Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
 LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

PUBLICISTIKA

Jėgos meilė ir meilės jėga

LIUTAURAS DEGĖSYS

[skaityti komentarus]

Straipsnis parengtas pagal sausio 30 d. Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ skaitytą tekstą


Net ir blyškiausių metų pilkumoje visada gali išskirti vieną kitą žvaigždę. Kai atrodo, kad nieko neįvyko, įspūdis gali būti apgaulingas. Įvykių pilkumoje, žiniasklaidos isterijoje, neapykantos ir smurto, ligų ir nelaimių propagandoje žmogus lyg ir imunizuojasi, užsiaugina sugebėjimą apsisaugoti, nepulti į paniką ir – gyventi toliau. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas. Sėdite jūs čia vieną dieną radijuje, šnekučiuojatės su profesoriumi iš Čikagos tiesioginiame eteryje. 11.30 – laidoje pertrauka, kaip visuomet į studiją įsiveržia žinių pranešėja, tokia maloni, besišypsanti mergina. Tačiau tai, kas pasipila iš jos burnos į tiesioginį eterį –­ tai tiesiog kažkoks katastrofizmas: išsigandusi sąmonė užfiksuoja tik raktinius žodžius: epidemija-pandemija, žemės drebėjimas, nelaimė, avarija, teismas, krizė... O žinios baigiasi pranešimais, kad visą ateinančią savaitę orai bus labai prasti ir kad toliau žiauriai šals... Kažin, kaip ten laikosi radijo klausytojai, gavę tokią porciją pranešimų apie nesėkmes, nelaimes, ligas ir katastrofas. Po žinių jūs, pasilikę studijoje, lyg niekur nieko šnekučiuojatės toliau. Tik nori nenori – katastrofos šešėlis lieka sąmonėje. Ir kaip čia gali jaustis gerai, kai ant tavo galvos ką tik išpylė kibirą nevilties.

Atrodo, kas dieną klausydamas ir skaitydamas žiniasklaidą, gali užsigrūdinti, užsiauginti storiausius šarvus galvoje ir širdyje, nekreipti dėmesio į žiniasklaidos mezgamus nelaimių aprašymų tinklus, o vis tiek nepalieka kažkokios įtampos, blogos nuojautos prieskonis.

Žiūrint psichologo akimis, būtų galima ir paklausti – ar nėra žiniasklaidos indėlio į tai, kad jau susiformavo tipas žmonių, kurie be nelaimių aprašymų gyventi nebegali. Tokiam žmogui nuolat reikia pasiaistrinti, pasikaitinti kraują žmogžudysčių aprašymais, nelaimių fotografijomis ir beviltiškumo prognozėmis. Adrenalino dozės jam reikia kasdien ir visada. Jeigu jau nieko kito baisesnio nėra, jis puola klausytis bent jau žinių apie eismo nelaimes, o pats mėgstamiausias jo puslapis – kriminalinės kronikos. Stingdamas iš siaubo, visas apšalęs, jis mėgaujasi lavonų, plėšimų ir žmogžudysčių aprašymais. Jis gėrisi ir grožisi mirties spalvomis, mirties estetika, kuri tokia baisi, tokia klaiki, bet jam ji maloni, nes jam – nepavojinga, nes atsitikusi –­ nežinia kam ir nežinia kur, ne čia ir ne su juo. Visada galvodavai – na kas ten, viduramžiais, sėdėdavo pirmose eilėse, kai būdavo vykdomos mirties bausmės centrinėse miesto aikštėse?.. O dabar supranti – kad tai būdavo tie patys šiandienos kriminalinių kronikų skaitytojai...

Ir tuomet pagalvoji: ar kas nors čia jaučiasi atsakingas už tai, kad atsiversdamas laikraštį nesi apsaugotas nuo nusikaltėlių portretų ir jų gyvenimų aprašymų. Kaip atsitinka, kad žiniasklaida nebaudžiama formuoja tokio beveik eilinio piliečio-bandito įvaizdį? Bandito, kurio ir pavardė –­ jei ne baronas ar grafas, tai karalius arba bent jau daktaras. Ir to dar negana –­ tie banditai dar ir vadinami taip malonybiškai, taip familiariai – henytemis ar kokiais nors „-iniais“, pavyzdžiui, tulpiniais, smaugliniais ar šmikiniais... Todėl eilinis gyventojas gal net nebebijo atsidurti kalėjime. Arba jei ir bijo – tai nelabai. Juk vietiniuose kalėjimuose tai lyg ir AIDS jau niekas nebeser­ga –­ buvo viename kalėjime susirgę gal 60 % kalinių – bet informacija tuoj pat dingo iš žiniasklaidos –­ matyt, visi stebuklingai pasveiko. Ne taip, kaip kokioje amerikoje, kur pilietis galvoja: pakliūsiu į kalėjimą, mane išprievartaus, užkrės AIDS,­ ir tuomet jau ne­be­svarbu – kiek metų gausiu, mano dienos suskaitytos. Čia žmonės nieko nebijo, nes, paskaičius žiniasklaidos aprašymus, pilietį apima jei ne pagarba, tai bent pavydas: tie banditai važinėja į darbą prabangiausiais limuzinais, o kai nedirba –­ gyvena savo užmiesčio pilyse. Ir jeigu tiems banditams truputį nepasiseka ir jie atsiduria kalėjimuose, tai jiems pristato mobiliuosius telefonus, pagerintą maistą ir merginas. Estradų solistės iš meilės tuokiasi su jais kalėjimuose, o jie tuose kalėjimuose sportuoja, ilsisi arba studijuoja.

Pagal depresyvumą žiniasklaidos prie­monės tiesiog lenktyniauja viena su kita. Alkoholio reklama lyg ir išguita už 11 valandos vakaro ribų, bet kriminalinės kronikos ir toliau reklamuoja ginklus, narkotikus, smurtą, prievartą ir nusikaltimus. Žinių struktūra televizijose jau nusistovėjusi – nuo pranešimų apie ekonomines krizes, pasaulines nelaimes ir katastrofas – vietinių kriminalų ir žmogžudysčių link. Ir lieka tik stebėtis, kad tokiame kasdienio beviltiškumo poveikio lauke depresyvių maniakų, suicidinių asmenybių ir šiaip psichopatų dar mažai. Tu, žinoma, nemanai, kad tik žiniasklaida atsakinga už visuomenės psichinę sveikatą, bet tau atrodo, kad ilgalaikių katastrofizmo, negatyvizmo nuostatų formavimas yra nusikaltimas. Beviltiškumo, pesimizmo, neapibrėžtumo ir nesaugumo idėjos, kalamos metodiškai – kasdien, nuosekliai analizuojant vis kitas ir vis tas pačias kasdienio gyvenimo – ekonomikos, moralės, kultūros, politikos sritis – neišvengiamai formuoja depresyvines, negatyvines, pesimistines pažiūras ir nuostatas. Pesimizmas gali tapti įpročiu, neviltis – įgūdžiu, depresija – charakterio savybe, netikėjimas – gyvenimo nuostata. Kaip tokioje visuomenėje atgaivinti tikėjimą būtinomis permainomis, jeigu visi tos visuomenės nariai įsitikinę, kad visos permainos, visos reformos baigiasi blogai. O gal valdžia mano, kad įgąsdintą, prislėgtą, pesimizmo pervažiuotą liaudį valdyti lengviau ir patogiau? Argi nesupranta, kad tokius piliečius geriausiu atveju galima suvienyti prieš ką nors – bet jokiu būdu ne už ką nors.

Žinai, kad beviltiška, bet taip norėtųsi ką nors šviesaus pasakyti ir apie valdžią. Gal nebūtinai apie konkrečią valdžią, bet apie pačią valdžios idėją. Gal reikėtų pagalvoti ir prisiminti: kad ir kokia ta valdžia yra – ji yra tavo valdžia. Nes baigia užaugti dar viena karta žmonių, kurie beveik įsitikinę, kad ir jie gyvena okupacijos ir dvasinės emigracijos sąlygomis... Paskaičius spaudą, atrodo, kad ne patys žmonės išsirinko valdžią, o ją užgrobė kažkokie svetimų šalių agentai, atėjūnai ir tautos priešai, ir kad piliečių tiks­las yra amžina rezistencija, partizaninis kenkimas ir galiausiai – išsivadavimas iš bet kurios valdžios, nes visos valdžios yra blogos, ir geriausia gyventi visai be valdžios. Gal retkarčiais reikėtų žmonėms paaiškinti demokratinės valdžios principus ir įpūsti šiek tiek vilties. Šviesa ir tiesa, kaip žinia, nebūtinai susiję dalykai. Gal viltis kartais būtų naudingesnė nei šviesa. Gal reikėtų paskelbti per savaitę nors vieną dieną vilties...

Gal tai būtų diena be jėgos demonstravimo, adoravimo, šlovinimo. Suprantama, kad jėgos garbinimas ir demonstravimas yra labiausiai reikalingas pačiai jėgai. Ko gero, pati jėga nėra pati sau pakankama, todėl ji ir ieško tos savo jėgos išorinių patvirtinimų, tokių jėgos įrodymų pačiai sau, kad ji vis dar yra jėga. Beje, jėgai nepakanka teorinių jėgos įrodymų, tie įrodymai būtinai turi būti praktiniai – čia kaip ir 100 metrų bėgimas – kai reikia ne teoriškai, o praktiškai įrodyti, kas yra greičiausias. Nežinia kodėl nerengiami teoriniai 100 metrų bėgimo čempionatai, kur susirinkę teoretikai įrodinėtų vienas kitam, kad turi daugiausia šansų nugalėti. Norint įrodyti, kad esi greičiausias bėgikas, reikia tiesiog atsistoti ir bėgti, o tas, kuris nubėgo greičiau, ir bus greičiausias bėgikas šiuo metu. Beje, todėl ir neįmanoma įrodyti, kad šis bėgikas yra amžinai greičiausias arba kad jis yra iš esmės greičiausias. Čia įrodoma tik tai, kad vienas yra greičiausias čia ir dabar – duotuoju laiko ir erdvės momentu.

Vargšelė nepaliaujamai save įrodinėjanti jėga turi turėti praktinį objektą, kuriam įrodytų savo pranašumą. Nors skriaudikas iš tiesų įrodinėja savo pranašumą ir jėgą ne tiek skriaudžiamajam, kiek sau. Pačiam skriaudikui šis įrodymas daug svarbesnis. Be šito skriaudimo įrodymo jis nėra įsitikinęs savo jėgos galia. Jėga turi nuolat pasitikrinti – ar ji dar stipri.

Kaip minėta, teoriškai jėga negali įrodyti savo stiprumo. Todėl nuolat ir nuolat ji turi įrodinėti kitiems, kad jie yra silpnesni. Ir įrodinėti ne teoriškai, bet praktiškai. Kaip jėga, kuri apriboja kitą jėgą. Kaip jėga, kurią vieną kartą apribos kita jėga. Nes teoriškai jėga savęs nesuvokia, netranscenduoja ir neturi jokios galimybės teoriškai apriboti savęs. Ją apriboja tik kitos jėgos realybė.

Jėga kitai jėgai nuolat įrodinėja savo jėgiškumą. Jėgai – jėga yra meilė, todėl jėga taip mėgsta jėgos pasireiškimus. Jėga gerbia jėgą, silpnąjį ji geriausiu atveju pakenčia, o iš tiesų gailisi jo ir niekina jį. Todėl stiprieji niekada nesigaili stipriųjų, juo labiau – nesigaili silpnųjų. Iš tiesų jėga nieko nesigaili. Ji myli tik jėgą ir šia prasme ji yra visiškai akla.

Kaip Kaukazo aviganis, apie kurį tau pasakojo vienas pažįstamas, to šuns šeimininkas: pasirodo, šuo, genetiškai užprogramuotas gyventi bandomis, būtinai turi išsiaiškinti hierarchiją kitų aviganių bandoje – kas vadas, kas pavaduotojas, ir taip toliau – iki paties silpniausio. Tad jis ir savo šeimininko atžvilgiu periodiškai pradėdavo tikrintis, ar tik nėra stipresnis – ir tuomet – gal jis čia šeimininkas? Tuomet tikrasis šeimininkas turėdavo jam įrodyti, kad stipresnis – jis, kad jis yra šeimininkas, nes kitaip šuo jo neklausydavo ir pradėdavo visaip jį patį terorizuoti. Kartą per savaitę šeimininkas uždėdavo šuniui antsnukį ir žiauriausiu būdu – prismaugdamas – įrodydavo jam, kad kol kas čia stipriausias yra jis, todėl jis vis dar yra šitos genties – bandos vadas. Ir prismaugtas aviganis priimdavo tai kaip jėgos įrodymą, bet įdomiausia, kad jam šis jėgos įrodymas pavirsdavo meilės įrodymu. Jėgai pati jėga yra meilė, todėl jėga taip mėgsta, pripažįsta ir myli vien tik tos kitos, pranašesnės, jėgos pasireiškimus. Bet istorijos moralas čia truputį kitoks: tas prismaugtasis aviganis taip gerai įsimindavo tuos jėgos įrodinėjimus, kad ir vėl patyliukais pradėdavo tikrintis –­ bandydamas jėga įrodyti šeimininkui, kad gal dabar jau jis stipresnis. Ir procedūrą tekdavo pakartoti dar ir dar kartą –­ ir toji procedūra vėl atvesdavo aviganį prie begalinės meilės ir prieraišumo būsenos...

Ar ne tokių aviganių būseną išgy­vename, adoruodami, garbindami jėgą? Vaikystėje išgirstas principas „Kaip duosiu tau į kailį, tai suprasi, kad muštis negalima“ kai kuriems, atrodo, taip patiko, kad ir dabar jie nuolat kuria situacijas, kuriose jėga įrodinėjama, kad jėga yra jėga... Kad pati jėga gali remtis vien tik jėga.

Kiek reikia proto, kad suprastum, jog jėga neturi proto, ir neturi proto tie, kurie tiki jėgos jėga? Už bet kokią jėgą visada galima surasti didesnę jėgą. Už vieną stipriausią – stipresnius tris ar keturis, arba devynis – stipresnius už tuos keturis... Arba vieną akiniuotą, mažiuką, bet rytų kovų čempioną, stipresnį ir už tuos devynis. Arba žmogų su šautuvu, o prieš tą žmogų – žmogų su patranka arba raketa, arba bomba. Ir taip – iki pabaigos... Nors, pagalvojus, šis procesas nėra begalinis...

Jėga anksčiau ar vėliau baigiasi, ir tada lieka tuštuma, jei tos tuštumos neužpildo protas ir meilė.

Ir pasirinkimas čia labai nedidelis – nugalėti gali arba meilės jėga, arba jėgos meilė...

 

Skaitytojų vertinimai


58040. taigi2010-03-30 15:09
retkarčiais susidaro vaizdas, kad ir tam tikra kategorija žmonių yra užprogramuota gyventi bandomis, kaip tie kaukaziniai aviganiai - tokie niekada nesivadovauja savo galva, o tik aklai vykdo viršininkų nurodymus (o viršininkai savo ruožtu tokiems turi periodiškai priminti, "kas čia vadas").

58045. pl :-) 2010-03-30 22:22
Tekstas - jėga

58056. :)2010-03-31 12:47
Siaip jau lietuvaiciai labai bailus zmones,labai bijo pakliuti i kalejima ir dazniausiai nedrista pasipriesinti biurokratinems galios bei jegos strukturoms, kur meiles, deja, niekada nebuvo ir tikriausiai nebus.

58058. > :)2010-03-31 16:13
o tose struktūrose ar ne tokie patys savo galva nemąstantys lietuvaičiai tūno? ;)

58085. <:)2010-04-01 21:57
Meiles jega pries jegos meile gal ir kilnus dalykas, apie tai daug rasoma ivairiose protingose knygose. Bet visuotinai pripazistant, kad Lietuvos valstybe, kokios tiketasi, deja is tiesu neivyko, dabar galimas daiktas labiausiai reiketu kokio lietuvisko Nestoro Machno, o ne Jezaus Kristaus :) Kaip toj dainuskoj - "pabandom is naujo":)

58087. jona :-) 2010-04-01 22:39
Visada klausausi šeštadieninę radijo kultūros laidą, todėl autoriaus mintys man jau girdėtos, nors išgirsti jas antrą kartą tikrai nebuvo per daug... Noriu trumpai pakalbėti ne į temą- apie tą nelemtą užtrauktuką... Kai pirmą kartą išgirdau tą dainą, laikiau rankose dėžutę pilną pridėtą iš senų rūbų išardytų užtrauktukų, žiūrėdama į juos ir klausydamasi tos dainos niekaip nepajėgiau liautis juoktis... užsičiaupiu minutei ir vėl vos ne pilnu balsu kvatoju... Užtrauktukai, matomai, labai supyko ir, prabėgus kokiam mėnesiui, man žiauriai atkeršijo: kartą, beskubėdama prie skambančio telefono, į prie sienos stovinčio sakvojažo užtrauktuko uždarytuvą taip žiauriai persirėžiau koją, kad sirgau gal mėnesį... Pro tą sakvojažą anksčiau buvau prašliaužusi gal kelis šimtus kartų...

58088. Mickūno klausimu2010-04-02 00:18
Prisijuokiau beskaitydamas,kaip Miskūnas Algis užsibrėžė tikslą tapti profesorium ir juo tapo.:)Visada maniau,kad tikslas būna biškelį kitoks ir jo siekdamas arba dirbdamas kazka netyčia tampi inžinierium ar propesorium?Pvz. turi tikslą pagaminti dar nematytą mechaninį mazgą ir todėl tampi inzinierium ,po to tą mazgą tobulini ,tyrinėji ir tamppi technikos moksliniku-daktaru ,o kai jau nebegali dirbti,nes akys ima temti ir koordinacija sutrinka-tada imi kitus mokyti,kaip kurti mechanikos stebuklus i gauni uz tai prapiesariaus titulą?

58089. Mickuno klausimu,2010-04-02 00:21
Ne.Miskunas Algis eina tiesiai prie reikalo esmės.Tikslas ir yra profesoriaus titulas ir eini tiesiai į tikslą.Kai tampi priofesorium,vo tada jau dalini interviu kaip tapti profesorium.:)

58090. Mickūno klausimu2010-04-02 00:25
Nusišneka tas mickūnas totaliai..

58098. :)2010-04-02 10:28
Žūrau,šatėnuose nekokios nuotaiko-komentarų nėr kur palikt.Kaisaka---"vam zakryly"......

58099. Mickūno klausimu2010-04-02 11:34
Tapimas propesorium ir tapimas filosofu yra skirtingi dalykai-gijos -stringai-stygos,nors ,galbūt ,ir lygiagrečios yra atskiros.Tai labai svarbu,o Mickūnas tai supainioja.Kodėl tai esmingai svarbu,paaiškinsiu Mickūnui ir kitiems-vėlaiu.

58103. Kubilizmui-NE2010-04-02 12:18
Jau dabar reikia ne peticijas rašyt, o veikt konkrečiai.Pirmiausia susitikt su savo seimūnais, kurie atstovauja jūsų apygardą ir reikalaut kreipimosi į KT.O antra jau dabar paduoti ieškinį teismui dėl piliečio Kubiliaus ketinimo sukčiauti ir prievartauti turtą iš bedarbiu.Oficialus kaltinimas turės eigą ir daeis iki seimo, nes norint ištirti ši nusikaltimą, piliečiui Kubiliui turės būti inicijuotA apkalta: )

58105. Kubilizmui-NE2010-04-02 13:27
Dar daugiau.Jei nebūtų išaiškinimo, kubiloidams būtų atrištos rankos toliau terorizuoti gyventojus, sukčiauti ir prievartauti bedarbių turtą, nes neoficialiai pripažinus, kad " neregistruotas darbo biržoje asmuo" nelaikomas bedarbiu, reiškia automatikškai jis tampa dirbančiu ir gaunančiu pajamas.O jei taip-jis dar turi sumokėti ir pajamų mokestį už nelegaliai gautas pajamas ir baudą už jų slėpimą.Tokiu būdu jis taip ppat paverčiamas nusikaltėliu.Šimonytė ir panašūs išdrįsta paklausit , o iš ko jis gyveno ?Tai nueikite prie konteinerio ir paklauskite žmogaus -iš ko jis gyvena.Gautą atsakymą galite įrašyti į deklaraciją-iš konteinerio .Jį gal ir apmokestinkit; )?Išaiškinimas , kas yra bedarbis yra būtinas ir nuo jo niekas niekur nedings, nes neišaiškinus šiot dalyko , teks aiškintis sekancius labai svarbius reikalus-būtent iš kur gautos pajamos, kuriomis buvo sumokėtas PSD.

58106. selė 2010-04-02 13:34
Manau, kad Šatėnai patys kalti: 1. nepranešė e. puslapio skaitytojams, kad nutraukiama veikla ir nepakvietė dalyvauti naujame e. puslapyje. 2. Bent man, tai pateikdami gerokai sudėtingą ir imantrų prisirašymo kodą, leido suprasti, kad geriau būtų, jei per dažnai savo neprofesionalių komentarų ten nerašinėčiau... Pasijutau žiauriai pažeminta... Jei būčiau rašytoja, tikrai norėčiau išgirsti ir vidutinio, o gal ir visai neišprusiusio skaitytojo nuomonę... Žinau, kad mano pasisakymai kartais būna labai naivūs, o kartais, būkime teisingi, pakalbu jei ir ne profesionaliai, tai pakankamai išmintintingai...

58110. Kubilizmui-NE2010-04-02 15:42
Tai sakote šatėnams "uždarė":)...Jie to ir nusipelnė :)

58111. Mickūno klausimu2010-04-02 16:42
Tai va.A.M. labai susidomėjo "laiku".Turiu ką apie tai pasakyti ir štai daba pasakysiu:)Laikas yra įvykio funkcija.Arba įvykis yra laiko funkcija.Va šita prasme laiko iš viso nėra.Pailiustruoti šituos poziurius labai paprasta.Kai tikslas yra tam tikra kombinacija (tvarka,rezultatas ir pan.) ,galime akmenuskus dėlioti atsitiktinai ir kol gausime kazkokį piešinį,kuris mus tenkina arba yra mūsų darbo "rezultatas" ,praeis tam tikras laikas.Mes jį ir laikysime "laiku".:)Kol mes tampame profesorium,praeina tam tikras laikas ,kazką veikiant.Profesorium tapti mes "staiga" negalime.(tai taip pat klausimas)Visai kitaip viskas atrodo,kai laikas tampa įvykio funkcija-tada mes į tam tikrą laikotarpį "įspraudziam" kažkiek įvykių.Laikas tokiu būdu "dingsta",nes viename laiko vienete galime sutalpinti 1 ,100, arba 1000 000 įvykių.Tokiu būdu laikas juk nesikeičia-jis lieka pastovus.Keičiasi tik įvykiai ,jų mastas,kokybė ir pan.

58112. inf2010-04-02 16:44
Trumpaiu-galime talpinti "laiką" į įvykius,arba įvykius į "laiką"

58113. Mickūno klausimu2010-04-02 16:58
Kas iš to ,paklausite?Kas iš to?Geras klausimas.Juk ne veltui aš čia blevyzgoju.Mickūnui galima paaiškinti tai,ko jis nesupranta ir kur jis klysta.Jei mes savo įpročiu įvykius talpinsim į laiką,kaip ir daro gerb.Mickūnas,tada tapti profesoriumi mums pavyks po tam tikro laiko,apie ka ir kalba gerb. Mickūnas.Mės dėliosime akmenėlius pagal spalvas ,pagal svorį ir t.t. rašysime textus,nes tam tikras textų,akmenuku kombinacijas vertina Aukščiausioji žiuri taryba pačioje hierarxinės piramidės viršuje-tokie pat "profesoriai:":)Šis Šizifo triūsas yra numatytas reglamente ,nes Aukščiausi hierarchai saugo savo pozicijas -ne bele kas gali prie jų priartėti:)Užduotis čia ir yra sunešioti geležines klumpes,nes esminė užduotis yra talpinti įvykius į laiką.:)

58114. Mickūno klausimu2010-04-02 17:05
Dabar panagrinėkime ir pagrįskime teiginį,kad tapti profesorium ir tapti filosofu nėra vienas ir tas pats.Jau akivaizdziai matosi,kad profesorium tampama ,ai įvykiai talpinami į laiką.Tačiau problema dėl filosofų (ar kitokos veiklos ir t.t.) lieka.Per 5 mokslų metus ,kai įvykiai talpinami į laiką,tik nedidelė dalis studijuojančių -talpinančių įvykius į laiką -pasiekia norimą rezultatą filosofijoje ir sakykim įvertinime(diplomo suteikime).Kazkas filosofu tampa po metų,taciau profesorium -tik po 10 ,o kažkas profesorium tampa po 5 metų,taciau filosofu netampa niekada(Šliogerio atvejis)

58115. Mickūno klausimu2010-04-02 17:10
Galų gale štai ir įrodėme,kad tapti profesorium ir tapti filosofu yra dvi skirtingos paralelios gijos,kur vieną giją galime apibūdinti kaip įvykių talpinimą į laiką,o kitą-kaip laiko talpinimą į įvykius.(Milijonieriumi-jei tai yra tikslas-galime tapti laimėję teleloto -akimirksniu,nes įvykis sutapo su laukiamu rezultatu.Bet galime juo tapti po daugybės metų darbo,taciau juo galime ir netapti po daugybes metų darbo,nes įvykius talpindami laike,mes negarantuojame rezultato)

58119. xX2010-04-02 20:36
Mickūno klausimu apie laiką vertingai papostringavai, Mickūnas ruošiasi Romerio univere skaityti paskaitų ciklą (http://www.mruni.eu/lt/naujienos/detail.php?el=82876§ion=602), o aš noriu labai paprastai pasakyti, kad be įvykių laiko nėra. Per daug neironizuojant, laiko strėlė greičiausiai atsiranda tame mikro ar makro ar nesvarbu kurio dydžio lygmenyje, kuris yra dar belaikis, bet jau sugeba vos vos pasikeisti - tai ir persiduoda į kitus lygmenis ir atsiranda laikas kaip emergentinė savybė. jei norėtum detalesnio paaiškinimo, reikės palaukti knygiūkštės.

58120. Mickūno klausimu2010-04-02 21:14
Palauksim knygutės.Tik dar norėjau paklausit ar įvykis pas jumis susietas su "laukiamu rezultatu"?

58121. xX2010-04-02 21:29
matai, Mickūno klausimu, laukimas atsiranda tada, kai yra bent jau atmintis. Tai toks ir atsakymas. Ta prasme - reikalingas dar vienas virsmas, koks trečias ar ketvirtas iš eilės, nes kai kurie metalų lydiniai turi atmintį, nakalbant jau apie genus.

58122. Mickūno klausimu2010-04-02 23:20
A cha cha cha cha:))))

58125. nieko nesuprasntu2010-04-03 01:46
apie ką čia kalbate, kas tas mickūnas, ir kodėl jo klausimu?

58134. Mickūno klausimu2010-04-03 12:31
Oj,xX:)Dovanok-nepyk.Aš visai rimtai, tik ne matematine kalba, pabandžiau tokį eskizą "apmest",o tu nesupratai.Reikia gerai zinoti matematiką,kad suprastum apie ką kalbama.Aš dėl to kaltas ir atsiprašau,kad nesusiturėjau-prajuokinai mane smarkiai:)

58136. xX2010-04-03 13:24
visai nepykstu, net džiaugiuosi tokiu tavo džazu --- you are welcome

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:37 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba