Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

TEATRAS

Apie Lietuvos baleto kelią

HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Henrikas Kunavičius
Jūratės Terleckaitės nuotrauka

      Henrikas Kunavičius gimė 1925 m. kovo 21 d. Kaune, mokėsi jėzuitų gimnazijoje. Pamatęs rusų liaudies šokių gastroliuojančios trupės koncertą, užsidegė noru šokti. 1940 m. priimtas į Valstybės teatro baleto studiją, kurią baigė 1944 metais. 1943–1968 m. Lietuvos operos ir baleto teatro (iki 1948 m. veikė Kaune) solistas. 1946 m. stažavosi Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatre. 1968–1990 m. Lietuvos televizijos muzikos redakcijos režisierius. 1952–1961 m. dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, vadovavo Choreografijos skyriui. Svarbiausius vaidmenis –­ Zigfrido, Bazilio, Vaclovo, Dezirė ir kt. – sukūrė klasikiniuose ir lietuviškuose baletuose. Šokių V. Klovos operai „Vaiva“ (1958), choreografinių miniatiūrų „Lėkite, paukščiai!“ (1967) autorius. Sukūrė TV filmus „Šoka „Sūkurys“, „Elegija artistui“ (1992, apie baleto artistą V. Aukščiūną). Su T. Sventickaite gastroliavo Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, su Lietuvos operos ir baleto teatru – Maskvoje, Leningrade.


Sveikinu Jus garbingo jubiliejaus proga. Jūsų, baleto šokėjo, istorija yra savita. Tėvų namai neskambėjo nuo muzikos akordų, motina svajojo Jus matyti kunigu, tam buvote rengiamas: mokėtės jėzuitų gimnazijoje, patarnavote šv. Mišioms. Ir staiga 1940 m. beveik pusbernis pradedate mokytis klasikinio šokio. Iš kur tokia pervarta ar impulsas? Ir štai dar šlovės zenite baigėte šokėjo karjerą. Kokie tokio apsisprendimo motyvai – išdidumas, pagarba žiūrovams ar kas kita?

Lemtingą įtaką padarė 1940 m. vasarą Kauno sporto halėje Usačiovo ansamblio pasirodymas. Su V. Brazdyliu buvome taip sužavėti, kad nusprendėme mokytis šokti. Mokslas privačioje baleto mokykloje mums buvo per brangus (25 Lt už pamoką), tad pabandėme patekti į baleto studiją prie Valstybės teatro. Mus pamatęs B. Kelbauskas replikavo: „Pensininkų nepriimame“, bet paguodė: „Jei nesurinksime grupės, jus paegzaminuosime.“ Taip ir nutiko, mus ir V. Grivicką priėmė į papildomą klasę.

Jei rašyčiau knygą apie save, pradėčiau nuo šokėjo karjeros pabaigos, nes man įdomesnis išėjimas iš teatro: šio momento sulaukusieji baisiai gailisi scenos, išgyvena. Aš dėl to nė sekundės nedvejojau, baleto batelius „pakabinau ant vinies“ dar nesulaukęs pensinio amžiaus. Kiekvienas tokio amžiaus sulaukęs artistas jaučia, ko negali atlikti, bet bijo prisipažinti. Kultūros ministras J. Banaitis, sužinojęs apie mano norą išeiti iš teatro, pasikvietęs paklausė: „Kunavičiau, kodėl taip skubi išeiti iš teatro?“ Išgirdęs mano motyvą pasakė: „Tai ir nešok, tik pavaikščiok teatre, kad visi matytų, jog antai eina Kunavičius.“ Ir nurodė pavyzdį: „Juk Kipras Petrauskas tik vaikšto koridoriais, bet atėjęs jaunimas jį mato.“ Tik po daugelio metų supratau tų žodžių prasmę: ne rūmai, o artistas yra teatras. J. Banaitis davė suprasti, kiek svarbus tęstinumas. Kai, atėjęs į teatrą, matydavau gyvą dainuojantį K. Petrauską, šokančius V. Aukščiūną, M. Juozapaitytę, jausdavausi pakylėtas, rengdamasis spektakliams intuityviai iš jų mokiausi šokti.

Baigęs šokti, ketinau tapti baletmeisteriu, Kaune pastačiau baleto spektakliuką „Lėkite paukščiai!“ pagal savo scenarijų. Bet ši profesija man „nelipo“. Buvau pakviestas į televiziją dirbti režisieriumi. Pasiuntė į Leningradą neakivaizdžiai mokytis televizijos režisūros. Ten sėmiausi patirties iš režisierių ir baletmeisterių (pvz., Fiodoro Lopuchovo, Kasjano Goleizovskio).

Ar matant šiuolaikinį šokį, Jums nekyla klausimas – apskritai egzistuoja šokio menas?

Gal esu senamadiškas, bet labiausiai vertinu klasikinį šokį, o ne voliojimąsi scenoje. Šokis – tai skrydis. Negaliu pakęsti, kai gyvas artistas šoka pagal negyvą muziką – fonogramą. Čia – ne teatras. G. Balančinas – įdomus choreografas, bet jei nėra simfoninio orkestro gyvai atliekamos muzikos, ką jis gali padaryti? Nepakenčiama, kai šokant scenoje rodoma filmuota medžiaga. Turi būti dekoracija, scena turi savo reikalavimus.

Negaliu suprasti S. Diagilevo garbinimo. Juk jis nesukūrė nei vieno takto, nepastatė nei vieno spektaklio, šokio, o buvo impresarijas. Ir ką jis turi bendra su mūsų teatro tradicija? Buvome pratinami pamilti S. Diagilevą, o jam mūsų teatre skirtas spektaklis buvo saviveiklinio lygio, žmogus, jo statytojas, – žemo lygio. Tai – neginčytinas dalykas. Mes turime B. Kelbauską, V. Grivicką, tad statykime jų spektaklius.

Grįždamas prie modernaus šokio, galiu pasakyti, kad yra pasiekimų, bet tai – ne teatras. A. Duncan po savęs nieko, savo mokyklos nepaliko. Amerikoje kiekviena trupė turi savo mokyklą, savaip moko vadinamojo šokio. Vertinu siekius, pastangas keisti šokį. Nesuprantu, kaip galima kupiūruoti muziką, kaip galima groti kas antrą natą, ar tai būtų P. Čaikovskio, ar A. Adamo muzika.

Kas liūdina ir džiugina šiandienos Lietuvos baleto kūryboje?

Padrikumas. Nėra jokios sistemos, statoma, kas papuola po ranka. B. Kelbauskas žinojo, ką daro, ko siekia. V. Grivickas sukūrė lietuvišką baletą, jo repertuarą. Tam reikia asmenybių. Ko norėti, kai teatre nėra nuolatinio baletmeisterio, kuriam rūpėtų tie dalykai. Turi būti formuojamas trupės veidas. To nepadarysi su atsitiktiniais, kviestiniais, besipinigaujančiais baletmeisteriais, režisieriais ar jų asistentais. Recenzuodamas V. Vasiljevo „Don Kichotą“ esu išsakęs tokią mintį. Tai, kad nestatomi muzikiniu ir choreografiniu požiūriu nuostabūs lietuviški baletai – „Eglė žalčių karalienė“, „Sužadėtinė“ ir kt., yra trupės savižudybė. Gal iš mūsų baleto teliko tik šis žodis LNOBT iškaboje? Kas už tai turi atsakyti?

Kuris Lietuvos baleto istorijos laikotarpis nuo 1925 m. Jums atrodo kūrybingiausias, įdomiausias?

Kūrybingumo, atsidavimo darbui, idealizmo prasmėmis išsiskiria ikikarinis laikotarpis. To meto primadonos M. Juozapaitytė, T. Sventickaitė, G. Sabaliauskaitė, M. Galočkinaitė buvo primadonos, nepakeičiamos kitomis. Kiekviena jų buvo vienodai stipri, savita, jas išugdė geri baletmeisteriai.

Kas – valia, užsispyrimas, talentas – padėjo Jums užkopti į baleto aukštumas?

Be užsispyrimo, fanatizmo balete nieko nepasieksi. Aš buvau darbo fanatikas, asmeninį gyvenimą paaukojau scenai. Dar būtini duomenys, graži figūra, išvaizda, dvasingumas, intuicija. Tokie tampa didžiais artistais. Baletas – jaunystės menas.

Niekada nemėgdžiojau kitų. Mėgau V. Aukščiūną, B. Kelbauską, P. Baravyką, bet pagrindinė mano mokytoja buvo žmona, jos įnašas didžiulis. Ji skatino, drąsino, išmokė šokti duetus. Be privalomų repeticijų teatre, repetuodavome papildomai. Lankydavausi kiekviename spektaklyje, stebėdavau repeticijas, važinėdavau į Maskvą žiūrėti spektaklių. Viską permąstydamas ir išbandydamas, susikurdavau vaidmens vaizdą, taip ėmė ryškėti mano individualumas, taip išmokdavau visus pagrindinius vaidmenis. Tokios buvo mano ambicijos! Per paskutinę „Sužadėtinės“ repeticiją staiga V. Aukščiūnui pajutus nugaros skausmus, B. Kelbauskas paklausė, kas moka Antano partiją. Mokėjau tik aš, kiek parepetavęs šokau premjeroje. Dėkingas F. Lopuchovui, kuris labiausiai atvėrė meistriškumo, muzikos ir vaidmens rengimo paslaptis.

iliustracija
Henriko Kunavičiaus šuolis
Nuotrauka iš H. Kunavičiaus asmeninio archyvo

Kokie vaidmenys Jums brangiausi?

Man brangiausias vaidmuo Zigfridas „Gulbių ežere“, kurį atlikdamas patirdavau nuostabią kūrybinę ekstazę.

Kokia Jūsų neišsipildžiusi svajonė?

Kiekvienas aktorius turi savo svajonę, bet aš sukūriau tiek vaidmenų, kad man jų pakako visam gyvenimui. Labai norėjau šokti Romeo, bet tuo metu „Romeo ir Džuljeta“ spektaklis mūsų teatre nebuvo pastatytas. Jame man patinka du vaidmenys – Romeo ir Tibaldas.

Ar daug teko gastroliuoti užsienyje?

Tada mes su žmona važiuoti į užsienį negalėjome. Išimtis gal buvo G. Sabaliauskaitė su H. Baniu. Mano žmona atkakliai nestojo į partiją. Per vieną pobūvį A. Sniečkus jai prikišo: „Jūs – tokia puiki šokėja ir nepartinė.“ Žmona atkirto: „Aš partinė, mano partija – baletas.“ Mane J. Banaitis išsikvietė ir pasakė: „Jei nori padaryti karjerą, turi stoti į partiją.“ Įstojau, iš karto paskyrė Baleto skyriaus prie dešimtmetės muzikos mokyklos direktoriumi.

Ką be dvasinio pasitenkinimo, žiūrovų dėkingumo, materialinių sąlygų davė Jums baletas?

Visų pirma – sveikatą, aš nugyvenau 85 metus. Visi baleto artistai, jei taisyklingai dirba, laikosi režimo, gyvena ilgai. Nesuprantu, kaip tokie jauni A. Paulauskas ir N. Juška jau negali šokti dėl traumų. Mūsų laikais šito nebuvo. Kas kaltas –­ mokykla ar teatras? Mano laikais buvo ribojamas spektaklių skaičius, artistas negalėjo šokti daugiau negu numatyta.

Kokia teatre buvo atmosfera, artistų statusas prieš karą ir po jo?

Prieš karą teatre artistas buvo viskas, nors su juo sutartis būdavo sudaroma vienam sezonui. Sutarčių sistema drausmino ir skatino tobulėti. Tuomet nemačiau nei vieno dykinėjančio artisto. Buvo didelė atranka, didžiuliai reikalavimai ir solidžios algos, regis, B. Kelbauskas gaudavo per 1 000 Lt. Akstinas stengtis tobulėti, atsiduoti profesijai buvo ir žiūrovų bei valdžios vyrų rodomas dėmesys, pagarba menininkams.

Daug kas priklauso nuo meno vadovo, nes jis sukuria atmosferą, nustato reikalavimus artistams, elgesio normas. Ne šiaip sau Panevėžio teatras vadintas Miltinio teatru. Balete į tokią aukštumą buvo pakilęs B. Kelbauskas. Mano laikais pavyzdys buvo M. Bukša. Tai buvo asmenybės, dariusios pagadą, žadinusios artistus tobulėti.

Sunku patikėti, kad nebuvo pavydo, intrigų...

Didis, aukštumas pasiekęs artistas negali niekam pavydėti, nes jis būna aukščiau už kitus. Pavyzdžiui, K. Petrauskas visus girdavo.

Štai vienas nutikimas. K. Petrauskas draugavo su M. Bukša. Tuo metu K. Petrauskas vienintelis turėjo automobilį ir visuomet pastarąjį veždavo pietauti. Vykstant „Eugenijaus Onegino“ repeticijai, Kipras kandžiai pakomentavo pagrindinio vaidmens atlikėjo dainavimą. M. Bukša, inteligentas, jam atrėžė: „Старый дурак.“ Šitaip pasakyti K. Petrauskui! Šis trenkė durimis ir išėjo, bet po repeticijos kaip niekur nieko abudu išvažiavo pietauti. Nuostabi scena, parodanti, kad jie teatro reikalų nepainiojo su draugyste.

Jums tekdavo tame pačiame spektaklyje atlikti pagrindinius vaidmenis ir šokti kordebalete. Ar tai neįžeidė Jūsų, kaip primarijaus?

Ne, nes tai gera mankšta. „Sužadėtinės“ veiksmo pabaigoje šokdavau Antaną, o prieš tai – kitus nedidelius solinius vaidmenis. „Don Kichote“ šokdavau Bazilį ir ketvertuką. Vėliau B. Kelbauskas išvarė mane iš kordebaleto, išbaręs, kad išsiskiriu iš kitų aukštais šuoliais.

Palyginkite savo laikų Lietuvos baleto trupės ir Sovietų Sąjungos baleto lygį.

Po karo trupė buvo silpna. 1945 m. šokėjos net ant pirštų nepastovėdavo. Tik F. Lopuchovas, 1948 m. statydamas „Gulbių ežerą“, privertė išmokti šį elementą, pastatė merginas ant pirštų. Tai buvo vertinama kaip pasiekimas. O kai 1954 m. nuvykome į Maskvą, į Lietuvos meno dekadą, buvome gerai įvertinti.

Kuriuos šokėjus įrašytumėte į geriausiųjų penketuką?

Pirmiausiai E. Špokaitę, nes ji – artistė. Yra ir daugiau gerai šokančių, bet jiems trūksta artistiškumo. Baleto artistai – N. Juška, A. Paulauskas, iš senosios kartos – B. Kelbauskas, V. Aukščiūnas. Pastaruoju gėrėjausi, neatsitiktinai apie jį sukūriau filmą „Elegija Artistui“. Stipri šokėja buvo T. Sventickaitė, ypač geri jos vaidmenys „Don Kichote“, „Gulbių ežere“, „Šecherezadoje“; G. Sabaliauskaitė išsiskyrė aukštais šuoliais; M. Juozapaitytė buvo dramatinio plano šokėja, dvasinga, su ja šokau „Sužadėtinėje“. Gerų šokėjų nebūna daug.

Kada Lietuvos baletas buvo pasiekęs apogėjų, o kada išgyveno giliausią krizę?

Po karo baleto faktiškai nebuvo, buvo dvi primadonos – T. Sventickaitė ir M. Juozapaitytė ir šokantis baletmeisteris B. Kelbauskas bei V. Aukščiūnas – baletą reikėjo atkurti. Vienu metu reikėjo mokytis ir kurti spektaklius. B. Kelbauskas įkūrė prie teatro baleto studiją, jos mokinius priėmė į teatrą. Studija atliko dvigubą misiją: vyrus apsaugojo nuo kariuomenės ir rengė šokėjus. Vokiečių okupacijos metais baleto studija veikė, o po karo jos nebebuvo. Ilgai reikėjo laukti, kol prie 10-metės muzikos mokyklos buvo įkurta baleto mokykla.

Teatrui persikėlus į Vilnių, reikėjo suformuoti trupės veidą. Laimė, kad atsirado V. Grivickas, turėjęs aiškią viziją, daug idėjų. Dabar tokių žmonių nėra, nors sąlygos geros: puiki scena, nuostabus orkestras, galima repetuoti. Veikia mokykla, gerai parengianti jaunus šokėjus. Nepaisant to, baletas išgyvena krizę. Iš esmės teatro vadovybė neturi kūrybinių idėjų, strategijos, ignoruojami Lietuvoje išugdyti šokėjai, net tarptautinių konkursų laureatai, o iš visų pašalių kviečiami ne patys geriausi šokėjai. Teatro generalinis direktorius neatsakingai elgiasi su baleto trupe. Jei saviems artistams būtų sudaromos geros sąlygos, jiems nereikėtų niekur svetur bastytis. Jais turėtų rūpintis tėvynė, jų vieta turi būti čia, savame teatre. Administracija iškilo virš artistų, sau susikūrė fantastiškas sąlygas, teatrą pavertė pasipinigavimo „uabu“. Teatro direktorius keletą namų pasistatęs, o artistas?.. Nė vieno.

Ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?

Senas žmogus gali linkėti sau tik sveikatos. Tik dabar galiu įvertinti, kad sveikata yra didžiausias gėris ir turtas. Dievas sukūrė netobulą žmogų: skyrė senatvę ir pridėjo daugybę visokių ligų.

Nesutinkate su dainos žodžiais: „Mano metai – mano turtas“?

Tai – tik dainos žodžiai, kurie galėtų būti priimtini paauglystėje.

Ačiū Jums už pokalbį, įdomias mintis. Stiprybės Jums!

 

Skaitytojų vertinimai


58013. Sveikinu2010-03-29 10:37
Jubiliatui grazių,ilgų,sveikatingų metų. Ačiū už Jūsų taiklų žodį. Tik būtų gerai, kad juos įsiskaitytų, įsiklausytų ir padarytų tam tikras išvadas teatro VADOVYBĖ. Tikėkimės, juk jau kažkas pradėjo krebždėti po jų šiltais langais...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:34 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba