Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

(PA)SKAITINIAI

Savastis

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




ŽYDŲ KULTŪRA: ISTORIJA IR DABARTIS.
Sudarytojas ir mokslinis redaktorius prof. Antanas Andrijauskas.

– Vilnius: Kronta, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009.

LIETUVA – TAIKAUS SAMBŪVIO PAVYZDYS

Lietuvos kultūros tyrimų institutas (iki 2010-ųjų – Kultūros, filosofijos ir meno institutas) parengė pirmąją tęstinę serijos „Lietuvos žydų kultūros tyrinėjimai“ knygą, kurioje nagrinėjamas žydų ir litvakų (Lietuvos žydų) filosofinis ir religinis palikimas, sakralinė žydų dailė, muzika, sinagogų architektūra. Lietuva daugelį šimtmečių buvo vienas pagrindinių žydų kultūros sklaidos centrų pasaulyje, o savita litvakų kultūra paliko ryškų pėdsaką pasaulinės kultūros istorijoje.

Kolektyvinėje monografijoje, papuoštoje litvakų dailininko Chaime’o Soutine’o darbu „Sugrįžimas į namus po audros“ (1939) ir Iljos Bereznicko piešiniais, – trys skyriai („Kultūra, religija, filosofija“, „Estetika, dailėtyra, muzikologija, literatūrologija“, „Litvakų kūrybos ir idėjų sklaida pasaulyje“) ir 17 straipsnių.

Pratarmėje A. Andrijauskas pažymi, kad „Lietuvai atsivėrus pasauliui ir integruojantis į Europos Sąjungą, vis aktualesnė multikultūrinė ir polikonfesinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patirtis, kuri gali būti puikus taikaus įvairių tautų, religijų ir kultūros tradicijų sugyvenimo pavyzdys“ (p. 7).

Žydų kultūros tyrinėjimų centro vadovė dr. Aušra Pažėraitė knygą pradeda tyrimu apie šumerų himną Inanai, biblinį Pesachą, krikščionišką Paschą ir dieviškąjį smurtą. Velykoms artėjant, šis straipsnis ypač aktualus – jame rasime svarstymų, iš kur galėjo kilti ir ką reiškia ši šventė. Tomas Sodeika nagrinėja žydų mąstymo ypatybes, kuriose atsiranda vietos reinkarnacijai (gilgul), dialogui (Martino Buberio idėjoms), mistiniams patyrimams.

Bronislovo Kuzmicko straipsnis padės suvokti žydų viduramžių filosofiją, tikėjimo ir proto skirtį joje. Gintautas Mažeikis nagrinėja įvairias kabalos versijas. Dalia Marija Stančienė pasakoja apie žydų filosofą Mošę Maimonidą.

Leonidas Donskis kalba apie antisemitizmą, sąmokslo teorijas. „Neigti, kad šiuolaikinėje Lietuvoje yra antisemitizmo, būtų daugiau nei naivu – jis vis dar tęsiasi ir yra gajus“ (p. 167). „Prakeiktojo menininko“ tipą – Ch. Soutine’ą – nagrinėja A. Andrijauskas.




Lapinas O. KAIP IŠGYVENTI MARIJOS ŽEMĖJE.
– Vilnius: Alma littera, 2010.

„VELNIO ADVOKATAS“ – APIE MARIJOS ŽEMĘ

Iki šios knygos už akių vis bardavau psichoterapeutą Olegą Lapiną, kad propaguoja pavojingą Ošo mokymą. Tačiau čia norėčiau atsiriboti nuo O. Lapino, kaip Ošo sekėjo, ir kalbėti apie O. Lapiną, kaip apie humoro nestokojantį publicistą, kurio įžvalgos smagios ir reikalingos.

Rašyti publicistiką O. Lapinas pradėjo ekonominės blokados (1992 m.) metais, taip jis teigia ir išgarsėjęs. Prieš kurį laiką kartu su žurnalistu Audriumi Lelkaičiu jis sukūrė tinklaraštį „Velnio advokatai“, kur juodasis humoras, satyra pasitelkiami nagrinėjant įvairiausias temas (http://tv.delfi.lt/category/37).

Šioje knygoje O. Lapinas tartum bando nuginkluoti užsieniečius ir Lietuvos gyventojus, gyvenančius stereotipais apie mūsų šalį kaip „Marijos žemę“. Į krizę, kuri kamuoja Lietuvą, publicistas siūlo žvelgti optimistiškai: kaip į riedėjimą nuokalne (tai lengviau nei kopti į kalną). Lietuvius O. Lapinas apibūdina kaip žmones „tarp ruso ir prūso (vokiečio)“: „Su rusais lietuvius sieja narsa, pomėgis girtauti ir rusiškai keiktis. (...) Į vokiečius lietuviai panašūs savo ūkiškumu ir praktiškumu: čia namuką pastatysim, čia bitutes įveisim, čia auksą iš Lenkijos perparduosim. Ir protarpiais tarp šių darbelių galima atsidusti ir apžvelgus šį nuostabų žaliuojantį kraštą ištarti: „Graži tu mano Lietuvėlė!“ (p. 18–19).

Skaitydamas šią knygą, pamažu nustoju piktintis, kad iš lietuvių kiek šaipomasi (O. Lapinas gimęs Ukrainoje). (Savi)kritika mūsų savasties paieškoms nepakenks, o kai ji pateikiama kartu su ne itin nuvalkiotais anekdotais, tai gali priversti netgi susimąstyti.




Užkalnis A. ANGLIJA: APIE TUOS ŽMONES IR JŲ ŠALĮ.
Trečioji laida.

– Vilnius: Baltos lankos, 2010.

ABEJINGUMAS – TAUTŲ MATAS

Andriaus Užkalnio (žinomo iš tinklalapių http://uzkalnis.blogspot.com, www.uzkalnis.com, taip pat publikacijų www.lrytas.lt) šmaikštus žodis kartais pasirodydavo pernelyg tiesmukas, piktas, pagiežingas. 15 metų užsienyje gyvenančio publicisto plunksna išaštrėjo, tad knygą, populiariai vadinamą „Anglija“, skaityti verta. Pustrečio šimto puslapių smagių, šaunių ir pravarčių pastabų apie Angliją, Škotiją, Velsą, Šiaurės Airiją. Ši knyga – iš „mitų griovėjų“ serijos, nors, be abejo, šimtu procentų autoriumi pasitikėti nebūtina.

A. Užkalnio „Anglija...“ demaskuoja, nuima kaukes. A. Užkalnis linkęs daugelį žmonių laikyti runkeliais (tokia daržovė), todėl jiems aiškina, kuo, pavyzdžiui, skiriasi emigrantas nuo imigranto („Kai Jonas palieka namus Bezdonyse ir persikelia gyventi į Airiją, jis savo namiškiams ir Lietuvai tampa emigrantu, tačiau Airijoje, kur fermoje augina grybus ir vakarais girtas važinėjasi automobiliu, jis – imigrantas“, p. 17). Nors enciklopedijon dėk. (Gera mintis, jei viską vertinsime pozityviai ir optimistiškai.)

Knygoje per anglus suvoksime save (lietuvius), o per save – anglus. Sužinosime, kad 6–7 valandą vakaro anglai nugrūda vaikus į jų miegamuosius, kad „nesimaišytų tėvams po kojų ir jų nenervintų“ (p. 31). Anglai – tinginiai, kurie be imigrantų nežinotų, ką daryti. Anglų punktualumas – tik mitas, vėluoja visur ir visi, teigia A. Užkalnis. Knygoje paneigiami ir dar bent keli mitai. Sunku argumentuotai prieštarauti – Anglijoje esu gyvenęs trumpai, įspūdžiai buvo pozityvesni.

Kultūrinius Lietuvos ir Anglijos skirtumus apibrėžia svarbus dalykas: „Gatvėje mirštančiojo niekas nepaliktų.“ Anglijoje už nesuteiktą pagalbą baudžiama kalėjimu, tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvoje, net jei toks įstatymas ir veiktų, žmonių abejingumas nugalėtų.




De la Barca P. C. GYVENIMAS – TAI SAPNAS. Dramų rinkinys.
Dailininkas Zigmantas Butautis.
Iš ispanų kalbos vertė Aleksys Churginas, Aurelijus Katkevičius.

– Vilnius: Baltos lankos, 2009.

APIE ŽMOGŲ, KANČIOS VENGIANTĮ

Knygoje spausdinamos trys dramaturgo Pedro Calderón de la Barcos (1600–1681) kūriniai: „Gyvenimas –­ tai sapnas“, „Didysis pasaulio teatras“ (šias dvi dramas vertė A. Katkevičius) ir „Dama vaiduoklė“ (vertė A. Churginas). Leidinys itin estetiškas, prie jo rasime kompaktinę plokštelę su kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika režisieriaus Gintaro Varno spektakliui „Gyvenimas – tai sapnas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2000). 1997 m. G. Varnas buvo pastatęs ir „Didįjį pasaulio teatrą“.

Ispanų aukso amžiaus (Siglo de Oro) kūrėjas dramą „Gyvenimas – tai sapnas“ sukūrė būdamas maždaug Kristaus amžiaus. Šią pjesę G. Varnas yra pavadinęs „tikrąja, kultine, lakmusine baroko pjese“. Knygos pabaigoje rasime A. Katkevičiaus straipsnį „Liepsnojantis granitas“, kuriame jis pristato dramaturgą, lyginamą su Williamu Shakespeare’u, Johannu Wolfgangu Goe­the, ir vadina P. C. de la Barcą liepsnojančiu akmeniu, išlaikančiu griežtą struktūrą.

Madride gimęs P. C. de la Barca buvo pusiau ispanas, pusiau (iš motinos pusės) flamandas. A. Katkevičiaus teigimu –­ vokietis. Vertėjas neteisus – ispanai, kuriais jis rėmėsi, enciklopedijose pateikia klaidingą versiją: matyt, tuo metu Ispanijoje gėdytasi flamandiškos kilmės, juk Olandija ir Flamandija XVI–XVIII a. priklausė Ispanijai.

Sudėtingas buvo dramaturgo (ir poe­to) gyvenimas, turbūt todėl jo pjesėse, ypač tose, kurias galima būtų pavadinti filosofinėmis, švento veiksmo (auto sacramental), nagrinėjami ir nelengvi klausimai, primenantys vėliau atsirasiantį Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Daoizmo, budizmo išmintį menanti pjesė „Gyvenimas – tai sapnas“ kalba apie žmogų ir Dievą, nusižeminimą ir paklusimą Kūrėjui. Prisiminkime – Buda Gautama mokė, jog gyvenimas yra kančia, kurią būtina suvokti, kad nuo jos išsilaisvintumei. Panašiai mąsto ir P. C. de la Barca: „(Kūrėjas) Jei tik žmogus, aš taip jaučiu, galėtų vaidmenį sau rinktis, tai nesiimtų suvaidinti nė vienas skausmo nė kančių, bet būtų daugel norinčių vaidint valdovą ir karalių, bet tai tikrai ne jūsų valioj, ir mūsų šitame spektakly ne tik vaidinti gali tekti“ (alegorinė misterija „Didysis pasaulio teatras“, p. 150).

 

Skaitytojų vertinimai


58091. pele2010-04-02 02:54
as nesuprantu, kaip uzkietejes antisemitas gali taip apsimetineti ir rasyti tokias atseit pozityvias recenzijas

58092. ?2010-04-02 04:28
Kur matote antisemitizmą? Ar akyse dvejinasi?

62718. Gadula2010-09-01 14:28
Calderono rinkinys - NEREALUS.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:38 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba