„Lietuvos muzikologija“. X tomas

„Lietuvos muzikologijos“ X tomas žymi simbolinę sukaktį, kurią „Lietuvos muzikologija“ pasitinka, būdama tarp Lietuvos mokslinių žurnalų. Šis periodinis leidinys peržengė lokalaus mokslo ribas ir yra įtrauktas į tarptautines mokslinių duomenų bazes (Humanities International Index; Humanities International Complete; British Humanities Index; MLA International Bibliography; RILM Abstracts of Music Literature).

Apie du šimtus straipsnių turintis žurnalo archyvas (I–X tomuose paskelbta 120 mokslinių straipsnių) ir lietuvių tyrinėtojų mokslinės ambicijos patraukė muzikologus iš Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Anglijos, Slovėnijos, Prancūzijos: „Lietuvos muzikologijai“ jie patikėjo savo naujus darbus.

Į X tomą įtraukta vienuolika autorių. Visus dešimt tomų tartum gaubia prasminė arka: pirmąjį tomą atvėrusiam Algirdo Ambrazo opusui „M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ analitinės interpretacijos“ atliepia specialiai šiam leidiniui parengta Stephano Keymo studija „Peizažų tapyba versus sonatos forma: M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Tokia slinktis ir bendrų analitinių objektų sąskambis atspindi tarptautinę visos lietuvių muzikologijos ir kompozitorių kūrybos sklaidos, analizės ir recepcijos kryptį.

X tome naujas temas ir jų gvildenimo diskursus pateikia trys jaunosios kartos muzikologės. Indra Karklytė gilinasi į XX a. pirmojoje pusėje susiformavusią estetinę-stilistinę mašinizmo idiomą, arba muzikos kryptį, kuriai būdingi technologijų paskatinti įvaizdžiai. Straipsnyje analizuojama vadinamojo mašinistinio komplekso –­ muzikos kalbos elementų, būdingų emb­leminių kompozicijų stilistikai, sistema. Nagrinėdama „nedvylikos sistemų“ sklaidą, XX a. mikrointervalinės ir spektrinės kompozicijos bruožus, Vitalija Mockutė aiškina istorines ir teorines šių procesų prielaidas, įvardija spektralizmo ypatumus. Alto tembro semantikos atodangas (nuo Hectoro Berliozo iki Alfredo Schnittke’s) apžvelgia Zita Abramavičiūtė.

„Lietuvos muzikologijos“ X tomas su­pažindina ir su dviem kompozitoriais –­ musique concrète ir elektroakustinės muzikos kūrėju François Bayle’iu (O. Messiaeno, P. Schaefferio ir K. Stockhauseno mokiniu) ir rusų minimalistu Vladimiru Martynovu. Gaëlis Tissot kalba apie elektroakustinius F. Bayle’io ciklus, garso ir spalvos santykius jo kūriniuose. Margarita Katunyan straipsnyje „Vladimiro Martynovo „Naktis Galicijoje“: naujosios kultūrinės paradigmos link“ byloja apie V. Martynovo deklaruojamą „kompozitoriaus laikų pabaigą“. Šis fenomenas siejamas su naujojo sinkretizmo, susidedančio iš ritų, žaidimų, ritualų ar net instaliacijų, gimimu ir tradicinio kūrinio baigties idėja.

Danutės Kalavinskaitės straipsnyje „Musica sacra šiuolaikinių tyrinėjimų kontekste“ nagrinėjama, kaip keitėsi musica sacra („šventosios muzikos“) samprata, muzikos kūrybos raidai koreliuojant su visuomenės tikėjimo ir religinės raiškos kaita. Keldama klausimą, ar įmanoma moderni, daugumai suprantama ir priimtina muzikos kalba, skirta Dievui garbinti, autorė svarsto šiuolaikinei katalikų bažnyčiai deramos muzikos kūrybos perspektyvą. Ši tema siejasi su 1894–1949 m. gyvavusios lietuviškos vargonų mokyklos sampratos ieškojimais ir raida – straipsnio autorė Eglė Šeduikytė-Korienė siekia apibūdinti lietuviškos vargonų mokyklos ištakas, meninį pobūdį, struktūrą, apibrėžti disciplinų lauką, vargonavimo formas, įvertinti kūrybinį vargonininkų palikimą ir vargondirbystės tradicijas.

Etnomuzikologinę „kertę“ formuoja trys straipsniai. Lietuvoje dar neatsakyta į klausimą, koks ritminis modelis atskleistų ryškiausius lietuviškos ritmikos požymius. Ewa Dahlig-Turek, taikydama kompiuterinės analizės metodus, atskleidė „lenkiškojo“ ritmo elemento struktūrinę ir morfologinę plėtotę. Laura Lukenskienė analizuoja lietuviškas žvejų dainas. Gvildendama jų žanro specifiškumo ir paplitimo problemas, autorė nurodo būdingiausius melodinius tipus, jų funkcionalumą, ryšius su kitų žanrų poetiniais bei melodiniais tipais. Irena Višnevska, pasitelkusi kompiuterinės akustinės analizės metodą, tyrinėja Lietuvos lenkakalbių ir baltarusakalbių, baltų ir slavų paribio dainininkų įrašus. Komparatyvistinė analizė padeda atskleisti ir apibūdinti Vilniaus krašto tuteišų vokalinės technikos savitumus.

Recenzijų skiltyje Judita Žukienė ir Gražina Daunoravičienė aptaria dvi 2008 m. išėjusias monografijas – Laimos Kiauleikytės knygą „XVIII a. II pusės–XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose“ ir Danos Palionytės „Julius Gaidelis: namų ilgesio dainius“. Žurnalo priedas informuoja apie Vytauto Strolios muzikinę kolekciją, iš JAV atgabentą į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Naujasis archyvas yra paskata būsimiems Lietuvos muzikologų darbams.