Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
 Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

VERTIMAI

VAIKYSTĖS KAMBARYS

Vinko Möderndorfer

[skaityti komentarus]

Gegužės 5–6 dienomis Vilniaus universitete buvo švenčiamas Slovėnistikos skyriaus, kurį įkūrė Slavų filologijos katedros docentė Jelena Konickaja, 10-metis. Filologijos fakultete svečiavosi Mariboro universiteto rektorius habil. dr. prof. Ivanas Rozmanas, pakviestas asmeniškai VU rektoriaus habil. dr. prof. Benedikto Juodkos, ir prorektorius habil. dr. prof. Marko Jesenšekas, kuris atvyko pagal mainų programą "Erazmus" ir paskaitė keletą paskaitų apie slovėnų kalbos istoriją ir dabartinę slovėnų kalbą.

Slovėnų kalbą, literatūrą ir kultūrą slovėnistams dėstanti lektorė iš Slovėnijos Liucija Štamulak Trakuose suorganizavo slovėnų kultūros savaitgalį. Renginyje dalyvavo ne tik pirmakursiai ir VU absolventai, bet ir keli menininkai iš Slovėnijos: šiuolaikiškai interpretuojanti slovėnų liaudies dainas dainininkė Brina Vogelnik, gitaristas Luka Ropretas ir rašytojas bei režisierius Vinko Möderndorferis. Beje, rašytojas pasirinktas neatsitiktinai. Prieš keletą metų Slovėnijos rašytojų sąjungoje jis sužinojo, kad Lietuvoje jau ne pirmi metai studijuojama slovėnų kalba, ir atsiuntė į Slavų filologijos katedros biblioteką savo knygų.

O tas dvi dienas kantriai prie didžiulių valgyklos puodų stovėjo ir slovėnišką valstietišką maistą gamino slovėnas Peteris Močnikas, Vilniuje studijuojantis pagal "Erazmus" mainų programą. Slovėnų kultūros savaitgalio metu buvo ne tik gardžiai valgoma ir linksminamasi, bet ir dirbama: veikė keletas kūrybinių dirbtuvių. Vienoje jų buvo verčiamas V. Möderndorferio apsakymas "Vaikystės kambarys".

Laima Masytė

Kai rytą pabundi, dar neatmerkęs akių kurį laiką esi tikras, kad atsibudai kitame kambaryje, kambaryje, kurį pažįsti iš vaikystės... Tiksliai žinai, kaip išdėstyti baldai, kur yra langai, kur durys... Užsimerkęs rastum kelią iki tualeto...

Prieš mums pabundant, būna akimirka, kai bandom susivokti tarp sapno ir tikrovės. Sąmonė lėtai atsiplėšia nuo sapnų pasaulio ir pradeda elgtis pagal būties įstatymus. Akys vis dar užmerktos. Dalis mūsų sąmonės dar galvoja apie sapno vaizdus, kurie lėtai, bet atkakliai skęsta gilumoje kaip akmuo juodoje vandens bedugnėje. Tuomet jau žinome, kad bundame. Stengiamės įsiminti pasaulį, kurį paliekame, dar žvalgomės į jį, norime jį pasilikti, kabinamės į jį, tačiau jis vis vien lėtai ir nesulaikomai slysta į užmarštį.

Kartais, kai pabundame greit (ir iškart atmerkiame akis), visas perėjimo procesas perlekia per mūsų sąmonę sutirštėjęs, lyg dvelktelėjimas, tad akimirksniu jį pamirštame; jei bundame ramiai ir susikaupę, tuomet dar kurį laiką išlaikome sapnų pasaulio likučius ir vadinamame tikrovės pasaulyje.

Bet pasitaiko momentų, kai du pasauliai trumpam susijungia. Sapno erdvės susilieja su tikrovės erdvėmis. Praeitis susijungia su dabartimi. Sapno vaizdas užkloja tikrovės vaizdą. Kai paliekame sapną ir sąmonės srautas mus perspėja, kad jau tuoj tuoj įžengsime į tikrąjį pasaulį (o kuris pasaulis išvis yra tikras? – tačiau tai jau kita istorija), tada abu pasauliai kurį laiką, kol visiškai atmerkiame akis, gyvena vienas šalia kito. Sapno vaizdus regime nubudusia sąmone. Įsivaizduojamuose pasauliuose pasivaikščiojame, lyg jie būtų tikri ir iš jų lengvai išeisime, kada panorėję, juk iš tikrųjų esame jau prabudę, tik akių dar neatmerkėm. Jaučiame kūną tik tiek, kiek jis liečia patalus, jaučiame orą, įsiskverbiantį į mūsų plaučius, grįžimas sunkina kūną, pasigirsta išorinio pasaulio garsai, būties pasaulio, tačiau akys dar užmerktos... Jose vis dar gyvena sapnų vaizdiniai. Sąmonė mums nurodo, kaip turėsime nubusti, kaip turėsime nubusti, kaip turėsime nubusti... Mūsų kūnas jau realybės pasaulyje, bet mes matome vis dar kažkokį kitą...

Tada atsiranda kambarys. Vietos iš praeities nuovoka ir vaizdas.

Akys užmerktos! Tai svarbu! Tai svarbiausia sąlyga!

Tiksliai žinome, ką pasieks ranka kairėje, jei ją ištiesime arba pakelsime... Atsiranda spalvos. Sienų spalvos. Galime net priartinti tapetų raštą taip, lyg galvoje turėtume įtaisytą optinį prietaisą... Smulkios gėlytės, tipiškas aštuntojo dešimtmečio raštas... O jei pasisuksime į dešinę, ten yra spinta ir šalia nedailios lentynos, sumeistrautos negrabia ranka, kreivokai pritvirtintos prie sienos... Tarp lovos ir sienos stovi dėžė vaisiams, linksmai nudažyta, su nupieštomis hipiškomis gėlytėmis... Ant jos atsargiai it koks lobis šalia gramofono "Elektroproizvođač Niš" sudėtos didelės plokštelės... Jei valandėlę palauksime, galėsime prisiminti jų spalvotus dėklus: "Jethro Tull", "Emerson Lake & Palmer", "Rolling Stones", "Alice Cooper", "The Doors", "Jimy Hendrix", "Janis Joplin"...

"Taip! Tik neatsimerkti! Atsimerkti mirtinai pavojinga!" – sako mums sąmonės dalelė, pulsuojanti kažkur galvoje kaip raudona šviesa sankryžoje.

Paskui atsikeliame ir atsisėdame ant lovos krašto. Pėdos prisiliečia prie grindų. Žinome, kad po mumis šiurkštus pakistanietiškas kilimas, nupirktas Kabule... Suvyniotas į ritinį ant kuprinės septyniasdešimt antraisiais jis apkeliavo pusę pasaulio ir pagaliau atsidūrė prie lovos kambaryje, budriai saugojamoje jaunystės konsulato teritorijoje, kur be leidimo nedrįsdavo įeiti niekas... Hipiškas kilimas, kelionės į tolimus kraštus ir į savo neištirtą vidų ženklas bei įrodymas... Šiurkštus audinys, palikdavęs žymes ant merginų švelnių užpakaliukų, kai jaunatviško, tūžmingo mylėjimosi metu krisdavome ant grindų ir ten dar trūkčiodami trindavomės vienas į kitą, lyg bėgtume trumpą distanciją... Tada turėjai nubrozdintus kelius, pasakojimų apie vyriškas seksualines pergales "fetišą", o ji sutrintą užpakaliuką, ir tą vakarą aludėje, dabar ten geležies dirbinių parduotuvė, ji sėdėjo kreivokai, ant vienos stangrios ir kvapnios savo bandelės pusės, ir kai tą vakarą persimesdavote žvilgsniais, abu žinojote: ant jos odos atsispaudė Kabulo audėjų raštas – garsusis saulės ženklas, skleidžiantis savo visa aprėpiančius spindulius į visas puses...

Dar neatsimerkti! Dabar, kai esi savo vaikystės kambary, būtų žalinga atsimerkti. Dar truputį, dar truputį, dar truputį...

Kairėje už lovos rašomasis stalas... tiks­liai žinome, kokios jis spalvos, kaip atrodo; jei ištiestume ranką, jį paliestume, pasiektume pirmą iš kairės stalčių ir ištrauktume saldainių "505" skardinę; joje laiškai iš tų laikų, kai laiškai dar buvo rašomi, dziudo mokyklos diplomas: kendo geltonasis diržas, be to, į ryšulį surišti gaktos plaukeliai – mergaičių iš klasės, draugių, merginų iš septyniasdešimt antrųjų, septyniasdešimt trečiųjų, septyniasdešimt ketvirtųjų, septyniasdešimt penktųjų... kol per kraustymąsi skardinė neaišku kur dingo... Jei keliausi po kambario peizažą toliau, jei ištiesi ranką, tikrai gali atsitikti, kad paliesi odą. Minkštą ir karštą odą, kuri susirietusi į kamuolį miega kitoje lovos pusėje. Ir jei turi gerai užmerktas akis, jei tvirtai laikai vaizdą savo galvoje, gali pasilenkti ir pauostyti minkštą ir nuolankų kūną už nugaros. Šiltas saldžiai sūraus mergaitiško tarpukojo kvapas sukutena tau šnerves. Ar tai Irena? Ta, kuriai tu patikai, ar Metka, į smulkias ir plonas garbanas suraitytais plaukais... Gal Sinja su randais ant riešo ir minkšta bei plona oda... Tu jai nepatikai, nors atvažiuodavo kiekvieną dieną septyniasdešimt trečiųjų vasarą. Judu niekada nesikalbėdavot, guldavot į patalą ir keldavotės tik tada, kai reikėdavo apversti gramofono plokštelę ar paskubomis išlėkti iš kambario nuleisti plonos šlapimo čiurkšlės į unitazą koridoriaus gale... ir po to vėl atgal, brrr, po antklode, ant šiltos odos to, kuris liko ir saugojo mūšio lauką... Ir taip pakaitom, vis pakaitom ir pakaitom... Ne, tu jai nepatikai, ir ji tau nepatiko, ji tiesiog buvo, ateidavo beveik kiekvieną dieną tą tolimą vasarą, atsiguldavo pas tave ir visą naktį tylėdavo, todėl vėliau ilgai negalėjai atsiminti, koks yra iš tikrųjų jos balsas, džeržgiantis, prarūkytas nuo prastos žolės ir dar prastesnio tabako, "Drinos", "Zetos", "Moravos" be filtro, kurį tuomet rūkėme iš principo, protestuodami prieš kažin ką, ir kai vėliau netyčia vėl ją sutikai kažkuriame kitame laike, kažkurioje kitoje realybėje, įdomiai ir be jokių keblumų ilgiausiai kalbėjotės... Po to staiga nutilote, įsistebeilijote vienas į kitą ir pratrūkote garsiai juoktis, juk staiga supratot, kad dabar pirmą kartą gyvenime pasakėte vienas kitam daugiau nei penkis žodžius. Po to jau niekada jos nematei. Ir dabar... Neatsimerkti, tik neatsimerkti! Tikriausiai guli už tavo nugaros, susirietusi į kamuolį, sudėjusi rankas tarp kelių, ir jos prigimtis alsuoja praėjusiomis naktimis ir tavimi... Neliesi jos, nors žinai, kad ji ten, bijai, kad dings ir grįš į praeitį.

Paskui pakeli galvą... Akių neatmerki. Dar labiau suspaudi vokus, kad pasaulio šviesa nenušviestų praeities vaizdų... Girdi triukšmą virtuvėje... Tikrai žinai, kad virtuvė yra už durų priešais, koridoriuje iš kairės... Girdi senelės šurmuliavimą, kuri kapstosi šaldytuve. Dar truputį, ir pasibels į tavo duris, ir jei atsiliepsi, atneš du puodelius kavos ir padės ant kėdės prie durų. Šis vaizdas tau visada kvailai primindavo literatūrą, atrodydavo sentimentalus, patetiškas... tačiau tais metais jį matei beveik kiekvieną rytą, senelė pati nustatė anūko nubudimo ritualą... Dabar lauki, kad pabelstų... Lauki... Lauki... Lauki... Lauki... Būtum laimingas vėl ją pamatęs, išgirdęs, prisilietęs prie jos, pasišnekučiavęs... Tačiau žinai, jei atsimerksi, šurmulys dings, ir galimybė, kad senelė pasibels į duris taip, kaip septyniasdešimt antrais, septyniasdešimt trečiais, septyniasdešimt ketvirtais, septyniasdešimt penktais, dings dabartyje.

Pasuki galvą... Lėtai, lėtai, lėtai... Lyg kameros posūkis kokiame nors meniniame filme... Esi vis dar stipriai užsimerkęs... Staliukas, turkiška kėdutė, ant sienos Dali reprodukcija, poeto Srečko Kosovelo penkiasdešimtosioms mirties metinėms – tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt šeštųjų metų plakatas, aplamdytas Indijos žemėlapis, išplėštas iš atlaso, sulaužyta gitara ant vinies, ant gitaros buvo atsisėdęs girtas draugas septyniasdešimt ketvirtaisiais, kitais metais jis jau buvo miręs, pasikorė ant boilerio vonioje, kai tu keliavai po Turkiją, jį palaidojo, kai grįžai, pažadėjai, kad nueisi prie jo kapo, niekada nenuėjai, nors ieškojai jo kažkurių Naujųjų metų naktį sniege ir šaltyje, girtas ir sumuštas, dėl to tave kitą rytą atvežė namo milicininkai savo žydroje mašinoje... Ir tada jo neradai, draugo kapo... Išdavystė, išdavystė, išdavystė... Liko sulaužyta gitara... dingo neaišku kur, padėta už dėžių su senais skudurais kur nors palėpėje arba numesta prie namų ant išvežamų šiukšlių krūvos... Paskui dar toliau...

Jei atsimerksi, bus galas! Nieku gyvu neatsimerkti! Akys stipriai užmerktos! Stop.

Prie lango rašomasis stalas nupjautomis kojomis ir perdažytas žydrai, ta pačia šviesiai žydra spalva, kurią matome reklaminiame įžymaus mago ir jogos guru seminarų plakate. Magas ilgais plaukais ir magiškomis juodomis akimis, jis šypsosi plakate ir žiūri tau tiesiai į akis, kur bestovėtum… Vėliau paaiškėjo, kad magas buvo geras sukčius ir apgavikas, ir jį uždarė daugeliui metų… Galbūt jau yra išėjęs ir dabar turi žmoną, šeimą, vaikus ir greito maisto landynę "Viščiukai ir traškučiai" kur nors Londono priemiestyje… Jei atitrauktum žydrai dažytą stalą, už jo, kampe, po kilimu – slėptuvė, joje į foliją įvynioti uždrausti "ratai"… Lėtai, kad neatsimerktum, kaip neregys tiesi rankas į priekį, keliesi ir judi iki rašomojo stalo. Tau nebaisu, neužgausi savo birbynės, kambarys iš praeities yra gyvas ir egzistuoja… Pasižiūri už rašomojo stalo, norėtumei jį patraukti ir patikrinti, ar ten dar yra svaigulingų tablečių, galbūt septyniasdešimt antrais, septyniasdešimt trečiais, septyniasdešimt ketvirtais jas prarijai ir užgėrei degtine "Troika", o galbūt tyčia ten palikai, lyg sakytum: juk dar grįšiu, grįšiu, ir tabletės bus ten ir lauks manęs... Negrįžai.

Nieku gyvu neatsimerkti! Praeitis nėra kalta dėl tavo išdavystės. Palauk dar truputį. Dar truputį pavaikščiok tarp vaizdų, kurių jau nebėra!

Už nugaros pasigirsta beldimas. Lėtai atsigręži. Kambarys pasisuka kartu su tavo žvilgsniu. Senelės balsas... Nedrąsus beldimasis... Atsigręži į lovą... Po patalais guli kūno kalnas... Matyti juodi plaukai... Pusė kūno atidengta ir nuoga. Užpakalio apvalumas ir po juo įspraustas, vos pridengtas plyšys... Jei pasilenktum, jį geriau matytum... Ar tai Irena? Magda? Melita? Gal Mateja? Tada buvo juodai dažytais plaukais, bet jos sultingai mėsingas šakumas dar buvo tankiai apaugęs šviesiai rudais plaukeliais... Išsiaiškinsi... Prieini labai arti... Vaizdas priartėja kaip kine... Papurtai galvą, nusišypsai... Matai save patį, kai nusišypsai... Ne, ne Mateja... Bet viena iš tų juodukių tai tikrai... Neatpažįsti jos... Iš detalės neatpažįsti visumos. Turėtum atskleisti, atidengti, bet bijai, kad dings... Tegu lieka paslaptinga ant neaiškios praeities suglamžytų ir prakaituotų paklodžių... Vėl beldimasis. Senelės balsas... Klausia kažko... Negirdi žodžių, tačiau žinai, ko klausia... Atsakai, nepraverdamas lūpų, netardamas žodžių... Laikas ir vaizdai akimirksniu pasikeičia. Senelė dabar sėdi ant kėdės prie lovos ir kalbasi su tavim...­ Paslaptinga juodukė po suglamžytais patalais dingsta...­ Tai yra tai, kas miego realybėje taip žavu. Kai nori atsikratyti, dingsta, jei nori grąžinti laiką atgal, tai atsitinka akimirksniu... Dabar senelė yra ten, tave domina tik ji, žila ponia, gimusi užpraeitame šimtmetyje, visuomet tvarkinga dama, labai sunkiai susitaikiusi su tuo, kad laikai pasikeitė... Dabar sėdi ten ir žino viską, viską numano, skaito kaip atverstą knygą... Atsimeni jos mintis, ne žodžius... Sėdėjo ten ir viską žinojo, niekas jai nesakė, o ji žinojo... kalbėjo tau apie laikus, kurie praėjo, apie tai, kad nieko negrąžinsi atgal... Nebežinai, kuriais žodžiais kalbėjo, ką tiksliai sakė, bet labai tiksliai atsimeni jausmą, kai paėmė tave už rankos tą rytą, kada vežei Ireną į ligoninę, iš kurios ji po kelių dienų grįžo, susirinko savo daiktus, išmėtytus po visą tavo kambarį, ir visam laikui išėjo...

Paskui išėjai ir tu, į kambarį grįždavai tik retkarčiais, vėliau dar rečiau, kol pradėjai tik skambinti, galų gale ir skambinti nustojai, žinoma, ji, senukė iš kažin kokio kito šimtmečio, keletą kartų skambino tau, kad galėtų išgirsti tavo balsą, o tu kaip tik tuo metu važiuodavai į premjerą, į koncertą ar į penktadienio vakarėlį ir vis skubėdavai, nuolat skubėdavai... Kai suprato, kad tavęs daugiau nebebus, kad praėjo dar vienas laiko tarpas, kažkurį rytą atėjo į tavo kambarį, atsigulė ant lovos, kurią visus tuos metus po to, kai išvažiavai, kiekvieną dieną rūpestingai klodavo, jei pavargęs po ilgos kelionės vis dėlto grįši... ji atsigulė tik minutėlei, tik tam, kad truputėlį pailsėtų, po to atidarys langą, išvėdins ir sutvarkys kambarį... Taip ji mirė.

Gal dabar jau būtų tinkamas momentas atsimerkti!

Visada, kai prieini prie senelės, gulinčios lovoje, vaizdo, atsimerki. Galėtum pasivaikščioti praeityje dar kurį laiką, galėtum sukti paveikslėlius pirmyn ir atgal, tačiau visada sustotum šitoje vietoje…

Merginos iš praeities virto moterimis, sulaužyta gitara nukeliavo į palėpę arba ant šiukšlių krūvos, senoji ponia tik valandėlei prigulė ant lovos ir mirė… Taip, sapnų vaizdai gyvena tik tiek, kiek tikrovėje gyveno tikrąjį gyvenimą. Ne daugiau.

Lėtai pasuki galvą, lyg dar kartą norėtum patikrinti, ar viskas savo vietose, ar tapetų spalvos neišbluko, ar po patalais vis dar tūno į kamuolį susirietęs kūnas, kuris tuomet tau reiškė viską… Ar daiktai vis dar jaukiai išmėtyti, ar kelnės ant grindų prie lovos padėtos taip, kad rytą galėtum tik įlįsti į jas ir užsitraukti iki liemens… Dar truputį, dar truputį… Tiek, kad įsitikintum, jog viskas yra ten, kur turi būti, jog viskas sutvarkyta ir paruošta startui, kad, kai panorėsiu, vėl ištuštėtų ir susimaišytų su tikrove…

Rytas. Užsimerkęs stoviu kambario vidury. Spaudžia pūslę. Gilias mintis apie sapnų ir tikrovės susipynimą pakeičia mintis kuo greičiau susirasti kelią iki tualeto ir nuleisti visą naktinį šlapimą…

Užteks! Man daugiau nei keturiasdešimt metų… Reikia pagaliau pabusti. Atsimerkti. Žinau, ką pamatysiu, kai paliksiu neryškių kontūrų pasaulį… Aplink mane bus pažįstamas kambarys pažįstamoj vietoj, toli nuo praeities vaizdų. Kampe kompiuteris, knygos ant lentynų, miesto, kuriame niekada nenorėjau gyventi, garsai už lango…

Gerai.

Atsimerksiu.

Atsimerkiu.

Atsimerkiau.

Iš slovėnų kalbos vertė I kurso studentė Julija Samodurova

 

Skaitytojų vertinimai


28557. krankt2006-06-21 00:14
Visai nieko tekstas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:43 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba