Senis tai be abejo labai lietuviškas žodis, bet man, dėl tam tikrų priežasčių, jis nepatinka... Sutinku, kad norint eilėraščiui suteikti "macnumo" žodis "senis" yra pats pagrindinis prieskonis...
gaila senuko. skaitydamas prisiminiau du šviesios atminties senolius - "Akvariumo" Kozlodujevą ir T.S.Elioto Alfredą Prufroką (pastarasis tiesa dar palyginti apyjaunis buvo). o paskui pradėjau galvoti apie tėvą, pavargusį nuo susimeistruoto pasaulio ir pasiilgusį dangiškų sūnaus hektarų. bandžiau pažiūrėti iš ko padarytas tekstas, nelabai supratau, bet kažkas ten groja
paskutine eilute rimuojasi, bet ne i viso eilerascio tema (tiesiog rimuojasi, poetiskai logiskai ar kosmiskai tas senolis, senis, ar senelis to nedarytu)
kadangi dar nemiegu: niekas cia nepersudyta: tiesiog nesirimuoja ir nelogiskai (paskutine eilute). pasimelsiu uz bet kuri LiETUVOS SENOLI (senele), KAD JIS (Ji) ISGYVENTU ir isdristu patarti, ka mums daryti.
aha, mane anksčiau irgi erzindavo terra. O dabar jos refleksijos grynai informatyvios. Jei terra gerai atsiliepia - tas subinlaižys, jei blogai - tas tiesos ieško. Pažiūrėkit archyvus - komunistinis karjerizmas idealus pasimato. Bet dabar, kai ateina Europa į pagonių žemę, terra tampa lakmuso popierėliu, o ne tualetiniu popieriumi, kaip anskčiau.
Maunam pas terrą į paežerės vilutę. Kartu. Priims, nes kukaduot su tokiomis pačiomis jau juk nusibosta.
Sutinku ir su seniu ir su senjoru ir su kitais seno žmogaus pavadinimais... Prikibdama prie to žodžio senis, norėjau pasakyti, kad supratau autoriaus nenorą palikti sentimentalumo įspūdį... Poetas taip netikėtai, netgi, pasakyčiau, drastiškai pabaigoje eilėraščio sužaidė, kad tiesiog atėmė kvapą- ir netikėtumas ir, prisipažinsiu, pyktis... O eilėraštis, ko gero, net labai geras... Rašiau čia ko ne visą valandą, o raudonas brūkšnelis vis braukė, o aš visur, kur reikia ir kur nereikia, dėjau daugtaškius, nes, kaip sako mano jauniausia anūkė, žiauriai nesigaudau skyrybos ženkluose...
Mielosios, aš ne apie eilėraštį, kuris yra pusė velnio, bet apie tai, kad vimdo mane visokie "senjorai" ir pan., kai tam nusakyti yra visai normalūs ir sultingi lietuviški žodžiai. Ir nekaišiokit varpų, kur joms ne vieta! Tai kas tada yra rajoninio laikraštėlio "Auksinė varpa" redaktorius? Varp utis, var putys? Pavasaris...
nemanau, kad šiuo klausimu selė ir kvailutė neteisios, bet leitis - greičiau senjoras, o ne senis. O šiaip eilėraštį apmąstant pagal Norberto Vėliaus senąją baltų dievybę Velykį, pritarčiau minčiai, kad poeto tikslas buvo visai ne tas... Kas tam personažui belieka daryti, kad jau kažkas suulbo (aiškiai ne į temą)... Galvokim, kad žodis dar ir prasmę siekia.
Ir eilėraščio pavadinimas, ir jo tekstas - pasibaisėtinas. Žinoma, patinka tiems, kurie mano, kad poetas - tai visaip išsidirbinėjantis ir žodžiais tridaliojantis žmogus.
Jei prabilęs Ezopo kalba eilėraštis kelia pasibaisėjimą, tai, ko gero, laikraštis jau primena sovietmečio "Literatūrą ir meną", kuris tokiu būdu prakišdavo gaivią pasaulėjautą ir tuo buvo populiarus, nors ne poetams keldavo pasibaisėjimą.
viskas sugula i vietas kai galvoji apie Velykas esamuoju laiku, kai neskaitai teksto pažodžiui, kai kičinės dekoracijos įrėmina neatsakomus klausimus - kiekvienam matyt pagal gyvenimo patirtį ir dvasios būseną. šviesių Velykų!
Aš taip nemanyčiau.Tai mes atrandame kažkam vietą pagal savo sugedimo laipsnį.Rūšiavimas ir skirstymas įvietas ir lentynas būdingas modernizmui.Post epochoje ne įvykis atsiranda tam tikroje vietoje,bet vieta apgaubia įvykį ten,kur jis vyksta-pac įvykis jau atlieka "vaidmenį",o ne yra tik "vietos funkcija".
Lietuva internete
