Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

KINAS

15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Aš taip pat“

Šiųmetis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ (kovo 18–balandžio 2 d.), kurio organizacijos vadžias tvirtai savo rankose laiko Vida Ramaškienė, – penkioliktasis (lyrinis atodūsis: kaip bėga metai!). Laikas jau šio festivalio istorijos knygą pradėti rašyti: kaip festivalis gimė ir augo, kaip keitėsi jo sumanymas, vyksmo vietos ir organizatorių komanda, kokie svarbiausi filmai rodyti, kas festivaliuose svečiavosi iš užsienio kino kūrėjų, ką apie festivalį rašė mūsų kino kritikos meistrai, kokių būta atsiliepimų užsienio spaudoje...

„Kino pavasario“, kurio šiųmetis šūkis-jaukas „Gimęs iš naujo kine“, rengėjams nepavydžiu: mes, žiūrovai, išsirinkę dalį filmų (visų pamatyti fiziškai neįmanoma, šiemet filmai rodomi trijuose sostinės kino centruose) ir nusibraižę laiko ir vietos schemas (kada ir kur bus rodoma, kiek laiko truks, kada bėgsime iš darbų, krimsime kokį sausainį ir grįšime į namus...), matome beveik galutinį etapą –­ filmus. O prieš tai reikia atlikti gausybę darbų: ieškoti filmų, derėtis su jų platintojais, užsienio ambasadomis, suskirstyti filmus į programas, rūpintis vertimu ir subtitravimu, rašyti projektų paraiškas įvairiems fondams, ieškoti rėmėjų, informacinių partnerių, vertinimo komisijos konkursinei programai „Nauja Europa –­ nauji vardai“ (beje, kodėl joje nematyti kino kritikų?), suburti savanorius, suplanuoti atidarymo ir uždarymo renginius, rengti gausias ataskaitas festivaliui pasibaigus! Kiek nerimo dėl sklandžios jo eigos, atvykstančių svečių!

„Kino pavasaris“ itin priklausomas nuo žiūrovų lankomumo. Čia nepavaidinsi, nepamuzikuosi, nepatapysi, nepaskaitysi eilių pats sau, kaip kartais būna kai kurių kitų žanrų festivaliuose, todėl „Kino pavasaris“ vykdo itin aktyvią reklamos kompaniją ir klimpsta į reklaminius įsipareigojimus... (Beje, smalsu, kaip lietuvių aktorės kasmet atrenkamos publikos rinkimams, kurių nugalėtoja, parėmus vienai kosmetikos bendrovei, pelno galimybę aplankyti Kanų festivalį?) Šiemet su žiniasklaidos atstovais elgtasi kiečiau: teikėme rašinių ataskaitas, kuo padėjome festivaliui pernai, o festivaliui pasibaigus turėsime atsiskaityti, ką spausdinome dabar...

Festivalio atidarymas šiemet buvo kiek suveltas (pernai reikalai vyko sklandžiau, gerai atidarymą vedė išmanantis kiną ir nestokojantis iškalbos meno Rolandas Maskoliūnas). Festivalio rengėjams siūlyčiau kviestis rimtesnius talkininkus atidarymo šventei. Šįkart raudonas kilimas žiūrovus vedė ne tiesiai į kino salę, o aplinkui – kino centro erdvėmis gerokai ilgesniu keliu. Tačiau kelionė nepateisinta, o buvo galima pažaisti (pasitelkus, sakykime, Vilniaus dailės akademijos studentus) kokiomis nors instaliacijomis kino istorijos tema.

iliustracija
„Angelas prie jūros“

Renginį šiemet vedę aktoriai Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis atrodė it pusvalandį prieš renginį pagauti iš gatvės: jų tekstai ir vaizdas ekrane darė nedarnos įspūdį... Rodytas ekrane ir keistas trumpas filmukas: užsienio kino žvaigždžių veidus deformuodavo kompiuterinės programos, vienas veidas virsdavo kitu –­ nei skonio, nei pateisintos ironijos... Ir kodėl tik moterų veidai „kankinti“ (regis, lietuvių aktorės išvengė šios „garbės“)?

Keletas žodžių apie festivalio vinjetę –­ filmuką, kuris rodomas prieš daugumą festivalio filmų. Atsitiktinai į vieną kitą festivalio filmą užsukusių žiūrovų jis gal nesupykins, bet tiems, kurie kasdien žiūri po kelis filmus, dėl agresyviai rėksmingo filmuko stiliaus norisi užsimerkti ir užsikimšti ausis (kaip gražų pavyzdį prisimenu pernai per „Skalvijos“ kino centro rengtas Naujojo Rusijos kino dienas rodytą filmuką, kuris ir informaciją apie renginį perteikė, ir nuotaiką kūrė prieš rodomus filmus).

Šios kelios pastabėlės – tik iš meilės ir noro, kad festivalis augtų ir stiprėtų.


Išbandymai neįgalumu

Per atidarymą parodyta Europos Sąjungos vertybėmis plačiąją auditoriją šviečianti juosta „Aš taip pat“ (rež. Alvaro Pastor, Antonio Naharro, Ispanija, 2009). Lietuvių vaidybiniame kine neįgalus žmogus – retenybė, nebent jis būtų didelės giminės portreto dalis (pavyzdžiui, epizodinis Alvydo Šlepiko vaidmuo – prie vežimėlio prikaustytas herojus naujame Tomo Donelos režisuotame filme „Atsisveikinimas“, kurį mūsų kino teatrai pradės rodyti balandžio pabaigoje). Ispanų filme pagrindinis herojus – Danielis – su Dauno sindromu (aktorius Pablas Pineda iš tiesų turi šį sindromą, ir, anot pranešimų spaudai, turėdamas šią negalią, pirmasis Europoje įgijo aukštąjį išsilavinimą). Galbūt situacija, kaip mažumą idealizuotas Danielis įsimyli savo biuro kolegę normalią moterį Laurą, kiek dirbtinoka: žiūrovai iš paskutiniųjų skatinami išgyventi dėl jų jausmų, laukti, kuo baigsis ši jųdviejų komiškai lyriška draugystė, ar peraugs į intymų ryšį... Kaip savotiškas moters komplikuoto gyvenimo pateisinimas mezgama užuomina, esą vaikystėje ją prievartavęs tėvas, todėl jos santykiai su vyrais vėliau taip ir nesusiklostė, liko vien geismo zonoje...

Filmas kelia aštrius klausimus: kas mums yra kūnas, kiek šis „sielos indas“ nulemia mūsų santykius su kitais ir kitokiais, kaip veikia mūsų socialinę padėtį, likimo (ne)galimybes, kaip sveikuolių dauguma gali padėti kitai visuomenės daliai, ar ta pagalba nevirsta kontrole ir kur čia ribos?..

iliustracija
„Raudonoji koplyčia“

Filme mane nustebino žmonių su minėta kūno ypatybe šiuolaikinio šokio repeticijos. Nepakartojamas įspūdis: nors kūnai netobulų formų, bet kokios šokančiųjų emocijos! Įdomu ir kino virtuvės požiūriu: kaip sekėsi repetuoti ir filmuoti šių žmonių masines scenas? Koks P. Pinedos požiūris į savo vaidmenį ir filmą?..

Kitaip į neįgalumą pažiūrėta Frederico Dumont’o režisuotame filme „Angelas prie jūros“ (Belgija, Kanada, 2009). Makabriška situacija: psichinės sveikatos sutrikimų turintis tėvas jį mylinčiam mažam sūnui Luisui praneša: „Šį vakarą nusižudysiu. Tai mūsų paslaptis – niekam neprasitark.“ Tėvo liga sutrikdo šeimos gyvenimą Maroke. Luisas daro viską, kad apsaugotų tėvą nuo savižudybės (net miega ant grindų susirietęs kaip mažas šunytis, budėdamas prie tėvo kambario durų), išgyvena didžiulį kasdienį stresą, ima mikčioti. Sutrinka vaiko mažų džiaugsmų pasaulis, jo santykiai su kitais šeimos nariais. Juodas humoras: įsipareigojęs iškeliauti iš šios ašarų pakalnės tėvas filmo finale lieka gyventi kaip gyvenęs, o nusižudo... nervinės įtampos neatlaikęs Luisas. Mažasis tėvo angelas sargas pavargo kentėti...

Neįgalumą (ir ne vien jį) kaip testą Šiaurės Korėjos socialinei sistemai tikrinti pasirinko Madsas Briüggeris dokumentiniame filme „Raudonoji koplyčia“ (Danija, 2009). Net jei korėjiečių kilmės komikas Jacobas Nossellis neįgalumą ir suvaidino, kaip rašoma festivalio buklete (nors aš, naivuolis, juo patikėjau!), vaizdas groteskiškas: sostinėje nematyti nė vieno žmogaus su negalia (ekonominis balastas nevertas gyventi?), tačiau danus lydinti jų elgesio reguliuotoja ir vertėja ponia Pak „iš meilės silpnesniajam“ su ašaromis akyse Jakobą baigia uždusinti perdėtu švelnumu ir globa („Tu man esi kaip sūnus!“).

Įsivaizduoju, kad kūrėjams šio filmo kūrimas buvo tikra avantiūra: pasiseks ar ne, žaidžiant dvigubą žaidimą su Šiaurės Korėjos cenzoriais, parsivežti Danijon tokią filmuotą medžiagą, iš kurios paskui išeitų tiesmukai demaskuojantis ir chuliganiškai ironiškas filmas. Pavyko – tiesa, su gausiais paaiškinančiais situaciją komentarais, darytais jau montuojant filmą. Kita vertus, M. Briüggeris sako: tikėtina, kad korėjiečių žiūrovams apie danų komikų viešnagę ir neįgalųjį Jacobą savo dokumentinio kino versiją pateikė ir šeimininkai. Mistifikacijų, interpretacijų, manipuliacijų didybė ir galia!

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:35 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba