AKMENYS

Visai neblogai išsimiegota, – tokia rami pirmoji mintis sukirbėjo Napoleono Radvilos bundančioje sąmonėje. Ji palengva ryškėjo lyg nespalvota nuotrauka, plūduriuojanti ryškalų vonelėje. Geras rytas, kai dienai neturi jokių įsipareigojimų ar pažadų, kai neturi net aiškesnių siekių ar norų ką nors nuveikti. Gryniausias dzenas, drybsotum sau visą dieną lovoje, leisdamas mintims nevaržomai srūti, kol vakaro prieblandos ims glaustytis aplink langus, paskui jau užsnūsi ir vėl nubusi neblogai išsimiegojęs, – svarstė Napoleonas, ir maloni gaivuma, tiesiog gerumas užliejo jo kūną ir kambarį. O kodėl turėtum gyventi kitaip, pasiduoti savo ir kitų norams, užgaidų pagundoms, kurios neišvengiamai įvels tave į dienos reikalų mizeriją? Tas troškimas veikti atsiranda iš būties baimės, ne iš kur nors kitur, – filosofiškai nusprendė Radvila ir, nudžiugęs tokia gilia įžvalga, metė žvilgsnį į taburetę – savo naktinį stalelį. Į peleninę nuorūkų pavidalu buvo sukeliavęs visas LM pakelis. Jo, – pagalvojo Napoleonas Radvila. – Niekur nesidėsi, teks padaryti nedidelę išlygą, išnirti gatvėn cigarečių.

Anksčiau Slovackio kiemas buvo lyg ir labiau pritaikytas tokiam žmogui kaip Radvila. Čia, ant smėlio dėžės atbrailos atsisėdęs, dažnokai parūkydavai, o kiek čia buvo išgerta su mergom ir prieteliais. Niekam neužkliūdavai šitame apleistame, yrančiame peizaže, tiesiog būdavai į jį įstatytas kaip nerėžianti akies detalė, ne per daug iškalbinga, bet potėpis ir ne visai bereikšmis. Dabar jau kitaip, – svarsto ant tos pačios smėlio dėžės cementinio borto atsisėdęs parūkyti Napoleonas. Visi kampai nulaižyti, išrauti net krūmynėliai, malonūs nusimyžti, ir dar negana, lenda kaip kirminai iš po žemių statybininkai tinkuotom specovkėm. Aha... savivartis atvežė akmenų. Vienas, gal prarabas, nes kiek švaresniu apdaru, rodo vairuotojui abiem rankom, kad tasai važiuotų atbuliniu per veją. Chuj,– atsako jam vairuotojas, – per žolę nevažiuosiu,– ir išverčia akmenis ant grindinio, tolokai nuo pusrūsio, iš kurio buvo išlindę statybininkai. Na chuj,– ne per pikčiausiai tarsteli prarabas, – nenešiosim. Einam pietauti, – ir sulenda visi trys atgal į savo pusrūsį.

Jo, – pagalvoja Napoleonas ir užsirūko dar vieną cigaretę. – O kas būtų, jei dabar niekieno neprašomas imčiau ir pradėčiau nešioti tuos akmenis, kiekvieną akmenį po dvidešimt metrų iki pusrūsio. Neprašydamas jokio atlygio, vadovaudamasis tik Kanto moraliniu imperatyvu. Ar ne visi taip daro? Eina į darbą, nesavanaudiškai pluša, nors, neslėpkime, sielos kertelėje viliasi, kad jo "prarabas" gal kartą jį pastebės, o pastebėjęs stabtels akimirką, gal net pasakys: "Gerai dirbi, galima tau ir sumokėti". O žmogui ko daugiau reikia, grįš namo pas žmoną ir vaikus laimingas, nes jį įvertino, jis gaus pinigų, parneš juos namo; arba dar geriau – nupirks lašišos, alaus, vyno ir nedidelį plokštuką (tą jau sau), ir dar liks pinigų, ir viską parneš namo. Toks tatai ne pats bjauriausias gyvenimo scenarijus. O kodėl ir neišbandžius?..

Napoleonas susikaupia, pakyla nuo smėlio dėžės, prieina prie krūsnies akmenų, ima didėlesnį akmenį, užsiverčia ant pilvo ir neša pusrūsio link. Antrą, trečią. Prasiveria pusrūsio dangtis, ir iš ten pasirodo pusė prarabo veido:

"Ty čto, durak, delaješ... Jabis otsiuda, pridurok".