Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
 GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

ESĖ

Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje

GYTIS NORVILAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

        ...ir vis dėlto, tai tik metaforos, kalba –­ žodžių sangrūdos, raizgai, kuriuos žmogus pina sąmoningai, vien tam, kad tariama realybė, iliuzija, sapnas įgautų kūną ir taip suteiktų pagrindą būti ir beviltiškai neįstrigti laike...

Pavasaris man yra polaidis ir ledonešis. Vienareikšmiškai. Jokios ne pirmosios tulpės, žibutės, gegutės, krokai, parskridęs vieversys, sušmėžavęs trumpas sijonas, inkilas, kurių regis labiau reikia ne paukščiams, o patiems žmonėms, idant pateisintų savo, kaip gamtos dalies ir globėjo, opiniją, viršumą (o gal tai tam tikra atgailos forma), ar panašus pavasariškas dekoras.

Ledo lytys it dantyti pašto ženklai su vandens žymėmis plaukia, kažin kokia jėga juos siunčia nežinomam adresatui, iš kurio niekad negausi nei atsakymo, nei sveikinimo kokia nereikšminga (nežinau, ar reikšmingų išvis esama) proga. Jei dar nesupratote, aš tuos ženklus kolekcionuoju. Jau nežinia kiek metų. Ir bandau save įtikinti, kad kolekcija yra neįkainojama, kitaip tariant – bevertė. Tai lygiai tas pats. O tie ženklai šį tą reiškia, nes vienetiniai, unikalūs... Jų dailininkas gal ir tas pats, o visi upės paštu siunčiami ženklai skirtingi ir nepadirbami, lyg 1918 m. laidos „baltukai“...

Nėra ledonešio, nėra ir pavasario. Todėl jie kartais tiesiog neateina. Ledonešiais skaičiuoju net savo amžių, nuo vieno iki kito. Jei žiemos nyks ir jas kaip gamtinį reiškinį laikui bėgant reikės paskelbti anomalija, o kartu neliks ir ledonešių, sensiu, stumsiuos mirties link lėčiau, skaičiai stumsis jei ne atgal, tai bent sustos. Tai nežada nieko gera, grės ilgam įstrigti nuobodulio, laiko ledų sangrūdose.

Britams, ispanams, pietų prancūzams žiema, seniai esanti anomalija, tapo dievo piktybės pirštu. Pasnyguriavo iki kulniukų ir ėmė pildytis apokalipsė, grasinanti vos ne civilizacijos išnykimu. Negali pakilti lėktuvas su nežinia kodėl nežinia kur vis skrendančiu turistu, užsikasė automobilis... Neišlaiko jokios ideologijos, jokios krikščionybės, joks Kristus (kodėl jo niekas neaprengia?), joks glitus kapitalizmas. Vargšai.

Kartais peršasi mintis, kad bendram globalizacijos sindromui, A. Huxley’o puikiam naujam pasauliui pasiduoda net metų laikai, jie vienodėja; iš keturių greitai liks du: ruduo ir pavasaris, kurie yra šiuo tuo panašūs: drėgmės, skersvėjų riteriai-nuogaliai, gal tik truputį skiriasi jų nešamas emocinis krūvis, žinia... Vasaros ir žiemos, kaip tokių, nebėra. Šie metai – anomalija.

Ledonešio neatsiesi nuo gimimo. Vaiko, gyvulio, žvėries... Vadinasi, ir kito mirties. Upės stenėdamos tarsi iš naujo išsilukštena, nusigremžia vaško sluoksnį nuo odos, o nubėgus pirmiems vandenims užgimsta tėkmė, kuri į venas pumpuoja taikią tuštumą. Kad vėl netrukdoma pulsuotų, nešdama užmaršties vandenis pasroviui nežinomam adresatui, tarp verpetų įsipainiojusį mano apkvaitusį žvilgsnį. Žvilgsnį gãli įsukti ilgam... Čia šio to esama. Mane tai trikdo. Juk nuogam atvirom akim nardant ežere tarp vandenžolių, besivejančių aplink, ar tiesiog panirus vonioje, kūną ir mintis sukausto jausmas, tarsi būtum grįžęs į įsčias ir plaukiotum milžiniškoje gimdoje, kur garsai prislopę, ataidintys iš toli, išplaukę, užvaldo nesvarumo palaima... Į išsilukštenančią upę, vandenį gali žiūrėti be atvangos, valandų valandas, kaip ir į ugnį, it koks savo atvaizdą žindantis Narcizas, – tai pats tobuliausias televizorius, 3d formatu transliuojantis dzeninį kūno, iliuzijų, fantomų, išsiskaidymo filmą, nenutrūkstantį, be reklaminių pauzių, ar Tarkovskį...

Jei atsirastų rašytojas, kuris sugebėtų parašyti (tik ne aprašyti) ledonešį, turbūt tai būtų pats geriausias kada nors parašytas kūrinys. Begalė siužetinių linijų, intrigų, lūžių, veržlumo, protu nesuvokiamų viražų, gyvenimo ir mirties, o svarbiausia – logikos saitus traukiojančios muzikos... Ir viskas taip sumišę, kad neatrinksi, nei kur to vyksmo-kūrinio pradžia, nei apogėjus, nei finalas. Nes jų paprasčiausiai nėra, nes ratas uždaras, baigtinis... Kaip chaosas, kuriame tvarka yra tobula, bet į aiškią tiesę neišvyniosi. Tokio rašytojo niekada neatsiras, nes tai ne rašytojų galioms – šie perdėm pasikliauja vaizduote... O ledonešis – tai tas atvejis, kai realybė vaizduotę, jos neva beribę galią, aplenkia. Nieko nėra vaizduotėje, ko nebuvo realybėje... Akimirkos, kai lakiausia vaizduotė kapituliuoja prieš realybės plazmą, mane aplanko vis dažniau, todėl kalba nepasitikiu vis labiau...

Upė išsineria iš išaugtos odos, iš vieno laiko į kitą, laužo sau kaulus – savo pačios jėgomis. Tai panašu į spąstus pakliuvusią žiurkę, kuri, norėdama ištrūkti, nusigraužia savo pačios koją ar uodegą. Žemė, gatvės, šaligatviai apsiplauna tirpstančiu sniegu. O kur dar sapno logikai paklūstanti erotika, ledo orgijos, visa gašlybė, kai lytis lipa ant lyties, stojas piestu, lūžta, liežuviais nulaižydamos viena kitą, taranu atlekiantis kamieno strampgalis palenda po apačia, raitosi, sukasi it vilkelis, kočiojamas srovės, ir, pralaužęs iškorijusį ledą, smaigu iššoka viršun už kelių metrų it iš povandeninio laivo paleista balistinė raketa Žemė-Oras... Eros-Tanatos...

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Neslėpsiu. Esu pakvaišęs, kiek trenktas plaukti, apsėstas plaukti laiviūkščiais, nors kišk po ledu, nemėgstu žodžio baidarėmis, na nebent kai jos pursluose ima šokti ir virsta tikromis bajaderėmis... Šonais, šonais, toliau nuo pižoniškų turistinių maršrutų bei manierų... Kuo atkampiau, tuo geriau... Tuštumos poreikis... Nežinau. Nesigilinu. Gal ir esama tuštybės... Visur ji alsuoja į nugarą... Per ledonešius upės neįveikiamos: nei perei­si, nei perplauksi, nei perroposi, nebent dugnu... Arba būtum kiškutis iš animacinio filmo, kuris ledo lytimis persikelia į kitą krantą. Ledams išėjus ir, kaip žinia, be teisės sugrįžti, po kokios savaitės, kaip paprastai su bičiuliu V. – irgi tokiu pat trenktu specialistu, kurį ankščiau esu pavadinęs patrakusiu Orfėjum, kasmet vis suvirsdavom į laiviūkštį ir patraukdavom pasroviui lyg bandydami pasivyti tai, ko nebeįmanoma. Kartą apsiskaičiavome, ir gerai, kad skaičiuoti nemokėjome: plaukdami Širvinta, priplaukėme ir įsirėžėme į ledo lyčių sangrūdą, bastioną, tikrų tikriausią ledo lyčių gotikinę, gal šiek tiek gaudiškų architektūros elementų turinčią bažnyčią, visą baziliką, kurioje, regis, vargonavo visas tuntas įvairias mokyklas baigusių pamišusių vargonininkų, giedojo gaivalu alsuojantys angelų ir demonų chorai... Čia tai tikri chorų karai... Grojo visa kas gyva ir negyva. Muzikos diapazonas: nuo dark ambient, noise, mantrų, tirolietiško ūbavimo, Liszto „Mirties šokio“ iki vestuvinių polkų... jau be ragučių ir rogučių. Tas riaumojimas, čežėjimas... Jei būčiau kompozitorius, seniai būčiau sukūręs oratoriją... ledonešiui. Panašiai turėtų būti ir ties pragaro prieangiu...

Už sangrūdos tolyn driekėsi plynas baltas ledo kelias. O kadangi keltis į kitus medžioklės plotus nebuvo jokio noro, nebuvome pasirengę, išropoję į krantą pildėmės stiprius degalus užkąsdami lašiniais, česnaku, o bandydami atbaidyti ant sprando lipančias dvasias po skiltelę įsikišome į šnerves; ketinome vynioti meškeres ir kibtis į realybę, nes ši buvo linkusi mus palikti... Negrįžtamai. Kažin kodėl juokėmės susiriesdami...

Po pusvalandžio grįžę pasiimti irklų, kuriais dar galėjome bent minimaliai vadelioti, kontroliuoti padėtį, išvydome tuščią ramiai sau tekančią upę, nieko panašaus į tai, ką regėję dar visai neseniai, kas varė siaubą: taika ir ramybė, tik krantuose lyg po didžiausio mūšio buvo priguldyta pajuodusių ledo lyčių lavonų su įšalusiais šakų, vandenžolių inkliuzais ir medaliais... Nebekvėpuojančių.

Žiūrėjome į vandenį, viens į kitą, kaip kad žiūri žmonės, patekę į bejėgiškiausią situaciją, kaip prigauti nusikaltimo vietoje ar tiesiog apgauti, belieka tik juoktis. Atvira gerkle. Nežinau kodėl, bet tuomet pirma šovusi mintis – reikia vytis, vytis... Tik ką? Tą šventyklą. Muziką. Fantomą. Tikriausiai. Geriau vytis savo šešėlį, bent jau žinotum, ko laukti. Aišku, vakaro, kai šešėliai tiesiog dingsta... Kiekvienas vaikomės savų šventyklų, nors ir menamų, bet todėl ir tikrų tikriausių. Svaiginamės skirtingais, savais narkotikais... Ir tai normalu. Be svaigalų čia neįmanoma.

Akimis palydėdami kūnais išgrįstas pakrantes, dar nuplaukėme porą kilometrų, kol įsirėmėme į kitą sangrūdą, panašią jau nebe į bažnyčią, o veikiau į tvartą, aptvarą ar irštvą. O joje maurojo iš tos šventyklos ištrūkęs ir į kilpą ar spygliuotas vielas įkliuvęs gyvulys. Jau besigaluojantis, iš šnervių drykstančiom putom, bet pilnas ryžto ištrūkti ir leistis tolyn. Kiekvienoje šventykloje yra gyvulys, o tokius, kaip šis, paprastai pribaigia, nušauna... Jokių vargonų ar cimbolų, vien čaižus mirties kriokimas, išlaisvinantis kančios rūgštį, kuriai išsiliejus duodamas išrišimas, stoja tariama šviesa, idant galėtum ja pasišviesti iki kito ledonešio.

 

Skaitytojų vertinimai


58021. va kur lenda eseistas!2010-03-29 21:42
Cia jums ne pizoniski rasinejimai apie savo katinus ar pimpius.

58022. jona :-) 2010-03-29 23:01
Šitaip tu man mokėk pamatyti grožį, ten kur jo, atrodo, nei su žiburiu nerasi... Man tai vanduo ir ledonešis savo didžiule jėga sukelia baimę, tokio pat dydžio, kaip ir ta jėga... Paskaičiusi pajutau pagarbą ir tai begalinei jėgai ir rašytojui- šitaip tu man mokėk įtikint...

58039. sick2010-03-30 14:39
super tekstas, pasirodo, talentingo rasytojo esama. sveikinu!

58059. adagasa :-) 2010-03-31 18:34
grazios mintys,siandien kaip tik buvu prie upės o ten nebebuvo nė lašo žymės apie buvusia ziema,tik galinga srovė ir vejas. perskaicius esė supratau ka butent tada jaučiau. tikra esė

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:30 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba