Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
 KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

DAILĖ

Istorijos iš Panevėžio

KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aistės Kirvelytės parodos „Moters istorija“ ekspozicijoje
Panevėžys, „Galerija XX“

Kultūrinės spaudos skaitytojai gauna daug informacijos apie sostinėje vykstančius kultūros renginius. Todėl kartais atrodo, kad už Vilniaus miesto kultūra ir baigiasi. Vieša paslaptis – įspūdžiai iš atokesnių kultūrinių židinėlių atsiranda tuomet, kai koks menotyrininkas pakeliui ten užklysta... Panašiai nutiko ir šįkart. Kelionės tikslas – Panevėžys, Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerija „Galerija XX“.

Miestas, kadaise garsėjęs ypatinga kriminogenine situacija, daugelio sąmonėje neatsiejamas nuo šios etiketės. Stereotipai sunkiai sulaužomi. Tačiau kadaise čionai pažiūrėti Juozo Miltinio spektaklių teatro gerbėjai plūsdavo ne tik iš Lietuvos. Nesnaudė ir vietos dailininkai, tačiau auksiniai laikai jau praeityje.

Dabar miesto kultūrinis pulsas prislopęs. Miestiečiams siūlomi populiariajam skoniui pritaikyti renginiai, galerijų ekspozicijų keitimo tempą pristabdo ir sunkmetis. Nerimą kelia ir LDS Panevėžio sekcijos ateities perspektyvos, ypač –­ paro­dinio gyvenimo. Būti ar nebūti? Gyvuos ar ne? Šiuo metu skyrius vienija 42 kūrėjus, tačiau tik keliolika iš jų kuria aktyviai. Kita problema − „jauno kraujo“ stygius, sekcijoje yra tik keletas menininkų, kuriuos galima vadinti jaunaisiais. Panevėžys turi stiprią dailės mokyklą, didžioji dalis čia išugdytų talentų iškeliauja į Vilniaus dailės akademiją, „prigyja“ sostinėje. Naivu smerkti, kad Vilnius apžavi jaunuosius menininkus. Priežastys glūdi ir Panevėžio situacijoje – priežasčių ir motyvacijos grįžti nėra. Miestas, tapęs kultūrine peri­ferija, nebevilioja ambicingų jaunųjų.

„Galerijoje XX“ dažniausiai eksponuojami Panevėžio menininkų kūriniai, bet neretai pristatomi ir kitų miestų kūrėjai. Šiuo metu galerijoje svečiuojasi Aistės Kirvelytės tapybos paroda „Moters istorija“. Daugelį joje pristatomų kūrinių esame matę ir sostinėje. Tačiau Panevėžyje pirmą kartą galima pamatyti visą tapytojos sukurtą 14 darbų ciklą.

Didelio formato kūriniuose, kurie kiek per ankštai glaudžiasi kamerinėje galerijos erdvėje, pasakojama moters istorija. Ji prasideda nuo sovietinių laikų ir baigiama mūsų dienomis. A. Kirvelytė naudoja įvairaus laikotarpio nuotraukas iš laikraščių, jas išdidina, suteikdama monumentalumo atspalvį.

Pasirinkta išraiškos priemonė pateisina ciklo temą. A. Kirvelytė perteikia kintančią žiniasklaidos estetiką. Atrodo, lyg kūrinyje regėtum šimtus pikselių, kurie į visumą susilieja tik iš toli žiūrint. Cikle galima stebėti, kaip kinta periodikos nuotraukų kompoziciniai principai, kaip iš nespalvotos fotografijos pereinama prie spalvotų nuotraukų, šių dienų stilistikos. Menininkės pertapytos sovietmečio fotografijos dvelkia heroizmu, vaizdai atrodo nenatūralus ir suklastoti. Toliau pereinama prie labiau realybę atitinkančių reportažinių vaizdų ir galiausiai – prie „nuglaistytų“ žurnalo „Žmonės“ nuotraukų kompozicijos bei salstelėjusių spalvų. A. Kirvelytė moters pasaulį pristato Lietuvos kultūrinių ir socialinių pokyčių kontekste. Menininkės pasirinkta išraiškos forma atskleidžia feministinę temą, kurią sustiprina kūrinius lydinčios, paradoksaliai skambančios antraštės.

Pirmuosiuose ciklo darbuose mergaitės ir moterys vaizduojamos kaip nuolankios unifikuotos valstybės pilietės. Vilkėdamos tradicines uniformas, jos sveikina duonos augintojus arba įdėmiai klausosi mokytojo. Kitame darbe vaizduojamas moters portretas: gamyklos fone herojiškos povyzos komjaunuolė ilsisi po pamainos, tačiau kitokį įvaizdį menininkė sukuria įkomponuodama dviprasmiškai skambančią frazę „Dar reikia šnektelėti su komjaunimo sekretoriumi“. Taip subliūkšta rūstus darbininkės įvaizdis: moteris tampa seksualiai angažuoto žvilgsnio objektu.

Toliau tarsi filmo kadrais keliaudami kūriniais, sutinkame lojalias darbuotojas, dovanojančias gamyklai 60 valandų spartuoliško darbo ir vienišą motiną – darbo pirmūnę. Šie vaizdai byloja apie tuometinę politiką, darbo liaudies sampratą ir „filosofiją“. „Moters istorijai“ artėjant prie mūsų dienų, autorė primena apie nesibaigiančias eiles prie parduotuvių, Sąjūdžio laikus. Kompozicija, kurioje vaizduojamas šiukšlių konteineris, žymi ciklo lūžį, kardinalius moters gyvenimo pokyčius jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Sekant tapytojos istorijomis atrodo, kad šiuolaikinės Lietuvos moterys išsilaisvino ir nuo pareigos būti potencialiomis demografinės situacijos gerintojomis. Pasirodo, joms nesunku nusižengti ir penktajam Dievo įsakymui. Minėtą A. Kirvelytės kūrinį lydi antraštė: „Įtariama motina, pasmaugusi savo sūnų. Šiukšlių konteineryje rastas užverstas, į audeklą suvyniotas vaiko lavonas.“ Toks teksto ir vaizdo santykis gana dažnas reiškinys žiniasklaidoje, per daug nebestebinantis. Didesnio dėmesio sulaukia plepalai iš „elito“ pasaulio, kuriuos galėtų atspindėti paskutiniai du tapybos ciklo darbai. Juose vaizduojamos dvi šviesiaplaukės moterys. Viena rymo nežinia kokio interjero fone, o antraštė skelbia: „Ji pripažįsta, kad ant savo moteriškų pečių tempia visą buitį namuose.“ Kita gražuolė viliokiškai žvelgia, gulėdama prie vandens. Šios moterys įkūnija XXI a. moteriškumo sampratas, jos laisvos, emancipuotos. Tai moters žydėjimo metas, nors menininkė jį vaizduoja ironiškai.

A. Kirvelytė, nagrinėdama Lietuvos moters „evoliuciją“, atskleidžia ją kiek tendencingai, bet įtaigiai. Kūriniuose svarbūs ne tik siužetai, bet ir jų vaizdavimo principai ir paskirtis. Sovietmečiu „teisingos“ nuotraukos ir tekstai buvo vienas iš socialinės politikos formavimo įrankių. Vėliau vaizdas tapo informavimo ir žiniasklaidos reitingų kėlimo priemone. Šiandien fotografijos – kitokios „propagandinės“ politikos atributas, viešųjų ryšių koziris. Spaudoje afišuojami vaizdai dažnai yra per daug intymūs, o viešai išpasakojamos asmeninio gyvenimo detalės ne visuomet atitinka realybę. Žiniasklaida tapo niša ir nauja rinka, leidžiančia sukurti fikciją apie savo asmenybės „herojiškumą“. Moterims specialiai kuriamas dailios „prekės“ įvaizdis.

A. Kirvelytės kūriniuose glaudžiai susilieja du svarbūs klodai: forma papildo turinį ir atvirkščiai, o temos plėtojimas leidžia žiūrovui permąstyti kiekvieną etapą, įvertinti vaizduojamos „evoliucinės“ raidos rezultatus. Moters istorija dėliojama remiantis ne tik realios moterų elgsenos ypatybėmis, bet ir įsivaizduojamu stereotipiniu moters pasauliu. Menininkė, pasirinkusi iš pirmo žvilgsnio „nekaltas“ fotografijas, jas transformuoja, ironiškai griaudama tradicinius mitus.

 

Skaitytojų vertinimai


58008. Shine2010-03-28 23:43
Kirvelyte visai tai idomiai kuria,bet kazko mazai reiskiasi

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:33 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba