Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-16 nr. 3100

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Asher Reich (Izraelis).
METINIŲ VIETOJE
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVIŲ PEN SKLTIS 
• PASIGENDANT TAIKOS IR LAISVĖS2

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE
• "BLOOMSDAY" LIETUVOJE
• Pranas Kniūkšta.
KALBOS ĮSTATYMO PROJEKTĄ DAR REIKIA TAISYTI
5

LITERATŪRA 
 Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
7

KNYGOS 
• ŠVENTOJI VILKOLAKIO KNYGA
• KARTUS VAISIUS
• AZAZELIS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
DAR KARTĄ – TORŪNĖS "KONTAKTŲ" MUGĖJ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MASYVIOS TAPYBOS PARALELĖS

KULTŪRA 
• Stasys Stacevičius.
SAVI IR SVETIMI PAMINKLAI
2

PAVELDAS 
• Gražina Gurnevičiūtė, Skaistis Mikulionis.
JUODKRANTĖJE – MENINIO STIKLO IR MAŽŲJŲ FORMŲ VITRAŽO PARODA "AKIMIRKOS"
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
25

PROZA 
• Algis Kuklys.
ŽALIAS VASARNAMIS
2

VERTIMAI 
• Vinko Möderndorfer.
VAIKYSTĖS KAMBARYS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MASS MEDIA KULTŪRA – TAI KULTŪRA, ĮEINANTI Į PAČIĄ KULTŪROS ESMĘ"81

POKALBIAI 
• Ridas Viskauskas.
UGDYMAS TEATRU
2

KRONIKA 
• ATSIVĖRIMAI17
• ŽIAURUMAS JAUNŲJŲ KINE
• "PIKNIKAS GUNTORIŠKIŲ PELKYNE"
• SUEIGA "PIETŪS ANT ŽOLĖS"
• KREIPIMASIS Į MĄSTANČIĄ IR ATSAKINGĄ LIETUVOS VISUOMENĘ DĖL KRIZĖS VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETE5
• OIDIPO "LAURAI" GRAIKIJOJE2

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
AKMENYS
42
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

LITERATŪRA

SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE

Algimantas Bučys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkė Kornelija Buožytė

10. " Žvėries skaičiaus" retorika

Kas leidžia "Instrukcijos" surašytojui, o vėliau ir recenzentams laikytis nuomonės, esą "šiuolaikinis Kristus – Nachmanas iš Centro", o visu romanu autorius esą sukūrė "komunistinę Evangelijos parafrazę", "išraiškingai sodrią Evangelijos ir partijos programos paralelę" ir panašiai?

Turiu tik vieną atsakymą – Herkaus Kunčiaus talentas, kuris taip žaviai apdangstė tikrąsias teksto prasmes, kad net patyrę filologijos ir filosofijos asai patraukė klaidinančiais pėdsakais į lankas, kur žydi jų pačių interesai.

Jau minėjau, kad pavardė "Dušanskis" nuvedė patikliuosius į Izraelį, o svarbiausias vardas "Aaronas" iš viso liko nepastebėtas ar tyčia nutylėtas.

Lygiai taip pat klaidinantis būtų ir paties Aarono Dušanskio "memuarų" konstrukcijos panašumas į bet kurios iš keturių Evangelijų konstrukciją, jeigu užmirštume, kad literatūros teorijos požiūriu struktūrinė žanro konstrukcija tėra indas, į kurį galima įpilti ir gyvybės vandenį, ir srutas. Arba jų kokteilį.

Pastarasis variantas ir yra "memuaruose" aprašomo Nachmano iš Centro metodas ir tikslas.

Kitaip sakant, jeigu mes jau žūtbūt norim susieti Nachmaną iš Centro su Jėzaus mokymu ir Evangelijomis, tuomet būkim bent kiek tikslesni teologijos požiūriu ir vartokim jau prieš tūkstančius metų tame pačiame Naujajame Testamente nukaldintą žodį visiems tuometiniams ir būsimiems klastingiausiems Jėzaus priešams pavadinti – "Antikristas".

Mažų mažiausiai keista, kad "Instrukcijoj" mums stengiamasi įteigti, kad Nachmanas iš Centro yra "šiuolaikinis Kristus", o nepasakoma daug paprasčiau ir tiksliau, kad tas "Nachmanas iš Centro" tėra tipiškas "šiuolaikinis Antikristas", vienas iš daugelio antikristų, kurie tūkstančius metų visaip stengėsi sunaikinti, sumenkinti, paneigti, diskredituoti, išjuokti, išniekinti Kristaus mokymą jo pasekėjų akyse ir mintyse. Tad ir Nachmanas iš Centro galėtų būti tik "šiuolaikinis Antikristas" su aiškiu bolševizmo atspalviu, kuris iki šiol kelia šiurpą žmonijai.

H.Kunčiaus talento dėka Nachmanas iš Centro taip pat kelia šiurpą savo antikristišku cinizmu, tačiau šokiruoti jis gali tik tuos, kas naiviai pasiduos "Instrukcijos" sugestijai, esą štai koks jis, "Šiuolaikinis Kristus".

Tuo tarpu antikristo retorika, kaip Kristaus mokymo išniekinimas, atsispindi bene kiekviename "memuarų" sakinyje ir epizode.

Jei žūrėsim teksto, o ne savo tikėjimo, ideologijos ar skonio, aiškiai matysim, kad Aarono Dušanskio "memuaruose" iš tiesų daug "citatinių skiaučių" iš Evangelijų, tačiau taip pat akivaizdu, kad niekur nepacituota nė vieno ištiso Jėzaus pokalbio, pamokymo, pasakymo, o vien tik sakinių iškarpos, frazių gabaliukai, posakių fragmentai.

Maža to – tik aklas ar užsimerkęs gali nepamatyti, kad visi tie Jėzaus frazių (Kristaus mokymo) fragmentiniai gabaliukai, visos tos skiautinės iškarpos iš keturių Naujojo Testamento užrašytojų teksto yra įdėtos, archajiškai tariant, į Nachmano iš Centro "burną", o tie sakiniai, kurie išeina iš Nachmano iš Centro "burnos", jau yra minėtas "kokteilis", arba, moksliškai tarus, semiologinė evangelinio teksto profanacija.

Kad būtų aiškiau, kaip atsiranda Nachmano iš Centro skiautiniai, tai yra – jo frazės su Jėzaus žodžių "įklijom" ar "lopais", turiu pateikti bent vieną pavyzdį, tačiau prieš tai norėčiau įspėti ir atsiprašyti "Literatūros ir meno" skaitytojų, nes Nachmano iš Centro "skiautinių" retorikos principas tiesiogiai susijęs su krikščionių eucharistijos, arba komunijos paslapties, išniekinimu. Tikinčiųjų krikščionių ir kunigų priimamą duoną ir vyną, kurie įprasmina Kristaus "kūną ir kraują", Nachmano iš Centro retorika beveik tiesiogiai asocijuoja su jo paties ir jo bendražygių lytimis ir sperma. Romane tie žodžiai, laimė, neminimi, ir visas išsityčiojimas iš sakramento ritualo nusakomas gana nuosaikiais eufemizmais, kur žodžiai "priimti", "įeiti", "duoti", "praryti" ir panašūs įprasminami seksualinių veiksmų reikšmėmis. Kad skaitytojui būtų aišku, apie ką šnekama, pacituosiu vieną iš daugybės panašių Nachmano pamokymų ir "stebuklingų paveikimų":

Bebūnant Nachmanui iš Centro viename mieste, priskreto vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Nachmaną iš Centro, jis parpuolė ant žemės, maldavo:

– Nachmane iš Centro, jei tik panorėsi, tu gali padaryti mane švarų.

Nachmanas iš Centro prisitraukė raupsuotąjį, įėjo į jo raupsuotą burną ir tarė:

– Noriu, būk švarus.

Ir bematant, vos ligonis nurijo Nachmano iš Centro vaistus, raupsai pranyko (p. 41).

Galima, be abejo, formaliai ginčytis, ar čia eufemizmai, ar ne, tačiau turim būti dėkingi H.Kunčiui, kad jis pasigailėjo švelnesnių skaitytojų ir beveik visados vartoja neutralesnius žodžius vietoj nešvankių. Net Nachmano iš Centro priešmirtiniai žodžiai testamentiniame priesake bolševikinės kovos bendražygiams skamba maksimaliai sukultūrinti: "aš skiriu jums valdyti CK karalystę žemėje. Šioje CK karalystėje jūs tuštinsitės šventovėse, šlapinsitės ant paminklų ir dulkinsite, ką tik panorėję" (p.199).

Atvirai pasakius, aš nesugebu įsivaizduoti žmogaus, kuris, jei tik jis būtų bent vieną sykį perskaitęs Naująjį Testamentą, galėtų aukščiau pacituotą tekstą susieti su Evangelijos teksto dvasia ir net su Jėzaus stebuklingų "išgydymo epizodų" reikšmėmis.

Akivaizdu, kad Aarono Dušanskio "memuaruose" aprašomas Nachmanas iš Centro specialiai pasityčiodamas ne tik parodijuoja skiautėmis pateikiamus Jėzaus posakius, bet ir pačiais nešvankiausiais veiksmais profanuoja krikščioniškų apeigų ritualą.

Ir, manau, neverta čia ieškoti, kaip kad daro Just. Kubilius, pacitavęs tą epizodą savo recenzijoje, jokių gilesnių pras­mių ar sąsajų su žmogaus "sąmonės negatyvais", gal net mūsų tariama pareiga permąstyti Evangelijos kodus.

H.Kunčius, atrodo, taip pat nujautė panašių scenelių skaitytojo šoką, o gal ir būsimas spekuliacijas "Evangelijos parafrazėmis", nes pacituotą "raupsuotojo išgydimo" scenelę užbaigia tokiu finalu, kuris turėtų, manyčiau, anuliuoti visas patiklias asociacijas su Evangelijos misija. Scenelės tęsinys:

O tada Nachmanas iš Centro perspėjo išgijusįjį:

– Tik niekam to nepasakok.

Tai pasakęs šovė į smilkinį iš nagano ir tik tada, kai pagijęs nuo raupsų pargriuvo, pridūrė pamokomai:

– O dabar, sveikuoli, pabandyk keltis, pasirodyk gyvybės grožiu visiems ir atiduok auką už pagijimą, kaip įsakyta mūsų Partijos programoje.

Jeigu kam dar to neužtektų ir koks nors šiuolaikiškas "Nepatiklusis Tomas" mėgintų ieškoti metafizinių simbolių, H.Kunčius čia pat "įklijuoja" į tekstą pačią konkrečiausią istorinę skiautę, kurioje kiekvienas lietuvis atpažins pokario miestelių aikštėse NKVD suguldytų miško brolių lavonų "parodas":

(...) kaip įsakyta mūsų Partijos programoje.

O garsas apie Nachmaną iš Centro sklido vis plačiau, ir gausingi būriai guldavo miesto aikštėse po jo kalbų klausymosi ir stebuklingų pagijimų (p. 42).

Ironija, be abejo, galinga, tačiau tik tas, kas "klauso, bet negirdi ar nenori girdėti", galėtų pro ausis praleisti sarkazmo esmę: sakrališkai kalbama – šėtoniškai daroma.

Maža to – nė vienoj iš keturių Evangelijų ir jokiuose egzegetų komentaruose, jei neklystu, nėra net užuominos apie kokią nors panašią Jėzaus dvilypybę ar ginklu diegiamą tikėjimą.

Priešingai, Jėzus įspėja ir moko, jog prievarta nepanaikins prievartos, o žmones būtina vertinti pagal darbus, bet ne pagal kalbas.

Ir tik vėlesniuose Naujojo Testamento tekstuose, apaštalo Jono laiškuose pasirodo perspėjimai apie sakrališkai kalbančius, bet šėtoniškai darančius apsimetėlius, kurie bus Jėzaus mokymo klausytojai, bet kartu – Jėzaus mokymo neigėjai.

Kaip čia neprisiminsi kunigų seminarijos mokinuko Juozapėlio Džiugašvilio, kuris metė mokslus ir, tapęs šauniu bolševiku Stalinu, gražiai perdirbo Jėzaus pasakymą "Kas ne prieš mus, tas su mumis" į garsųjį lozungą "Kas ne su mumis, tas prieš mus"?

Sakytum, kas čia pasikeitė, "skiautinys" persiutas idealiai, palikti visi Jėzaus žodžiai, pranašaujantys neprievartinę tikėjimo pergalę? Bet visi žinom, kaip ta grakšti žodžių manipuliacija tapo diktatoriaus programine nuoroda, kurią vykdant ginklu bei genocidu buvo numarinta badu, sušaudyta, konclageriuose pribaigta dešimtys milijonų žemdirbių, inteligentų, ištremtos ir deportuotos ištisos tautos.

Ne tik pranašiškame, bet ir literatūriškai genialiame Evangelijos "Apreiškime Jonui" duotas ir to Jėzaus antipodo, amžinojo Antikristo, suvedžiotojo ir galvažudžio, "kodas", "Žvėries Skaičius", kuriame ištisos kankinamų krikščionių kartos "išskaitydavo" kruvinųjų imperatorių Nerono, Domiciano, Fridricho II ir kitų vardus.

Kas norės, pridės prie jų ir Nachmano Dušanskio vardą, bet čia jau lems ne tekstas, o skaitytojo psichologija.

Būtent šiuo atžvilgiu man evangeliška "memuarų" konstrukcija su vaizduojamų epizodų seka kažkodėl nuolat prikeldavo atmintyje talentingojo Jono Marcinkevičiaus aprašytą Kražių tragediją jo nepelnytai užmirštame romane "Kražių skerdynės" (1938), kai bažnyčios pastatas tampa ir tikinčiųjų lietuvių katalikų bastionu, ir rusų kazokų kruvino siautėjimo vieta, vėliau nugalėtojų stačiatikių arklide. Tas pats kartojosi sovietmečiu, kai bažnyčios buvo paverstos sandėliais.

Kitaip sakant, evangeliškos konstrukcijos istorinis panaudojimas dar nieko nesako apie ją, kaip evangelinio tikėjimo Šventovę.

Taigi ir H.Kunčiaus romanas neturėtų mūsų šiurpinti vien dėl to, kad rašytojas taip sarkastiškai, šiurpiai ir atvirai rašo apie šiuolaikinio Antikristo siautėjimą Kristaus mokymo Šventovėje.

Kodėl tuomet kyla tokia vertinimų įvairovė ir šokiruotų skaitytojų ginčai?

Vien tik klaidinančia ar šiaip nevykusia "Instrukcija" knygos gale ir kryptinga knygos reklama vargu ar viską paaiškinsim.

11. Programuojamas Homo barbarus

"Skiautinių kultūra", į kurią taip įkyriai bandžiau šį kartą atkreipti daugiau dėmesio, šiaip jau yra smagi šiuolaikinės masinės kultūros dalis, tačiau ji, kaip pigių simuliakrų viešpatija, gali ilgainiui paversti mus gana nerūpestingais žmonėmis be civilizacijos bagažo, tai yra – linksmais ir viską, kas nesuvokiama, naikinančiais barbarais be kultūrinės atminties, kai vieni nežinomieji gimdys klaidžią kitų nežinomųjų grandinę.

Jei mes tyčia ar netyčia siūlome nebeskirti arba jau patys negalime ir nenorime skirti Kristaus nuo Antikristo, kodėl gi nesutapatinti Kristaus su visa krikščionybe, nors netgi pats, ko gero, radikaliausias ir temperamentingiausias krikščionybės kritikas Nietzsche griežtai skyrė patį Kristų nuo jo vardu pavadintos religijos ir tvirtino, kad "krikščioniška gali būti tik krikščionies praktika, t.y. toks gyvenimas, kokį gyveno tas, kuris mirė ant kryžiaus"? Tiesa, paskutiniųjų metų laiškuose Nietzsche pats save jau vadino Antikristu, tačiau specialistai įspėja, kad du paskutiniuosius veikalus, tarp jų ir "Antikristą. Prakeiksmą krikščionybei" (1895), jis rašė jau lydimas artėjančios beprotybės šešėlio, kurį metė paveldėtų ligų ir sifilio padariniai išsekusiam kūnui. Jei mes nenorėsim ieškoti tikrųjų priežasčių, dėl kurių senovės žydų bendrija nepripažino ir persekiojo atskalūną eretiką Jėzų, priežasčių, kodėl žydijos aukštuomenė davė, kaip liudija žydų istorikas Flavijus, kyšį romėnų prokuratoriui, kad tas leistų nukryžiuoti Kristų, kodėl patys leido užmėtyti akmenimis Steponą, nukirsdinti galvą Jokūbui, evangelisto Jono broliui, ir kodėl tik Romos prokuratoriaus įsikišimas sutrukdė judaizmo išpažinėjams įvykdyti mirties bausmę visiems kitiems Jėzaus mokintiniams, – tuomet galėsim patikėti ir visokiais raštais, kur rašoma, kad Jėzus ir jo pasekėjai buvo begėdžiai cinikai, valkatos ir piktadariai. Visur ir visada, kur Kristaus mokymas sulaukdavo vis daugiau pasekėjų, atsirasdavo rašto žmonių, kurie imdavosi juodinti Jėzų Kristų, tad kodėl nepasididžiuoti, kad ir Lietuvoje dar iki H.Kunčiaus buvo drąsių rašytojų, – jau 1593 m. vienas Trakų gyventojas Izaokas ben Abraomas parašė rūstų antikrikščionišką veikalą, norėdamas užbėgti už akių stiprėjančiai karaimų asimiliacijai. Jeigu mes nenorime gilintis į dramatišką krikščionybės istoriją, kodėl gi mums nesuplakti į vieną kokteilį visos krikščionybės ir Romos katalikybės, nors visa Rytų ir Vakarų krikščionybės erezijų istorija buvo ne kas kita, kaip šimtmečiais vykę tikinčiųjų mėginimai sugrįžti prie ankstyvųjų krikščionių tikėjimo ir nuolatinė, neretai herojiška, teismais ir laužais užsibaigianti polemika su Romos popiežiais ir katalikų kurijomis dėl jų nutolimo nuo Kristaus mokymo? Jei mes dėl vienų ar kitų priežasčių, tarkim, išpažindami judaizmą ar anglikonų Aukštąją bažnyčią (High Church), turim nemaža priekaištų Romos katalikų bažnyčiai, kodėl mums nesutapatinti katalikybės raidos su Romos popiežių kova dėl absoliučios pasaulietinės valdžios krikščionių šalyse ir su tos kovos kruvinų įrankių – Kryžiuočių, Jėzuitų ir kitų ordinų arba tų pačių Romos ir Ispanijos inkvizicijų istorija? Jei mes nenorim matyti skirtumo tarp Evangelijos ir "Komunistų partijos manifesto" mesianizmo, tai kodėl mums jų neatmesti tik todėl, kad Evangeliją parašė senovės žydai, o kompartijos manifestą – naujųjų laikų žydas, senos rabinų giminės Marx Levi’ų palikuonis Karlas, kurio tėvas tik 1817 metais atsivertė iš judaizmo į liuteronizmą ir pasivadino sutrumpintai – Marxu? Jei mes nenorim gilintis ir aiškintis, kodėl praradę visas viltis pažemintieji krikščionys, vienoj rankoj laikydami Evangeliją, kita ranka stveria "Komunistų partijos manifestą", kodėl nuvarytas iki džiovos Janonis grasino "Marksą imti sau už vadovą", kodėl popiežius Jonas Paulius II turėjo tiek problemų Pietų Amerikoje, kur ištisos tautos taip baisiai skursta, kad didžiuma katalikų vyskupų ėmė skelbti revoliucinę ginkluotą kovą, kaip vienintelę realią išeitį iš nužmoginimo aklavietės, – tada mes galime padėti lygybės ženklą tarp krikščionybės ir "komunizmo šmėklos, klaidžiojančios po Europą" ar trečiąjį pasaulį. Gal teisus ne tik prie savižudybės privestas Janonis, bet ir genialusis Aleksandras Blokas, pastatęs savo garsioje poemoje "Dvylika" ne ką kitą, o Jėzų Kristų ginkluoto bolševikų patrulio priekyje? Teisus, jei atmesime vieną mažytę smulkmeną, kad, savo paskutinę poemą prieš mirtį kurdamas, neurastenijos, alkoholizmo, kokaino ir sifilio išsekintas poetas šiek tiek "pagražino" Jėzų Kristų ir uždėjo rusų bolševikų mistiniam vedliui ant galvos "baltą rožių vainikėlį" ("Vperedi Isus Christos / v belom venčike iz roz") vietoje įprasto Vakarų kultūroje erškėčių vainiko.

Kaip matom, ir genijui prireikė "skiautinių poetikos", montuojant iš priešiškų diskursų savąją bolševikų revoliucijos viziją, kuria jis, beje, labai greitai nusivylė, pasėdėjęs vos keliuose naujos valdžios posėdžiuose, kur privalėjo dalyvauti kaip revoliucinės poemos autorius, išrinktas (ar paskirtas) Visos Rusijos poetų sąjungos Leningrado skyriaus pirmininku...

Rašydamas visus tuos paklausimus sau pačiam ar kitiems, neturiu iliuzijos, kad mes Lietuvoje kada nors įžvelgiamoj ateity atsisakysim tokio patogaus "skiautinių mąstymo" ir tokio linksmo "skiautinių rašymo".

Visų svarbiausia, kad jis ne tik linksmas, bet ir skandalingas, o tai reiškia – pelningas.

Pakanka į kokią nors tradicinę populiarią konstrukciją, tarkim, "dvylika Jėzaus mokinių" ar "sąmokslo teoriją", įrašyti naujas plačiai žinomas pavardes, ir skandalas garantuotas, populiarumas kyla, pajamos ženklesnės.

Jei naujos pavardės ir vardai priklauso gyviems žmonėms, galima beveik iš anksto garantuoti, kad gausim "Molotovo kokteilį" su sprogstamąja skandalo galia. Užtenka prisiminti, kaip visai neseniai Vitas Tomkus savo dienraštyje paskelbė straipsnių seriją, kurioje į seną, bet labai šiandien lietuviams rūpimą "sąmokslo teorijos" schemą (ji buvo netgi nupaišy­ta su aukščiausiu "štabu" ir išsikerojančiomis "vykdančiomis" atšakomis) įrašė naujus veikėjus. Pati ta "sąmokslo matrica" sena kaip pasaulis, bet ji momentaliai įgavo skandalo galią, vos tik V.Tomkus įdėjo į ją šiandien tarp mūsų gyvenančių žmonių vardus ir pavardes – milijardierių Sorosą (štabas) ir žinomus Lietuvos intelektualus D.Kuolį, L.Donskį bei kitus "vykdytojus". Kriminalinis schemos archetipas tuoj pat įgavo sensacingas, žurnalisto "pasufleruotas" prasmes, atseit Lietuvoje vykdoma planinga ir gausi modernių tarptautinių idėjų emisija, o kartu – savaiminė, "natūrali" tautinių tradicijų diskreditacija, vietinių "šventų vertybių" devalvacija. Ne tik kriminalinis, bet ir patriotinis skandalas! Sujudo ne tik dienraščio skaitytojai, bet ir kai kurios politinės partijos – visi ėmė tikrinti ir skaičiuoti, kas iš ko gauna pinigų ir kada į kokius vartus – "savus ar svetimus", "tyčia ar netyčia" – muša įvarčius. Kiek reikėjo mūsų šviesuomenės protestų ir viešų pareiškimų, kol V. Tomkaus "provokacinio kokteilio" poveikis buvo bent išoriškai neutralizuotas!

H.Kunčiaus pjesės "Matas", kurią, kaip minėjau, neseniai žiūrėjau pastatytą Akademiniame dramos teatre, pamatu paimtas "Tėvynės išdavikų" mitas ir įrašytos plačiai žinomos Lietuvoje pavardės – Antanas Smetona, Antanas Sniečkus, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir kiti. Panašiai kaip ir mano aptartame romane "Nepasigailėti Dušanskio", daugelis pjesėje linksniuojamų vardų ir pavardžių priklauso jau mirusiems arba nužudytiems žmonėms, tad sunku įsivaizduoti, kad šiandien dėl tokio "įrašymo" kas nors imtų asmeniškai protestuoti viešais pareiškimais ar pasipiktinimo laiškais. Nebent "įrašomųjų į skandalingą schemą" giminės ir artimieji, bet kas norėtų veltis į bulvarinio lygio reikalus?

Taip ir panašiai mąstydamas žiūrėjau spektaklį, kur aktoriai kalba iš visokių šaltinių prirankiotais ir karikatūriškai permontuotais "skiautiniais tekstais", bet pasibaigus vaidinimui vis dėlto nuėjau teatro tualetan pasižiūrėti į veidrodį, ar aš iš tikrųjų atrodau taip idiotiškai, kaip mano apie mane, šiokį tokį žiūrovą, spektaklio kūrėjai...

Nespėjau dar apsispręsti, kai už nugaros išgirdau sodrų jaunoką balsą: "Tai ką, negalėjo, bliat, kur nors geriau atvežti?" Atsigręžęs išvydau du jaunikaičius, kurie degėsi cigaretes ir dalinosi vakaro įspūdžiais. H.Kunčiaus garbei turiu pasakyti, kad jie nepeikė spektaklio, bet stebėjosi pačia įstaiga, į kurią kažkas juos atvežė. Vėliau fojė, eilutėje prie paltų, mačiau ir kas atvežė – dvi panelės tamsiom balinėm sukniom su dosniomis iškirptėmis ant nugarų... Bespoksant man į tas iškirptes priėjo pažįstama dailininkė V. ir sako: "Įsivaizduoji, už manęs sėdėjo mokinukai, ir mergytė po spektaklio klausė berniuko: "Negi iš tikrųjų jie šitaip išdavė Lietuvą?"

Ir, atrodo, mudu su V. pajutom Herkui Kunčiui ir spektaklio kūrėjams dėkingumą.

Jeigu nūdienis lietuvis iš tikro programuojamas kaip statistinis homo barbarus, žmogus be kultūrinės atminties, jeigu jis tik iš tokio spektaklio sužino tokius dalykus, vadinasi, tegyvuoja tokia literatūra ir tokie spektakliai!

Lietuvių kultūros ir literatūros mirtis tūno ne rašytojų ir jų akademinių vertintojų pasaulyje, o tautoje, kuri skaitys arba neskaitys, žiūrės arba nežiūrės, klausys arba neklausys lietuvių vietinę žodinę kūrybą, atsidūrusios laisvame pasaulio literatūros kontekste. Lietuvių kultūra mirs, vos tik lietuvis nutars, kad ji nebeverta jo uždirbto pinigo. Lietuviška knyga vis dažniau keliaus į bibliotekas, muziejus, archyvus, į nukainotų knygų sandėlius, nurašytų leidinių sąvartynus, o ne į lietuvių vaikų ir vaikaičių namus.

Tačiau mums nūnai iškylanti aporija tokia, kad tautos ir lietuvių kultūros su­barbarėjimo ratas užsidaro, kai pats rašytojas ir ima dirbti dėl to pinigo ir vardan pinigo. Užvertęs knygą, prisiminiau ne taip seniai "Metų" žurnale publikuotą žinovų pokalbį apie naujosios lietuvių literatūros vertybes, kurių centre turėtų būti tautos ugdymas, kalbos puoselėjimas ir taip toliau. Bet į jų taurias šnekas įsiterpė pokalbyje dalyvavęs H. Kunčius ir sugrąžino visus į nuodėmingąją postmodernistinę žemę, pareiškęs, kad "jeigu taip diskutuojam, tai reiškia, kad mūsų mąstyme daug yra XIX a. romantizmo šleifo. Kaip tik todėl kalbame apie atsakomybę tautai, kalbai. Kita vertus, šiais laikais rašantis arba kuriantis dailę žmogus yra priverstas susidurti su ta konjunktūra, nes jis turi išgyventi. Tokia yra tikrovė: jeigu jis nedėsto universitete, tai kaip daugiau galėtų finansiškai išsilaikyti" ("Metai", 2005, Nr. 3).

Kitaip sakant, šešėlinė nūdienės literatūros dominantė: galima daug ir gražiai kalbėti apie literatūros centrus, likimą ir pašaukimą, bet rašytojui reikia pinigėlių...

Post scriptum

Knygos viršelio dailininkė Kornelija Buožytė (nežinau, gal pasitarusi su autoriumi) netiesiogiai pateikė H.Kunčiaus romano skaitytojams išradingą klausimą-mįslę: pasigailėti ar nepasigailėti, o gal tik gailėti Dušanskio, kad ir koks jis būtų ir jeigu net būtų išvis ne Dušanskis?

Negražu neatsakyti į tokį gražų pabeldimą Skaitytojo sąžinėn, taigi prisipažįstu, kad man gaila Aarono Dušanskio.

Ir ne tik todėl, kad esu krikščionis katalikas nuo tada, kai mane, pagoniuką, liūdnais vokiečių okupacijos metais linksmi mūsų kaimynai – Vilniaus "Vaidilos" teatro artistai su keliais vežikais nuskraidino į Šv. Jokūbo bažnyčią, tą pačią, kur prieš Gestapą, o vėliau Saugumą, ir perdavė lenkui klebonui pakrikštyti.

Egzistuoja kažkokia dar aukštesnė ekumeninė išmintis, o gal dėsnis.

Neseniai užtikau viduramžių tekstą, kuris man padarė kur kas stipresnį įspūdį negu taip stebuklingai atrastos ir taip griausmingai pristatytos "Judo evangelijos" paskelbti fragmentai.

Turiu galvoj pastaraisiais metais identifikuotą bene žymiausio viduramžių žydų rabino ir mokytojo iš Maino Jacobo ben Mosės, dar vadinamo Maharilu (1365–1427) tekstą, kurį jis parašė kaip palikimą savo sūnui. Pasirodo, jei tikėsim identifikacija, Maharilas buvo ne tik talmudistas, puikus viso žydų religinio įstatymo žinovas, padėjęs viduramžių Vokietijos žydams išlaikyti tikėjimą ir vienybę sunkiausiais asimiliacijos laikais ir mokęs saugoti seniausius aškenazių ritualus bei papročius nuožmiai priešiškame pasaulyje. Jis buvo dar ir didis Kabalos žinovas, okultistas ir magas, o minimą tekstą rašė sulaukęs devyniasdešimties metų su kaupu, idant perduotų visas savo sukauptas slaptąsias žinias jaunėliui sūnui. Ir štai, dėstydamas Kabalos ir Šventosios magijos ritualų paslaptis, įgalinančias įgyti nemirtingumą ir didžiulius turtus, Maharilas nurodo vieną labai svarbią sąlygą, kurios nepaisant, didžioji magija neveiks, magiškasis aktas neįvyks, tikslai bus nepasiekiami, pastangos bevaisės, kaip yra atsitikę ne vienam. Sąlyga tokia: "Yra tikras, neabejotinas ir akivaizdus dalykas, kad tas, kuris yra gimęs Krikščioniu, Žydu, Pagoniu, Turku, Bedieviu ar kurios kitos žinomos religijos žmogum, visados gali pasiekti tobulumo šiame darbe ar mene ir tapti Meistru; bet jeigu jis yra atsižadėjęs savo prigimtinio Įstatymo ir priėmęs kitą tikėjimą, priešingą jo paties tikėjimui, tuomet jis niekados negali pasiekti tikslo šiame Šventajame Moksle".

Gal ne tik moksle, jei dabar prisiminsim baisius ir apgailėtinus Aarono Dušanskio, jo tėvo Saliamono, jo žmonos Odetės, Nachmano iš Centro ir jo bendražygių likimus po to, kai jie atsižadėjo judaizmo ar katalikybės? Aaronas nebepakėlė bolševizmo naštos ir išprotėjo. Klaikia karikatūra tapo žydaitė Odetė, išdavusi tėvų tikėjimą ir tapusi Krišnos pasekėja. Kas laukia visų tų lietuvaičių, kurie skuba atsikratyti tėvų tikėjimo ir "kaifuoja" nuo visų tų pasaulio religijų, bažnyčių ir sektų sektelių "skiaučių", kurias jiems bruka per visus galus "naujosios eros" (New Age) rinka, pateikianti ypač išrankiems ne tik religijų "skiautinius", bet ir teorines instrukcijas savo pačių nepakartojamai naujai religijai ar sektai susikurti?

Viduramžių magas nieko nežinojo apie "naujosios eros" religinį atgimimą, bet, ko gero, net sovietinėj ateistinėj literatūroj man neteko skaityti tokių paniekinamų atsiliepimų apie popkultūros burtininkus, stebukladarius, kokius radau Maharilo atsiminimuose apie Šventąją magiją ir savąjį prigimtinį tikėjimo pradą paniekinusius žemesnio lygio magus, alchemikus ir okultistus, kuriuos tam viduramžių žydų genijui teko pažinti Vokietijoje, Prahoje, Vienoje, Konstantinopolyje, Paryžiuje ir daug kur kitur.

Gal iš tiesų trisdešimt Judo sidabrinių niekaip ir niekados negali pavirsti nei nemirtinga šlove, nei turtais?

 

Skaitytojų vertinimai


28459. BD2006-06-19 09:44
Štai tokia turėtų būti literatūros kūrinio analizė ir recenzija.

28467. Graži mintis2006-06-19 11:12
Graži mintis: "Jeigu nūdienis lietuvis iš tikro programuojamas kaip statistinis homo barbarus, žmogus be kultūrinės atminties, jeigu jis tik iš tokio spektaklio sužino tokius dalykus, vadinasi, tegyvuoja tokia literatūra ir tokie spektakliai!" Bet tik graži... nes neišbaigta. Herkaus romanai ir spektakliai taip ir liks svetimkūniais mūsų kultūroje, nes tie, kurie programuoja homo barbarus, ne tik nesuvokia jokios okupacijos, bet ir "tebestovi" ant tų pačių ideologinių pagrindų...

28477. Zose2006-06-19 13:26
Kaip gaila, kad jau baige, maniau, kad dar per 30 numeriu recenzija tesis.

28583. Korra2006-06-21 20:17
Kunčius juk ir rašo apie tuos antikristus, šaiposi iš jų, niekina juos - šitas romanas yra puikiai parašytas groteskas, žudančiai išjuokiantis bet kokį socializmo ir sovietijos ilgesį, atskleidžiantis aiškiai išreikštą rašytojo moralinę poziciją, jo požiūrį į išdavikus ir minkštakūnius. O Bučys neapsisprendžia - mautis kelnes, ar nesimauti prieš lendant į dilgėles.

28615. Fe..2006-06-22 10:24
Sadistė ta Korra - "mautis kelnes, ar nesimauti prieš lendant į dilgėles". pati pabandytų be kelnių, o ne kitam siūlytų... Fe..

28658. 2006-06-23 23:57
Na va kaip gaunasi, kai būna nesusipratimų. Žmonės neteisingai Dievą supranta. Pvz. nukrenta akmuo iš dangaus ant galvos, ir klausia: kodėl taip atsitiko? Į viską reikia žvelgti filosofiškai.

29560. matas2006-07-12 15:37
Jėzaus pasakymas skamba kiek kitaip, nei prisimena garbusis kritikas: "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto" (Mt 12, 30)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:21:36 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba