Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

TEATRAS

DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

Audronė Girdzijauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Vasarotojai"
Andrejaus Kudriavcevo nuotrauka iš festivalio archyvo

Šaltą šių metų pavasarį (gegužės 27–birželio 2 d.) visos Europos teatralai vėl, gal jau kokį šešioliktą kartą, rinkosi Torūnėje į tradicinį tarptautinį teatrų festivalį "Kontakt". Miestas, jaukiai įsikūręs didingos Vyslos pakrantėje, kadaise apjuostas gynybinės mūro sienos su vartais, žiūrinčiais į upę, kaip paprastai, pasitiko mus žydinčiais medžiais, naujai restauruotais senamiesčio architektūros paminklais ir ekskursuojančių mokinukų klegesiu prie Mikalojaus Koperniko paminklo. Neįprasta vėsa ir vėjai vertė sluoksniais vilktis visą atsivežtą garderobą iš karto, o vėduoklių, ankstesniais metais gelbstinčių nuo tvankumos, nė karto neteko panaudoti; daug kas iš svečių pirkosi skėčius nuo lietaus. Bet festivalių nuotaiką, ačiū Dievui, lemia ne orai, o akistatų su įvairiais teatrais ir žmonėmis temperatūra.

Festivalyje šįkart dalyvavo teatrai iš devynių šalių – iš Belgijos, Estijos, Ispanijos, Airijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Vengrijos ir, aišku, iš Lietuvos. Lenkai parodė net keturis įvairių miestų teatrų spektaklius (trys iš jų – konkursiniai), o vengrai ir lietuviai – po du. Taigi per savaitę pamatėm keturiolika labai skirtingos idėjinės krypties ir formos, estetinės vertės ir meninio skonio spektaklių. Kone kiekviename jų buvo įdomių dalykų – puikiai suvaidintų vaidmenų ir vaidmenukų, originaliai sumanytos scenografijos ar muzikos dalykų, bet mažai buvo tokių spektaklių, kurie apglėbtų ir įtrauktų tave į savo sukurtą pasaulį, kur visi komponentai veiktų kryptingai ir darniai.

Lenkai šį kartą neparodė nė vieno savo įžymiųjų režisierių – Kristiano Lupos, Grzegorzo Jarzynos ar kokio Krzysztofo Warlikowskio, – kūrinio, kažkur dingo ir konceptualiai mąstantys, stebėtinai preciziški vokiečiai bei kitų šalių trupės, anuomet svaiginusios vaidybos pilnatve ir teatrinių idėjų naujumu. Gan patikimai įsitvirtino jau anksčiau publikos pamėgti vengrai ir lietuviai. Tačiau mūsų didieji režsieriai, matyt, išgyvena savotišką pau­zę, – nė vieno rimto prizo šis festivalis jiems nepaskyrė, – vos pora laurų lapelių nubyrėjo kompozitoriui Gintarui Sodeikai (rež. Oskaro Koršunovo "Vaidinant auką") ir Elžbietai Latėnaitei už Irinos vaidmenį (rež. Rimo Tumino "Trys seserys") nuo svetimų vainikų… Beje, publika mūsų spektaklius žiūrėjo labai palankiai, palankiau nei žiuri: per šauniai vaidinamą brolių Presniakovų "Vaidinant auką", kur išryškėjo tragikomiški motyvai, salėje netilo spontaniškas juokas ir plojimai; o Willamo Horzycos teatro erdvėje praradusios kamerinį bendravimą su žiūrovais ir pasirodžiusios gan ištęstos "Trys seserys" publikos žiūrėtos kantriai ir įdėmiai. Kad per paskutines dvi valandas prieš spektaklį teko nuimti dalį dekoracijų ir vaidinti "nuogame" fone, išskyrus teatrui artimus žmones, niekas ir nežinojo… Bet, užuot ieškojus pasiteisinimų, derėtų pagalvoti, ką prarado arba, tiksliau, ko neatrado lietuvių teatras, kad nepateko į laureatų gretas.

Visą festivalio vyksmą skelčiau į dvi dalis: pirmoji ir svarbiausia – spektakliai; antroji, kurioje dalyvavo palyginti nedidelė festivalio svečių dalis, – spektaklių aptarimai (beje, ne visuomet sėkmingi ir įdomūs) ir kiti renginiai, supažindins svečius su įvairiais lenkų kultūros reiškiniais, su Torūnės miesto meniniu gyvenimu. Nuo to ir pradėsiu.

Didžiausią įspūdį man paliko paroda miesto Rotušėje ir dar kartą apžiūrėti čia įsikūrusio muziejaus turtai – įvairių amžių dailės rinkiniai, pradedant viduramžių menu (medinė skulptūra, altorių fragmentai, vitražai) ir baigiant XX amžiumi. Kaskart jaudinies, matydamas su mūsų dailės gyvenimu susijusių Ferdinando Ruszczyco, Ludomiro Slendzińskio kūrinius, kuriuose atpažįsti lietuviškus motyvus, peizažus, žmones. Man paroda "Torūnės universiteto dailininkai tapytojai – pedagogai" įdomi buvo istoriniu ir meniniu požiūriu, taip pat tuo, kad ten, kaip ir kitose salėse, galėjai pamatyti buvusių vilniečių (pokariu persikėlusių į Torūnę ir čia M.Koperniko universitete tęsiančių Vilniaus universiteto Dailės fakulteto tradicijas) – Tymono Niesiołowskio, Bronisławo Jamontto ir jaunesnės kartos menininkų darbų. (Beje, neseniai dėl numatyto remonto mūsų Dailės muziejus atsisakė priimti Torūnės muziejaus kruopščiai parengtą Tymono Niesiołowskio tapybos parodą.)

Nepaprastai įdomūs buvo ir trys knygų pristatymai, prilygstą turiningiems seminarams. Viename jų buvome supažindinti su lenkų kritiko Bolesławo Taborskio sudarytais ir parengtais (jis – ir įvadinio straipsnio autorius) Haroldo Pinterio – vieno žymiausių pokario anglų dramaturgų, šių metų Nobelio premijos laureato – dviem pjesių tomais. Beje, pirmą kartą pasirodančiais lenkų kalba. Vertėjas labai įdomiai pasakojo apie minėtų pjesių rinkinio vertimo peripetijas, apie trečiojo tomo rengimą ir naujai atrastas Pinterio pjeses. Viena jų – "Šiltnamis" – nepaprastai aktuali šiandien, ir Willamo Horzycos teatras ją jau rengiasi statyti. Po knygos pristatymo pjesės ištraukas susirinkusiems puikiai skaitė keli aktoriai.

Kitą dieną profesorius Edwardas Krasińskis, žurnalo "Pamiętnik teatralny" vyriausiasis redaktorius, ir jo pavaduotojas Jarosławas Komarowskis pristatė skaitytojams 2005 metų žurnalo numerį (3-4), skirtą žinomo lenkų režisieriaus Kazimierzo Dejmeko pastatytoms Adomo Mickevičiaus "Vėlinėms" – legendiniam spektakliui (jame vaidino Gustawas Holoubekas), susijusiam su politiniais 1968 metų kovo įvykiais. Šis leidinys – tai didžiulė politinė byla, susidedanti iš įvairių instancijų liudijimų, Vidaus reikalų ministerijos apklausų medžiagos, prisiminimų ir anuomet uždraustų spausdinti recenzijų, iššifruotų posėdžių protokolų įrašų ir taip toliau. Įdomiausia, kad leidinio pristatymo metu pradėjo kalbėti čia susirinkę ano meto įvykių liudininkai, vėl pateikę naujų įspūdžių ir faktų, tuo tarsi patvirtindami ir pratęsdami "Vėlinių" istoriją. Leidinys Lenkijoje buvo išpirktas nedelsiant, bet vieną iš trijų turėtų egzempliorių profesorius Komarowskis mano prašymu užrašė "mūsų draugams lietuviams". Kai Lietuvoje vos keli Kultūros, filosofijos ir meno instituto darbuotojai yra pasišventę teatro istorijos tyrimams, apie tokio pobūdžio leidinius telieka svajoti. Ir pavydėti.

Dar vieną priešpietę į teatro fojė pakvietė maskvietė teatrologė Natela Bašindžagian, daug metų studijuojanti lenkų teatrą. Ji supažindino net su dviem savo knygomis. Viena jų – labai rimtas Jerzio Grotowskio straipsnių rinkinys, kurį ji sudarė ir vertė, kuriam parašė solidų įvadinį straipsnį. Pristatydama knygą, Natela Bašindžagian prisiminė pirmuosius J.Grotowskio spektaklių įspūdžius bei ilgamečius kontaktus su įžymiuoju režisierium, kalbėjo apie jo nepaprastą reiklumą vertėjams (jis mokėjo daug svetimų kalbų) ir visų publikuojamų savo straipsnių ar pranešimų kontrolę. Ji taip pat papasakojo apie savo parengtas publikacijas rusų kalba ir gudravimus bandant apgauti cenzūrą; prisipažino, kad aptariamojo rinkinio straipsnių kompoziciją pasiūlė pats Grotowskis. Kita Bašindžagian knyga – "Leono Schillerio teatras" (taip pat rusų kalba), skirta vienam žymiausių modernaus, monumentalaus lenkų teatro pradininkų, novatorių, Gordono Craigo, Stanisławo Wyspiańskio pasekėjų – Leonui Schilleriui, beje, taip pat ne kartą stačiusiam "Vėlines" (įžymiąsias Varšuvoj – 1934 m.).

* * *

Kaip minėjau, didesnį įspūdį paliko vos keli šio festivalio spektakliai. Jeigu manęs kas būtų klausęs, premijas paskirčiau (nebūtinai tokia tvarka) vengrų teatro "Krétakör" "Žuvėdrai", Talino dramos teatro spektakliui "Julija" pagal Shakespeare’ą, Omsko teatro "Vasarotojams" arba galbūt Vilniaus mažojo teatro "Trims seserims". Bet ne premijos – esmė.

Šįkart buvo aišku, kad geriausias spektaklis iš tiesų buvo Europoje išgarsėjusio "Krétakör" (Kreidos ratas) teatro vadovo Árpádo Schillingo režisuota Antono Čechovo "Žuvėdra", kurią turėjo laimės matyti ir Vilniaus teatralai nuostabioje atnaujintoje Menų spaustuvės erdvėje. Spektaklis sukrėtė ir lenkų publiką, kuri stovėdama plojo aktoriams ir režisieriui, radusiems tokį paprastą, neteatralizuotą būdą pasakyti skaudžią tiesą apie gyvenimą. Atviroje erdvėje, stipriai apšviesti, be specialių kostiumų ir grimo vengrų aktoriai suvaidino gyvenimo dramą. Man visuomet įdomu, kokius režisierius ir aktoriai mato Treplevą ir Niną Zarečnają. Jų, jaunų, trokštančių gyventi visavertį gyvenimą ir kurti, likimai labiausiai rūpėjo ir Čechovui. Ir aš džiaugiausi matydama du jaunus, talentingus aktorius – Zsoltą Nagy ir Annamarią Lang – bei jų personažus.

iliustracija
"Mirties angelas"
Wonge Bergmann nuotrauka iš festivalio archyvo

Šį kartą man pasirodė, kad antrą premiją pelnęs Józsefo Katonos teatro spektaklis "Išprotėjo, o paskui dingo" (Franco Kafkos "Proceso" ir kitų kūrinių motyvais) neatitiko tam tikrų vertinimo kriterijų. Puikus jaunas aktorius Tamásas Keresztesas vaidino Jozefą K. Režisierius Viktoras Bodo rimtą, stilizacija grindžiamą spektaklį kūrė triukšmingo kabareto principu – su muzika, šokiais, pantomima, cirko elementais ir įdomia scenografija (siaurų koridorių sistema leidžia veikti keliomis plotmėmis); pirmojoje dalyje dar galėjai atpažinti Kafkos romano problematiką ir atmosferą, tuo tarpu antrojoje permainingos vis daugėjančių kabareto "numerių" nuotaikos ir stilizuotos plastinės figūros galutinai užgožė ir patį herojų, ir tą nenusakomą normaliam žmogui nesuvokiamo pasaulio keliamą baimę, nepaaiškinamą kaltės jausmą ir įtampą.

Kitas Kafkos temai skirtas spektaklis – įdomi Tadeuszo Różewicziaus Kafkos biografijos faktų interpretacija pjesėje "Spąstai". Šį spektaklį festivalio šeimininkai – Willamo Horzycos teatras – parodė kaip nekonkursinį. Įdomu, kad jį režisavo taip pat žymus vengrų teatro ir kino menininkas Péteris Gotháras, kurio įsimintinas spektaklis "Peiliai vištose" jau buvo premijuotas Torūnės festivalyje prieš kelerius metus. Nepaisant kai kurių puikiai suvaidintų vaidmenų, spektaklyje, deja, neišryškėja pagrindinio veikėjo Franco dramos paradoksalumas; spektakliui tarsi pristinga prasminių režisūrinių akcentų. O tai būdinga ir kai kuriems kitiems matytiems spektakliams, pavyzdžiui, kad ir Rolando Schimmelpfennigo "Moteriai iš praeities" (Poznanės teatras); čia režisierius Marekas Fiedoras su scenografe Monika Jaworowska nesukuria erdvės ir atmosferos kontroversiškai pjesei, kurios veiksmas balansuoja ant praeities ir dabarties, realaus ir įsivaizduojamo gyvenimo ribos. Tačiau puikiai antraeilį merginos vaidmenį atlieka aktorė Magdalena Planeta.

Torūnės žiūrovams didelį įspūdį padarė netikėtai šviežia Aleksejaus Peškovo (taip parašyta programoje vietoj Maksimo Gorkio) "Vasarotojų" interpretacija. Režisierius Evgeny Marchelli’s nuo žinomos pjesės ir ypač nuo jos interpretacijų "nuvalo" čechoviškų lyrinių, svajingų intonacijų ir ilgesio apnašas ir atvirai parodo, kad šitie žmonės, kadaise turėję aukštesnių siekių, šiandien yra nuobodžiaujantys, dykaduoniaujantys, kortuojantys, rezgantys įvairaus painumo meilės intrigas ir intrigėles tipai, kasdieniški, kvaili ir atstumiantys. Kartais – pretenzingi. Įdomiausia, kad tekstas kontrapunktiškai skamba su veiksmu, o veiksmas – dažniausiai sekso ištroškusių moterų ir vyrų begėdiški, nedangstomi veiksmai. Taigi scenoje matome ne aukštesnių siekių inteligentus, o "vasarotojų" portretėlių galeriją. Aktoriai labai stengėsi pavergti publiką, vaidino atvirai, drąsiai, ir viskas būtų gerai, jeigu ne vaidybos stiliaus šiurkštumas, tam tikros vidinės kultūros, subtilumo stoka. Tiesiog jauti, kaip gatvės kalbos intonacijos pro visus plyšius skverbiasi į teatrą. Nevalyvumas ypač buvo juntamas scenografijoje, rekvizite, tose detalėse, kurios greičiausiai išduoda.

Ko gero, būtent čia derėtų pasakyti, kad latviai, atvežę kažkuo panašios problematikos Ivano Turgenevo pjesės "Mėnuo kaime" spektaklį (Ryga, Naujasis teatras, režisierė Mara Kimelė), regis, nepajėgė išvystyti koncepcijos, "suveržti" aktorių. Nustebino ir talentingasis scenografas Andris Freibergas, vasarvietės sienas ir grindis nuklojęs persiškais kilimais, užuot juos pabarstęs naftalinu ir suvyniotus padėjęs žiemai.

O mūsų broliai estai šįkart vėl pateikė siurprizą – įdomiai interpretavo W.Shakespeare’o "Romeo ir Džuljetą", pavadinę spektaklį tiesiog "Julija". Režisierius Tiitas Ojasoo ir scenografė Ene Liis Semper kuria monumentalų reginį, naudoja "teatro teatre" principą ir kartais tekstą papildo kitų autorių – Sarah Kane kūrinių ar "Giesmių giesmės" fragmentais: teatre repetuojama Shakespeare’o pjesė, panaši ir Julijos gyvenimo istorija. Režisieriui rūpėjo ne interpretuoti Shakespeare’ą, o kalbėti apie teatro gyvenimą. Jaunatviškame, vidine energija pulsuojančiame spektaklyje, kur visi aktoriai dainuoja ir groja (yra tikra "rusų-lotynų" stiliaus grupė, sudaranti muzikinį foną ir veiksmą komentuojanti), kaip pasenusio "apsimestinio" teatro elementai naudojamos kaukės bei utriruotai puošnūs kostiumai, rodomi videokadrai "iš Julijos gyvenimo"; o finale į dvikovą stoja abu Julijos, kurią puikiai vaidino jauna aktorė Mirtel Pohla, mylimieji – jau nebesugebantis mylėti, išlepintas teatrinis Romeo ir karštai mylintis gyvenimiškasis. Ir abu žūsta. Ir turbūt teisus režisierius sakydamas, kad "be Julijos meilės jau nieko nebėra"… Kad mūsų pasaulyje nedaug belikę tyrų, nevaidinamų, neapsimetamų jausmų ir santykių.

Man didžiausias festivalio paradoksas buvo visų laukiamų ir kritikų iš anksto išgirtų spektaklių nesėkmės. Vienas jų – pasaulinio garso įžymybės – novatoriaus iš Antverpeno, Jano Fabre’o spektaklis "Mirties angelas", skirtas sergančiam Andy Warholui. Spektaklyje dalyvaujančiai puikiai kroatų šokėjai Ivanai Jozic pagelbėti turėjo projekcijos ant pakylėlę supančių sienų, kuriose matėme visokių kaukolių ir panoptikumą. Programoje rašoma, kad tai bežodis pasakojimas apie žmogaus mirties, gyvenimo, kūno, pragaro baimę ir vienatvės poreikį. Labai rimtai ir įdomiai per susitikimą su žiūrovais aktorė pasakojo apie šio spektaklio kūrimą. Bet prisipažinsiu, kad 50 minučių sėdėjimo ant plokščių pagalvėlių, susirietus tarp kitų tokių pat kenčiančių, man neatvėrė čia jokio meno stebuklo. Leiskit paironizuoti: savo intonacija spektaklis priminė daug kartų įvairiais pavidalais matytą Treplevo teatrą ant ežero kranto "Žuvėdroje". Taip, jau amžiaus pradžioje Čechovas parašė apie mistinį žmogaus ryšį su kitais pasauliais… Dabar vėl svajosiu pamatyti kitus Fabre’o spektaklius.

Troškau pamatyti Eugene’o Labiche’o "Šiaudinę skrybėlaitę", kuri kadaise buvo Juozo Miltinio pastatyta ir linksmino sovietmečio panevėžiečius. Varšuvietis režisierius Piotras Cieplakas, kurio nuostabų spektaklį "Historyja o Chwalebnym Zmartwychwstaniu Pańskim" teko matyti "Kontakt" festivalyje 1996-aisiais, "Šiaudinę skrybėlaitę" žadėjo pateikti kaip senų operetinių, vodevilinių vaidybos būdų parodiją. Bet parodijuoti visuomet sunku ir pavojinga, nes tarsi vaikštai lynu tarp to, kas paseno, ir to, kas bjauru. Režisierius nuo lyno nuslydo, ir vietoj ironijos liko stipriai utriruota beskonybė. Man regis, nesėkmingai festivalyje pasirodė ir plataus profilio ispanų teatras "Lliure" iš Barselonos: Bertolto Brechto "Skerdyklų šventoji Joana" (rež. Alexas Rigola), nors ir labai stengtasi modernizuoti, pasitelkiant gyvą orkestrą, šokį ir kitus šou elementus, pateikiant sąlygišką scenovaizdį ir profesionalų apšvietimą bei itin aktyvius videoklipus (skerdyklos, griaunami namai, sprogdinami tiltai ir t.t.), skambėjo kaip atviras politinis plakatas – revoliucijos agitacija. Nežinau, kaip tai skamba Ispanijoje, bet šitoj Europos dalyje, kur mes tebesam sotūs tų agitacinių lozungų, man tokia stilistika pasirodė pasenusi, nesavalaikė. Ir čia prisiminiau Konradą Swinarskį, kuris, prieš daugel metų Lietuvoje paklaustas apie Brechto perspektyvas, pasakė, jog Brechtas šiandien gali būti aktualus tik kokiai nors besivaduojančiai Afrikos tautai. Aišku, ne visą dramaturgo kūrybą turėdamas galvoje…

Panašių nusivylimų gal būta ir daugiau. Nuvylė festivalį vainikavusi ištęsta ir senamadiška airių kabareto stiliaus muzikinė satyra santykių su anglais ir airių "neutralumo" karo metais tema "Neįtikėtini pasikartojimai". Būta ir normalių vidutiniškų spektaklių. Visko neišpasakosi. Bet svarbiausia pasakyti, kad kontaktų mugė, nors gal šįmet ne tokia atrakciška, kaip kad būdavo, tebeveikia – vėl naujos patirtys, naujos pažintys, nauji sumanymai, būtina informacijos apykaita ir proga pasimokyti iš savo nesėkmių.

2006-ųjų birželis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:37 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba