Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
 RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

PAVELDAS

Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

RIMA RUTKAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bari Egizo paveikslas „Senas žmogus su pypke“

      Lietuvos dailės muziejus ir Meno rinkos agentūra kovo 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidarė karaimų dailininko Bari Egizo (1869–1946) kūrinių parodą „Nuo Stambulo iki Vilniaus“ (veiks iki gegužės 18 d.) ir pristatė dailininko kūrybos albumą „Bari Egizas. Tapyba, piešiniai“.

      Apie karaimų dailininką ir jo kūrybą pasakoja parodos kuratorė ir dailininko kūrybos tyrinėtoja menotyrininkė RIMA RUTKAUSKIENĖ.


Vilnius nuo seno buvo vienas ryškiausių kultūrinių sąveikų centrų Vidurio ir Rytų Europoje. Šiame daugiataučiame mieste kūrėsi ir karaimai, kilę iš seniausių tiurkų genčių. Nors ir negausi, Lietuvos karaimų bendruomenė išaugino asmenybių – orientalistą, filologijos daktarą Serajã Šapšalą, poetus Simoną Kobeckį, Zenoną ir Simoną Firkovičius, Šalumijėlį Lopatą, Mykolą Tinfovičių ir daugelį kitų. Karaimų inteligentijai priklauso ir dailininkas Bari Egizas (1869–1946). Jo kūryba, šiuo metu eksponuojama Vilniaus paveikslų galerijoje, suteikia galimybę susipažinti su šiuo iki šiol mažai žinomu dailininku, pažvelgti į Vilniaus karaimų kasdienį gyvenimą. Bari Egizo kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą.

Bari Egizas gimė 1869 m. liepos 13 d. pasiturinčių karaimų šeimoje Odesoje, kur kartkartėmis burdavosi įvairių sričių menininkai. Odesoje kurį laiką gyveno ir kūrė dailininkai Ivanas Aivazovskis, Kiriakas Kostandis, čia lankėsi rašytojai Nikolajus Gogolis, Ivanas Buninas, Aleksandras Kuprinas ir daugelis kitų.

Bari Egizas dailės pradmenis įgijo gimtajame mieste. 1886 m. jis įstojo į Odesos dailiųjų menų draugijos įsteigtą piešimo mokyklą, kurioje dirbo dailininkai K. Kostandis, Genadijus Ladyženskis, Aleksandras Popovas. Būsimojo dailininko gabumai buvo pastebėti ir įvertinti. Mokykloje jis pelnė medalius beveik iš visų dėstomų dalykų – piešimo, tapybos, kompozicijos, todėl į Peterburgo dailės akademiją buvo priimtas be konkurso ir be stojamųjų egzaminų. Akademijoje mokslo pradžia buvo sėkminga. Jis pateko pas pedagogą, puikų piešimo meistrą Pavelą Čistiakovą. Tačiau sėkmingai pradėtas dailės studijas trumpam teko nutraukti, 1892 m. mirus tėvui. Studijas Bari Egizas baigė, o 1894 m. jam buvo suteiktas dailininko vardas ir piešimo mokytojo teisės.

Baigęs studijas, Bari Egizas tobulino tapybos įgūdžius ir daug keliavo. 1897–1898 m. jis stažavosi Juliano ir Colarossi’o akademijose Paryžiuje, daug laiko praleisdavo muziejuose. Vėliau lankėsi Berlyne, Drezdene, Miunchene, Florencijoje, Venecijoje, Maskvoje. Nuo 1898 m. dailininkas pradėjo dalyvauti Pietų Rusijos draugijos veikloje, savo kūrinius, dažniausiai peizažus, siuntė į Peterburge, Kijeve, Charkove ir kituose Rusijos miestuose rengiamas parodas. Po kelionių 1919 m. Bari Egizas grįžo į Odesą ir keletą metų dirbo piešimo mokytoju. Apie 1922 m. jis vėl išvyko, šį kartą į Turkiją, apsigyveno Konstantinopolyje (nuo 1930 m. Stambulas). Čia įkūrė privačią studiją, turėjo mokinių, daug tapė ir pagarsėjo kaip peizažų meistras, port­retistas.

Apie 1938 m. Bari Egizas persikėlė į Vilnių, kuriame gyveno jo sesuo Vera. Dailininkas artimai bendravo su sesers vyru orientalistu, filologijos daktaru Serajã Šapšalu. Sesers šeimoje dailininkas susipažino ir su mokslininko padėjėja Lidija Okulevičiūte, 1937–1939 m. tvarkiusia karaimų muziejų ir biblioteką. Vilniuje valdiškos tarnybos Bari Egizas neturėjo, vertėsi privačiomis pamokomis, piešė portretus, beveik nedalyvavo parodose. Šiandien, praslinkus pusei amžiaus nuo dailininko mirties, beveik neliko jį pažinojusių žmonių. Kiek anksčiau amžininkai jį prisiminė buvus didelės erudicijos, mėgusį bendrauti su jaunimu. Mirė dailininkas 1946 m., palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse.

Bari Egizo braižas formavosi pačioje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Jo studijų metais Peterburgo dailės akademijoje ryškėjo peredvižnikų kūrybos ir akademizmo meninių principų krizė. Naujų idėjų ir ieškojimų įkvėpti, jaunieji dailininkai būrėsi aplink Sergejų Diagilevą ir jo žurnalą „Meno pasaulis“, žvalgėsi po Paryžių, Miuncheną, Berlyną, kitus Europos miestus. Bari Egizas patyrė tam tikrą prancūzų tapybos mokyklos įtaką, nes į Paryžių jis atvyko modernizmo dailės sklaidos laikotarpiu. Bet dailininkas liko ištikimas realistiniam vaizdavimo principui, nors ankstyvojo laikotarpio kūriniuose pastebimas kai kurių modernizmo srovių poveikis, akivaizdžiai matomas spalvinėje, plastinėje kūrinio struktūroje. Vėlesniuose darbuose sustiprėjo realistinis pradas, mažiau dėmesio kreipiama į pačios tapybos grožį, kolorito raišką.

Dailininko kolekcijoje vyrauja port­reto žanras, mažiau peizažų, buitinių kompozicijų ir vos keli natiurmortai, tad ir didžiąją parodos dalį sudaro portretai, tapyti aliejiniais ar akvareliniais dažais, piešti pastelėmis ir pieštukais. Daugiausia dailininkas nutapė moterų portretų. Ankstyviausias iš jų – sesers Veros Egiz-Šapšal portretas (1905). Pastarajam stilistiškai artimas „Moters galvos“ etiudas (XX a. I dešimtmetis), nutapytas tarsi vienu atsikvėpimu laisvais energingais potėpiais. Nuolatinis dailininko studijų objektas – jauna graži puošniai apsirengusi moteris. Jas dailininkas dažniausiai tapė visu ūgiu, stovinčias ar sėdinčias interjere („Moters su albumėliu portretas“, XX a. II dešimtmetis; „Nežinomos moters portretas“, 1927; „Nežinoma moteris“, 1929). Dailininkas sukūrė ir keletą idealizuotų buitinių paveikslų, kuriuose tos pačios jaunos moterys įkomponuotos puošniuose interjeruose („Paslaptys“, 1911; „Meilės laiškas“). Dailininko kūrybinius ieškojimus ir moderniosios dailės įtaką liudija XX a. pirmajam ketvirčiui būdingos kompozicijos, vaizduojančios moters aktą ar aktą prieš veidrodį.

Nemažą Bari Egizo kūrybos ir paro­dos dalį sudaro nedidelio formato subtilaus kolorito, raiškaus potėpio peizažai. Šio žanro kūriniai atspindi dailininko ieškojimus, plenerinės tapybos poveikį. Stilistiniu požiūriu šio pobūdžio tapybos pavyzdžiai nevientisi. Greta rusų tapybos mokyklai įprastų realistinės stilistikos peizažų („Suleimano mečetė Stambule“; „Rumeli tvirtovė Bosfore“), kai kuriuose peizažuose juntamos postimpresionistinės dailės įtakos. Tai pirmiausia Krymo peizažai. Šios tendencijos akivaizdžios ir peizažuose, tikriausiai tapytuose keliaujant po užsienio kraštus („Pavasaris“, „Parkas Paryžiuje“, „Kelias“).

Vilniuje Bari Egizas daugiausiai tapė ir piešė jam artimus žmones („Nadeždos Lopataitės-Pileckienės portretas“, 1942; Lidijos Okulevčiūtės portretai). Tai įprastos kompozicijos portretai, kuriuose siekiama kuo tiksliau perteikti vaizduojamo žmogaus išorinius bruožus, atskleisti vidinę charakteristiką ar nuotaiką. Atskirą parodos dalį sudaro Seraja Šapšalo karaimikos muziejui skirti paveikslai, kuriuose dailininkas vaizdavo karaimų gyvenimą, fiksavo būdingus tipažus („Karaimas valstietis“, „Karaimas miestietis“, abu apie 1938 m.), rekonstravo istorinę praeitį („Raitelis Čufut Kale“). Dailininkas įamžino keletą garsių karaimų bendruomenės atstovų, jų dvasinių lyderių. Itin kruopščiai nupiešti karaimų vyriausiųjų dvasininkų – Pirmojo Krymo ir Odesos karaimų hachano S. Babovičiaus ir Lietuvos bei Lenkijos karaimų hachano S. Šapšalo portretai (abu apie 1939 m.), bendruomenės vadovų, švietėjų ir žymių karaimų atvaizdai („Dvasininko, rašytojo ir mokytojo S. Pigito portretas“, XX a. 4 deš.). S. Šapšalas būsimą karaimų muziejų suvokė kaip platų karaimikos centrą, todėl rinko ir kaupė medžiagą ne tik apie Trakų ir Vilniaus, bet ir kitų šalių karaimų bendruomenių kultūrinį paveldą. Dėl šios priežasties į karaimų muziejaus rinkinius pateko ir dauguma Bari Egizo paveikslų, pastelių ir akvarelių, vaizduojančių Artimųjų Rytų architektūros paminklus („Šv. Sofijos mečetės interjerai“, „Rustem Paša mečetės kolonada“, „Suleimano mečetė“, „Osmanų kapinių Stambule fragmentai“, „Griuvėsiai Stambule“, „Turkų kapinės Eybo rajone Stambule“, visi 1920–1930 m.). Stambulo mečečių vaizdus ir architektūros paminklus dailininkas piešė ir anglimi, sepija, spalvotais pieštukais („Rumeli Khisar gatvė Stambule“, „Rumeli Kavak kaimo Bosfore fragmentas“, „Senasis Stambulas“, „Turkų namas“, „Senojo Stambulo fragmentas“, visi 1920–1930 m.).

Kūrybinis dailininko Bari Egizo palikimas išsibarstęs po pasaulį. Jo kūrinių turi įsigiję Kijevo, Londono, Odesos, Paryžiaus, Peterburgo, Romos, JAV muziejai, privatūs asmenys, Lietuvos ir užsienio šalių kolekcininkai. Parodos „Nuo Stambulo iki Vilniaus“ rinkinys, apimantis per šimtą kūrinių, sukomplektuotas iš Lietuvos dailės, Trakų istorijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių bei privačių kolekcijų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:31 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba