Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
 KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

KRONIKA

KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE

[skaityti komentarus]

Seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos fakultete, kuris garsėjo kaip pasaulinis baltistikos centras, per okupaciją išliko kaip lietuvybės bastionas, puoselėjo senųjų ir užsie­nio kalbų mokovų kalvės prestižą, pradėta visuotinė reorganizacija. Jos formalūs padariniai – sumažintas katedrų ir etatų skaičius – dar tik numanomi, o vidinis povei­kis – studentų bei dėstytojų nusivylimas ir nerimas – jau gerai jaučiamas. Akademinės bendruomenės orumą giliai žeidžia išlaikytinių bei skolininkų statusas, į kurį filologus įstūmė pragaištinga aukštųjų studijų bei mokslo politika. Universiteto vadovybė nuo­lat skyrė fakultetui daugiau lėšų, nei tektų padalijus valstybės dotaciją pagal ofi­cialią metodiką. Trejus metus Senatas dengė maždaug pusės milijono litų filologų skolą, tačiau dabar paskelbta, kad toliau taip tęstis nebegali. Taigi dramatišką pertvarką le­mia ne pastangos geriau organizuoti stu­dijas ir tyrimus, o užsiveržusi finansinė kilpa.

Kodėl tokia aštri krizė ištiko būtent VU filologus? Fakultetas mėgina nepasiduoti spaudimui trumpinti studijų laiką, didinti studentų grupes bei akademinius padali­nius, nes siekia suteikti fundamentalių žinių, kurios užtikrina filologinės tradicijos tęs­tinumą ir palaiko tautinės kultūros gyvybę. Kitos aukštosios mokyklos, kaip atskleidė ką tik atlikta lietuvių filologijos studijų programų analizė, net nepretenduoja į funda­mentalias, specializuotas lietuvių kalbos ir literatūros, kitų kalbų ir literatūrų studijas. Jose orientuojamasi į pla­čiąją darbo rinką – paklausių raštvedžių, reklamos kūrėjų, prekių etikečių ir biurokra­tinių tekstų vertėjų bei redaktorių rengimą. Todėl tokios studijų programos sudaromos beveik vien iš dabartinės kalbotyros disciplinų bei įva­dinių ir apžvalginių kursų, kurie dėstomi didelėms grupėms. O dialektologijos, fono­logijos, istorinės gramatikos, senosios literatūros, folkloro, tekstologijos, prūsų ar antikinių kalbų, švedų ar slovėnų filologijos specialistų, kuriuos ugdo Vilniaus uni­versitetas, pakanka rengti vos kelis per metus. Vertėjus profesionalus galima išlavinti tik gana daug dirbant individualiai. Aukščiausios kvalifikacijos humanitarų branda sunkiai įsivaizduojama be diskusijų su profesoriais mažuose rateliuose, gausių rašto darbų nuoseklaus aptarimo. Tačiau nedi­delės grupės nuostolingos, nes universitetas finansuojamas pagal studentų "galvas"...

Gal Lietuva ir gali išsiversti pati nerengdama kai kurių sričių specialistų, siųsdama labiau specializuotoms studijoms į užsienį. Tačiau lietuvių kalbos ir literatūros, viso šios srities disciplinų spektro žinovų iš šalies nepasikviesi, šių dalykų vadovėlių iš svečių šalių neperimsi. O gal grįšime į XIX a. pradžią, kai lituanistika buvo vokiečių profesorių ir Rusijos akademikų rankose? Ne vienas valstybinis dokumentas skelbia lituanistikos prioritetą, tačiau mūsų fakultete leitmotyvu tapo liūdnas pastebėjimas, kad vieninteliai filologai, kurie Vilniuje neturi juos globojančios ambasados – litua­nistai. Lietuviai nepajėgia užimti jiems skirtų pozicijų ES institucijose, suformuoti de­ramo vertėjų korpuso, nes iškyla lingvistinės ir humanitarinės – plačiausia prasme – kompetencijos problema. Ką ir kalbėti apie deklaruojamą siekį, kad kiekvienas ES pilietis gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas – profesionalių užsienio kalbų pedagogų stoka nukelia šį tikslą į neapibrėžtą ateitį.

Atmetame sovietinių laikų nostalgiją, tačiau negalime nutylėti – paskutiniaisiais sovietų okupacijos metais Filologijos fakultete dirbo septyniolika lietuvių kalbos ir litera­tūros profesorių, o dabar, jei neskaičiuosime emeritų, jų yra tik trys. Jaunõsios dėsty­tojų kartos entuziazmas greitai blėso susidūrus su Nepriklausomos Lietuvos valdžios abejingumu fundamentaliems tautinės kultūros ir paveldo tyrimams, speciali­zuotoms, nepragmatiškoms humanitarinėms studijoms. Tie, kurie ėmėsi pusiau ko­mercinių programų, mėgino užsidirbti iš trumpalaikių projektų, užmetė rimtus tyrimus, o ilgainiui ne vienas pasuko verslo keliu ir paliko universitetą.

Tragišką aukščiausio akademinio sluoksnio nunykimą lėmė ne vien finansiniai nepritekliai, perspektyvų stoka, bet ir humanitarams, net lituanistams, primesti kvalifi­kaciniai reikalavimai skelbti savo darbus užsienio kalbomis bei užsienio leidiniuose. Dėkodami Jo Ekscelencijai Lietuvos Prezidentui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą kvestionuodamas tokių reikalavimų teisėtumą, atkreipiame dėmesį, kad iškreiptì ver­tinimo kriterijai filologijos raidai jau turi ir dar turės ilgalaikių neigiamų padarinių. Todėl neužtenka vien atšaukti ydingus vyriausybės nutarimus, būtinà "reabilitacijos" programa kalbos bei literatūros tyrimų gyvybingumui ir profesūros korpusui atkurti.

Šiuo savo kreipimusi mes nesiekiame sustabdyti numatomos fakulteto reformos. Maža to, tikimės, kad būsimieji konkursai į visas fakulteto dėstytojų vietas neliks for­malumu, kad garbingos konkurencijos dėka juos laimės talentingiausi ir daugiausia pasiekę mokslininkai bei aukštųjų studijų pedagogai. Tačiau esame tikri, kad be specialaus valstybės dėmesio, kryptingos paramos ir praktinio nuolat deklaruojamų prioritetų įgyvendinimo áukštosios lituanistikos studijos, senųjų ir retųjų kalbų moky­mas, profesionalaus vertimo praktikos yra pasmerktos nunykti. Priversta taikytis prie pragmatinių primityvios rinkos sąlygų tikroji filologija neišvengiamai sumenks iki profesinės kalbų ir taisyklingos rašybos mokyklos.

Esame tikri – kiekvienam, kam rūpi tauta ir valstybė, akivaizdu, kad tokia įvykių raida būtų nuostolinga mūsų kultūrai, jaunuomenės išsilavinimui, pakenktų lietuvių kalbos ir šalies prestižui. Iš esmės pakeisti humanitarinių studijų būklę gali tik gerai apgalvota ilgalaikė valstybinė programa. Tačiau pirmieji žingsniai, kuriuos Jūsų paraginta turėtų žengti vyriausybė, būtini nedelsiant. Paminė­sime tik kelis jų. Univer­sitetinio lygio specializuotos lietuvių kalbos ir literatūros, senųjų ir retų kalbų, ver­ti­mo studijos išliks tik tuomet, jei valstybės normatyvais numatytas dėstytojų ir studen­tų santykis šių sričių magistro pakopai bus pakeistas į 1:5, o bakalauro – į 1:7. Tik neatidėliotina tikslinė valstybės parama užtikrins unikalios aukščiausio lygio vertėjų rengimo programos, kurią vykdo Filologijos fakul­tetas, tęstinumą. Antraip ryt poryt paskutiniai sinchroninio ir literatūrinio vertimo profesionalai atsisakys "nenaudingų skolininkų" statuso ir galutinai pereis prie dešimt kartų geriau apmokamų privačių kontraktų. Braškes ir mandarinus svečiose šaly­se skinančių humanitarinių mokslų daktarų paveikslas jau šmėkščiojo mūsų dienraš­čių puslapiuose.

Norime tikėti – laisvos Lietuvos piliečiai ir vadovai neleis, jog jų akyse Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas bankru­tuotų ar taptų kolegijos lygio padaliniu.

2006 m. birželis

VU Filologijos fakulteto Taryba

VU Filologijos fakulteto Studentų atstovybė

Tarybai nepriklausantys profesoriai ir profesoriai emeritai

Nacionalinės premijos laureatai – prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, prof. habil. dr. Donatas Sauka, Nacionalinės mokslo premijos laureatai akademikas prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, prof. habil. dr. Juozapas Girdzijauskas, prof. habil. dr. Aleksas Girdenis, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka, prof. habil. dr. Albertas Rosinas, prof. habil. dr. Vitas Areška, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, prof. habil. dr. Olegas Poliakovas, prof. dr. Elena Bukelienė

 

Skaitytojų vertinimai


28524. Lituanistas2006-06-20 02:08
Prie paskutinio sakinio: norėti nedraudžiama, bet reikėtų sau patiems prisipažinti, kad būtent Lietuvos piliečiai, o ypač jos toli gražu ne-intelektualūs ir ne-dvasingi vadovai, filologiją JAU nusmukdė iki - tikrąja to žodžio prasme - profkės lygio. Kolegija dar skambėtų išdidžiai. Ar ne tokį lygį jau pasiekė VDU,VU KHF,KU,ŠU... Šiauliuose jau nebeliko lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros katedrų, VDU abi likę, bet kiek jose dirba autoritetingų asmenybių? Apie Kauno humanitarinį išvis niekas nekalba, lyg jo nė nebūtų, Klaipėda nerodo gyvybės ženklų. O koks buvo LLTI sovietų laikais ir kas iš jo likę dabar..? Seni dėstytojai už dabartinį atlyginimą ar honorarus nebesistengia dirbti, jauni talentai eina ten, kur gauna kelis kartus daugiau, o laisvas vietas užpildo profaniškos vidutinybės, turinčios abejotiną supratimą apie mokslą. Manau, kad mūsų mokslą (ne tik filologiją) išgelbėti gali tik du dalykai. Visų pirma normalus atlyginimas ir, antra, žmoniški krūviai. Filologija (kaip ir bet kuris kitas mokslas) - ne darbas, o gyvenimo būdas. Jeigu universiteto dėstytojas klausinėja, ar jau pervestas atlyginimas, tai yra puikiausias įrodymas, kad piliečiai ir vadovai dar nesuvokė savo kultūrinės paskirties.

28559. Ignas2006-06-21 04:43
Tik antraštę perskaičius matos, kad filologai su logika ir argumentais nedraugauja. Kreipimosi skaityt neverta, aiškiai :( (aukštojo mokslo situacija katastrofiška, aišku. Ne apie pinigus aš čia. Tad betkokie patriukšmavimai sveikintini)

28596. Korra2006-06-22 00:12
O kas alogiška, Ignai, pavadinime?

28696. Korrai2006-06-25 03:20
Jei nesimato, tai ir neišaiškinsi. Na perskaityk dar kartą. Kreipiasi į `MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ` :)))) Aš neskaitysiu tokio kreipimosi. Nes tai amoralu. Ir labai emocionalu. Kaip ir `kultūros savaitės` komentaras apie tai - oiii kiek ten riebių būdvaržių ant Universiteo vadovybės mestelta. Vaikų darželis. (nesu iš vadovybės, esu kito universiteto dėstytojas ir savaja valdžia taippat nesižaviu, bet tokie santykių aiškinimaisi bjaurūs dar labiau)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:41 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba