Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
 SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

PROZA

Iš laimingo gyvenimo...

Trys novelės

SELEMONAS PALTANAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratės Januškevičiūtės nuotrauka

ANTRO KARTO NEBŪNA

– Apoli, kelkis! – tai motutės balsas.

Jis prabunda, atsisėda lovoje ir krapšto pakaušį: kaipgi čia yra – jau kiek metų motutės nebėr, o ji vis žadina ir žadina. Gal jį saugo nuo ko. Juk sakė tada, išeidama – „...aš tave, Apoli, ir ten būdama saugosiu. Kad tau būtų ramiau gyventi...“

Paskubom apsirengęs, jis atšauna namelio duris ir gūždamasis išeina į kiemą. Kokia ramybė aplinkui! Sustojęs takelio vidury, jis ilgai žiūri į tamsą, kol joje pradeda aiškėti tvartelio ir kluono stogų linijos, kol aukštai sužimba tolimos žvaigždės. Nakties oras lengvas, jo per daug plaučiams, bet Apolis traukia jį ir traukia, kol pradeda svaigti galva. Dievuli, kaip gera...

Sužvarbo, traukdamas orą ir klausydamasis tylos. Jau gręžėsi eiti vidun, kai išgirdo tolimą melodingą balsą – jis sklido ne iš girios, ne nuo pelkės, bet iš kitur –­ gal iš to paties oro, iš dangaus. Kuo toliau, balsas vis garsėjo, greitai jis suprato, kad tai skrenda gervės. „Tamsoje, be jokio kelio...“ –­ šyptelėjo sau Apolis.

O gervės vis artėjo, skardžiai klegėdamos prašniokštė sparnais tiesiai virš kiemo ir Apoliui virš galvos. Jis pakėlė rankas tarsi laukdamas, kad jas paliestų paukščių sparnai, tačiau pajautė tik paukš­čių sukelto vėjelio dvelkimą...

Gervės tolo ir nutolo, jų balsai vis silpo, tilo ir ištirpo tamsoje. Tik dabar Apolis pamatė stovįs iškėlęs rankas į dangų ir vis dar jaučiąs gervių sukeltą vėjelį.

„Iš kur motutė viską sužino?“ – grįžęs lovon Apolis atsiremia į pagalvę ir susimąsto. Kaip ji suprato, kad gervės atskris ir kad lėks jam virš galvos. „O gal ir ji ten kartu skrido?“ – jis nusišypso ir nugrimzta į ramų sapną.


ŽIŪRĖJIMAS Į BALTĄ LAUKĄ

Snigti pradėjo prieš vakarą, o sutemus pro trobos langelį trykštantis šviesos ruožas jau buvo pilnas snaigių. Lyg įniršusios bitės jos sukosi ore, kibo prie sienų ir lango stiklo, kol pagaliau gulėsi žemėn ir nurimdavo. Tyloj, ko gero, galėtum girdėti jų čežėjimą, tačiau tam reikėtų išeiti į kiemą, atsistoti pavėjinėj pusėj ir ilgai klausytis.

Snigo visą naktį, ryto brėkšme snaigės atsirasdavo lyg iš niekur ir ramiai leisdavosi ant storo puraus sniego patalo. Jeigu dabar pakiltų vėjas, sniegelis būtų išblaškytas po visas pašales.

Ilgai žiūrėjęs pro langelį, Apolis ėmė kurti krosnį. Pas­kui vėl sugrįžo prie lango, nes baltoji spalva viliojo kažin kuo nežinomu. Ten, už balto lauko, kur kildamas jis susitinka su dangumi, yra kelias. Baltu keliu eiti smagu – Apolis tą žino, nes ne kartą juo ėjo. Kai atbirbdavo automobiliai, jis traukdavosi šalikelėn ir jiems modavo, sveikindavosi. Automobiliai nulėkdavo sau, Apolis laimingas modavo jiems iš paskos, nes būdavo taip gražu...

Iš namų kelio nematyti. Juo važiuojantieji taip pat nemato pakrantėj susigūžusios Apolio trobelės. Nors kaminą ir pačią stogo briauną gal ir mato. Tik nežinia kodėl niekas pas jį neužeina...

„O čia kas? – Apolis sukruta ant suo­lo krašto. – Žmogus eina...“

Tikrai, nuo kelio pusės, tiesiai per sniegą brido žmogus. Jis tai ėjo, tai mosuodamas rankomis bėgo, pakeldavo rankas, lyg kažin ką rodydamas. Negali būti, kad jis mato prie lango sėdintį Apolį. Tačiau jei taip skuba, vadinasi – reikia.

Apolis įsistoja į nukleiptus aulinius, užsisagsto vatinuką. Kieme balta spalva spygteli į akis, Apolis rankove nubraukia ištryškusias ašaras ir nuskuba prie vartų.

Žmogus jau čia – visai nežiemiškai apsirengęs vyras: be palto ir šaliko, su kaklaraiščiu.

– Pagalbon! Padėkite! – šaukia jis iš tolo, ir Apolis išgirsta jo žodžius.

– Kas? Kas atsitiko? – stovi jis ir nežino, ko dar klausti.

– Pagalbon! Padėkite! – vyras moja ranka atgal, kelio pusėn. – Mano automobilis griovyje, ten vaikai... Arklį turi?

– Neturiu... – galvą purto Apolis.

– O gal traktorių...

– Ne-a... neturiu... – Apolis nuleižia galvą. – Bet aš pats padėsiu, aš stiprus. Va, paimsiu virvę ir baslį, kastuvą...

Per lauką atgal pūškavo vyro nubruožtom pėdom. Kelias visada atrodydavo esąs čia pat, o dabar jie ėjo taip ilgai.

Automobilis, žvilgantis ir dailus, buvo nučiuožęs nuo kelio ir stovėjo įdūręs nosį į sniegą. Jo variklis birbė, o pro langus baikščai žiūrėjo dviejų vaikų akys.

– Kelias lyg stiklas... – suplukęs nusikeikė vyras. – Kad būčiau žinojęs... Ką čia galima padaryti?

Apolis pirmą kartą gyvenime išgirdo taip klausiant. Paprastai klausdavo jis, ir jam vieni atsakydavo, kiti – ne. Dabar jis priėjo artyn, koja pabraukė sniegą.

– Žemė čia lygi, įšalusi. Reikia išvažiuoti į šitą pievą...

– Tolyn nuo tikro kelio?! – vyras išsigandęs žiūrėjo į apšepusį Apolio veidą ir dideles akis.

– Aha, – Apolis linktelėjo galva. – Štai ten yra keliukas, juo galima užlėkti ant kelio.

Stvėręs kastuvą, jis puolė bruožti sniegą, atkasė ratus. Paskiau kojom užčiuopė tvirtą žemės plutą ir nubrido keliuko link. Atsigręžęs pamojo – važiuok, važiuok paskui mane.

Automobilis trūktelėjo iš vietos, sudžeržgė nežinia kas po juo, užkaukė variklis. Bet jis važiavo – iš lėto, nosimi stumdamas sniegą jis judėjo Apolio taku. Dabar Apolis pasileido bėgti, pasiekė keliuką ir juo užbėgo ant didžiojo kelio.

Automobilis vis greičiau lėkė paskui jį, pasišokinėdamas ir kriokdamas pataikė į keliuko provėžas ir užšoko ant kelio.

– Na va, – Apolis nusitraukė kepurę. –­ Lyg nieko nebuvę…

Jis norėjo dar kažin ką pasakyti tam vyrui už vairo, tačiau automobilis nesustojo – mirksėdamas šviesomis, jis ėmė tolti, o jam iš paskos vis tirštėjo sniego sūkurys. Apolis pakėlė ranką moti ir lyg pamatė, kad ir jam moja vaikų rankutės. O gal taip tik pasirodė.

Snigo visą dieną, o vakare nusigiedrijo. Saulės takas sniego paviršium buvo raudonas, tirštėjantis. Apolis sėdėjo prie langelio, žiūrėjo į snieguotą lauką ir jame beištirpstančią brydę. Kažin, ar baltas sniegas turi ką nors, kad į jį taip norisi žiūrėti?


JEI NUSILEISTŲ EŽERAS

Jei tik mokėtų, Apolis tikrai nupieštų ežerą – jis jo niekada nematė, jis pažįsta ežerą tik iš motutės pasakojimo. Ežeras toks didelis. Toks gilus. Jame tiek daug vandens...

Prie Apolio namų ežero nėra. Ir prie miško, visoj apylinkėj – taip pat. Kiti, sėdę į automobilius, gali važiuoti jo ieškoti kitur, o Apolis sėdi ant suoliuko prie darželio tvoros, jaučia nugarą rėžiančius kerpėtus jos statinius ir užmerkęs akis bando įsivaizduoti ežerą.

Čia pat, jam prie ausies, nusviręs jurgino žiedas – didelis ir sunkus; mamutė juos visada augino, o jų šaknų prašyti ateidavo moterys iš tolimų kaimų. Matyt, tokių kiti neturėjo... Dabar prie jurginų vejasi peliuškų virkščios, stiebiasi kiečiai –­ Apolis nežino, kurie iš jų yra gėlės, kurie – ne, jie visi gražūs ir skaniai kvepia. Ir dabar jis svaigsta nuo sumišusio jų kvapo, nematydamas ranka pasiekia svyrantį jurgino žiedą – pirštai susminga į jo klostes, lapų aksomas kutena ir šildo. Dieve, kaip gera... tik ežero neregėti – mintys klaidžioja nežinia kur, jis vis regi motutę, dabar su gėlėta suknele ir skara ant žilų plaukų. Mamutė sustoja takelio vidury, jau gerokai įkopusi kalnelin, kažin kaip nevikriai atsigręžia ir per petį ilgai žiūri į Apolį. Jis taip pat žiūri į ją, jau kelia ranka pamoti, bet motutė nusigręžia ir eina takeliu – vis tolyn, tolyn. Ji galėtų dar kartą taip sustoti, Apolis laukia, bet motutė eina vis toldama, mažėdama, kol pradingsta už kalnelio.

Viskas Apolio regėjime taip tikra, kad jis pašoka, net to nejausdamas nuplėšia rankoj laikytą jurgino žiedą. „Motute... palauk...“ – šnibžda jis ir pro vartelius išbėga į pievą. Čia takelio tik žymė belikusi – tamsesnis žolės ruožas, vingiuotas ir kylantis į kalvos viršų.

– Motute, palauk! Sustok! – vapa Apolis ir už dobilų kliūvančiom kojom skuba takeliu. – Palauk... aš tik apie ežerą paklausiu. Juk tu tada nepasakei...

Štai čia jis regėjo motutę, stovinčią ir žiūrinčią pro petį, o ten ji pradingo už kalvos. Gal dar suspės, pamatys ją? Gal ji atsigręš ir jam pamos ranka...

Sunkiai gaudydamas orą, nuo akių braukdamas žirklių nemačiusius plaukus, Apolis pasiekia kalvos viršų. Čia jis visada laukdavo motutės, grįžtančios iš miestelio, – atsistodavo jai vos išėjus ir stovėdavo ar gulėdavo dobiluos. Aplinkui striksėdavo žiogai ir vabaliukai, ore viksėdavo kregždės. Mamutę pamatydavo iš toli, nes takelis kalvon kopia iš klonio, kiekvienas jo vingis lyg ant delno. Plasnodamas rankomis lyg sparnais, jis lapsėdavo prie jos, bučiuodavo ir pastvėręs nešdavo jos nešulius. Motutė juokdavosi ir kalbėdavo kalbėdavo...

Ji dabar turėtų būti ten, pačioje lomos žemumoj. Apolis išplečia akis, ranka negrabiai perbraukia plaukus ir nepastebi pametęs kepurę. Kas gi tai? Kur pradingo takelis? Kur motutė? O kur miestelis su savo bažnyčios smailėmis?

Priešais Apolį tyvuliavo ežeras – mėlynas ir didelis, platus ir gilus. Vėjelis jo paviršium kedeno bangeles, o jose suposi baltos gulbės. Apolis pažino jas iš paveiks­lo virš motutės lovos – tokias lengvasparnes, ilgagakles.

– Ohooooo! – Apolis sustojo ir pakėlė rankas. – Ar gali taip būti? Juk tai ežeras... juk ežeras...

Kaip jis galėjo jo nematyti tiek metų? Kodėl motutė jo niekada nenuvedė ir neparodė gulbių, besisupančių bangose? O jeigu ežeras staiga pakils ir pradings baltu debesiu, kaip motutė...

– Palauk, nenuskrisk, – modamas rankomis Apolis lapnoja takeliu žemyn. Jau visai netoli, jau – čia pat. Kad tik ji nespėtų pakilti...

 

Skaitytojų vertinimai


58086. jona :-) 2010-04-01 22:11
Graudžiai mielos, šiek tiek primenančios taip pat didelio gamtos mylėtojo rašytojo Petro Naraškevičiaus rašymą, novelės... Ačiū autoriui už suteiktą galimybę pabūti kartu su vienišu žmogeliu Apoliu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:32 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba