jis apziurineja ir su pagarbia nuostaba, ir su pasislykstejimu ("juk tai nevakarietiska") Kaip jam toli iki tikro filosofo!
Man patiko jo poziuris i ta per daug filosofiska kalba kuri vyrauja knygose. Gera mintis gali buti isdestyta paprastai. Kaip nefilosoui, galvoju gal reiks jo kokia knyga paskaityti, jei jis sugeba paprasciau parasyti.
Geras straipsnis, nes kritiškas. Bet manau kad kultūra turėtų tirti filosofijos antropologija, gerbiu filosofą Šliogerį, bet nežinau kiek jis yra kompetetingas filosofinėje antropologijoje, niekur nevartoti žodžiai "fluidity", "flux"... reiškiantys nepastovumą, karnavališkumą, tėkmę ir apibudinantys popkuktūrą. Gal Šliogeris čia kaip ir jo paminėtas "Nietzsche kai kur, nors aš jo nelaikau filosofu, yra parašęs visai pakenčiamų tekstų" nelaikytinas filosofu.
pasakysiu tik tiek, kad muzia nebutinai yra narkomaniska. o ir stadijonuose susirenka ne vien apsvaige (nuo kvaisalu, ar nuo muzikjos, tai nesvarbu). kartais nueini ir ramiai graziai paziuri koncerta. be jokiu ten aistru. ir gal as cia filosofijos nevarau dav=bar, bet noriu, kad tai perskaitytumet.
as noriu paprasyt wisai kitkoo dalyko ,. man rejkia pasiruosti kalbeti per lietuwiu pamoka, gawau tokia tema,. Žmogus ir menas
o kalbet reiks apie,...Mano poziuris talentingiausias Lietuvos meninkas... Nuomune pagryskite. Tai lb prasauw parasykit kn rek pasakuot apie sita tema... parasykit i el.pasta ajkrc@one.lt. arba ce i ta tinklapi.
Paskaičius iškalbingus ir taisyklingus lietuvaičių komentarus (Pvz :"ira tik kledesej") rodosi, kad išties Mes jau ne tik beraščiai, bet ir bekalbiai laukiniai. Graudu gi. Ir gėda.
Visą tiesą apie gyvenimą ,muziką,meną,sąve ganu iš autoritetingų šaltinų -šventraščių.
Nes filosofija be religijos-tušti samprotavimai,o religija be filosofojos-sentimentai...
Visą tiesą apie gyvenimą ,muziką,meną,sąve gaunu iš autoritetingų šaltinų -šventraščių.
Nes filosofija be religijos-tušti samprotavimai,o religija be filosofojos-sentimentai...