Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
 Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

PROZA

ŽALIAS VASARNAMIS

Algis Kuklys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydo Strielkūno fotografija

Saulėtą vasaros dieną nuo paties ryto plieskė neįprastas karštis, todėl buvome susirūpinę, nes pusdienį reikėjo praleisti kelionėje, juk važiavome iš didmiesčio šurmulio savaitę pailsėti, tai į mašiną krovėme sultis ir vandenį, konservus ir makaronus, o daržovių tikėjomės nusipirkti pakeliui, kai važiuosime pro kaimo sodybas, ir viskas būtų buvę gerai, jeigu aš, krapštydamas nosį, nebūčiau persistengęs, nes iš jos staiga pliūptelėjo kraujas, mano jaunesnysis brolis išsigandęs ėmė šaukti, ir motina, kai tėvas sustabdė mašiną, sudrėkinusi rankšluostį, uždėjo man ant kaktos, liepusi ramiai pagulėti, o kol taip drybsojau, tėvas surūkė cigaretę, įjungęs magnetolą, pasiklausė muzikos, paskui vėl pajudėjome keliu; brolis man rodė liežuvį ir špygas, tačiau aš, gimnazijos moksleivis, į jį nekreipiau dėmesio, vaidinau, kad mane labiau domina laukai ir miškeliai, po to stengiausi minutę kitą pasnausti, bet nepavyko, nes brolis ėmė klausinėti apie mašinas, kurios mus aplenkdavo, bet mano tėvas apie jas žinojo kur kas daugiau, ir jis tapo mūsų konsultantu, ir net aš jo klausiausi, kai ėmė pasakoti apie avarijas, bet jo pasakojimą nutraukė pyktelėjusi motina, girdi, kuriems velniams tokia juoda informacija, nes žinojome, kad ji tiki horoskopais ir kitokiais tariamai lemtingais ženklais, todėl mūsų mašinoje kabojo ne tik mažas sidabrinis kryželis, bet ir visokie amuletai, kurie turėjo saugoti nuo avarijų bei kitokių nelaimių, o mūsų tėvas su ja niekada nesiginčydavo, tik giliai atsidusdavo, pusbalsiu ištardamas "davatkėle tu mūsų", paskui, kai jos klausinėjau, kur mes keliaujame, ji atsakė, kad susitiksime su įdomia ponia Roberta, su kuria ji susipažino ambulatorijoje, kai gydė savo skaudančią nugarą, tuomet aš prisiminiau motinos pasakojimą apie vieną moterį, kilusią iš senos garbingos šeimos, vadinasi, aš ir mano brolis vakarais turės klausytis "pamokslų" apie gražų elgesį, todėl, važiuojant mašina, pasiteiravau tėvo ar jis pasiėmė meškeres, bet, pasirodo, jog tėvas jų nepasiėmė, nes motina sakė, kad aplinkui nėra jokio ežerėlio, o tik miškai ir laukai, tai aš ir mano brolis nusiminėme, galvodami, ką ten veiksime, nes grybai, kai nėra lietaus, neauga, vadinasi, nei žvejosime, nei grybausime, tačiau aš dar pavartysiu vieną kitą knygą, o ką veiks brolis, kuris net penkių minučių ramiai nepasėdi, ir, aišku, man teks jį prižiūrėti, nes motina bendraus su ponia Roberta, o tėvas skaitys laikraščius, žiopsos į televizorių ir miegos, mat yra didelis lovos gerbėjas, nes, anot jo, žmonės pirmiausia užsikūrė laužą ir pasidarė guolį, o paskui – lovą, ir nuo to niekur nedingsi, tai aš, slegiamas velniško vidurdienio karščio bei prastos nuotaikos, išlipau iš mašinos, o ji, kiek pavažiavusi miško taku, sustojo prie seno, žaliai dažyto dviejų aukštų vasarnamio, iš kurio pasirodė aukšta pagyvenusi moteris su geltona vasarine skrybėle, šviesiais marškinėliais ir nublukusiomis mėlynomis sportinėmis kelnėmis, kurios visiškai nesiderino prie jos oraus veido su skrybėle, ir šitas vaizdas man labai įstrigo, nes tokio amžiaus moteris, juolab paprastą dieną, vargu ar dažosi antakius ir blakstienas, todėl, nuleidęs galvą, lyg būčiau koks vagis, nuolankiai nešiau krepšius į vasarnamį, į mums skirtą dviejų kambarių "numerį", kaip pasakė ponia Roberta, kuri šypsojosi mano tėvams, klausinėdama apie tą ir aną, o aš, suplukęs ir suprakaitavęs, norėjau tik vieno – gerti gerti gerti, o brolis svajojo apie ledus, tačiau, gavęs apelsinų sulčių, kažkur dingo, bet, kai pasigirdo piktas šuns amsėjimas, pamačiau, kaip jis erzina vilkšunį, į jį mėtydamas šakalius, o jeigu šuo būtų nutrūkęs, tai brolio niekas nebūtų išgelbėjęs nuo aštrių dantų, tai neiškentęs nestipriai jam spyriau į užpakalį, o jis verkdamas nubėgo pasiskųsti tėvams, ir aš likau kaltas, nes, girdi, vėl terorizuoju brolį, darau gėdą visai šeimai, mat ponia Roberta viską mato bei girdi, bet aš tik mostelėjau ranka ir pasukau į miško taką, norėdamas į plaučius kvėptelėti eglių ir pušų aromato, apžiūrėti skruzdėlynus, paieškoti mėlynių, ir nepajutau, kaip nuklampojau ne vieną kilometrą, o kad nepaklysčiau, dairiausi į miško taką, nes šitas pasaulis atrodė nepažįstamas ir nesuvokiamas, kaip kiekvienam didmiesčio vaikui, aš žinojau, jog turiu dėdę, miškininką, tačiau motina su juo nebendravo, nes dėl kažko buvo susipykę, todėl sau prisiekiau, kad vėliau, kai būsiu studentas, jį aplankysiu, o paskui apie tą kelionę įspūdingai papasakosiu motinai, kuri bus nepatenkinta, kam, girdi, tai padariau jos neatsiklausęs, ir dabar, nieko jai nesakęs, palikau vasarnamį, todėl netrukus manęs pasiges ir, aišku, manys, kad pasiklydau tarp dviejų pušelių, o aš netrukus išvydau mėlynių plotą, todėl jas godžiai valgiau, kol po samanomis aptikau gelsvą žmogaus kaukolę, tuomet pasijutau nejaukiai ir tuoj pagalvojau, ar čia nėra vilkų, bet vasarą vilkai nepavojingi, nes jiems užtenka maisto, vadinasi, tokio pavojaus nėra, tačiau ką gali žinoti, tai, sugrįžęs į miško į kelią, juo pasiekiau vasarnamį, tiesiai prie pietų stalo, tačiau motina su manim nesikalbėjo ir nepriekaištavo, tik tėvas ragino nesnausti, nes kitaip liksiu alkanas, o mano galvoje sukosi įkyri mintis: gerai, pavalgysime, o kas toliau, ką veiksime, drybsosime pilvus išvertę kaip nugaišusios žuvys, nes karštis tik vakare pasitrauks, ir tai vadinasi civilizuoto žmogaus atostogos, o gal ponia Roberta turi šaškes ar šachmatus, tačiau tą patį vakarą sužinojau, kad ji turi tik jaunystės ir vėlesnio gyvenimo prisiminimus, kuriuos noriai porino mano motinai, o ši nuolankiai klausėsi linksėdama galvą, todėl su tėvu žiopsojau į televizorių, paskui pasiėmiau savo atsivežtą knygą – Ž.Verno "Penkiolikos metų kapitoną", apie kompiuterį net nesvajojau, nes kur čia bus tokiame užkampyje dvidešimto amžiaus stebuklas, tačiau ponia Roberta gyrėsi, kad miesto žmonės labai mėgsta jos vasarnamį, nes už poilsį moka pigiai, tik maistą jie nusiperka kaimo parduotuvėje, o žiemą, viską užrakinusi ir uždariusi langus, išvažiuoja į miestą, į vieno kambario butą, nes našlei reikia kaip nors gyventi su nedidele pensija; aš mačiau, kad ponia Roberta sujaudino mano motiną, ir ji nosine šluostė ašarotas akis, o tėvas staiga prisiminė turįs brendžio, tai ponia Roberta netrukus išvirė kavos, iš senovinio bufeto išėmė grakščius stikliukus, o aš išslinkau į lauką ir žiūrėjau į snaudžiantį vilkšunį, kurį taip pat išvargino karštis, tačiau jis niekam nesiskundė ir nedejavo, kad blogai gyvena, o paskui pasirodė ir tėvas – gerai nusiteikęs, norintis parūkyti, nenusimink, sakė jis, rytoj kepsime šašlykus, gersime alų, o kitą dieną apžiūrėsime mišką ir kaimą, taigi nenuobodžiausime, nes ir man su bobomis neįdomu; aš tylėjau galvodamas apie Linutę, kuri turėjo gražius vešlius plaukus ir įspūdingą krūtinę, todėl ji be vargo laimėtų Palangoje "Šlapių marškinėlių" konkursą, tai visą vakarą jai siunčiau SMS žinutes, kaitinau savo ir jos vaizduotę, kol vėlai užmigau, prieš tai užmušęs penkis zyziančius uodus, tačiau anksti rytą mane prikėlė musės ir ponios Robertos vilkšunio amsėjimas, nes kažkoks kaimietis atnešė pieno bei daržovių, tad be nuotaikos kėliausi iš lovos, o galvoje dunksėjo vienintelė mintis, "ką šiandien veiksiu šioje nykioje vietoje", nes šašlykai ir alus bus tik vakare, o jau dabar lauko termometras rodė dvidešimt laipsnių, nėra nei vėjo, nei lietaus, lyg būtų kokia užkeikta vieta, o naktį mūsų kambariai neatvėso, tačiau ponia Roberta nuolat kartojo, kad už dienos kitos bus perkūnija su stipriu vėju, nes ji tai žino, tuo tarpu motina šnairavo į mano pusę, nes jai nepatiko, kad nevertinu jos kulinarinių sugebėjimų, o tų gebėjimų ji tikrai neturėjo, tačiau ir tėvas, ir aš, lyg susitarę, tylėjome, nes jeigu ir būtume bambėję, tai nuo to niekas nepasikeistų, todėl tėvas stengdavosi pietauti mieste, o aš – gimnazijos valgykloje; užsiimk su broliu, paprašė ji, aš nieko neatsakiau ir nuleidęs galvą išcimpinau į kiemą jo ieškoti, brolis, įsilipęs į vyšnią, vaidino Tarzaną, tad man taip pat reikėjo būti Tarzanu, nes vyšnios atrodė prisirpusios, o ai paragavau – ir skanios, tačiau mūsų žaidimas nepatiko poniai Robertai, todėl ji valdingai ištiesė ranką į miško pusę, sakydama, jog ten medžių daugiau, ir mes jai paklusome, nes čia viską tvarkė ji, vasarnamio šeimininkė, ji kiekvieną dieną mano motinai pasakodavo, ką ji turinti daryti, net kada eiti miegoti, kai vaikai iki vėlumos netriukšmautų ir neerzintų ponios Robertos vilkšunio, todėl mes išlipome iš vyšnios ir pasukome miško link, bet prieš tai pagąsdinau brolį vilkais, kad nuo manęs nepaspruktų, o būtų šalia, jis mane apibėrė klausimais, kodėl kodėl kodėl, net užkimau į juos atsakinėdamas ir pasigailėjau, jog nepasiėmiau nors mažo buteliuko mineralinio vandens, galop ir broliui išdžiūvo burna, kad jis pasiūlė grįžti į namus, o kur mūsų namas, balsu paklausiau, nes akimirką praradau orientaciją, bet, kai brolis paleido dūdas, atsiminiau, kad ėjome į šiaurinę pusę, vadinasi, reikia eiti į pietus, pagaliau nuraminau žliumbiantį brolį, ir už valandos pavargę pasiekėme vasarnamį, iš kurio išlėkė motina išplėtusi akis ir dūsaudama, kad mes jai įvarysime infarktą, bet aš, paėmęs mineralinio butelį, užsiverčiau, o paskui su juo nusiploviau suprakaitavusį veidą, girdint poniai Robertai, prasitariau, ką radau anksčiau gražiame miške po kvepiančiomis samanomis, tačiau ji, kilstelėjusi antakius, atsakė, kad prieš dešimtmetį, o gal vėliau čia grybaudamas paklydo vienas poilsiautojas, bet jo niekas neieškojo – nei giminės, nei kaimiečiai, lyg šis miškas būtų Amazonės džiunglės, tada mano motina įspėjo, kad jaunimas po jį neklaidžiotų, pokario metais čia būta "miškinių", tad liko visokių slėptuvių ir duobių, gali ir kojas nusilaužti, o kadangi ji gimė ir augo mieste, tai miškais nesižavėjo, po to ponia Roberta pakvietė motiną išgerti žalios arbatos, nes tokia arbata malšina troškulį, o aš pasiėmiau į rankas "Penkiolikos metų kapitoną" ir su knyga prisėdau ant suoliuko, atremto į vasarnamio sieną, bet skaityti trukdė musės, įkyriai lendančios į ausis ir plaukus, staiga išgirdau lėtai važiuojantį sunkvežimį, o kai atsistojau, pamačiau iš miško išlendančias mašinas su priekabomis, prikrautomis medienos, tai vakare, kai su tėvu ragavau šašlykus, apie tai prasitariau, jis tik mostelėjo ranka, paskui, išgėręs stiklinę alaus, atsiduso: matai, sūnau, jau išvežė metalą, dabar į užsienį gabena dailias mergas ir medieną, ir kada nors suprasime, kad nebeliko Lietuvos, nes dabar tokia politika – grobti ir vogti, bet mes atostogaujame, tai negadinkime sau atostogų; aš kažko norėjau paklausti, bet pajutau, kad ant galvos nukrito lietaus lašai, bet tuo nei aš, nei tėvas nenorėjo tikėti, tačiau pakėlę akis į dangų, išvydome juodus debesis, žemai slenkančius virš mūsų, o dangaus pakraščiai žybsėjo nuo žaibo, netrukus pūstelėjo stipresnis vėjas, ir mes, griebę šašlykus, pomidorus ir alų, sulėkėme į vasarnamį, kuriame žegnojosi motina, degdama nedidelę žvakę, ir netikėtai pliūptelėjo liūtis, driokstelėjo stiprus žaibas, motina nulėkė uždaryti kambario langų, mačiau, kad labai susijaudinusi vaikščioja ir ponia Roberta, nes žaibas galėjo uždegti ir jos medinį išdžiūvusį vasarnamį, o mano brolis stovėjo apkabinęs tėvą, kuris ramiai gėrė alų ir į nieką nekreipė dėmesio, jam buvo gaila, jog neiškepė visi šašlykai, nes liūtis pliaupė ilgai, tarsi norėdama įrodyti, kad pasibaigė sausa vasara ir jau neregėsime saulėtų dienelių, amen, bet aš, pro langą stebėdamas pliaupiantį lietų, įsivaizdavau penkiolikos metų kapitoną audringoje jūroje, klastingą ir tylų laivo virėją Negorą bei naivų mokslininką brolėną Benediktą ir sukau galvą, ką šitas simbolinis vaizdas man primena; kai nutilo lietus, išslinkome pakvėpuoti nuostabiu oru, o žemė garavo kaip pyragas, ir vilkšunis ant mūsų nelojo, bet, iškišęs galvą ir ją padėjęs ant kojų, vėpsojo į mus norėdamas nors kelių šašlyko gabalėlių, o ponia Roberta keletą sykių pakartojo, kad šiandien ji nesitikėjo liūties, ji turėjusi būti už poros dienų, vadinasi, nesuprasi gamtos užgaidų, bet skruzdėlių "barometras", pasak jos, ganėtinai tikslus; o tą vakarą mes susitikome su kitais vasarnamio gyventojais, kurie taip pat pažinojo ponią Robertą ir kiekvieną vasarą pas ją atvykdavo ilsėtis: tai buvo pensininkai baltutėliais plaukais ir mėlynomis akimis, išskyrus sveikatą, jie neturėjo jokių rūpesčių, turbūt gyveno pasiturimai, nes važinėjo gera mašina, todėl ponia Roberta jiems rodė išskirtinį dėmesį, lyg būtų Amerikos lietuviai, bet iš tiesų jie atvyko iš Kauno, todėl jiems patiko ponios Robertos tupinėjimas apie juos, senukams atrodė, jog taip ir turi būti, kai sulauki garbaus amžiaus, bet mano mintys lyg tyčia vis krypo į Linutės pusę, todėl vaidenosi jos plaukai bei šlapi marškinėliai, ir buvo piktas, nervingas lyg ponios Robertos vilkšunis, todėl raginau tėvą, kad laikas važiuoti namo, o vakarais agitavau brolį, kad šis palenktų motinos širdį, nes čia nei gero televizoriaus, nei kompiuterio, čia miškas klaidus ir baugus, todėl motina vieną rytą giliai atsidusėjo, ar nevertėtų sugrįžti į namučius, kuriuose turbūt nuvyto visos gėlės, nors kaimynei paliko buto raktus, tačiau tėvas tylėjo kaip nebylys, paskui ironiškai paklausė: tai visi jau pasiilgote miesto smarvės, ar ne, juk visus metus ten tupėsite tarp keturių sienų, o čia neištempiat net kelių savaičių; po tokių argumentų dabar tylėjome visi ir, nieko nesugalvoję, pakilome nuo stalo, beje, mano tėvas, kilęs iš kaimo, niekuomet taip ir netapo miesto žmogumi, todėl į žvejybą traukdavo ne dėl žuvų, kurių ne kažin ką sugaudavo, o dėl tylos, vandens spindėjimo, ajerų kvepėjimo ir medžių ošimo, jam nerūpėjo nei gražūs rūbai, nei buto interjeras ar baldai, jis dirbo tekintoju didelėje gamykloje, o neseniai tapo tolimųjų reisų vairuotoju, nes įmonė bankrutavo, atleido tūkstančius darbuotojų, tačiau dėl to, be abejo, niekam neskaudėjo galvos, ir daugiau nei aš, nei motina neraginome, kad jis paliktų vasarnamį, nes tėvui reikėjo pailsėti, nors tokios atostogos atrodė menkos, tačiau transporto firma niekam neleido imti visų atostogų, jas dalino per pusę, lyg duonos riekę, ir manęs nežavėjo tėvo darbas, tiesiog manau, jog dar anksti apie tai galvoti, o kai pagaliau baigiau skaityti "Penkiolikos metų kapitoną", vakarais, kai sutemdavo, žvelgdavau į mišką, už kurio leidosi saulė, ir, žinoma, regėjau Linutės vešlius plaukus, nukritusius ant debesų, turbūt ir ponios Robertos protingas vilkšunis ko nors ilgėjosi, ir štai tokį vakarą nuo pamiškės atlėkė išsigandęs brolis, rėkdamas, jog matė pasikorusį vyrą, bet mes iš pradžių tuo nepatikėjome, todėl su tėvu pasukome tamsių eglių link ir suradome tą patį kaimietį, kuris rytais poniai Robertai atveždavo pieno bei daržovių, o netoli jo blizgėjo degtinės butelis; kai apie tai sužinojo ponia Roberta, ji labai susijaudino, girdi, toks įvykis išbaidys poilsiautojus, ir mes jau kitą dieną palikome vasarnamį, nors dar galėjome nevažiuoti, o po metų netyčia sužinojome, kad kažkas padegė ponios Robertos medinį vasarnamį, vadinasi, ši moteris kai kam perėjo kelią.

 

Skaitytojų vertinimai


28616. Viskas taip pažįstama2006-06-22 10:33
"Saulėtą vasaros dieną nuo paties ryto plieskė neįprastas karštis, todėl buvome susirūpinę, nes pusdienį reikėjo praleisti kelionėje, juk važiavome iš didmiesčio šurmulio savaitę pailsėti"... /taip, taip, rytoj taip ir bus/ "tai į mašiną krovėme sultis ir vandenį, konservus ir makaronus"... /aha, taip, būtinai reikės makaronų nepamiršti/ "o daržovių tikėjomės nusipirkti pakeliui" (va, va, ir pigesnių bus, ir šviežesnių/ Och, kaip viskas pažįstama, tiesiog artima, prie kūno gula... Tik kam apie tai rašyti? Tikra literatūra - tai kažkas naujo, dar neatrasto, stebinančio, o ne seniai nuzulintas kelias...

28627. rudra2006-06-22 20:48
Didžioji paslaptis - na tai kam gi perėjo kelią ši moteris? - taip ir liko neatskleista. Klaikus sakinys. Nuobodu nesvietiškai, tuščia, šalta, neįdomu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:42 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba